„Šaknys” 2023

Ramunė Lapas.

Nors ir ne taip, kaip galbūt norėta ir tikėtasi, bet visgi trečioji „Šaknų” ekspedicija įvyko, ir anot jos vadovo Viliaus Žalpio, buvo įdomiausia iš visų trijų. Leidimo įeiti tvarkyti apleistų Šv. Juozapo ka­pinių S. Girard Estate taip ir nedavė, nors susirašinėjimas ir dokumentų pildymas, prasidėjęs balandžio mėnesį, vyko iki paskutinės dienos. Iš pradinio 7–10 sa­va­norių sąrašo liko tik keturi. Fotografuoti ir filmuoti turėjusi VDU absolventė atsisakė stažuotės JAV ir tokiu būdu prie ekspedicijos taip pat neprisijungė. Bet visgi buvo penkios intensyvios ir įdomios dienos, atlikti įvairūs naudingi darbai, o svarbiausia – jaunuoliai apie lietuvių emigracijos istoriją, ypač jos pirmąją bangą, sužinojo tiek daug, kiek nesužinojo per visą savo mo­kymosi lituanistinėse mokyklose laiko­tarpį.

Trečioji projekto „Šaknys” ekspedicija vyko liepos 31– rugpjūčio 5 dienomis šiaurės rytų Pennsylvanijos antracitinės anglies regione. Dalyvavo: Lukas Urbonavičius (Omaha), Emilija Dzeržanauskaitė (Čikaga), Kęstutis Žalpys (Portlandas) ir Lukas Šmidtas (Florida). Du – ekspedicijos senbuviai, du – naujokai. Projekto vadovas V. Žalpys pastebėjo, kad šįkart buvo trys „trečiabangių” atstovai, ir vienas, jo sūnėnas Kęstutis, – pirmosios bangos palikuonis. Lukas Šmidtas atvyko ekspedicijai jau pra­sidėjus, antradienio vakarą,  bet iš kar­to įsijungė į darbus ir kitąmet vėl norėtų dalyvauti.

Sunki pradžia

„Šiemet ekspedicija buvo kitokia, – sakė jos vadovas Vilius Žalpys iš Portlando. – Ir planavau kitokią, mačiau galimybes jaunimui atskleisti pirmosios bangos gyvenimą. Bet iki pat jos pradžios viskas buvo neaišku – vienas po kito atkrito studentai, taip ir nepavyko susitarti su S. Girard Estate dėl senųjų Šv. Juozapo kapinių tvarkymo, neaišku buvo, ar įleis į Šv. Jurgio kapines Allentown diecezija…

Vilius pasakojo, kad likus savaitei iki kelionės, studentų skaičius buvo nukritęs iki dviejų. Jis buvo labai nusiminęs, galvojo – na, gerai, jei liksiu vienas, važiuosiu vienas. Bet tada atsirado Kęstutis, brolio sūnus, prisijungti prie grupės panoro ir Lukas iš Floridos. Dar viena gera žinia atskriejo iš Pennsylvanijos – Luschas (Lušys) šeima suruoš visiems atsisveikinimo pietus.

Ekspedicijos vadovas pasiryžęs kitais metais taisyti padėtį. V. Žalpys norėtų, kad atsirastų bent penkios JAV LB apylinkės, kurios apmokėtų kelionę bent vienam kandidatui iš savo miesto. Jis taip pat siūlys JAV LB Krašto valdybai kartu su JAV lietuvių jaunimo sąjunga (LJS) paruošti trumpą filmuką apie visų trejų metų ekspedicijas – tai turėtų sudominti jaunimą dalyvauti. Šiemet Vilius paprašė Lietuvos vyčių (į kurių gretas pats įstojo), paskirti auką jaunimo skrydžiams iš Los Angeles į Pennsylvaniją. Vyčiai iš tikrųjų skyrė „Šaknų” projektui 1 000 dol., bet nenurodė, kaip juos panaudoti. Ekspedicijos vadovas tikisi, kad šie pinigai, kaip ir Lietuvių Fondo paramos likutis, bus panaudoti kitų metų projektui bei jo parengiamiesiems darbams.

Allentown diecezija nenorėjo įleisti į Šv. Jurgio kapines, sakė, kad nėra saugu jose dirbti, reikalavo gauti apdraudą už milijoną dolerių. „Supratau, kad tai nerealu, taip ir buvo – joks advokatas tokios apdraudos mums parūpinti negalėjo”, – pasakojo Vilius. Jis bandė įti­kin­ti diecezijos atstovus sakydamas, kad jie tik nupjaus žolę, nedirbs jokių sunkių darbų, ir kad studen­tams labai svarbu pamatyti tą vietą, nes Šv. Jurgio parapija – tai pirmas lietuvių kunigas, pirmas kunigas, kuris pastatė bažnyčią, pirmosios lietuviškos kapinės. Leidimas „lengviems darbams” buvo gautas paskutinę minutę.

S. Girard Estate, kurių teritorijoje yra senosios Šv. Juozapo kapinės, – vieni didžiausių žemės savininkų Pennsylvanijoje. Susirašinėjimas su jais vyko nuo balandžio mėnesio. Per Viliaus apsilankymą pavasarį vietinis advokatas Alvin Luschas organizavo Zoom susitikimą su S. Girard Estate ir Mahanoy City atstovais. Viena priežastis, dėl ko jie nenorėjo įsileisti – ta žemė yra išnuomota dviems energijos kompanijoms, ten dabar yra vėjo jėgainių parkas. Kita priežastis – sunku patikėti! – baimė, kad, sutvarkius kapines, jose norės lankytis žmo­nės. „Na taip, – beveik išsprūdo Viliui. – juk čia kapinės”. Jis galvojo: ko verta mū­sų visuomenė, jei nenori aplan­kyti kapų… Nepadėjo nei JAV ir Lietuvos sutartis dėl abipusės pagalbos kultūrinio paveldo srityje, nei argumentai, kad pagal šią sutartį Lietuvoje sutvarkyta daug litvakų kapinių, o Amerikoje – nė viena lietu­viška vieta nesulaukė pagalbos. Nepadėjo ir advokato A. Luschas primintas Pennsylvanijos valstijos įstatymas, užtikrinantis kapinių neliečiamumą ir suteikiantis prieigą jų lankytojams – kelias į Šv. Juozapo kapines buvo užtvertas.

Vilius apie visa tai papasakojo studentams ir buvo nudžiugintas jų ryžto surengti protesto akciją. Pasigaminę plakatus „Let Us Clean Our Lithuanian Cemetery”, jie nuvažiavo prie kapinių. Kadangi tai nuošali vietovė, toliau nuo miesto, ilgai ten stovėti nebuvo prasmės – niekas nematys. Tad keliautojai padarė nuotraukų ir filmuką, kad galėtų apie akciją paskelbti spaudoje ir socialiniuose tinkluose. Tik įdėjus nuotrauką Pennsylvania’s Lithuanians, pasipylė šimtai komentarų – žmonės pyko. „Kai palikom ten tuos plakatus ir išvažiavome, po mūsų fotografuoti atvažiavo kiti lietuviai, bet plakatų jau neberado – kažkas žinojo, kad mes ten buvome”, – pasakojo Vilius.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera

Nepaisant visko, ekspedicijos nariai nuveikė daug darbų, sužinojo daug įdomaus.

Vilius papasakojo, kad darbas vyko penkias dienas – nuo pirmadienio iki penktadienio. Sekmadienį visi išsivažinėjo, o šeštadienį buvo surengtos išleistuvės. Emilija ir Lukas Urbonavičius mokėjo filmuoti, tad kasdien prieš darbą Vilius paruošdavo informaciją apie tai, kur jie tuo metu yra, ką ruošiasi daryti, ir jaunuoliai prieš kamerą apie tai pasakodavo.

Pirmadienį, liepos 31 d., trys jaunuoliai (dar be Luko Šmidto), projekto vadovas Vilius ir senųjų lietuvių palikuonė Connie Tumosa darbavosi Švč. Motinos Aušros Vartų parapijos pirmosiose kapinėse (Old St. Mary’s Cemetery) Wanabie miestelyje. „Dažėme vartus, genėjome medžius ir krūmos, pjovėme žolę. Vietinė savivaldybė leido naudotis tualetais ir paskolino žolės pjovimo mašiną. Buvome labai patenkinti savo pirma diena”, – sakė Vilius.

Antradienį grupė dirbo kapinėse prie Plymouth Šv. Kazimiero bažnyčios (dabar – Larksville miestelis). Kai bažnyčia sudegė, parapija buvo perkelta į Wilkes-Barre. Čia darbuodamasis jaunimas sužinojo apie kovotoją už lietuvybę kunigą Aleksadrą Burbą, o taip pat tą makabrišką nesantaikos su lenkais istoriją, kai vietiniai lenkai išniekino lietuvių kūdikių kapus. Aplankęs savanorių grupę vietinis gyventojas aiškino, kad lietuviai įkūrė Šv. Kazimiero kapines miške, tarsi „paslėpdami” jas nuo lenkų. Iki šios dienos kapinės yra pasislėpusios tarp miško medžių ir jas sunku surasti.

Trečiadienį visi vyko į Šv. Jurgio kapines Shenandoah – seniausias lietuvių kapines. Čia dirbo kelias valandas, daugiausia tvarkė akmeninę tvorą, valė paminklus, visai dingusius tarp krūmų. „Nors man nemalonios buvo ilgos diskusijos su Allentown diecezijos Risk Management departamentu, viskas pasikeitė į ge­ra, kai pasirodė stiprus ir energingas 76 metų p. Boxer (Bačkis), padavė savo sunkvežimio raktus ir pasakė: ‘būkit atsargūs su mano mašina’. Jis mums padėjo ir Laisvės kapinėse ( Liberty Cemetery), kur taip pat dirbome tą dieną – atviruose plotuose pjovė žolę, o mes valėme paminklus. Iš Philadelphijos tą dieną su priešpiečiais atvažiavo Roma ir Antanas Kruščinskai. Nuostabūs žmonės, 2,5 valandos važiavo į vieną pusę, kad mus pamatytų. Juos labai džiugino tai, ką mes darome”, – pasakojo Vilius.

Penktadienį grupė važiavo į kaimyninį miestelį Nanticoke, kur buvo apleistos kapinės – Augustinas Žemaitis rašė, kad kai kurie parapijiečiai ten laidojo savo artimuo­sius. „Bet man dėl to kilo įtarimas, – pasakojo Vilius. – Ėjau pasikalbėti su vietiniais, ir vienas lietuvis sakė – ‘ai, ten bolševikai’… Bet ten palaidoti Amerikos lietuviai veteranai, galbūt laisvamaniai, bet nėra jokių ženklų, kad jie būtų buvę bolševikai ar komunistai… Bet kur tos parapijos kapinės?..”

Ekspedicijos vadovas pasakojo, kad buvusi miestelio bažnyčia (St. Joseph’s Lithuanian Church) dabar paversta gyvenamuoju namu. Prie durų jis buvo palikęs laišką, kad labai norėtų su studentais užeiti, pasižiūrėti. Atsiliepė savininkė Lisa Mack, gyvenanti ten su vyru Jim Mulhern. Mielai sutiko viską aprodyti. Moteris – lietuvių palikuonė, namą pirko iš kitų lie­tu­vių palikuonių. Kur kažkada buvo altorius, dabar – svetainė, kur buvo laikoma kunigų apranga, ten dabar bariukas. „Keista, bet gražu”, – sakė Vilius.

Ta bažnyčia buvo misija, kunigas ten negyveno. Vilius turėjo atsivežęs t. Vilhelmo Volkovičiaus-Valkavičiaus Lietuvių religinio gyvenimo Amerikoje enciklopedijos puslapių kopijas ir pradėjo skaityti apie tą vietą, kur jie stovėjo: „Kunigas pirko žemės kitoj upės pusėj”… Jis pasakojo pa­sižiūrėjęs į Google map ir tikrai pamatęs kapines, galbūt kažkokiu katalikišku pavadinimu. Eureka! – atėjo nušvitimas. „Tada supratau, kad tos kapinės, kurias mes tvarkome, yra Lithuanian Independent Cemetery, ne parapijos. Nuvažiavome į tą kitą vietą ir – voila! – ten buvo Juozapo lietuvių bažnyčios kapinės. Jautėmės tarsi suradę didelį gabalą aukso”, – džiaugėsi Vilius. Jam buvo malonu, kad ir studentai matė jo džiaugsmą.

Taip reikalingi vieni kitiems

Ketvirtadienį Vilius su jaunimu padėjo perkelti Lietuvos muziejų (veikęs Frackville, jis buvo uždarytas 2022 m., ir jo eksponatus reikėjo perkelti į didesnes patalpas Shenandoah). Muziejuje dirba senyvo amžiaus žmonės, jiems sunku, ir dar pavasarį, planuodamas ekspedicijos darbus, vadovas pasisiūlė atvažiuoti su studentais padėti. Bet nuo  balandžio mėnesio nebuvo jokio atsakymo. Ir staiga pirmadienį, jau pradėjus dirbti Wanabie, atskriejo klausimas – ar padėsite mums persikraustyti? Vilius pakeitė dienos planus ir visi nuvyko į Frankville.

„Žadėjome ten dirbti keturias valandas, nes po pietų ruošiamės vykti į dar vienas kapines, – pasakojo Vilius. – Bet aš mačiau, kad jiems reikia daugiau pagalbos, tai sakiau: mes liksim čia, kol nebus viskas padaryta.”

Per vieną dieną viskas, išskyrus didelius baldus, buvo pervežta iš senos vietos į didelę tuščią salę buvusiuose lietuvių laidojimo namuose Shenandoah. Muziejaus savanorė Ann Rall (Domalakes) atėjo net apsiašarojusi, sako – „nežinau, kaip jums atsidėkoti”… „Baldams pervežti reikėjo sunkvežimio, mes jo neturėjome. Bet knygas, žurnalus, visus kitus sunkius daiktus studentai indeksavo, grupavo, dėjo į dėžes. Visą tą sistemą jie pagavo labai greitai – kokia dėžė dabar, koks numeris, kas joje… Dar ir paskaitinėti leidinius spėjo. Ir man norėjosi viską peržiūrėti ir skaityti, o negalėjau.

Aš nemaniau, kad jiems bus taip įdomu skaityti, ką jie pakuoja. O jie pakuoja ir juokiasi: ir tą laikraštį skaito, ir kitą… Man buvo džiugu tą matyti – greitai dirbo, bet dar ir skaitė. O Emilija pasakė: ‘Aš sužinojau daugiau čia apie pirmąją bangą, nei per visus metus šeštadieninėje mokykloje’”, – laimingas jautėsi Vilius.

Jis pasakojo, kad kas dieną atsirasdavo lietuviai, kurie norėdavo pavaišinti jų grupę priešpiečiais. Tą dieną į muziejų atvažiavo Peg Grigonis, pati net ne lietuvė, tik ištekėjusi už lietuvio vyro, kuris jau buvo miręs prieš dešimt metų. Ji atvežė iš lietuvių parduotuvės dešros, kumpio, duonos, o visi buvo išalkę, nes dirbo nevalgę, norėjo padaryti kuo daugiau. „Tą vakarą dar vis tiek dar važiavome į Laisvės kapines (Liberty Cemetery, Shenandoah. Buvo labai ilga diena. Sakiau, galim baigti darbus, bet jaunimas – ne, ne, važiuojam į kapines. Neturiu žodžių, kai matau tokį nusiteikimą”, – studentais didžiavosi Vilius. 

Lietuviško paveldo – nors vežimu vežk

Patogią stovyklavietę – su tualetu, su dušu, – ekspedicijos vadovas buvo atradęs balandžio mėnesį lankydamasis regione. Tuomet užsakė tris palapines nuošaliau, kad būtų daugiau privatumo. Į darbą važiuodavo apie valandą, tiek pat atgal. Kas vakarą grįžę į stovyklą, ant laužo gamindavo vakarienę.

Emilija – veganė. Pirmą dieną rado didelį grybą – „chicken nest” – apie 5 svarų. „Po pirmos dienos žinojau, kad jis tikrai valgomas, – juokavo Vilius. – Jo il­gam užteko – valgėm ir su spagetti, ir su dar­­žovėmis, ir su kiaušiniais, dėjome į sriu­bą. Taip pat skynėm čiobrelius, pienių lapus – taigi, naudojomės gamtos turtais kartu su pirktiniais produktais.”

Dirbdami ar vakarais stovykloje jie nagrinėdavo ir pirmabangių žodyną. Jaunimas pastebėjo, kad retai kas sveikindavosi „labas” – sakydavo „gera diena”. Jiems nesuprantami buvo ir tokie senosios gene­racijos žodžiai kaip „mauk”, „skripka” ir kai kurie kiti.

Vilius pasakojo, kad grįžtant iš darbo vis klausdavo jaunimo, ar norėtų pamatyti dar vienas lietuvių kapines, dar vieną lie­tu­vių bažnyčią, nes – „ten 15 minučių į de­šinę ar į kairę, vis kas nors yra”. „Mes kuo daugiau stengėmės pamatyti, užsukdavome prieš darbą arba po darbo. Aš norėjau, kad jų akys atsivertų. Nuostabu, kiek čia visko yra”, – kalbėjo ekspedicijos vadovas.

Ruošdamasis kelionei Vilius ieškojo vietinių, kurie parodytų, kaip gamina savo krupniką – boilo. Tikslas buvo – kad jaunimas kuo daugiau pamatytų pirmabangių gyvenimo. Luschas šeima, surengusi atsisveikinimo vakarienę, apsiėmė supažindin­ti ir su šio tradicinio gėrimo gamyba. Sakė, šeimyninio recepto neišduosim – dedame daug visokių žolelių ir prieskonių, – bet yra kmynų, cinamono. Tos žolelės virinamos vandenyje, tada įpilama apelsinų sul­čių, vėl virinama, įdedama labai daug medaus ir vėl virinama. Kai gėrimas šiek tiek pravėsta, į jį pilama 50 proc. stiprumo alkoholio. Boilo ragaujamas šiltas, tradiciškai pirmos bangos emigrantai jį gėrė Kūčių vakarą. „Alkoholio geriant beveik nesijaučia. Pabandysiu ir aš pagaminti pagal jų receptą”, – sakė paveldo entuziastas V. Žalpys.

Išaušo šeštadienis, atsisveikinimo diena. Grupė sulaukė svečių: iš Washingtono atvyko ambasados darbuotoja Rytė Kukulskytė ir LRT korespondentas Augustinas Šemelis su žmona, iš Čikagos – konsulato atašė Julijonas Matukas. Buvo ir vietinių svečių, tarp jų – ketvirtos ar penktos kartos grynas lietuvis, laidotuvių namų Mahanoy savininkas. Jaunimas vyko į senąsias anglies kasyklas, leidosi į požemius, Vilius aprodinėjo apylinkes svečiams.

Tuomet visi pietavo svetinguose Elaine ir Alvin Luschas namuose. Senas, 1813 m. statytas plytinis namas, didžiulis žemės plotas, ežeras… Šeimininkai gamino balandėlius ir kugelį pagal senovinius receptus. Taip pat buvo užsakyta bandelių su lašinukais, šakotis ir kitokio lietuviško maisto.

Paklaustas, ar jau planuoja kitą ekspediciją, Vilius sako, kad logiška būtų grįžti į Pennsylvaniją, nes ten atlikta nemažai „namų darbų”, aišku, ką galima daryti. Pirmadienį, jau visiems išsiskirsčius, jis dar nuėjo į Lietuvių klubą Pittstone, pakalbėjo apie galimus darbus ir tarpusavio pagalbą su jo šeimininku. Taip pat nuvažiavo į Tautinės bažnyčios kapines. Jos buvo tvarkingos, bet visa eilė kapų miške, reiškia, reikės valyti – užfiksavo pastabi akis. „Taigi, dvi dienos jau būtų užimtos”, svarsto Vilius.

Apibendrindamas jis sako: „Kiekvieni metai buvo įdomūs, bet šitie gal įdomiausi, buvo daugiau įvairumo… Galų gale viskas labai gerai išėjo.”

P.S. Pabaigai – keli pamąstymai. Apie ekspediciją daugiausiai buvo informuojama LJS kanalais. Aktyvūs sąjungos nariai šią vasarą buvo labai užimti – suvažiavimai Bostone ir Toronte, vėliau kartu su PLB Lietuvoje… Bet patriotiško, norinčio atiduoti savo jėgas lietuviškiems reikalams jaunimo yra daug, tik nebūtinai jie turi priklausyti LB ar LJS. „Draugą” iš jų tėvų ar senelių (jau nekalbant apie juos pačius) irgi mažai kas beskaito – tad kaip pranešti? Kitas dalykas. Ekspedicijos patirtis parodė, kaip reikalingi vieni kitiems yra seni ir jauni žmonės. Seniems reikia jaunų energijos, jėgų, jaunimui – vyresniosios kartos žinių ir sukauptos patirties. Jeigu sugebėtume labiau suartėti vieni su kitais – na, argi nebūtume geresnė, tobulesnė bendruomenė?

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2023-ųjų m. Rugpjūčio 24 d. numeryje, Vol. CXIV NR. 67)