RŪTA. Nematyta, negirdėta, nežinoma

Inga Greblikienė.

Dar prieš trejetą metų tokia antraštė turbūt būtų net ir neįsivaizduojama apie olimpinę čempionę, plaukikę Rūtą Meilutytę. Ko dar buvo galima nežinoti, nematyti ar kažko negirdėti  apie Rūtą? „Juk ji buvo visiems sava, tarsi pusseserė”, – teigia filmo kūrėjai. Rūta tapo kaip ir bendriniu vardu, tik tardami šį žodį įsivaizdavome ne žalią, gležną darželio puošmeną rūtelę, o aukštą, dailią, šviesiaplaukę, gražią merginą, kurios duobutės skruostuose ir fantastiški sporto pasiekimai buvo užbūrę visą Lietuvą. Ar ilgam?

Bet grįžkime į 2016 metus. Kinematografininkas Rolandas Buožis ir fotografas Rokas Darulis nutarė pradėti kurti filmą 2016 m. vasarą, kai geriausia Lietuvos plaukikė ruošėsi Olimpiadai. Jie buvo draugai, todėl Rolandui ir Rokui buvo įdomu stebėti ir filmuoti, kaip Rūtai sekasi jos karjeros zenite. Tuo metu laimėjimai ir medaliai, atrodė, krito iš dangaus, ir visi tiesiog garbino Rūtą. Niekas net neįsivaizdavo, kaip viskas apsisuks, ir filmavimas užtruks net dvejus metus. Iš tiesų tai pavertė filmą unikalia ir vertinga dokumentika.

Filmuotojai su Rūta buvo visur – Plymouthe, Anglijoje, 5 val. ryto jos namuose, treniruočių baseine, paskutinėje treniruočių stovykloje Tenerifėje, dar po metų – Europos trumpųjų distancijų čempionate Danijoje. Daug filmuota ir Lietuvoje: Kaune, Vilniuje ir Nidoje. Rolandas ir Rokas prifilmavo net 30 valandų medžiagos. Užauginta močiutės ir brolių Margirio ir Mindaugo (kai Rūtelei tebuvo ketveri metukai, jos mama Ingrida žuvo autoavarijoje), o tėtis dirbo užsienyje ir negrįždavo į Lietuvą. Rūta jį pirmą kartą pamatė tik 8 m. Visas gyvenimas buvo užpildytas močiutės, brolių ir plaukimo Šilainių baseine, kaip Rūta sako – „pačiame gražiausiame baseine pasaulyje, kaip man atrodė tuo laiku”.

Tik grižęs į Lietuvą po 2008 m. krizės tėvas vėl turėjo važiuoti į Angliją dirbti, jam padėjo ir vyriausias brolis, kad tik Rūta galėtų plaukti. Ir kai tėtis paskambino į Plymoutho koledžą, plaukimo treneris Jon Rudd gavo žinutę, kad yra tokia mergaitė Rūta, kuri neblogai plaukia. Ir kad iš karto po peržiūros ją priims į koledžą, ir Rūta sunkiai, sunkiai ir atkakliai dirbs. “Rūta labai įkvepianti ir ekstraordinari asmenybė. Jos darbo etika ir atkaklumas gali būti pavyzdžiu kiekvienam iš mūsų”, – sako abu jos treneriai Anglijoje. Ir Rūta laimės Londono olimpiados aukso medalį, ir ne vieną. Ir tada filme nuskambėjo labai svarbūs trenerio Jon Rudd žodžiai: „Rūtos tikslas buvo patekti į finalą. Kad galima laimėti olimpiados auksą – negalvojome ir net nesvajojome”.

O iš tiesų reikėjo galvoti ir svajoti, ir paruošti tą darbščią mažakalbę mergaitę pergalei – o kas, jeigu… Rūta yra individualios sporto šakos sportininkė, atletė, ji tikrai nebuvo pasiruošusi atlaikyti visos užgriuvusios šlovės ir dėmesio. Tuo turėjo pasirūpinti kiti suaugę dėdės ir tetos, deja… Individualesnės sporto šakos kaip plaukimas turbūt nėra. Visada esi pats su savimi, dažniausiai girdi tik trenerio balsą. Vienam treniruotis ir įdėti maksimalias pastangas yra sunku. Amerikoje nei vienas plaukikas nesitreniruoja pavieniui. Net ir Michelas Phelpsas ar Katie Ledecky turėjo grupę treniruočių partnerių, bet, atrodo, kad niekas to nežinojo… LTOK ir plaukimo federacijos specialistai net negalvojo, kad olimpinei čempionei reikia komandos, sporto psichologo, atstovo spaudai, kad ji galėtų sėkmingai siekti tolimesnių rezultatų. Lietuvai reikėjo tik medalių.

Niekas nežinojo, kad po poros metų Rūta nukris nuo dviračio ir susilaužys alkūnę likus 11-kai mėnesių iki Olimpiados, o visiškai išties ranką likus 4 mėnesiams iki Rio de Janeiro olimpinių žaidynių. Ir visiškai niekas nežinojo apie tai, kas įvyks Rio žaidynėse… Niekas nežinojo, kokį  puolimą teks atlaikyti Rūtai. Ir turbūt niekas nežinojo, kas yra tikroji Rūta… Ir niekas nežinojo, kaip ji visa tai ištvėrė. Viena, palaikoma vyresnių brolių… Ir kad Rūtai Lietuvoje niekas nepadėjo kovoti, tik puolė. Net kolega plaukikas, dabar pretenduojantis į Lietuvos prezidento postą Arvydas Juozaitis, bejausmiu veidu, savo beprotišku komentaru pažeminęs ir norėjęs ištrinti iš Lietuvos sporto istorijos visų laikų žymiausios plaukikės pasiekimus. Visi buvo nepatenkinti 7-ta vieta olimpinių žaidynių plaukimo varžybų finale. Klausinėjo Rūtą apie nelaimėtą medalį kovoje su sportininke, vartojančia dopingą… Visa tai buvo nežinoma…. O kamera sukosi, Rolandas ir Rokas fiksavo kiekvieną, kad ir labai skaudžią gyvenimo detalę.

Ir tik Rūta žinojo, kada atslinko tamsusis debesis – depresija. Ir Rūta turėjo vėl treniruotis ir vėl kovoti, ir dabar jau ne tik už geresnį rezultatą. Bet viena ji tos naštos jau nebeatlaikė – ir tada filmo kūrėjams pavyko užfiksuoti didžiausią netikėtumą, kai Rūta prabilo apie savo palydovę – depresiją.

Atvira, nuoširdi tiesa, išsikalbėjimas sukrečia iki širdies gelmių. Neįtikėtina drąsa, neįtikėtina stiprybė… Kova dar tęsiasi, bet Rūta jau yra nugalėtoja mūsų širdyse. Tų žmonių, kurie matė, išgirdo ir sužinojo RŪTOS istoriją. Filmo kūrėjai neturėjo scenarijaus, bet jo ir negalėjo būti, nes jie filmavo GYVENIMĄ. Kiekvienas lietuvis, ypač jaunas žmogus, turėtų pažiūrėti šį filmą. Apie tikras pastangas, paprastumą, šlovės kainą ir apie nepaprastą drąsą sakyti tai, kas skaudžiausia.

Visi Californijos ir Nevados lietuviai labai džiaugėsi, kai Lietuvos generalinio konsulato Los Angeles buvo pakviesti į dokumentinio filmo apie Rūtą Meilutytę peržiūrą „Aero” kino teatre Santa Monicoje. Juolab kad ir pati Rūta galėjo dalyvauti, kantriai fotografuotis ir dalinti autografus žiūrovams, nes dabar ji treniruojasi Los Angeles esančiame UCLA plaukimo baseine. Pamatęs filmą supranti, kiek daug jėgų, geranoriškumo, jautrumo ir pagarbos yra tame, kad Rūta pati dalyvavo filmo pristatyme Vakarų pakrantės lietuviams. Po filmo, prasidėjus titrams,  pusę minutės buvo tyla, o po to auditorija ilgai plojo atsistojusi. Susidomėjimas filmu buvo didelis, net buvo atvykusių iš Las Vegas ir San Diego susitikti su Rūta, išgirsti jos istoriją. Ką ten iš Nevados – žymusis krepšininkas Jonas Valančiūnas, kuris kitą dieną turėjo žaisti NBA rungtynes su Los Angeles „Lakers“, kartu su mumis žiūrėjo filmą, išklausė Rūtos atsakymus į žiūrovų klausimus, o po to dar abu pabendravo. Įdomu, kad Rūta jau yra olimpinė  čempionė, o Jonas Valančiūnas dar tik siekia šio titulo. Buvo įspūdinga, kad Rūtą palaiko ne tik užsienio lietuvių bendruomenė, bet ir iškilieji Lietuvos sportininkai.

Simboliška, kad po filmo peržiūros vykusį klausimų ir atsakymų pusvalandį generaliniam konsului Dariui Gaidžiui vesti padėjo jaunimas: konsulo sūnus Dominykas Gaidys ir Gabija Petrulytė, buvo įteikti lietuviški pasai trims jauniesiems Los Angeles pilnamečiams.Turėjome daug klausimų Rūtai, ir į visus ji atsakė nuoširdžiai ir išsamiai.

Įdomu buvo stebėti, kaip mielai ir su šypsena Rūta atsakydavo ir į mažųjų žiūrovų klausimus – kokį valgį ji mėgsta ir kokie gyvūnai labiausiai patinka. Salė audringais plojimais palydėjo Rūtos kuklų atsakymą, kad šiuo metu ji jau yra laimėjusi daugiau kaip 200 medalių. Ir į generalinio konsulo Dariaus Gaidžio klausimą, ar ji nėra gavusi pasiūlymų plaukti už kitą šalį, Rūta drąsiai atsakė, kad ne, ir Tokyo Olimpinėse žaidynėse ji vėl atstovaus Lietuvai.

Turėjome puikią progą pažinti įžymią Lietuvos sportininkę. Ir drąsiai galime teigti, kad pamatėme, išgirdome ir daug sužinojome apie olimpinę čempionę. Ir kad filmas pasiekė savo tikslą, nes pati Rūta papasakojo apie save, ir dabar mes visi esame jos sirgaliai – ir plaukimo baseine, ir gyvenime – už baseino ribų.