G. Mott: „Knygą rašyti buvo malonumas, redaguoti – darbas”. Savo namuose Vancouveryje. (Asmeninio albumo nuotraukos)

Romanas apie pasaulio sūpuokles

Kalbėjosi Ramunė Lapas.

Kanadoje gyvenantis anglas Gordon Mott neseniai išleido romaną „lietuvišku” pavadinimu – „Lithuanian Lullaby”. Jame baltiškų šaknų neturintis rašytojas daug dėmesio skiria Lietuvai ir jos kovai už nepriklausomybę. Tiesa, gyvenimo keliai autorių buvo atvedę į Lietuvą. Pirmą kartą atvykęs padirbėti nepriklausomybės aušroje, vėliau jis vis sugrįždavo aplankyti uošvių ir draugų. Lietuvė žmona Asta daro įtaką ir šeimos gyvenimui Kanadoje – jie švenčia Kūčias, Jonines, prieš Velykas margina margučius, mėgsta pasigaminti šaltibarščių. Tik štai dėl cepelinų prasčiau – „kaltos”, matyt, Vancouverio bulvės…

Romano autorius Gordon Mott.

Romano „Lithuanian Lullaby” („Lietuviška lopšinė”) veiksmas vyksta 1987–1997 metais visame pasaulyje, bet nemaža jo dalis – Lietuvoje, kritiniu šaliai metu, kai buvo sprendžiamas jos nepriklausomybės likimas. Iš šešių pagrindinių romano herojų du yra iš Lietu­vos, viena – vengrė, pasirinkusi mūsų šalį savo gyvenimui ir verslui. Kiti trys – vakariečiai, anglai, susiję su Lietuva asmeniniais ar darbo ryšiais. 

Apie romano idėją, jo personažus ir Lietuvą kalbamės su knygos autoriumi Gordon Mott.

Jūsų romano herojai – labai skirtingos patirties ir likimo žmonės. Papasakokite apie savo gyvenimo patirtį, ypač susijusią su sankirta Vakarai-Rytai.

Kai aš buvau maždaug dvylikos metų, „Solidarność” rimtai susirėmė su režimu. Tie įvykiai mane įkvėpė; mums, vakariečiams, Rytų blokas atrodė toks paslaptingas.  Ir tuomet – uždrausta teritorija. Vėlyvoje paauglystėje aš keliavau po Vakarų Europą ir man pavyko gauti turistinę vizą į Vengriją. Ten labai patiko, tai paskatino tolimesnį domėjimąsi. 1990 m. aš dirbau Australijoje ir nutariau atgal į Angliją ne skristi, o keliauti sausuma. Pekine gavau tranzitinę Tarybų Sąjungos vizą. Iš ten aš galėjau laisvai migruoti po Lenkiją, Čekoslovakiją ir Rytų Vokietiją. Buvau tarp pirmųjų jaunų vakariečių, kurie galėjo laisvai keliauti tose šalyse. Vėliau, studijuodamas politikos mokslus universitete, ypatingą dėmesį skyriau pokyčiams Rytų Europoje. Tai buvo labai įdomūs laikai ir aš nekantravau ten sugrįžti.

Jūs, kaip ir Jūsų knygos herojus George, mokytojavote Lietuvoje. Kodėl būtent Lietuvoje? Ar žinojote ką nors apie Lietuvą prieš atvykdamas?

Studijuodamas politikos mokslus Kanados Trent universitete, susipažinau su būsimu ilgamečiu draugu Dariumi Žeruoliu. Jis buvo pirmasis studentas iš Lietuvos, atvykęs pagal mainų programą. Aš norėjau dalyvauti istorijos procese, kažkaip prie jo prisidėti, tad grįžau į Rytų Europą. Viskas ten vyko greitai, ir nebuvo aišku, ar šalys galutinai išsilaisvins, ar grįš atgal į totalitarizmą. Darius tikino, kad geriausia vieta „praktikuoti idealizmą” buvo jo šalis. Džiaugiuosi, kad jis mane tuo įtikino. Mokytojavau Klaipėdoje – aštuntokus, dešimtokus mokiau anglų kalbos. Su kai kuriais buvusiais mokiniais bendraujame iki šiol.

Iki susitikimo su Dariumi apie Lietuvą žinojau labai mažai. Vieno mano vaikystės draugo tėvai buvo iš Estijos, tai aš bent žinojau, kad yra tokios Baltijos šalys, ko kaimynystėje gyvenę vaikai greičiausiai nebuvo girdėję.

Romano „Lithuanian Lullaby” viršelis.

Kiek knygoje yra Jūsų asmeninės patirties apie Lietuvą, Rytų Europą, kitas pasaulio šalis? Be politi­nių mokslų studijų, kokie dar buvo Jūsų pažinimo šaltiniai?

Viena iš mano aistrų yra kelionės. Knyga nėra vien tik apie Lietuvą; ji apima visą pasaulį. Romanas prasideda vieno iš vakariečių kelione aplink pasaulį. Norėjau pavaizduoti tuometinius skirtumus tarp Rytų ir Vakarų. Gyvenimas buvo geras daugeliui vakariečių; bet daugeliui rytiečių jis buvo kova. Apie skirtingas vietoves aš pasakoju iš savo patirties; beveik visose knygoje minimose šalyse esu pabuvojęs.

Klaipėdoje mokytojavau 1993–1994 mokslo metais, bet mano patirtis yra gilesnė. Grįždavau į Lietuvą kas porą metų, turėjau ten daug pažinčių. 1994 m., prieš man išvykstant atgal į Angliją, draugas Vilniuje surengė atsisveikinimo vakarėlį. Jame buvo ir Asta iš Kėdainių, ką tik gavusi stipen­diją studijoms Oxforde. Pasisiūliau jai aprodyti Londoną, jei norės. Ji tikrai paskambino. Aš iš pradžių priėmiau tai kaip įsipareigojimą ir man šiek tiek buvo gaila savo laiko… Tačiau mūsų ekskursijai einant į pabaigą, jau nebeįsivaizdavau, kad kitą dieną galėčiau praleisti be jos. Man patinka netradicinė meilė. Jūs pastebėsite, kad nė viena iš trijų porų romane nėra tradicinė. Viena pora bendrauja trečiąja kalba; kita susituokė dėl patogumo, bet jų jausmai peraugo į tikrą meilę; trečią porą sujungė neplanuotas nėštumas.

Rašant knygą reikėjo daug tyrinėti. Nors tai romanas, norėjau, kad istorinis kontekstas būtų kaip galima tikslesnis. Praleidau daug laiko, ieškodamas informacijos internete. Vėliau knygą skaitė įvairių sričių specialistai. Jie atkreipdavo mano dėmesį į kultūrinius niuansus, įvykių eigą, istoriškai teisingą pavaizdavimą. Knygą rašyti buvo malonumas, redaguoti – darbas.

Pilies gatvėje Vilniuje su Dariumi Žeruoliu (k.), 1994 m. sausis.

Įdomu, ką Dariaus prototipas galvoja apie savo literatūrinį atvaizdą? Sulaukėte jo komentarų?

Jis šaunus. Man tik užbaigus pirmąjį rankraščio variantą, herojaus prototipas – realus žmogus – pradėjo politinę karjerą, tai nustebino mus abu. Kartais gyvenimas imituoja meną – juk knygoje Darius rimtai įsivelia į politiką!

Mano žmona Asta manė, kad reikia labiau atitolinti personažą nuo realaus žmogaus. Knygoje Darius gali pasirodyti kaip robotas, žmogus neromantiškas, su išskaičiavimu. Tačiau jo prototipas gyvenime labai palaikė šį projektą. Jis paskatino daug savo aplinkos žmonių perskaityti knygą. Tikrasis Darius suprato, kad herojus nėra jo asmenybės literatūrinė interpretacija ir, atrodo, nesijaudino dėl politinių skirtumų.

Nors primenantis robotą ir racionalus, Darius knygoje vaizduojamas kaip tikras patriotas. Šis personažas įkūnija Lietuvos kovą už nepriklausomybę. Pašauktas kariauti Afganistane, jis slapta susideda su modžahedais. Priverstas ieškoti politinio prieglobsčio, jis atsiranda Jungtinėje Karalystėje ir toliau tęsia Lietuvos išlaisvinimo kovą. Jis buvo vienas iš televizijos bokšto gynėjų per Sausio 13-tąją ir laimi vietą Seime. Taigi nemanau, kad tai blogas personažas!

Labai įdomi man buvo Vana linija – prasidėjusi kaip ne vieno nelegalaus emigranto kelionė į Vakarus 9–10-ame dešimtmečiuose, pavojinga ir nieko gero nežadanti, ji pasisuka visai kita kryptimi. Vana atranda save ir civilizuotą gyvenimą. Tik kodėl ji nenori aplankyti savo šeimos, savo tėvynės?

Vengrė Vana yra daugumos skaitytojų mėgiamiausia herojė. Manau, dėl jos evoliucijos per tą dešimtmetį. Daugelis žmonių tiki, kad jie pasirenka savo likimą. Tikrovė dažnai kitokia. Paauglystėje Vana daro daug blogų sprendimų, bet ji išmoksta „plaukti”. Artinantis pavojingai bangai, ji sugeba išlaviruoti pačiu geriausiu būdu. Vėliau ji net išmoksta plaukti ant bangų keterų.

Vana taip pat atranda dvasingumą. Atranda tai, kai pradeda laisvai mąstyti. Ji buvo atsilikusios sistemos, savo vaikino ir kontrabandininkų žmonėmis vergovėje. Išsilaisvinusi iš šių įtakų, ji atsigręžia į aukštesnę jėgą, kuri suteikia ne tik stiprybės „nardyti”, bet ir būti savo likimo šeimininke.

Iš pirmosios „Rytų” kelionės sugrįžus. 1991 m., Streatham, Pietų Londonas – čia, beje, kontrabandininkų buvo apgyvendinta knygos herojė Vana.

Vana atstovauja daugybei jaunimo, kuris migravo, kai tai dar nebuvo legalu. Su savo vaikinu ji pabėgo į Vakarų Europą. Ten gyveno „radaro šviesoje”, stengdamasi nepakliūti į valdžios akiratį. Jos padėtis buvo sudėtinga ir pavojinga. Manau, kad ir tarp skaitytojų atsiras turinčių panašios patirties.

Aš net pats pritūpiau, kai nusprendžiau neleisti jai grįžti į Vengriją pamatyti savo šeimos. Tęsiant įvykius – ji turėtų ten grįžti. Tačiau namuose Vana paliko didelį bagažą. Ji pabėgo iš Vengrijos, tėvams nežinant, su vyresniu draugu, kuris pasirodė esąs egoistas ir skriaudikas. Vana jį paliko ir ištekėjo už Dariaus, kad išvengtų deportacijos. Iš pradžių ji nemylėjo Dariaus, bet vėliau pamilo. Iš pradžių jai nepatiko ir Lietuva, bet galų gale ji išsirinko šią šalį savo verslui ir gyvenimui. Ji nori judėti į priekį, susikurti sau naują gyvenimą. Šios aplinkybės vis atideda sprendimą grįžti.

Bet gyvenimas būna ironiškas. Susiruošus visam laikui palikti Jungtinę Karalystę, Darius apibūdina jų keblią situaciją: Vana turėjo išlįsti per tvorą, kad patektų į Vakarus; jis bėgo į Pakistaną, kad nebūtų išsiųstas atgal į Sovietų Sąjungą; o dabar jie nekantriai laukia sugrįžimo į Rytus – šįkart į jo laisvą tėvynę. 

Manau, kad su Tanja gali tapatintis daug imigrantų, ypač moterų (įskaitant mane). Net galima sakyti, jos likimas tipiškas mūsų laikams, kai neliko sienų tarp Rytų ir Vakarų. Aš tik vis laukiau, kad ji, kaip turinti patirties globoti neįgalius vaikus,  padės Simon… Beje, kodėl Jums buvo svarbu įvesti vaikų su negalia motyvą?

Tik pasirodęs romanas sulaukė nemažai lietuviškos spaudos dėmesio – apie jį rašė „Lietuvos rytas”, „Anglija Today”, knygą apžvelgė Laisvosios Europos radijo žurnalistas. Ir visur buvo paminėta Tanja.

Jos istorija, atrodo, suintrigavo lietuvius skaitytojus. Tai mane nustebino. 1994 m. 19-metė Tanja, rusų kilmės mergina, gyvenanti Klaipėdoje, įsimyli mokytoją iš Amerikos. Įdomu, kad jie bendrauja tarpusavyje lietuviškai –  kalba, kurią Tanja jau išmoko, o amerikietis dar tik mokosi.

Tą dešimtmetį daug lietuvių moterų ištekėjo už vakariečių. Tanja vyksta į Seattle tik dėl to, kad jos sužadėtinis ten gauna darbą. Ji ilgisi namų, Lietuvos, ji nemoka kalbos ir jos vienintelis emocinis ramstis yra jos vyras. Tai tipiška istorija, ir emigrantai, manau, ją gerai supras bei atpažins savo pačių patirtis ir savijautą.

Tanja yra labai geros širdies; jei tik ji būtų geriau supratusi Simon situaciją, ji būtų pasiūliusi didesnę pagalbą anglų šeimai. Knygoje yra aprašyti du specialiųjų poreikių vaikai: Tanjos broliukas Vlad, turintis Dauno sindromą, ir autizmu sergantis Simon, kuris gyvena Anglijoje. Aš norėjau atkreipti dėmesį į kultūrinius Rytų ir Vakarų skirtumus: anglai dažnai, patirdami stresą, atsisako ieškoti pagalbos, užsidaro savo kokone, o lietuviai pasikliauja šeima ir draugais. Kad išgyventų sovietmečiu, toks patikimas savų žmonių ratas buvo būtinas.

Norėjau papasakoti Vlad istoriją, nes, manau, apie tai nepakankamai kalbama, ypač Lietuvoje. Tuometinėje Lietuvoje neįgaliujų praktiškai nematydavai. Taip pat norėjau papasakoti apie Simon tėvų kasdieninę kovą, auginant specialiųjų poreikių vaiką.

Romanas pavadintas „Lithuanian Lullaby” – „Lietuviška lopšinė”. Kaip Jūs pats aiškinate šį pavadinimą?

Pasirinkau šį pavadinimą dėl kelių priežasčių. Tai buvo laikas praeičiai atgulti pogulio, ir tai buvo periodas, kai reikėjo užmigdyti sovietmetį.

Anglų literatūros tradicijoje vaikiški eilėraštukai dažnai pasitelkiami, kai reikia paaiškinti istoriją arba politiką. Mano romanas nėra istorijos vadovėlis. Aš siekiau parašyti knygą, kurios herojai būtų įtikinami, bet taip pat norėjau papasakoti Lietuvos nepriklausomybės istoriją. Istorinis kontekstas – realus, o herojai išgalvoti, bet galėtų būti tikri. Ne taip, kaip tuose vaikiškuose eilėraštukuose.

Taip pat romano pabaigoje Darius deklamuoja lietuvišką eilėraštuką, kuris tarsi nusako jo draugo anglo mirtį – „mėnulis pakilo į dangų… saldžių sapnų… miegok, mano prince”. Tuo metu personažai iš Rytų pasaulio pasiekė savo apogėjų, jiems išaušo nauja aušra. Vakariečiams, anglų šeimai – priešingai, laikas lopšinei.

Kaip dabar atrodo Lietuva Jūsų akimis?

Dabartinė Lietuva labai skiriasi nuo tos Lietuvos, kuri pavaizduota knygoje. Manau, jaunimas neturėtų pamiršti, kokiomis aplinkybėmis jų tėvai įtvirtino laisvę. Gyvenimo sąlygos nepriklausomybės pradžioje buvo labai prastos. Algos menkos, nebuvo karšto vandens, šalta, žmonės gyveno ankštai, važinėjo perpildytu visuomeniniu transportu, žiemos metu negalėjai nusipirkti jokių šviežių vaisių ar daržovių, matei apleistus pastatus miestuose ir lūšnas kaimuose.

Dariaus mamos virtuvėje prieš atsisveikinimo vakarėlį.

Dabar jauni žmonės Lietuvoje gyvena panašiai kaip jų vakariečiai kolegos – laisvai keliauja, bendrauja su visais pasaulyje, keičiasi idėjomis, žaidžia video žaidimus ir naudoja internetą. Atgimė pilietinė visuomenė; nuėję į parduotuvę, sulaukia mandagaus aptarnavimo. Atsirado ekonominis stabilumas – parduotuvėje gali būti prekių iš viso pasaulio. Jaunimas vairuoja ir dažnai turi automobilius. Kas dar svarbiau – jie gali pasakyti, ką galvoja, balsuo­ti už ką nori, garbinti, ką nori ir išvažiuoti, jei sugalvos. Tai tikra laisvė, kurios kainą žino jų tėvai.

Žiūrint plačiau, tai saugesnė vieta nei tuo laikotarpiu, kuris atvaizduotas knygoje. Romano pradžioje Darius tarnauja Afganistane. Sovietų Sąjungos intervencija nepavyko, nes pati Sovietų Sąjunga tuo metu jau byrėjo. Raudonoji grėsmė jau nebebuvo grėsminga. Bet tai nereiškia, kad jos nepakeitė kiti pavojai, tik gal ne tokie dideli.

Dabar žmonės apskritai yra turtingesni, ypač Rytų bloke. Buvo svarbu ir drąsu daugelį šių šalių pakviesti įsijungti į Europos Sąjungą. ES padėjo atgaivinti ekonomiką, o NATO užtikrino saugumą.

Tai Jūsų pirmoji knyga ir Jūs nesate profesionalus rašytojas. Kodėl pasirinkote literatūrinį žanrą išreikšti tai, ką norėjote pasakyti apie pasaulį ir Lietuvą? Koks buvo pats rašymo procesas? Ar sekėte savo intuicija, ar sulaukėte kokių nors gairių?

Iš tikrųjų. Prieš imdamasis „Lopšinės” rašymo, maždaug 25 metus dirbau verslo pasaulyje. Rašiau daugmaž intuityviai. Gal nuskambės keistai, bet kai pradėjau rašyti, jaučiausi daugiau reporteriu negu rašytoju. Kai išsikristalizavo personažai, jų nuotykiai pradėjo rutuliotis savaime. Sunku buvo spausdinti taip greitai, kad suspėčiau sekti visus jų žygius.

Man patinka istorinė fantastika. Patinka idėja mokyti istorijos per reliatyvius herojus, kurie gyvena savo gyvenimus realių įvykių fone. Įdomūs skaitytojų atsiliepimai. Daug lietuviškų vardų, tai yra malonu. Mažai kas iš užsienio rašytojų yra palietę šį Lietuvos istorijos laikotarpį. Tačiau įdomiausi komentarai buvo tų, kurie neturi ryšio su Lietuva. Keli prisipažino, kad apie istorinius įvykius nežinojo nieko, kol neperskaitė romano. Taigi, atrodo, man pasisekė atlikti švietėjišką misiją, prisidengus pramoga. Panašią gudrybę aš kartais naudodavau, kai mokiau anglų kalbos Klaipėdoje.

Manau, kad Lietuvos nepriklausomybės istoriją svarbu skleisti tarp nelietuvių – nesu tikras, kad ji jau pasibaigusi. Yra grėsmių nepriklausomybei, ir kuo plačiau jos istorija pasklis, tuo daugiau supratimo ir paramos ji sulauks, jeigu prireiktų. Galų gale, juk tai ne tik šalies nepriklausomybės istorija, tai pasakojimas apie tai, kaip žmonės atgauna savo teises ir įtvirtina demokratiją – ne tik sau, bet visiems, gyvenantiems ar dar gyvensiantiems Lietuvoje, lietuviams ir nelietuviams. Viena pagrindinių romano herojų yra rusė. Kitą personažą Lietu­vos lenkai padeda išrinkti į Seimą. Et­ninės mažumos svarbios naujoje Lietuvoje, tad maniau, kad jų istorijos turėtų būti papasakotos.

Ar turite tolimesnių literatūrinių planų?

Esu parašęs kitą romaną, dabar jis redaguojamas. Ten tęsiu George ir Tanjos gyvenimo istoriją. George, verslo reikalais lankydamasis Vidurio Rytuose, paimamas įkaitu ir pranešama apie jo mirtį. Tanja, jau su dviem vaikais, grįžta į Klaipėdą. Kai George išsilaisvina, Tanja jau gyvena kitą gyvenimą. Skamba liūdnai, bet pabaiga tokia nėra.

Knygą „Lithuanian Lullaby” galite įsigyti per Amazon, o virtualiu formatu – per Kindle.

Klaipėdiečių Laucevičių šeima, apgyvendinusi užsienietį mokytoją. Pirmoje eilėje (iš k.): ma­ma Aldona su „Pifu”, močiutė Ona, vyresnioji duktė Daiva; antroje eilėje: tėvas Va­cys, jaunesnioji duktė Giedrė, mokyklos direktorius Raimundas Šulskis (kuris žuvo au­to­avarijoje ir kuriam dedikuota knyga) ir Gordon Mott. 1994 m. vasara.