Knygų autoriai nusiteikę autografams. Istorikas Arvydas Anušauskas pristato savo naujausią knygą „Užmirštas desantas”, Vytautas Lansbergis – „Organizuotus tekstus II”.
Knygų autoriai nusiteikę autografams. Istorikas Arvydas Anušauskas pristato savo naujausią knygą „Užmirštas desantas”, Vytautas Lansbergis – „Organizuotus tekstus II”.

Asmeniniai maršrutai ir stotelės Knygų mugėje

Astrida Petraitytė.

Kaip visad vasarį keturias dienas (21–24) nutikusi Vilniaus knygų mugė prasmingai skelbė: „Po 20 metų prisistatinėti nebereikia”, išties ji – jubiliejinė. Ne nuo pirmosios mugės, bet jau daugelį metų man tas keturdienis Litexpo (parodų) rūmuose yra smagi, nors kiek ir varginanti – mat daug triukšmo, spūsties, šurmulio – kultūros šventė. Einu ne pirkti (nors vieną kitą leidinį sau leidžiu), ne tarp prekystalių grumdytis – einu į renginius: knygų prista­tymus, susitikimus su rašytojais, bendresnių temų diskusijas ir kt. Renkuosi nebūtinai populiariausias „stoteles”, neretai ir „Buridano asilo” situacijoje ten­ka pabūti, nes norisi į porą ar daugiau vienu metu vykstančių renginių.

Mugės naujienos

Mugės tradicijos, vyksmo formos per du dešimtmečius susiklosčiusios, bet kaskart ir naujienų randasi. Regis, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) leidyklos vadovas Gytis Vaškelis, mugės organizacinio komiteto narys, labiausiai nenustygsta kokios idėjos nepasiūlęs (štai 2014-aisiais, minint K. Donelaičio 300 metų jubiliejų, būtent jis suorganizavo ištisinį, keletą valandų trukusį „Metų” skaitymą). Šiemetė naujiena, irgi neapsiėjusi be Vaškelio – „Šortai”, trumpos, 15-os ar 20 minučių žodinės dvikovos tarp kritiko, nebūtinai literatūrologo, ir autoriaus (valandos renginyje viena po kitos paprastai „susikaudavo” trys poros).

Tiesa, pirmieji „šortai”, į kuriuos įsiterpiau, buvo kiek prisvilęs blynas. Negali sakyt, kad neįdomu buvo klausyt istoriko (vis labiau besireiškiančio kultūros sferoje) Aurimo Švedo provokuojamos Rasos Leonavičiūtės, vienos iš „Karalienės Bonos virtuvės” autorių (greta Jolitos Bernotienės), patirti, kokius patiekalus, prieskonius iš saulėtosios gimtinės atvežė Bona Sforca, bandyti vaizduotis, kaip „šiurpiai” (Švedo hiperbolizacija) kilmingajai italei turėjo atrodyti tuomečiai lietuvių papročiai ir pan. Bet, matyt, pritrūkus kovotojų (ši pora tą valandą buvo antroji, tradicinė trečioji numatyta nebuvo), Vaškelis, iš pirmos klausytojų eilės „dirigavęs” vyksmui, gerokai pratęsė jų laiką, tad ir Švedui teko suktis, ir auditorija raginta klausti – taigi „Blitz turnyras” išsitęsė kone į tradicinio formato susitikimą su autoriumi. Matyt, būtų išmintingiau laikytis numatytų taisyklių – tiesiog skelbti pertrauką, dueliantų pritrūkus.

„Šortai”, kuriuose kitądien sudalyvavau, jau atitiko skelbtąsias taisykles: literatūrologė Elžbieta Banytė atakavo klausimais Felixą Ackermaną, kurio vokiškosios knygos vertimas „Labai blogai arba liuks: 8 pamokos apie Lietuvą” mugėje pristatytas. Joje autorius, keletą metų gyvenęs Lietuvoje – neblogai ir lietuviškai pramokęs (tai pademonstravo renginyje) – surašė, kaip supratome, ir negatyvius savo patyrimus (pvz., vairavimo teisių laikymo nuo­tykius). Bet dabartinė perspektyva – mat su šeima kuris laikas gyvena Varšuvoje – vilnietiškus įspūdžius koreguoja teigiama linkme… Taip, buvo smagus, humoru nuspalvintas trumpų klausimų– atsakymų pokalbis.

XXX

Kadangi mugės renginių tokia gausybė ir įvairovė, tai naujieną gali sau susikurti, „atrasdamas” jau tradicijas turintį renginį. Štai Kino salėje, esančioje – kartu su Muzikos sale, Bukinistų pasažu – atskirame mažesniame (nei pagrindinis, kuriame ir prekybinis šurmulys, ir dauguma renginių salių) paviljone, „literatūriniai” filmai – romanų ekranizacijos, rašytojų biografijos ir pan. – ne pirmus metus yra Knygų mugės programos dalis. Bet tik šiemet pasiryžau ištrūkti kone porai valandų iš „gyvų” renginių ir prisiminti savo sinefilinius pomėgius. (Šįkart liko neaplankyta Muzikos salė, į kurią ankstesniais metais užsukdavau kokiam klasikos pusvalandžiui. Bukinistų pasažą – kur buvo galima rasti ne tik pigiai parduodamų, bet ir veltui dalijamų senesnių knygų – trumpai apibėgau.)

Žymioji knygų dailininkė iš Prancūzijos Marion Bataille.
Žymioji knygų dailininkė iš Prancūzijos Marion Bataille. (A. Petraitytės nuotr.)

2018-aisiais vokiečių režisieriaus Thomo Stuberio pagal Lutzo Seilerio romaną sukurtas filmas „Kruso” vertas dėmesio ir istoriniu-pažintiniu as­pektu. Filmą pristatęs Goethe’s instituto Vilniuje vadovas Detlefas Gericke atkreipė dėmesį, kad maty­sime ir Nidoje filmuotas scenas. Bet ne tai svarbiau­sia. Tiems, kam rūpi ne užbraukti ir ne idealizuoti, o giliau pažvelgti į (patirtas ar ne) sovietmečio „tradicijas” ir jas reguliavusias povandenines sroves, bus įdomios ir Vokietijos Demokratinės Respublikos, to Sovietų Sąjungos satelito, dar prieš Berlyno sienos griūtį nutikusios „paribio scenos”; paribio dvejopa prasme – mat, viena, veiksmas vyksta saloje, į kurią legaliai atplaukia vienos dienos turistai ir kuri yra prižiūrima ginkluotų pasieniečių (gi ne vienas susigundo kaip nors įveikti jūrą, už kurios – laisvas pasaulis) ir, antra, sala sutraukia „marginalus” – bohemiškai, jei ne disidentiškai nusiteikusius nepritapėlius prie reglamentuoto „demokratinio” gyvenimo. Saloje veikianti poilsiavietė (matyt, turinti rūpintis tik vienos dienos turistų maitinimu) yra tapusi nelegalia šių nepritapėlių slėptuve, o pagrindinis jų globos organizatorius – eilinis virtuvės darbininkas Kruso (ar – Kruzas); beje, paradoksali detalė, dar ryškiau nušviečianti soc. lagerio ypatumus: jis – sovietinio karininko, vadovaujančio Vokietijoje įsikūrusiam dali­niui, sūnus.

Gyvi susitikimai

Susitikimai su autoriais, jų knygų pristatymai, žinia – „privalomas” mugės komponentas. Tarp jų gausybės paprastai renkuosi rašytojus, kuriems jaučiu vienokius ar kitokius asmeninius sentimentus.

Prieš eidama į poeto Kornelijaus Platelio renginį, spėjau ne tik jo „Įtrūkusias mėnesienas” („Odilės” dailiai išleistas) įsigyti, bet ir išgirsti, kad ši poezijos knygelė LLTI pripažinta „kūrybiškiausia” (būtent tokį titulą suteikia instituto ekspertų komisija, iš pradžių sudaranti pretendentų dvyliktuką). Renginį vedusi literatūrologė Dalia Satkauskytė akcentavo: tai literatūrologų sprendimas – neturime painioti su visų skaitytojų vertinamais penketukais (prozos, poezijos, vaikų, paauglių literatūros), iš jų išrenkamais laureatais. Gražiai jos buvo apie knygelę pasisakyta – be visų intelektualių privalumų (intertekstualumo ir pan.), šie eilėraščiai gerai skamba ir garsiai skaitomi. Tuo galėjome įsitikinti – po kalbelių (trumpą žodį dar tarė rašytojas ir literatūrologas Rimantas Kmita) didesnė laiko dalis skirta pačiai poezijai. Kartu su muziku Donatu Katkumi Platelis, kaip pasisakė, sudarė „mokyklinį montažą” – pakaitomis skaitė eilėraščius, ironija ir paradoksais žadinusius vaizduotę. Ir abu literalūrologai į „montažą” po eilėraštį įterpė.

XXX

Renata Šerelytė naujausią savo romaną „Izabelė” pristatė su Erika Umbrasaite, atlikusia autorės kalbintojos ir auditorijos judintojos vaidmenį (tiesą sakant, bent man liko neaišku, ar ji su knyga kaip nors „oficialiai” susijusi, ar tiesiog atstovauja rašytojos gerbėjų gretoms). Sužinojome, kad naujausias kūrinys pratęsia bene prieš metus pasirodžiusį romaną „Raganos širdis”, pasakojantį Barboros Radvilaitės ir jos patikėtinės Magdalenos istoriją. Rašytojos pasisakymai vaizduotėje įplieskė Izabelės – raudonplau­kės laukinukės – vaizdinį, buvo įdomu patirti, kad šis grožinis kūrinys parei­kalavo ir istorinių studijų – štai itin pravertė. Raimondos Ragauskienės knyga apie Biržų ir Dubingių kunigaikš­čius Radvilas. Manau, visi būtume mielai paklausę ir paties romano fragmentų – bet gal autorė norėjo išlaikyti stipresnę būsimo skaitymo intrigą?

XXX

Diskusija „Kas užkeikė novelę?”. Iš kairės: literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Daina Opolskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Renata Šerelytė.
Diskusija „Kas užkeikė novelę?”. Iš kairės: literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Daina Opolskaitė, Danutė Kalinauskaitė, Renata Šerelytė.

Nora Ikstena 2015-aisiais gimtojoje Latvijoje pasirodžiusiu autobiografiniu romanu „Motinos pienas”, regis, pelnė ir pasaulinę ar bent europinę šlovę – jis jau išverstas į daugybę kalbų; lietuviškąjį variantą pateikė puiki vertėja Laura Laurušaitė.

Mugės programoje surengtas viešnios ir Danutės Kalinauskaitės pokalbis buvo tarsi pernykščio šių dviejų tituluotų prozos meistrių dialogo tęsinys (2018-ųjų mugėje, ruošiantis bendram Baltijos šalių prisistatymui Londono knygų mugėje, rengti susitikimai su Latvijos ir Estijos rašytojais). Žinoma, daugiausia kalba sukosi apie „Motinos pieną” – joje perteikiamus gana sudėtingus motinos ir dukters santykius bei sovietinę tikrovę. Kalinauskaitė atkreipė dėmesį, kad romanas pasirodė latvių literatūros serijoje „Mes”, skirtame XX a. šalies istorijai – tarsi „užsakytas”, bet pati išsklaidė abejones: tema ir kūrinio siužetas rašytojai jau buvo pribrendę. Ikstena patvirtino, kad šio romano rašymas atliko ir autoterapinį vaidmenį, pratęsdama: ir daugeliui skaitytojų, kaip aiškėja iš gausių pastarųjų metų susitikimų, jis turi terapinės galios. Sovietinius absurdus patyrė ne visi, bet štai motinos-dukters problematika atsišaukė – pačiai autorei netikėtai – net Japonijoje. Kalinauskaitės perskaitytas fragmentas (mažosios herojės mama iškviečiama į mokyklą pasiaiškinti, kodėl mergaitė per pertrauką neišgerianti privalomos stiklinės pieno) paliudijo emocinę pasakojimo įtaigą. O mūsų, Bal­tijos šalių, patirtis Vakarams yra intriguojanti egzotika – štai vertimas į anglų kalbą, D. Britanijos leidėjams pageidaujant, pavadintas „Sovietiniu pienu”.

Diskusijos apie literatūrą

Diskusijos įvairiausiomis temomis (net politinėmis) – sena Knygų mugės tradicija; aš šįkart apsiribojau įsiklausiusi į literatūrinius svarstymus. „Žemininkai ir jų bendraaamžiai: dvidešimtųjų karta lietuvių poezijoje”. Literatūrologai Elena Ba­liu­tytė, Donata Mitaitė, Kęstutis Nastopka, bei moderuojanti Dalia Satkauskytė prisiminė ne tik antologijos „Žemė” autorius, įgavusius „žemininkų” vardą. Tuo labiau kad ir karui baigiantis į Vakarus pasitraukusieji, už Atlanto įsikūrusieji Juozas Kėkštas (labiausiai likimo blaškytas, 1949– 1959 m. gyveno Argentinoje), Kazys Bradūnas, Alfonsas Nyka Niliūnas ir Henrikas Nagys 1951 m. Los Angeles išleistame rinkinyje, kuriam įvadinį žodį „Žmogaus prasmės Žemėje poezija” parašė Juozas Girnius, į savo gretas priėmė ir besitraukiant žuvusį Vytautą Mačernį. Diskutantų akiratyje buvo ir kitokį kelią pasirinkę ar kitokio likimo ištikti tos kartos atstovai: išdaviko žyme paženklintasis Kostas Kubilinskas, sovietinėje Lietuvoje sugebėjęs iškilti Eduardas Mieželaitis, režimo represijas patyrę Gediminas Jokimaitis bei Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė ir kt. Likimų dramatizmas ir net tragika išties atsišaukė baugiu klausimu: o kur, kaip būtum tu, ištikus istoriniams kataklizmams?

XXX

„Kas užkeikė novelę?” Moderuojant literatūrologei Audingai Peluritytei-Tikuišienei, savo požiūrį į novelę išsakė šio žanro atstovės – Danutė Kalinauskaitė (kol kas pasireiškusi ilgomis, kone romano krūvį talpinančiomis novelėmis – ir už jas pelniusi Nacionalinę kultūros ir meno premiją), Renata Šerelytė (novelėmis iškart sau vardą literatūroje iškovojusi, prieš keletą metų kartu su Laura Sintija Černiauskaite išleidusi jų rinkinį „Hepy fjūčer”, dabar labiau žinoma kaip romanistė) ir Daina Opolskaitė (debiutavusi novelistikoje, prie šio žanro grįžo po 18 metų, šioje mugėje pristatydama jų rinkinį „Dienų piramidės”, „pauzės” laikotarpiu rašiusi knygas paaugliams). Prasmingas buvo renginio vedėjos ir įvadinis, ir baigiamasis reziumė: šios autorės yra novelę „atkeikusios”, pratęsusios (savaip) J. Apučio, R. Granausko, kitų novelės meistrų mokyklą. Rašytojų pasisakyta – nors ir pabrėžiant, kad tai „nepelningas” žanras, ir leidėjai, ir skaitytojai mieliau imasi romano – apie ypatingą novelės talpumą, koncentruotą kiekvieno sakinio semantinį ir kalbinį krūvį. Žinia, novelė turi savo magiją – štai Šerelytė prisipažino pasiilgusi šio žanro ir jau prie jo grįžtanti.

XXX

„Noras skaityti apie save. Kaip mes iš naujo atrandame nacionalinius rašytojus.”

Trijų mažų šalių atstovai – lietuvė Kristina Sabaliauskaitė, latvė Nora Ikstena, estas Reinas Raudas, provokuojant juos vertėjai (iš anglų kalbos) Rasai Drazdauskienei – „aiškinosi”, kodėl rašo gimtąja kalba, įkandama, taip sakant, tik „happy few”. Buvo smagu patirti, kad lengvai anglų kalba išsireiškiantys rašytojai (mes, neišmanėliai, vertimo klausėmės užsidėję ausines) neketina savęs populiarinti išsižadėdami gimtosios kalbos, pereidami prie „tiesioginio kontakto” su milžiniška angliakalbe auditorija. Džiugus buvo ir vedėjos konstatavimas apie pastebimą Baltijos šalių skaitytojų grįžimą prie „savų” rašytojų – nuslūgus pirminiam visko, kas vakarietiška, alkiui (vos atkūrus Nepriklausomybę), suvokiama, kad ir mažos šalys turtingos savo patyrimu, praeities klodais ir dabarties niuansais.

P.S.

Ne tik visų renginių neįstengiau aplankyti, bet ir aplankytų aprašyti. Domino dar, tarkim, istoriniai mūsų šalies skerpjūviai (štai Liudas Mažylis su jam talkinančia doktorante Rasa Zozaite pristatė dokumentų rinkinį „Lietuvos valstybės atkūrimo proce­sas: 1918 m. sausis-vasaris”), mugę „iliustravusios” parodos (nuėjusi į renginius „Rašytojų kampe” turė­jau progos prisiminti neseniai mus palikusį režisierių Eimuntą Nekrošių – jis žvelgė iš fotografijų, dar ir spektaklių scenos parodoje pasitelktos). Žinoma, negalėjau neužsukti į visad gyvą, veiksmo pripildytą Knygų šalį, vadovaujamą dailininkės Sigutės Chlebinskaitės; čia buvo galima sutikti ir jos pakviestus pasaulinio garso iliustruotojus – prancūzę Marion Bataille ir japoną Katsumi Komagata. Kaip Mažosios Lietuvos atstovė, privalėjau ne tik sudalyvauti dviejų kapitalinių Martyno Liudviko Rėzos tomų, parengtų (kaip ir ankstesnieji) LLTI mokslininkės Liucijos Citavičiūtės, pristatyme, bet ir juos įsigyti – parsitempiau III ir V tomus (mat IV, skirtas Rėzos publikuotai K. Donelaičio kūrybai ir apta­rimui, pasirodė „be eilės”, mūsų dainiaus 300-metį pažymint).

Knygų mugės įspūdžiai neišsisklaido sulig jos užbaiga.

Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui skirta paroda Rašytojų kampe.
Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui skirta paroda Rašytojų kampe.