Savuose namuose, vaikštant prie Vilnelės…

Živilė Kriščiūnė.

Nuvykęs į svetimą šalį nusiteiki, kad gali praeiti keli mėnesai ar net pusmetis, kol priprasi prie svetimos ap­linkos, susirasi namus, pradėsi su­prasti vietinius, susirasi bičiulių, at­ra­si įdomybių laisvalaikiui. Mums visiems reikia susikurti patogią, savą aplinką, kad galėtume realizuoti savo sumanymus. Tačiau ar reikia adaptuotis ir iš naujo susikurti namus sugrįžus į gimtinę po keliolikos ar net poros dešimčių metų? Apie tai, kokią Lietuvą pamatėme ir kaip ji mus sutiko, kalbuosi su savo bičiuliais Asta ir Evaldu Žviniais bei Erika Vėberyte. Erika su šeima į Lietuvą at­vyko iš Virginia valstijos, kur praleido 12 metų ir Vilniuje gyvena jau daugiau nei metus. Erikos vyras Trygve Olson, turintis savo konsultacinę fir­mą politinės ir investicijų rizikos klausimais JAV, dažnai keliauja ir daugiau laiko leidžia JAV nei Lietu­voje. Asta su Evaldu gyvenimu Vil­niuje mėgaujasi jau kelis mėnesius, nuo vasaros pradžios – jie čia sugrįžo iš Washington, DC po daugiau nei 20 metų. Na, o aš pati grįžau liepą po 5 metų, praleistų JAV sostinėje. Penki, dešimt ar dvidešimt metų – pakankamas laiko tarpas, kad grįžęs į gimtinę pamatytum ją kitomis akimis.

Įdomu, ar tik man vienai buvo taip miela sugrįžti ir pastebėti tai, ko anksčiau nevertindavau. Kokie buvo pirmieji jūsų įspūdžiai grį­žus į Lietuvą? Kas jums čia mieliausia?

Erika. Jau besiruošdami vykti į Lietuvą, ėmėme ieškoti gyvenamosios vietos bei domėtis mokyklomis. Bu­tus nuomai „lankėme” nuotrauko­se, o su mokyklomis kalbėjomės nuotoliniu būdu. Mane labai sužavėjo kai kurių mokyklų požiūris į tuos, kurie ieško savo vaikams tinkamos mokyklos, jų administracijų noras išgirsti ir įsiklausyti į tėvų lūkesčius ir pasidalinti savo vizijomis. Vieną iš tų mo­kyklų, kurios atsiliepė ir noriai bendravo, ir pasirinkome. Žinoma, buvo ir kitokių, kurios visai neatsakė, tačiau jos nesugadino pozityvaus įvaiz­džio. Taigi, dar prieš atvykstant į Lie­tuvą įspūdis buvo geras. O jau atvy­kus jis dar pagerėjo. Daug logistinių dalykų Lietuvoje galima susitvarkyti internetu, nevaikštant po valdiškus na­mus: tai ir gyvenamosios vietos deklaravimas, ir automobilio statymas gatvėje prie namų. Tai tampa ypač aktualu dabar, kai siaučia pandemija. Tačiau net būtini gyvi susitikimai, pavyzdžiui su gydytoju, prieš vaikams einant į mokyklą, vyko sklandžiai – užsirašius nereikėdavo laukti daugiau nei vieną ar dvi savaites. Mane labai maloniai nustebino valstybinių institucijų profesiona­li veikla ir gana lengvas būdas žmo­nėms susitvarkyti daug reikalų internetu. Na, o mieliausi yra šeima ir draugai. Jie ir sukuria tokią aplinką, iš kurios nesinori išvykti ir kurioje jautiesi tarytum visuomet joje ir gy­venai. Dar man svarbu tai, kad Vil­niuje tiek daug gali nuveikti keliaudamas pėsčio­mis. Išeiti pasivaikščioti senamiesčiu taip pat smagu. Na, ir kadangi Lie­tuvoje atstumai nedideli, tai draugus gali aplankyti beveik iš anksto ne­planuojant.

Asta ir Evaldas. Buvo miela su­grįžti, nereikėjo jokios adaptacijos. Čia viskas sava: klimatas, maistas, išsiilgę šeimos nariai, seni geri draugai. Mėgaujamės pasivaikščiojimais tiek Vilniuje, tiek Kaune. Per tuos daugiau nei dvidešimt metų, praleistų JAV į Lietuvą buvome sugrįžę kelis kartus, tačiau šiemet ypatingai krito į akis labai išgražėję Lietuvos miestai. La­bai malonu bendrauti su draugais, dalintis įspūdžiais. Čia viskas lengvai pasiekiama, ypač jei gyveni Vil­niaus centre, kur mes ir nuomojamės butą. Automobilio net nereikia, čia pat ir parduotuvė, ir duonos kepyklėlė, ir kirpykla, ir Bernardinų sodas, labai graži gamta.

Kad ir kaip miela Lietuvoje, ar visgi buvo tokių momentų, kai norėjosi ­ grįžti į namus JAV? Man pavyz­džiui, te­ko priprasti prie gerokai mažesnio gyvenamojo ploto. JAV gyvenome dideliame name užmiestyje, o Vilniuje teko taikytis prie mažesnio ploto senamiestyje, tačiau ilgainiui supratau, koks sąlyginis dalykas yra tas komfortas. Gy­venimas senamiestyje toks patogus logistine prasme, o ir romantiška pabusti skambant bažnyčių varpams.

Erika. Man tokių momentų, kai norėjosi grįžti, nebuvo. Sugrįžusi į Lietuvą, po 12 metų gyvenimo JAV, pasijutau lyg sugrįžusi į gimtus namus po kelių savaičių kelionės svetur. Taip viskas buvo sava ir smagu! Daug kas pasi­keitė per tuos dvylika metų, bet vis vien viskas taip sava. Dukros labai ilgėjosi savo draugų. Jos ne kartą bū­tų sugrįžusios į JAV, tačiau tas jų ilge­sys tęsėsi pusmetį, o dabar jau nieko nebetrūksta. Na, gal beveik nieko – norėtų pusrytinių vaflių, kuriuos ga­li pasišildyti skrudintuvėje…

Asta ir Evaldas. Namai juk yra ten, kur tavo ryšiai, o Amerikoje jie nebuvo gausūs. Čia dauguma mūsų kursiokų, visi giminės, draugai, šei­ma. Amerikoje gi ryšius reikia nuolat megzti ir „auginti” – net ir po dvide­šimties metų. Mums gal tik trūksta amerikietiško masto, horizontų. Taip pat norėtųsi  bendravimą su nepažįstamais žmonėmis.

Ką Lietuvoje veikiate laisva­lai­kiu? Ar jis kitoks nei Ameriko­je? Žinoma, pandemija labai įtakojo tai, kaip leidžiame laisvalaikį. Daugeliui darbą ir laisvalaikį teko derinti namuose.

Erika. Į Lietuvą grįžome 2019 metų vasarą, kai dar nebuvo pande­mijos. Tuomet lankėme daug kultūri­nių renginių. O kai prasidėjo pande­mija, susigalvojome daug iškylų lau­ke – lankėme pažintinius takus, par­kus, girias, miestus ir miestelius, kad pažintume Lietuvą.

Asta ir Evaldas. Daug laiko sky­rėme būsto paieškai, o kai radome – jo įrengimui. Štai ir dabar iki mums susitinkant su rangovu derinome buto įrengimo niuansus. Vasarą šiek tiek pakeliavom, aplankėm gimines, draugus. Vasarą džiaugėmės tuo, kad nebuvo daug suvaržymų kaip kad JAV ar kitose šalyse, o dabar laisva­laikis dėl pandemijos gan ribotas – pasivaikščiojimai su draugais.

Ar gyvenimas čia labai skiriasi nuo amerikietiško? Man pasi­rodė, kad Lietuvoje vis dar labai trūksta pozityvesnio požiūrio, draugiškumo ir atvirumo. Jaučiasi, kad kai kurie žmonės mano turintys teisę primesti tau savo sprendimus, nes jie neva visažiniai.  Kita vertus, pastebėjau, kaip pozityviai yra nusitei­kusi visuomenė gamtos apsaugos klausimais: lietuviai labai ištikimi atliekų rūšiavimui, skrupulingai į plastiko konteinerius mėto jogurto indelius ir maišelius. Dar mane sužavėjo grįžtanti mada maistą gamintis patiems namuose, o taip pat juo apsirūpinti žiemai – šeimininkės pluša, plauna stiklai­nius, gamina pagardus ir konser­vus žiemai. Ir pati viriau obuo­lienę – obuolių šiemet buvo gausybė!

Erika. Gyvenimas išties labai skiriasi. Pirmiausiai jis skiriasi tuo, kad gali visą vakarą prabendrauti su žmogumi ir nesužinoti, kur jis dirba. Tai tikra atgaiva, kai visuomenėje žmo­gus vertinamas ne pagal tai, ką jis veikia, o pagal tai, ar su tuo žmo­gumi yra įdomu kalbėti šiuo metu. Čia gyvenimas lėtesnis, europietiškai derinamas darbas ir laisvalaikis. Tai irgi labai skiriasi nuo JAV, kur gyvuoja įprotis  nuolat rodyti, kad dirbi. Lie­tu­voje žmonės daug vaikšto pėsčiomis, nes Europos miestai buvo kuriami taip, kad žmonės galėtų lengvai nukeliauti nuo namų iki reikalingų pa­slau­gų. Ko pasigendi – tai galimybės užsisakyti ir gauti siuntą per „Ama­zon” kitą dieną. Taip pat trūksta be­sišypsančių veidų gatvėje. Nors šyp­senų daugėja, tačiau dar nepakankamai. Pasigendi tam tikrų profesinės etikos bei savanorystės principų, prie kurių per savo gyvenimo laiką JAV buvau pripratusi.

Asta ir Evaldas. Mus nustebino Lietuvoje vis dar pasitaikantys prieštaravimai tarp kai kurių įstatymų ir valstybės pareigūnams tarsi suteikta lais­vė juos interpretuoti. Susidarė įspū­dis, kad įstatymus kuriantieji ir juos priimantys nesigilina į tai, kaip juos reikės įgyvendinti ir kokių sunkumų gali kilti. Šioje srityje dar turime ką nuveikti. Gi JAV įstatymai labai aiš­kūs ir neprieštaraujantys vienas kitam.

Ar COVID-19 pakoregavo Jūsų ir Jūsų šeimos planus?

Erika. Netgi labai. Visų pirma, jis mus užlaikė Lietuvoje. Mat Lietu­voje mes ketinome pabūti tik iki šių metų liepos. Į Lietuvą vykome tam, kad dukros geriau pažintų savo ma­mos šalį, geriau išmoktų lietuvių kalbos ir kad drauge pakeliautume po Europą. Tačiau dėl pandemijos savo kelionių planą teįvykdėme tik iš dalies. Na, ir savo ketinimus pakei­tėme – vis dar esame čia.

Asta ir Evaldas. Žinoma, turbūt nėra nei vieno, kuriam pandemija ne­užtvenkė upės. Mes į Lietuvą grįžome iš Brazilijos, kur Asta dirba Pasaulio banko atstovybėje. Iki šiol būtume buvę ten, į Lietuvą sugrįžę tik vasa­ros atostogų. Tačiau virusui įsismar­kavus Pietų Amerikos šalyse, buvo pereita prie nuotolinio darbo ir nusprendėme, kad jei jau būti namuose, tai geriau gimtuosiuose.

Ką manote apie Lietuvoje ką tik įvykusius rinkimus? Ar šių rinkimų rezultatai Jums asocijuojasi su permainomis?

Erika. Taip, dėl rinkimų rezultatų Lietuvoje tikiuosi permainų. La­bai norisi tikėti, kad atėjusi jaunesnė, išsilavinusių politikų karta turės aukštesnes vertybes.

Asta ir Evaldas. Greitų pokyčių tikėtis turbūt nereikėtų, tačiau ma­no­me, kad šios permainos yra į gera.

Ar norėtumėte Lietuvoje likti visam laikui? Ar liksite? Pati grį­žau į namus ir planuoju likti čia.

Erika. Mane pandemija pamokė, kad norėti ir planuoti galima, o kaip bus, tikrai negali žinoti. Ateis laikas, sprendimą darysime visa šeima. O dabar mokausi gyventi dabartimi.

Asta ir Evaldas. Planuojame čia likti, kai baigsime darbus Brazilijoje. Beje, ką tik gavome kvietimą sugrįžti į darbo vietą, tad gruodžio viduryje skrendame į Washingtoną, kur suva­žiuos visa šeima – mūsų dukros mo­kosi JAV ir Jungtinėje Karalystėje, o sausį kelsime sparnus į Braziliją.

Živilė Kriščiūnė – Viešosios politikos ir ekonomikos ekspertė, paskutinius 5 metus praleidus Washingtone kartu su šeima, kai vyras buvo paskirtas LR ambasadoriumi JAV. Baltic- American Freedom Foundation stipendininkė, rašiusi Lietuvai aktualiomis saugumo temomis CEPA think- tank organizacijoje. Mėgsta rašyti ir apie gyvenimą, žmones, madą; laisvalaikiu kuria drabužius, puoselėja namus, keliauja, šoka ir sportuoja.