Spalva, kuri kalba lietuviškai

Kartais gyvenimo kryptį pakeičia ne didelis sprendimas, o viena trumpa tylos akimirka. Kai kažkas pasilenkia prie tavo darbo, sustoja ir ištaria tai, ką pats jau seniai jauti, bet dar nemoki suformuluoti. Vienos vasaros praktikos metu dailininkas Arvydas Šaltenis Editai pasakė: „Tu labai gerai jauti spalvą. Turi tapti tapytoja.“ Nuo tada tapyba Editai Rakauskaitei nustojo būti pasirinkimu – ji tapo vidine būtinybe, mąstymo ir dialogo su pasauliu būdu.

Editos Rakauskaitės kūryba be sienų

AUŠRA SHTARKA.

Editos Rakauskaitės kelias prasidėjo anksti – nuo sustiprinto piešimo klasės Vilniuje, vėliau – J. Vienožinskio dailės mokyklos ir Vilniaus dailės akademijos, kur studijos sutapo su rezidencija Zalcburge. O. Kokoschkos vasaros akademijos kūrybinė įvairovė praplėtė ne tik geografiją, bet ir vidines erdves – Alison Knowles studijoje gimė instaliacijos apie šviesą ir erdvę. Susitikimai su Alison Knowles ir Sandro Chia formavo ne techniką, o mąstymą: gylį ir ironiją, lengvumą ir žaidimą.

Šiandien, gyvendama tarp Lietuvos ir Prancūzijos, Edita Rakauskaitė tapo dar ryškesnė – tiesiogine prasme. Jos paveikslai, kadaise buvę žemės tonų, dabar spalvingi, „dainuojantys“, bet vis dar kalbantys apie tą patį – šviesą ir erdvę. Ir galbūt būtent gyvenimas tarp dviejų kultūrų leido toms spalvoms pagaliau kvėpuoti pilnais plaučiais.

Šis interviu – apie kūrybą kaip supergalią. Ne romantizuotą „talentą“, o drąsą būti nuoširdžiu. Apie emigraciją kaip naujų „pirmų kartų“ laboratoriją. Apie lietuvybę, kuri išlieka ne kaip atributas, o kaip vidinė kultūra, kalba ir laikysena. Ir apie dialogą – tą giliausią, kuris prasideda nuo drobės, bet dažnai baigiasi žmoguje.

Kada pirmą kartą pajutote, kad tapyba jums – ne tik užsiėmimas, o vidinė būtinybė?

Mokykloje (dabartinėje Tuskulėnų gimnazijoje Vilniuje) nuo 6 metų lankiau sustiprinto piešimo klasę. Paauglystėje ėmiau lankyti keturmetę dailės mokyklą (dabartinė J. Vienožinskio dailės mokykla). Vienos vasaros praktikos metu dėstytojas, tapytojas Arvydas Šaltenis pasakė, kad labai gerai jaučiu spalvą,  turiu tapti tapytoja. Tai ir tapau! Iš tiesų turėjau idėją studijuoti scenografiją, bet tapyba pasiėmė mane už rankos ir nusivedė savais takais. Labai tuo džiaugiuosi. Tapyba man yra mąstymo, kalbėjimo su savimi ir pasauliu būdas.

Studijos Vilniaus dailės akademijoje sutapo su rezidencija Zalcburge. Kaip Austrijos kultūrinė aplinka pakeitė jūsų santykį su spalva ir erdve?

Austrijos, o gal labiau Zalcburgo vasaros akademijos aplinka padarė didelį įspūdį. Oskaro Kokoschkos įkurtos vasaros akademijos idėja – sukviesti įdomiausius pasaulio meno dėstytojus dviems vasaros mėnesiams, studentai irgi atvyksta  iš įvairių šalių. Aplinka – kūrybinga, įkvepianti, marga visomis prasmėmis. Šis laikas ir aplinka pakeitė esminį požiūrį į meną, kūrybą, praplėtė vidines erdves. Alison Knowles studijoje dariau instaliacijas apie šviesą ir erdvę. Jau vėliau mano draugai juokavo, kad aš pirmoji lietuvė, kuri ėmė kurti instaliacijas.

Jūs turėjote galimybę mokytis iš Alison Knowles ir Sandro Chia – dviejų labai skirtingų meninių pasaulių kūrėjų. Ką iš jų pasiėmėte ne technikos, o mąstymo prasme?

Tai du labai skirtingi ir abu labai puikūs menininkai. Iš Alison Knowles mokiausi gylio, subtilumo, lygsvaros tarp labai skirtingų dalykų, filosofinio, kartais ironiško požiūrio į meno kūrinį. Kaip žinia, Alison Knowles buvo Fluxus – laisvo, nuolat kintančio, įvairių meno formų sintezės judėjimo atstovė, artimai bendravusi su Jonu Mačiūnu. Iš Sandro Chia – lengvumo, žaidimo, gyvenimo džiaugsmo ir tiesiog atsitiktinumų tapyboje.

Kai mokėtės iš tokių stiprių asmenybių kaip Alison Knowles ar Sandro Chia, ar jautėte spaudimą keistis, ar atvirkščiai – dar stipriau saugoti savo autentiškumą? Ką jie padėjo jums ugdytis?

Tikrai nejaučiau jokio spaudimo – atvirkščiai, tai buvo atvira erdvė: rinktis, būti ir kurti, keistis, jei nori, stebėti kitus ir save, matant, koks pasaulis ir menas gali būti skirtingas ir įdomus. Jaunam žmogui labai svarbu matyti skirtingus kūrybos būdus, stilius, o bendrauti su tokiais menininkais – neįkainojama! Tai didžiulis įkvėpimas: ne muziejus, ne reprodukcijos albume, o gyvi žmonės, kurie dalinasi savo patirtimi. O įkvėpimas visada skatina kurti. Manau, vienokia ar kitokia įtaka, inspiracija įsilieja į tavo kūrybą natūraliai ir „netiesioginiais sakiniais“: tampi drąsesnis, ryžtingesnis. Tiesiog sugeri, absorbuoji aplinkos inspiracijas, o tada jos kartu su tavo vidiniais impulsais išsilieja kūryboje.

Eksponavote darbus Bordo, Marseille, Biarritz, Paryžiuje, Miunchene, Naujajame Delyje. Ar skirtingų miestų publika skirtingai „skaito“ jūsų tapybą?

Paveikslo „skaitymui“ turi įtakos daugybė dalykų: intelektas, žinios, socialinė aplinka ir, žinoma, jautrumas, emocijos. Gal ir negaliu pamatyti, kaip jie „perskaito“, bet galiu pakomentuoti bendravimo kultūrą su lankytojais.

Sakyčiau, kad visose šalyse žmonės skirtingai išsako savo jausmus, požiūrį. Prancūzijoje žmonės labai daug kalba parodose ir tai yra be galo malonu: jie klausinėja, sako, ką jaučia, ką mato paveiksluose. Kai žmogus žiūri atidžiai ir jautriai, jis pajaučia dalykus, kuriuos tu sudėjai į paveikslą. Tai, manau, lemia ir prancūziškas mentalitetas – jie mėgsta ir „vartoja“ meną, – ir neskubus gyvenimo tempas. Jei žmogui atėjo į parodą, nors ir atsitiktinai, jis skiria laiko ir žiūrėjimui, ir – būtinai – pokalbiui su autoriumi. Vokietijoje, Indijoje tas požiūris ir bendravimas daug rafinuotesnis, mažiau betarpiškas.

Ar kūrybiškumas, jūsų manymu, yra įgimtas talentas, ar vidinė drąsa, kurią galima pažadinti kiekviename?

Domiuosi kūrybiškumo fenomenu, skaitau paskaitas apie tai, bandau įkvėpti jaunimą ir suaugusius. Manau, kad visi esame kūrybiški – tai mūsų duotybė. Kitas klausimas, ar mes tai puoselėjame, ugdome, ar drįstame būti kūrybiškais. Juk būti kūrybingu žmogumi – tai daryti kažką taip, kaip gali tik tu; tai buvimas tikruoju „aš“ ir tai – buvimas pilnatvėje. Kad ir kaip beskambėtų banaliai, svarbiausias dalykas kuriant yra nuoširdumas. Jei tai tikra, išjausta, tavo energija būtinai veiks ir kitus. Savo studentams sakydavau, kad tapybos paveikslas, kaip materija, yra tik nešvari, dažais išpurvinta medžiaga, drobė. Bet su įdėta menininko energija, per spalvas, formas mes tai jaučiame – tai veikia mus. Tad reiktų tiesiog palinkėti sau ir kitiems nebijoti būti nuoširdžiu, nemeluoti sau, nesidėti kuo nors kitu. Ir ugdyti bei puoselėti šią duotybę. Tai ir darau su savo mokiniais ir savo paskaitų metu. Tik taip galime atidaryti duris savo kūrybinėms galioms, o jos yra tikrai supergalios!

Nuo 2019 m. gyvenate Prancūzijoje. Kaip emigracija pakeitė jūsų tapybos tematiką – ar atsirado daugiau ilgesio, ramybės, o gal – laisvės?

Mano paveikslai, tapyba, gyvenant Prancūzijoje, pasikeitė kardinaliai. Jie ta po ryškūs, spalvingi, „dainuojantys“, o kartu ir minimalistiniai savo forma. Kūryba man padėjo suprasti mane pačią – tos „stiprios“ mano paveikslų spalvos kalba, kad džiaugiuosi gyvenimu, myliu jį, ir net mano draugai prancūzai man sako, jog esu didelė optimistė! Lietuvoje vyravo tokia nuostata, kad menininkas turi kentėti, kad tik iš kančios gimsta kūryba… Na, o Prancūzijoje su visa saulėta aplinka, žmonių šiluma mano paveikslai tiesiog „išsprogo“ spalvomis. Tad turbūt atvirkščiai – gyvenant Lietuvoje mano paveikslai buvo liūdnesni, su užgniaužto džiaugsmo prieskoniu… Prancūzai man sako, kad mano paveiksluose yra ypatinga šviesa, kad jie didina erdves ir kad jie veikia raminančiai. Ir, žinote, mano svarbiausia idėja tapyboje visada buvo ir yra šviesa ir erdvė. Ir neįtikėtina, ir akivaizdu, kad žmonės tai pa jau čia.

Ar emigracija buvo labiau drąsus pasirinkimas ar tylus likimo pakvietimas?

Į Prancūziją išvykau savo noru – gyventi įdomaus gyvenimo! Išsiskyrėme su buvusiu vyru, sūnus užaugo ir ėmė gyventi savarankiškai. Visada svajojau pagyventi kitoje šalyje: kur kitoks klimatas, pažinti kitą kultūrą, išbandyti „kitaip“. Turėjau ir tebeturiu draugų – kolegų Prancūzijoje, tad jie man šiek tiek padėjo pradėti naują mano gyvenimo etapą, adaptuotis, bet, žinoma, kiekvienas kuriame savo gyvenimą tik pats. Nėra labai paprasta pradėti gyvenimą kitoje šalyje, bet kaip tai įdomu! Kažkada skaičiau straipsnį, kad laimingiausias gyvenimo laikas yra tarp 30–40 metų, nes nutinka daug pirmų dalykų: pirma šeima, vaikai, pirmas darbas. Vėliau patiriame džiaugsmą, bet jis nėra toks intensyvus, nes daugybę dalykų jau patyrėme. Bet yra būdas… tarkime, išvykti gyventi į naują šalį – ir vėl atsiranda visa puokštė naujų dalykų. Išbandžiau ir teorija pasitvirtino! Patyriau, žinoma, įvairiausių emocijų, bet džiaugsmingų buvo ir tebėra vis tiek daug daugiau.

Gyvendama Prancūzijoje, ar kada nors išgyvenote vienišumo jausmą, kuris pakeitė jūsų kūrybą?

Na, menininkas, manau, bet kurioje geografinėje plotmėje išgyvena vienišumo jausmą. Kūryba gimsta vidinėje tyloje ir buvime su savimi. O kai kalbiesi su savimi, stengiesi būti atviras. Bet kokiu atveju kūryboje esi nuogas, nes jei kuri nuoširdžiai, tai ištapai ar išdainuoji, išrašai viską, ką prikaupei viduje. Negaliu pasakyti, kad tai pakeitė mano kūrybą, nes kūryba yra visuma visko, kas yra mumyse. O šiaip esu smalsi ir bendraujanti, dalyvauju įvairiuose projektuose, pati juos kuriu. Tad būna įvairių akimirkų – bičiulystės, bendrystės, linksmybių ir vienišumo irgi. Ir visi tie jausmai susilieja į tapybinę erdvę, ir visgi iš žiūrovų, mano parodų lankytojų girdžiu, kad mano paveikslai skleidžia pozityvą – taip ir pati juos matau.

Studijuodama užsienyje ir gyvendama tarp skirtingų kultūrų – ar kada nors jautėtės „per daug lietuviška“ pasauliui ir „per daug pasaulietiška“ Lietuvai?

Manau, kad mes dažnai per daug susireikšminame – kartais „susimažiname“, o kartais „išsididiname“. Pasaulis toks įvairus ir daugialypis, ypač šiandien. Prancūzijoje gyvena labai daug skirtingų tautybių žmonių, ir visi visiems įdomūs. Esi įdomus, nes esi iš kitos kultūros, su kitomis patirtimis, bet nesi nei prastesnis, nei geresnis už kitus. Kartą šventėme Kalėdas Prancūzijoje lietuvių, prancūzų ir kamerūniečių kompanijoje: ragavome skirtingus valgius, dainavome skirtingų šalių dainas – buvo nuostabu! Gyvendamas tokioje daugiakultūrinėje aplinkoje priimi aplinką, skirtingus mentalitetus. Man svarbu integruotis šalyje, mokėti jos kalbą, gerbti tradicijas, bet ir išlikti tuo tikruoju savimi. Ir nors valgau rytais kruasanus su kava, kalbu, o kartais ir galvoju prancūziškai, turiu prancūzišką dienos ritmą, perimu bendravimo būdus – žinau ir jaučiu, kad esu lietuvė.

Ką jums reiškia lietuvybė šiandien – ar tai kalba, kraštovaizdis, žmonės, ar vidinė laikysena?

Man lietuvybė – tai aš ir mano šeima, mano kalba, mano vidinė kultūra, išugdyta tėvų ir senelių. O dabar – ir mano veiklos, susijusios su diasporos lietuviais.

Ar jūsų kūryboje yra motyvų ar spalvų, kurie gimė iš ilgesio Lietuvai?

Esu ir būsiu lietuvė, tad ir mano paveiksluose vienaip ar kitaip yra mano savasties ir lietuviškumo, kokie motyvai ar spalvos juose bebūtų. Kartais yra lietuviškų motyvų paveikslų pavadinimuose (pvz., „Žalčių karalienė“), kurie man yra labai svarbūs kaip poetinis raktas į paveikslą, bet motyvų paveiksluose gal šiek tiek buvo pirmaisiais gyvenimo Prancūzijoje metais. Visada sakau, kad esu dailininkė realistė – nors mano paveikslai beveik ar pusiau abstraktūs, bet visada turiu pamatyti pirminį motyvą aplinkoje. Tada jau galiu jį transformuoti, poetizuoti.

Lietuvos aš nesiilgiu: pragyvenau ten daug metų, ir man įdomu pažinti kitokį, kitą pasaulį, pamatyti tai, ko dar nemačiau. Myliu savo miestą Vilnių, jis vis gražėja, bet aš jį žinau ir „moku“ mintinai. Lietuvoje gyvena mano suaugęs sūnus, mano draugai – jų pasiilgstu, bet suprantu, kad gyvenimas yra judantis, besikeičiantis. Ir bendrauju su artimais man žmonėmis įvairiomis formomis – tai nesudėtinga šiuolaikiniame technologijų pasaulyje. O dar galima rasti ir linksmų, kūrybiškų formų: savo sūnui nuolat rašau ir siunčiu paštu „normalius“ laiškus, linksmus atvirukus iš savo kelionių ir iš Prancūzijos.

Manau, kad meilė nebūtinai turi būti ilgesinga – ji gali būti džiugi ir spalvota.

Ką jums reiškia kalbėti lietuviškai kasdienybėje už Lietuvos ribų? Ar kalba keičia jūsų vidinę būseną?

Džiaugiuosi, kad turiu ir galimybę, ir būtinybę kalbėti lietuviškai. Tai juk mano gimtoji kalba, kuria geriausiai galiu išreikš ti savo emocijas, mintis, jausmus. Kalba, mano supratimu, yra ir mąstymo būdas. Kalbėdama lietuviškai, esu tiksliausia, natūraliausia.

Ar jaučiate atsakomybę būti „lietuvišku balsu“ užsienyje, ar leidžiate sau būti tiesiog savimi?

Visi mano projektai, susiję su Lietuva, kilo kaip kūrybiniai sumanymai. Esu „projektuotoja“, man įdomu kurti įvairias veiklas. Dabartiniai kūrybiniai projektai organiškai susisiejo su lietuviais Prancūzijoje, kitose šalyse. Tiesiog savo patirtims ir veikloms radau geriausiai atitinkančią erdvę – ten, kur jos gali būti naudingos, įkvepiančios kitus. Gyvendama Bordo buvau įkūrusi lietuvių knygų klubą: rinkdavomės kartą per mėnesį, anonsuodavome ir keisdavomės lietuviškomis knygomis. Dabar turiu nuotolinį knygų klubą. Projektas su paaugliais Vokietijoje yra apie bendravimą kūrybos pagrindu. Tad galvoju, kad tai, ką darau, darau iš vidinės būtinybės kurti, ir kai kurie projektai natūraliai yra „lietuviški“.

Kokias savo savybes atradote tik gyvendama svetur – kurių galbūt nebūtumėte pažinusi likusi Lietuvoje?

Tikrai atradau savo optimizmą ir džiaugsmingumą, drąsą, nuotykių troškimą, smalsumą, norą parizikuoti. Manau, kad turėjau jas ir anksčiau – vaikystėje buvau labai pašėlusi, bet aplinka, gyvenimo būdas, klimatas, šalies, tautos mentalitetas mus stipriai veikia. Ir kai atsiduri kitoje aplinkoje, tampi irgi kitokiu. Žinoma, nepasikeiti akimirksniu, bet jei esi jautrus, nuoširdus sau, atviras, manau, neišvengiamai keitiesi. Ir tai yra taip nuostabu – kartais stebėtis savimi!

Ar jaučiate, kad gyvenimas tarp kultūrų sustiprino jūsų jautrumą spalvai ir simboliams?

Gyvenimas tarp kultūrų mane labiau išlaisvino: leido pamatyti save kitų akimis, pažvelgti į savo kūrybą kitame kontekste, matyti kitų menininkų darbus ir jų požiūrį į kūrybą, į aplinką. Be abejo, tai atveria platesnį kelią, galimybes. Tai labiau vidiniai, gilesni pokyčiai, nei pavieniai elementai kaip spalva ar simboliai. Tiesiog taposi ir kuriasi kitaip, ir tai ateina iš vidinės inspiracijos. Gyvenant Lietuvoje mano paveikslai buvo pasteliniai, pilkų, žemės spalvų. Dabar jie ryškūs, spalvingi, monumentalūs, kartais beveik abstraktūs, kartais su matomomis arba menamomis figūromis. Kažkada Prancūzijoje pabandžiau nutapyti pilką paveikslą ir tiesiog nebegalėjau – net kūnas priešinosi tam pilkumui.

Kas jums yra „namai“ – vieta, žmonės, kalba ar kūrybos būsena?

Namai man yra vieta – bet ta vieta, kurioje man ramu ir kurioje aš galiu kurti. Turiu savo namus La Rochelle, bet kartais namais gali tapti ir studija meno rezidencijoje…

Jūsų iniciatyva Bordo įkurta asociacija „Baltique – Atlanticque“. Ar tai buvo labiau kultūrinė misija, ar asmeninis poreikis sukurti tiltą tarp dviejų tapatybių?

Ši asociacija gimė labai organiškai iš mano ir prancūzų dailininkų bičiulių draugystės ir mūsų visų meilės Lietuvai. Dar gyvendama Lietuvoje organizuodavau bendrus Prancūzijos ir Lietuvos menininkų projektus. Mano kolegos prancūzai ne kartą lankėsi Lietuvoje. Prancūzijoje tęsiau savo projektus, stengiausi supažindinti prancūzus su Lietuvos kultūra. Iš šių iniciatyvų gimė idėja įkurti asociaciją, su kuria įgyvendinome įdomių projektų: Lietuvos, Latvijos menininkų ir jų kūrybos pristatymų prancūzams. Dalintis kultūrinėmis patirtimis yra nepaprastai turtinantis jausmas. Pamenu, kai per asociacijos pristatymą rodėme Jono Meko filmą – tai buvo didelis netikėtumas ir įkvėpimas mūsų draugams prancūzams.

La Rochelle įgyvendinote emigrantų integracijos projektą su Christiane Faure socialiniu kultūros centru. Kaip menas padeda žmonėms jaustis „namuose“ svetimoje šalyje?

Atvykusi į La Rochelle, girdėjau iš žmonių ir net iš pačių prancūzų (jie dažnai keičia gyvenamą vietą šalyje dėl darbo ar asmeninių priežasčių), kad čia sudėtinga integruotis, rasti bendraminčių, susikurti socialinę aplinką. Taip ir kilo mintis daryti kūrybinius susitikimus, ir jų buvo įvairių: knygų, paveikslų pristatymų, meno, šokolado dirbtuvių, kulinarinių vakarėlių. Menas yra stebuklingas dalykas – jis vienija žmones per kūrybą, kokios formos ji bebūtų. Kurdami mums lengviau išsakyti savo giliausius jausmus, perteikti savo mintis jautriai, metaforiškai, pasidalinti autentišku savimi ir taip užmegzti ryšius.

Jūs esate lietuvių kūrėjų Prancūzijoje asociacijos „Dialogai“ bendraįkūrėja. Kuo jums pačiai yra dialogas – ar tai kūrybinė forma, ar gyvenimo filosofija?

Šį pavadinimą sugalvojau ir asociacijai, ir savo mokyklai, ir mano sukurtam žaidimui šeimai, ir knygų klubui – jie visi vadinasi „Dialogai“ arba „Dialogas“. Gyvenant Bordo diskutavome su vienu draugu filosofu, rašytoju, kas yra dialogas: kad tai ne tik atsakymas į klausimą „taip“ arba „ne“, ar pokalbis apie orą. Tai ne paviršutinis kalbėjimasis, o gilus, atviras, labai nuoširdus ir tikras bendravimas – klausymas ir girdėjimas, žiūrėjimas ir matymas. Turėjau idėją įkurti diskusijų klubą su prancūzais „Dialogue“ – gal dar realizuosiu. Iš tiesų menas irgi yra dialogas: aš sukuriu paveikslą, kažkas – šokį ar dainą, ir mes paleidžiame tai į pasaulį kaip mintį, o kažkas tai „skaito“ ir reflektuoja. Kažkada dariau draugų menininkų apklausą, kas jiems yra kūryba – labiau monologas ar dialogas. Daugumos atsakymai buvo apie dialogus. Taigi dialogas man yra labiau filosofinė sąvoka.

Ar kuriate projektus kitiems, ar iš tikrųjų – sau? Ko pati ieškote organizuodama bendruomenes ir iniciatyvas?

Kaip minėjau, mano projektai – tai mano kūryba. Būdama lietuve, kai kuriuos iš jų natūraliai pritaikiau lietuvių bendruomenėms. Nejaučiu pareigos būtinai kažką padaryti dėl Lietuvos, bet darau, nes tie projektai man įdomūs. Tai nėra kažkas nematyto ar negirdėto, bet kiekviename iš jų yra mano savastis, mano idėjos. Ir kai matau, kaip tai puikiai veikia – kaip, pavyzdžiui, vaikai mokosi lietuvių kalbą per vizualią raišką – tai dar labiau motyvuoja ieškoti vis naujų kelių. Manau, tas sau patrauklias kūrybines veiklas pritaikau ten, kur jos įgauna didžiausią naudą, vertę, o kartu ir unikalumą, tad greičiausiai tai profesinis – dailininkės ir meno edukatorės – pašaukimas. O pati aš visada ieškau naujų dalykų, įkvepiančių žmonių. Iš bendravimo, pokalbių, atvirumo gimsta naujos idėjos, kurias realizuoti – ar vienam, ar su bendraminčiais – labai smagu!

Ar buvo momentas, kai supratote, kad jūsų misija – ne tik tapyti, bet ir jungti žmones?

Mane motyvuoja abu šie aspektai. Aš – energingas žmogus, ir man per mažai vienos veiklos. Gyvendama Lietuvoje daug dirbau su vaikais, studentais, ir, nors visą laiką tapiau, visgi tapybai likdavo mažokai laiko. Taigi, gyvendama Bordo, įgyvendinau savo svajonę – tapyti nuo ryto iki vakaro. Turėjau kelias parodas vienu metu ir gyvenau ritmu: tapyba, tapyba, tapyba… Ir labai greitai supratau, kad faina, smagu, bet man to per mažai: noriu dar ir projektų – įdomių, netikėtų, kūrybiškų, noriu bendrystės su įvairiausiais žmonėmis! O kalbant apie misiją, manau, kad esu įkvėpėja: galiu ir noriu įkvėpti žmones bendrai kūrybai, susitikimams, veikloms, asmeniniam kūrybiškumui.

Įkūrėte lituanistinę nuotolinę mokyklą „Dialogai“. Kaip pavyko sujungti meną, kalbą ir pedagogiką į vieną organišką sistemą?

Na, žinote – imi ir sujungti visas savo patirtis, ir jos veikia! Apskritai man labai įdomu jungti skirtingus dalykus. Kažkur perskaičiau mintį, kad šiais laikais mene sudėtinga sukurti kažkokias naujas formas, nes išbandyta ir padaryta daugybė dalykų. Bet galima jungti skirtingus dalykus, ir šios jungtys atveria vėl naujus horizontus. O kalbant išsamiau – daug metų Lietuvoje dirbau kaip dailininkė ir kaip meno pedagogė su vaikais, studentais, suaugusiais. Mano mokinių amžius, poreikiai, tikslai buvo skirtingi, bet su šios veiklos patirtimi supratau, kad vizualioji raiška duoda visą skalę pozityvių potyrių: tai ir būdas atsiverti, pažinti save, įgauti pasitikėjimo, drąsos, kartu ir matyti, jausti pasaulio grožį ir subtilumus, ir pačiam jautriai išreikšti savo autentiškumą. Dailė yra irgi kalba, tik savomis raiškos priemonėmis. Tad ji tik padeda įsiminti, nes piešiame visada juk su emocija, nuoširdumu – tai nepamirštama.

Projektas „Linija, spalva + lietuvių kalba“ jungia vizualią raišką ir kalbos mokymą. Ar galėtumėte pasidalinti pavyzdžiu ar dviem, kai vaiko kalbinis proveržis įvyko per spalvą ar piešinį?

Aš labai džiaugiuosi šia savo idėja ir veikla – ji iš tiesų unikali ir labai paveiki. Užsiėmimų metu mes piešiame, tapome, darome koliažus, bet ir visą laiką kalbamės. Kalbinu vaikus juos dominančiomis temomis, o ir patys jie pasakoja apie save, pomėgius, mokyklą, draugus. Vaikai „išsikalba“ ir piešiniais, ir žodžiais. Kalbėti apie savo kūrybą yra labai brangu, svarbu – juk kalbi apie savo kūrinį, tai ir apie save, savo jausmus. Tie, kurie lanko mano užsiėmimus, yra labai skirtingų lietuvių kalbos mokėjimo lygių. Yra labai gerai kalbančių, bet mamos vis tiek džiaugiasi, kad labai prasiplečia jų kalbos žodynas – nuo buitinio ir mokyklinio iki universalesnio. Yra vaikų, silpnai kalbančių lietuviškai, bet po kelių mėnesių jie kalba neįtikėtinai. Jausmams, savo kūrybai apibūdinti, paaiškinti žodžiai atsiranda tarsi iš niekur. Nežinodami žodžio ar frazės, vaikai nupiešia tai, aiškina vizualiais būdais.

Užsiėmimai yra individualūs, tik su vienu vaiku – tai irgi sukuria saugumo, pasitikėjimo erdvę. Manau, bet kurioje srityje pats svarbiausias dalykas yra geras ryšys, nuoširdus santykis. Tuomet atsiveria didžiulė erdvė kūrybai, laisvei ir pasitikėjimui. Aš nemokau vaikų piešti – aš juos įkvepiu kurti. Tokia šių užsiėmimų idėja. Daug kalbame apie kūrybą, jausmus, taip sužinant naujus žodžius, frazes, kuriuos užtvirtina vizuali raiška. Taip vaikai įsimena daug greičiau ir giliau – per potyrį, mėgiamą veiklą. Čia tarsi tik pieši ir tapai, o iš tiesų, net nejučia, mokaisi ir kalbos. Vienos mergaitės, kuri vos kalbėjo lietuviškai pradėjusi užsiėmimus, mama pasidžiaugė, kad dukra jau ir ją kalbina lietuviškai. Tai mane labai įkvepia!

Interaktyvioje paskaitoje apie kūrybiškumą kalbate apie emocinę gerovę ir tapatybę. Kaip menas padeda vaikui, augančiam emigracijoje, išsaugoti lietuvišką savastį?

Kūrybiškumas ir yra mūsų savastis. Būti kūrybišku – tai padaryti taip, kaip gali, nori, jauti tik tu; tai būti tikruoju savimi. Mes visi turime prigimtinę savybę lengviau išreikšti savo jausmus vizualiai, o tik po to įvardinti tai žodžiais. Kurdami nemeluojame sau: spalva, linija, judesys, garsas eina iš giliausių mūsų klodų. Ir dažnai mūsų kūriniai mums atskleidžia mus pačius. Lietuviška savastis – tai ne tik trispalvė: tai mūsų temperamentas, charakteris, pomėgiai, visa asmenybė. Vaikai labai noriai pasakoja apie savo kūrinius. Kūrybiškas žmogus yra adaptyvus – jis randa nestereotipinius būdus integruotis, spręsti problemas ir puoselėti savastį. Visada kalbu apie kūrybą plačiąja prasme – gyvenimo kūrybą. Bet ugdyti kūrybiškumą padeda įvairios sritys, o menas, vizuali raiška – viena iš jų.

2025 m. Vasario 16-osios gimnazijoje Huttenfelde įgyvendinote projektą „Lietuviškos laimės instaliacijos“. Kaip paaugliai apibrėžė „lietuvišką laimę“?

Labai džiaugiuosi šiuo projektu! Jį sugalvojau, kai lankiausi Vasario 16-osios gimnazijoje prieš dvejus metus. Pamačiusi nuostabų parką ir pajautusi ten lietuvybę, kuri, kaip sakiau, net toje žemėje juntama, nutariau, kad reikia kūrybinio projekto paaugliams – kad šiame ypatingai jautria me gyvenimo amžiuje svarbu surasti kūrybišką būdą paauglių išsisakymui, saviraiškai. Taip gimė idėja apie laimę: kas jiems suteikia džiaugsmo, kas jiems yra laimė? Neturėjome tikslo išgryninti apibrėžimą – turėjome idėją laimę išreikšti metaforiškai, žemės meno instaliacijomis; turėjome idėją bendrauti, diskutuoti, kalbėtis ir kurti bendrystėje. Ir tai puikiai pavyko! O instaliacijos buvo ir apie gamtą, mokslą, savo vietą pasaulyje, tarpusavio ryšius… Pernai metų dalyviai iš skirtingų šalių nenutraukė tarpusavio bendravimo ir jau laukia šių metų projekto tęsinio rugpjūčio pradžioje.

Jūsų sukurta programėlė „Dialogai“ kviečia šeimas piešti ir kalbėtis lietuviškai. Ar manote, kad kūryba gali tapti nauja šeimos bendravimo kalba?

Taip, esu tuo įsitikinusi! Ir tai puikiai mačiau Atlantos, Washingtono lituanistinėse mokyklose, kur pernai surengiau šio žaidimo kūrybines dirbtuves šeimoms ir mokytojams. Visi atsakinėjo į klausimus piešiniais – ir vaikai, ir tėveliai noriai pasakojo ir aiškino savo pieštus atsakymus. Juk yra įvairių būdų bendrauti, o komunikuoti kūrybiškai ir žaidybiškai – taip smagu! Negali atsakyti į klausimą „taip“, „ne“ ar keliais įprastais žodžiais – turi nupiešti, o tai reiškia atsakyti subtilesne, simbolių, spalvų kalba; tai reiškia atsakyti giliau, nuoširdžiau, atviriau. Ir tai reiškia geriau ir artimiau suprasti vieniems kitus, skirti tam dėmesio ir laiko. Juk tai labai svarbu – girdėti ir jausti savo artimiausius žmones ir save pačius.

Kaip atrodo jūsų kūrybinė diena La Rochelle? Ar turite ritualų, kurie padeda susitelkti?

Mano visos kūrybinės dienos yra skirtingos, nes kūryba irgi laviruoja tarp tapybos, piešinių, pamokų, projektų… Bet turiu ritualų: visų pirma mankšta, vandens stiklinė, tada jau kava – visada lauke, pokalbyje su debesimis; tada rašymas, dėkingumo rašteliai, o tada jau kūryba! Labai myliu rytą – tai tarsi švarus baltas lapas, tad rytais neskubu. Keliuosi bent dvi valandas iki numatytų veiklų, kad ramiai ir lengvai pradėčiau dieną.

Jūs balansuojate tarp tapytojos, organizatorės ir pedagogės vaidmenų. Kuris iš jų jus labiausiai išgrynina kaip asmenybę?

Galiu sakyti, kad esu visuma šių trijų vaidmenų – ir tai tiesa. Bet manau, tai priklauso nuo skirtingų etapų. Pernai buvau meno rezidencijoje Indijoje: ten praleidau mėnesį, tik tapiau, dariau instaliaciją, surengiau parodą – ir tai buvo apie tapybą. Huttenfelde buvau paauglių plenero vadovė – tai buvo apie organizavimą. Dailės užsiėmimuose, mokykloje – esu pedagogė. Tie vaidmenys keičiasi, bet visos kitos jų dalys dalyvauja kiekviename veiksme: šiek tiek pritilusios, atsitraukusios, bet jos yra šalia, kartais tampa patariamaisiais balsais. Tiesiog įsivaizduoju tai kaip mizanscenas teatre.

Jei reikėtų atvirai pasakyti: kodėl jūs darote tai, ką darote? Koks yra giliausias, gal net niekam neišsakytas jūsų „kodėl“?

Darau visa tai tam, kad būčiau laimingas žmogus. Visa tai man suteikia džiaugsmo ir tuo pačiu atneša jo kitiems – ir aš esu laiminga.

Ką šiandien pasakytumėte jaunai menininkei, studijuojančiai Vilniaus dailės akademijoje ir svajojančiai  apie tarptautinį kelią?

Pasakyčiau, kad ji išsirinko geriausią pasaulyje profesiją! Ir juokauju, ir sakau rimtai. Aš esu labai laiminga būdama dailininke. Tai nereiškia, kad viskas lengva ir vien tik žavu, bet tai reiškia, kad esi nuolatinėje kūryboje, kur tavęs niekas negali apriboti. Svarbiausia, manau, jausti didelę aistrą tam, ką darai.

P.S. Editos istorija nesibaigia išvada. Ji labiau primena atvirą langą – į erdvę, kur spalva yra mąstymas, o šviesa – laikysena. Kur namai yra ten, kur gali kurti. Ir kur laimė nėra apibrėžimas, o veiksmas. Gal todėl, užvertus šį pokalbį, lieka ne taškas, o jausmas: kad kūryba iš tiesų yra supergalia. Tik ji veikia tyliai. Per spalvą. Per drąsą. Per žmogų.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. kovo 19 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 23)