RAMUNĖ LAPAS.
Nė vienas tautinis kostiumas neatrodys užbaigtas, jei nebus perjuostas lietuviška juosta. Drąsiai galima teigti, kad nemažą išeivijos lietuvių šokėjų dalį juostomis aprūpino Liubinskų šeima. Tačiau mugėje dalyvaujantys Juozas Liubinskas ir jo dukra Gilė lietuviškai visuomenei gali pasiūlyti žymiai daugiau nei tik juostas. Tai ir gintaras – nuo juvelyrinių dirbinių iki gintaro paveikslų ir mini skulptūrų; tai ir menas – Lietuvos bei išeivijos dailininkų kūriniai; tai ir gausi tautodailė – dirbiniai iš medžio, metalo, o taip pat pašto ženklai, senos monetos ir netgi – archeologinės iškasenos, akmeniniai kirvukai.
Paveldėti šioje kolekcijoje yra tik pašto ženklai – juos rinko gerbiamo Juozo tėvas; visa kita sukaupta per gyvenimą judviejų su žmona. Juozas ir Daila Liubinskai turėjo potraukį lietuviškai tautodailei ir menui. Ieškodavę ir pirkdavę jiems patinkančius darbus čia, Amerikoje, bet daugiausia jų įsigyta reguliarių kelionių į Lietuvą metu.
Tos kelionės prasidėjo dar sovietmečiu. Pora lankydavosi dailės salonuose, menininkų dirbtuvėse, kur įsigydavo rankdarbių, gintaro dirbinių, paveikslų. Bagažas senais laikais nebuvo taip ribojamas, tad iš Lietuvos grįždavo su pilnomis dėžėmis. „Mūsų namas ir mūsų sienos visada buvo pilnos meno ir tautodailės. Turime įrengę 16 vitrinų, kuriose – 2 300 Lietuvos meistrų ir menininkų darbų, – pasakoja Juozas Liubinskas. – Vienu metu susidomėjome ir indėnų menu. Tai turime daugiau kaip 600 Amerikos indėnų darbų.“
Tautinės juostos įsigytos tuomet, kai likvidavosi 71-oje gatvėje Marquette Parke veikusi parduotuvė „Juosta“– tuomet Liubinskai nupirko ištisus jų volus. „Viename vole, – pasakojo Juozas Liubinskas, – apie 100 jardų, ar daugiau. Tos juostos buvo išaustos Amerikoje, Missouri valstijoje, tačiau lietuviškais raštais. Žmona jas atmatuodavo, sukarpydavo, padarydavo kutus – tai buvo imlus laiko atžvilgiu darbas. Aprūpinome jomis visus Čikagoje, važiuodavome ir į kitus miestus, kai ten vykdavo šokių šventės ir mugės.“
Vėliau prekybą juostomis perėmusi Gilė Liubinskaitė priduria, kad dažnai juostų pasirinkti pas ją ateidavo tėvai su savo vaikučiais, kartais šokių grupės nupirkdavo daug vienodų juostų arba kaklajuosčių. Iš tų didelių volų dar šis tas likę, bet jau nebedaug.
Liubinskų kolekcijoje yra tikrai vertingų dalykų. Juozas Liubinskas ypač didžiuojasi savo gintaro rinkiniu. Pasakoja, kad už vieną gintaro darbą prieš kurį laiką apsilankę svečiai siūlė net 6 000 dolerių. Tai buvo retas gintaras, pirktas tiesiai iš fabriko – išsaugotas viename gabale, neišdalintas į žiedus. Kai kurį Liubinskų atsivežtą gintarą savo kryžiuose naudojo dr. Romualdas Povilaitis. Jo darbų taip pat bus galima įsigyti mugėje.
Juozas Liubinskas turi ir unikalių eksponatų, pvz., senovinių monetų su Lietuvos kunigaikščių atvaizdais. Jis taip pat pasiryžęs išsiskirti su kelių tūkstančių metų senumo akmeniniais kirvukais, kuriuos surado jo draugas, Lietuvoje sausinęs pelkes. Sako, paliktų vaikams, bet jie visi jau pilnai aprūpinti.
Liubinskas, iš profesijos elektronikos inžinierius, pasakoja, kad jų namuose dažnai vykdavo inžinierių, skautų susirinkimai, ir juodu su žmona džiaugdavosi, kai svečiai įvertindavo jų rinkinį, kuriuo pora taip didžiavosi.
O Gilė papasakoja dar vieną istoriją, kuri jai labai kritusi į širdį. Ji sako, kad sovietmečiu nuvažiavę į Lietuvą tėvai pirkdavo meną, nes norėjo padėti žmonėms, gyvenantiems iš savo kūrybos. Taip jie parsivežė akmenėlių, ant kurių buvo poezija arba tapyba – kūrybingi žmonės atrado būdą išsireikšti. Kartą, būdama skautų stovyklos viršininke, ji paklausė tėvo, ar negalėtų išdalinti tuos akmenėlius kaip dovanas. Tuo pačiu, žinoma, papasakojo jauniems skautams jų įsigijimo istoriją. Įdomu, kad kai kurių menininkų vardai po nepriklausomybės atkūrimo į Ameriką atvykusiems jaunuoliams buvo pažįstami. Tų meniškų akmenėlių taip pat dar yra šiek tiek likę.
Straipsnis publikuotas 2024 m. gruodžio 5 d. „Draugo“ numeryje.