Pasivaikščiojimas Rasų kapinėse.
Pasivaikščiojimas Rasų kapinėse. (A. Petraitytės nuotr.)

Pagarbos manifestacija Rasose

Astrida Petraitytė.

Lapkričio 2-ąją sudalyvavau kelių valandų pasivaikščiojime po Rasų kapines. Renginio nebūtina tiesiogiai sieti su Vėlinėmis: jei jo intencijos ir buvo proginės, tai – labiau istorinės nei religinės.

Vilniaus istorinių kapinių draugijos „Rasos” (o galima ir tiesiog sakyti: jos vadovės Vidos Girininkienės) organizuotas pasivaikščiojimas po senąsias kapines buvo dviejų dalių. Pirmasis prasidėjo 1 val. p. p., antrasis – tik pusvalandžio pertraukėlei įsiterpus – 4 val. p. p. Žinoma, rinkdamiesi sutartame punkte – prie kapinių vartų, negalėjome nepastebėti ir gausiai gėlėmis, baltai-raudonomis vėliavėlėmis ar juostelėmis papuoštos memoralinės teritorijos, prigludusios prie kapinių teritorijos, kur palaidota J. Pilsudskio širdis, o šį antkapį supa paminklėliai Lenkijos kariams… Jei šis reginys ir sukėlė priešiškumo, nuoskaudos jausmus, tai netrukus turėjome progos prisiminti: būta laikotarpių, kai Lietuvos ir Lenkijos likimai, lietuviškumas ir lenkiškumas buvo glaudžiai persipynę, kai kada tapę ir neišnarpliojama mįsle: tarkim, lenku ar lietuviu laikyti asmenį, su lenkiškomis raidėmis rašyti pavardę ar be jų – neretai įsitvirtinę dvejopi variantai (kuriuos turėjome progos akivaizdžiai patirti)…

Pirmąją ekskursiją vedė, ko gero, didžiausia Rasų kapinių istorijos, jose atgulusių asmenybių žinovė, jose „užkoduotos” istorinės atminties aktualizavimo entuziastė Vida Girininkienė. Ji savąjį renginį dedikavo pirmajam profesionaliam Lietuvos istorikui, lietuviškai rašusiam savo veikalus, tarp jų ir – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių”, Simonui Daukantui (1793 –1864), nors tai paradoksalu – Rygos ir Peterburgo archyvuose triūsusį tyrėją mirtis ištiko Papilėje, ten jis ir palaidotas. Bet šiemet pažymint Daukanto 225-ąsias gimimo metines stengiamasi aktualizuoti ir jo darbus, ir idėjas, tarp kurių svarbiausia, pasak Girininkienės – Laisvės idėja. Pažymėta: Daukantas rašęs apie kryžiuočių priespaudą, bet tuomet visi suvokę anticarinę potekstę…

Mūsų gidė taip įvardijo savosios ekskursijos temą – Epocha, būtent – XIX amžius, kai po Abiejų tautų respublikos padalijimo 1795 m. į carinės Rusijos „glėbį” patekusiose Lietuvoje ir Lenkijoje vis žiebėsi sukilimai. Girininkienė apžvelgė ir Rasų kapinių pradžių pradžią: pasak jos, daugeliui maga įkūrimą paankstinti, bet kapinės pradėjo veikti 1801 m. – galima sakyti, tiesiog miške (ji skeptiškai įvertino betvarkant kapines iškirstus medžius). Laidojimams pirmiausia įrengti du kolumbariumai, o XIX a. viduryje tarp jų iškilo neogotikinė koplyčia – ir dabar kartu su vėliau pristatyta varpine esanti ryškiu, iškiliu (ir tiesiogine prasme – ant kalvelės) akcentu. O kolumbariumuose – kelių aukštų laidojimo kriptose – amžino poilsio atguldavę toli gražu ne biedniokai, tad jie buvę prabangiai įrengti, antkapinės plokštės net paauksuotos. Deja, kolumbariumai ėmę griūti, vienas jų dėl avarinės būklės nugriautas tarpukariu, kitas – po karo.

Mums buvo išdalinti lankstinukai (parengė Kšištof Tolkačevski), vienoje jų pusėje – senųjų Rasų kapinių planas su gausiais paženklinimais: čia išskirti Kosciuškos (1794 m.), 1830–1831 metų ir 1863– 1864 metų sukilimo dalyviai bei anticarinių judėjimų ir Pirmosios Lietuvos Respublikos kovų dalyviai; antroje lankstinuko pusėje – naujųjų (atsiradusių po Pirmojo pasaulinio karo) Rasų kapinių planelis, kur tik mažas kampelis paskirtas jau XX a. kovotojams.

Prie paminklo J. Leleweliui.
Prie paminklo J. Leleweliui.

Girininkienė pažymėjo, kad XIX amžiaus sukilėliai neretai kapinėse – taip pat ir Rasose – slėpdavę ginklus: nors ir nuožmus buvęs carinis režimas, bet įsiveržti į kapines ir bažnyčias buvo galima tik turint generalgubernatoriaus leidimą.

Stabtelėjome ir prie antkapių, kuriuose įrėžtos pavardės atmintyje neatsišaukdavo, bet mūsų gidės liudijimai likimus ryškiais potėpiais į maištingą XIX a. foną įterpdavo, tarkim: Jozef Lukaszewicz/Juzefas Lukoševičius (1863–1928), iš tų narodovolcų, carą nužudyti norėjusių, Petropavlovsko tvirtovėj ilgus metus kalėjusių…

Istorinius veikėjus, kurių ryškesni ar blankesni pavidalai nuo seno atminties saugyklose glūdi, irgi buvo progos prisiminti.

Štai Joachimo Lelewelio, gimusio Varšuvoje 1786 m., mirusio Paryžiuje 1861 m., paminklas, kone prigludęs prie koplyčios šono… Vilniaus universitete profesoriavęs istorikas įsiterpia, kaip mums priminė Girininkienė, į daukantišką kontekstą (kurį laiką kartu su juo studijavo). Jo palaikai 1929 m. perkelti iš Paryžiaus kapinių (toks buvęs paties  Lelewelio pageidavimas). Biografiniai duomenys liudija ir jį turėjus maištingos dvasios. „1808 m. baigė Vilniaus universitetą. Nuo 1822 m. Vilniaus universiteto profesorius. 1824 m. po filomatų ir filaretų bylos pašalintas iš Vilniaus universiteto. 1829–1831 m. Lenkijos karalystės seimo narys. Per 1830–1831 m. sukilimą Patriotų draugijos (Varšuvoje) narys”* Pasišventimas kartografijai lėmė, kad reikšmingiausią jo palikimą dabar sudaro žemėlapiai.

Pasak Girininkienės, carinės Rusijos laikais maištingos asmenybės laidotuvės nekart tapdavusios kone politine manifestacija – mat išlydėti suplaukdavo minių minios… Taip nutikę ir laidojant poetą Vladislavą Sirokomlę – sustojome ir prie jo kapo, baltai-raudonai padabinto, bet juk ir mūsų istorijos dalimi esančio… „Sirokòmlė Vladislavas (lenk. Władysław Syrokomla), tikr. Ludwik Kondratowicz (Liudvikas Konratòvičius) 1823 09 29 Smalkov (Mogiliavo sr., Baltarusija) – 1862 09 15 Vilnius, lenkų ir lietuvių poetas, publicistas. Vienas žymiausių Lietuvos romantizmo atstovų. Kūrė lenkų kalba. <…>Romantizmo dvasia ryški istorinėse poemose, vaizduojančiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitį kaip negrįžtamą aukso amžių.”**

Dar ne prie vieno paminklo mus vedė mūsų gidė, amžių (ir mūsų abuojumo) dulkes nuo jų nupūsdama – nebevardinsiu, tik paraginsiu, progai pasitaikius, pavaikščioti po Rasų kapines būtent su šia pasišventėle istorike.

X X X

Pasivaikščiojimui po daukantiškąją epochą einant į pabaigą Girininkienė pristatė jauną istoriką Kristupą (dr. Kšištof Tolkačevski), antrojo pasivaikščiojimo gidą. Taigi pusvalanduką atsikvėpę (kam pasitraukus, o kam naujai prisijungus) pradėjome naują žygį, įvardytą „Laisvės kovų dalyvių kapų pagerbimas”. Pagarbos manifestacijai buvo ir specialūs ženklai parengti – į kovotojų už laisvę kapus įsmeigiamos vėliavėlės su užrašu „Jūs mūsų širdyse”. O prie mūsų prisijungė ir trejetas „JD Brass” vyrukų – žygis pradėtas nuo koplyčios laiptų aidint pučiamųjų melodijai.

Ir šįkart buvo pagerbti XIX amžiaus laisvės idėjos (Abiejų tautų respublikos – ne savarankiškos Lietuvos – atkūrimo) skelbėjai, tačiau ypatingas dėmesys skirtas XX amžiuje už Lietuvos laisvę ir pasisakę, ir kovęsi herojai. Pirmoji pagarbos vėliavėlė įsmeigta J. Basanavičiui, kurio gausiai Vėlinių žvakelėmis papuoštas kapas kone priešais koplyčią. Pagerbtas ir 2007-aisiais iškilęs monumentas (regis, nugriauto kolumbariumo išlaisvintame plote) – simbolinis kenotafas trims sovietinių okupantų nukankintiems Vasario 16-osios signatarams, kurių amžino poilsio vietos nežinomos: Kaziui Bizauskui, Pranui Dovydaičiui, Vladui Mironui.

O šią vasarą radosi ir nauji, mūsų dėmesio ir pagerbimo verti kapeliai – Rasose perlaidoti 1918 metų Vasario 16-osios Akto signataro Mykolo Biržiškos, jo žmonos Bronislavos Biržiškienės ir visuomenės veikėjų profesorių Vaclovo bei Viktoro Biržiškų palaikai. Mūsų gidas Kristupas pažymėjo: ir žodžiu kovota už Laisvę.

Sustojome ir ties 1830–1831 m. sukilimo dalyvių kapais; štai porą pavardžių nurašau iš gautojo lankstinuko (antkapiuose ortografija kita): Anicetas Renigeris, Anupras Petraškevičius…

Iš senųjų Rasų, perėję kelią, patekome į naująsias (santykinai) Rasas, kur vieni šalia kitų ilsisi už Vilnių kovęsi lenkų ir lietuvių kariai. Pirmąjį plotelį – baltai-raudonomis juostelėmis papuoštus antkapinius kryželius – aplenkę, pagerbėme Lietuvos karių kapelius, už jų iškilusį baltą monumentą – Pietą bei greta įrengtus kenotafus 1941 m. Birželio sukilimo dalyviams, kitiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Čia nuskambėjus pučiamųjų atliktai L. Coheno „Hallelujah”, išties graudulys smelkėsi širdin.

X X X

Daukanto minėjimas Rasose, manyčiau, buvo kiek pritemptas – šią iškilią asmenybę pravartu aktualizuoti, bet tam pakanka erdvės ir be kapinių (štai ir pati Girininkienė apie jo laisvės idėjas skaitė paskaitą Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus renginyje). Istoriniai-kultūriniai Rasų klodai neišsemiami – tikrai praturtėjome, prisiminę ir XIX a. sukilėlius, ir XX a. kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę…

_____________________

* http://istorijatau.lt/rubrikos/zodynas/lelevelis-joachimas

** http://www.vle.lt/Straipsnis/Vladislavas-Sirokomle-86769

Rasų kapinės.
Rasų kapinės.