Sužibo viltis lietuviams – turėti pirmąją Šventąją

Kai gegužės mėnesį buvo išrinktas naujasis popiežius, kazimieriečių kongregacijos vienuolės tryško džiaugsmu. Joms Leonas XIV – augustinų ordino narys kardinolas Robert Francis Prevost – ne žmogus iš televizorių ekranų, o gyvas ir ne kartą įvairiuose renginiuose Čikagoje sutikta asmenybė. Tai ypač nuostabi likimo dovana seseriai Margaret Petca­vage, kuri didelę savo gyvenimo dalį paskyrė Marijos Kaupaitės bylai – jos paskelbimui Šventąja, ir dabar viliasi, kad šis procesas įgis naują pagreitį.

Ar Vatikane suskambės Lietuvos vardas?

Lukrecijus Tubys.

Kai gegužės mėnesį buvo išrinktas naujasis popiežius Leonas XIV, Margaret Petcavage (Margarita Petkevičiūtė) su kitomis seserimis kazimierietėmis tryško džiaugsmu ir negalėjo atsistebėti puikiomis naujienomis. Didžiausias džiugesys kilo ne dėl to, kad Bažnyčia vėl turi naują vadovą. O kad juo tapo Čikagos lietuvių vienuolėms itin artimos kongregacijos – augustinų ordino – narys amerikiečių kardinolas Robert Francis Prevost. Su jo išrinkimu sužibo viltis Vatikano metraščiuose Mariją Kaupaitę paskelbti pirmąja lietuvių kilmės Šventąja, tačiau iki tol – reikia įgyvendinti paslaptingą misiją.

Su sesele Margarita susitinkame Pasaulio lietuvių centre Čikagos Lemonto priemiestyje. Stilin­gai apsirengusi, nedidelio ūgio, šviesių akių, aštraus proto ir nenusakomo am­žiaus sesuo kazimierietė stipriai paspaudžia ranką ir pakviečia prisėsti Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos kabinete.

Amerikos lietuvė seselė Margaret puikiai supranta lietuviškai, tačiau angliškai kalbėti – patogiau.

„Niekas netikėjo, kad naujuoju popiežiumi gali tapti amerikietis. Amerika ir taip daug įtakos turi visame pasaulyje. Aš taip pat nė nenumaniau, kad naujuoju popiežiumi gali tapti Robert“, – šypsosi ji.

Šis įvykis – nuostabi likimo dovana visai kazimieriečių kongregacijai, o ypač pašnekovei, kuri paskyrė didelę savo gyvenimo dalį surinkti Marijos Kaupaitės gyvenimo bylą, pagal kurią bus vertinamas jos šventumas. Sesuo Margaret viliasi, kad Motinos Marijos paskelbimas Šventąja – procesas, besitęsiantis nuo 1986 metų, – dabar įgis naują pagreitį ir galiausiai bus baigtas jai dar esant gyvai.

Atvyko pagerbti ir palaiminti

Amerikos lietuvei naujasis popiežius Leonas XIV – ne žmogus iš televizorių ekranų, o gyvas ir ne kartą įvairiuose renginiuose Čikagoje sutikta asmenybė. Vienas susitikimas – buvo ypatingas.

1999 m. vasarą Šv. Kazimiero seserų kongregacijos vienuolyne vyko Motinos Marijos Kaupaitės sarkofago ir mozaikos palaiminimo Mišios, kurias organizavo būtent sesuo Margaret. Šioje garbingoje šventėje, jos kvietimu, dalyvavo ir tuometinis augustinų provincijolas kunigas R. F. Prevost.

Seserys kazimierietės ir vienuoliai augustinai Čikagoje laikomi artimais bendražygiais daugiau nei šimtą metų, jų dvasios namai yra įsikūrę vienas šalia kito, todėl ir R. F. Prevost dalyvavimas šventėje buvo pagarbos šiai draugystei ir Marijai Kaupaitei gestas. Jis palaimino lietuvės palaikus ir jos gyvenimą vaizduojantį meno kūrinį.

„Su tėvais augustinais mes visada buvome draugais. Kaskart, kai mes turėdavome išskirtinių progų, jie ateidavo. Mes taip pat dalyvaudavome jų renginiuose. Jie mums kaip broliai“, – ryšį su augustinų ordinu atskleidžia kazimierietė.

Pasak seselės, susitikimas su tuometiniu augustinų vadovu paliko šiltą prisiminimą.

„Jis labai malonus žmogus, paprastas ir turi puikių charakterio savybių, tinkančių bendrauti su žmonėmis. Jis žiūri į juos, klausosi jų, atsako į jų klausimus. Esu girdėjusi, kad kunigams jo vadovavimas labai patiko, jis buvo geras klausytojas, padėdavo, kuo galėdavo, spręsdavo problemas kartu“, – įspūdžiais dalijasi sesuo ir varto jos pačios sudarytą knygą apie kazimierietes ir Mariją Kaupaitę, kurioje užfiksuotos ir šventės akimirkos.

Dabartinio popiežiaus dalyvavimas šiame minėjime rodo, kad jis puikiai susipažinęs su Marijos Kaupaitės šventumo byla. Margaret viliasi, kad gal tai padės Motiną paskelbti pirmąja lietuve šventąja, nors čia kartu ir prideda – mažai tikėtina tiesioginė Leonas XIV įtaka, mat šį klausimą įvertinti ir popiežiui pateikti turi speciali komisija.

Ir vis tik prieš tai – kazimierietėms dar reikia padaryti namų darbus.

Išskirtinė asmenybė

Marija Kaupaitė šį pasaulį paliko prieš daugiau nei 80 metų, o ją pažinoję žmonės negaili jai labai gražių atsiliepimų.

Gimusi 1880 m. sausio 6 d. Gudelių I kaime, Ramygalos valsčiuje, Marija, būdama 15 metų, sulaukė brolio kuni­go Antano kvietimo atvykti į JAV, į Pennsylvanijoje esantį Scrantono miestą, gausų lietuvių imigrantų, ir šeimi­nin­kauti jo namuose.

Amerika lietuvei iš pradžių nepatiko – vietinių gyvenimą vertino lyg per daug paviršutinišką, bažnyčioje pasigedo dvasingumo.

Su nuostaba stebėdama keistai apsirengusias moteris, kartą lietuvė paklausė brolio, kas jos būsią. Šis atsakė, kad tai vienuolės, pašventusios savo gyvenimą Dievui.

Įkvėpta vienuolių gyvenimo, Marija pradėjo domėtis vienuoliniu gyvenimu ir galiausiai nusprendė vienuole tapti pati, o lietuviai kunigai jai pasiūlė steigti naują kongregaciją, kuri padėtų lietuviams imigrantams Amerikoje.

„Kazimierietės buvo pirma lietuvių įkurta vienuolija, nes iki tol beveik viskas, kas siejosi su vienuoliniu gyvenimu, buvo lenkiškos kilmės“, –  yra rašęs Tomas Viluckas.

Vienuolės daug dėmesio skyrė lietuvybės, religingumo puoselėjimui ir švietimui, steigė parapijas ir mokyklas Pennsylvanijoje, o vėliau ir Čikagoje, kur įsikūrė ir šios kongregacijos centriniai namai. Švento Kazimiero seserys įsteigė mokyklas 14-oje Amerikos valstijų, iš kurių daugelis buvo įkurta lietuvių parapijose.

Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, Motina Marija buvo paprašyta pradėti veiklą ir čia. Su keliomis vienuolėmis grįžusi atgal į gimtinę ji atgaivino apleistą kamaldulių Pažaislio vienuolyną Kaune, kuriame įsikūrė kongregacijos centras ir noviciatas, mokykla, pensionatas. Mokyklas atidarė ir kitose Lietuvos vietose.

Motinos Marijos siela į Amžinybę iškeliavo 1940 m. balandžio 17 d. – ji mirė Čikagoje po sunkios kaulų vėžio ligos. Iškart po to buvo pradėta kalbėti apie jos šventumą, tūkstančiai žmonių atvyko į Motinos Marijos laidotuves.

„Žmonės, kurie pažinojo ir skaitė apie Mariją, kalbėjo apie jos šventumą, gerumą, švelnumą, išmintį. Ji taip pat buvo tvirta, kai reikėdavo, jei reikalai klostydavosi ne taip, kaip reikia. Manau, kad šventi žmonės iš pamaldaus gyvenimo įgyja išminties, kantrybės ir meilės žmonėms“, – sako seselė Margaret.

Praėjus beveik 30 metų, 1979-aisiais, Čikagos kardinolas John Cody Naujųjų metų homilijoje kalbėjo apie Motiną Mariją kaip apie šventąją ir paskatino pradėti jos beatifikacijos procesą. 1986 m., vadovaujant seselei Margaret, buvo surinkta reikiama medžiaga, vadinama „Posizio“, ir Šventoji šventųjų bylų kongregacija Motiną Mariją pavadino Dievo tarnaite. Šis statusas buvo darsyk patvirtintas 2009 m., o 2010-aisiais popiežius Benediktas XVI Motinai Marijai suteikė Garbingosios vardą.

Įdomu ir tai, kad 1933 m. Lietuvos Vyriausybė už nuopelnus lietuvybei Motinai Marijai įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordiną.

Gyvenimo darbas

Turbūt nerastume geriau Motinos Marijos gyvenimą išstudijavusio žmogaus nei Margaret.

Atsidavusi savo pašaukimui, istorikės išsilavinimą turinti seselė ilgą laiką vadovavo švietimo įstaigoms. Organizacinis darbas ir bendravimas su žmonėmis yra jos stiprybės, todėl nenuostabu, kad vieną dieną, sėdėdama prie stalo, ji sulaukė netikėto pasiūlymo – tapti vicepostulatore, postulatorės pagalbininke Amerikoje.

Postulatoriai – tai asmenys, kurie vadovauja beatifikacijos procesui Katalikų Bažnyčioje ir gyvena Romoje. Jų pagrindinė funkcija yra rinkti, sisteminti ir pateikti įrodymus, kad konkretus asmuo gyveno šventą gyvenimą ir gali būti paskelbtas palaimintuoju ar šventuoju.

„Prie manęs prieina sesuo Marilyn, naujai išrinkta kongregacijos vyresnioji, ir sako, kad pati turinti atsisakyti vicepostulatorės pozicijos ir paklausė, ar aš nenorėčiau tuo užsiimti. Sako, kad tai nėra sudėtinga. Atsakiau, kad žinoma“, – pasiūlymą prieš maždaug 40 metų prisiminė Margaret.

Paskui pasirodė, kad šis darbas – ne toks ir paprastas. Jai teko surinkti ir parengti visą Marijos Kaupaitės bylą, apklausti apie 45 jos gyvenimo liudininkus. Visas dokumentas siekia apie 600 puslapių, pusė iš jų parašyta pašnekovės rankomis.

„Didelė ir riebi knyga“, – juokiasi seselė.

Margaret prisimena, kad tai trejų metų nuoseklaus darbo rezultatas.

„Kartais atsikeldavau 4 val. ryto ir galvodavau – galiu padaryti tai, galiu įrašyti šitai, galiu nukopijuoti ir tai. Tuomet sėsdavau prie kompiuterio, padirbėdavau dvi valandas ir vėl grįždavau į lovą. Buvau labai sujaudinta šio darbo. Prisimenu, kai baigiau paskutinį skyrių, įbėgau į susitikimą, kuriame buvo mūsų seselės ir augustinai, ir paklausiau, ar galiu sutrukdyti. Pasakiau, kad baigiau bylą ir visi pradėjo ploti. Buvome labai laimingi“, – prisimena sesuo Margaret.

Kartu ji prideda – šis darbas yra svarbiausia, ką ji yra nuveikusi savo gyvenime, ir to imtis buvo tikra palaima.

„Tai neabejotinai yra pats svarbiausias mano darbas. Esu tokia sujaudinta, kad buvau tam pasirinkta. Ačiū tau, Dieve, kad mano šeima nuvyko į Scrantoną, kur mano maldos ir krikštas įvyko ne kartą Motinos Marijos lankytose ir gyventose vietose. Galima verkti vien apie tai pagalvojus. Labai jautri patirtis.“

Reikia stebuklo

Sesuo Margaret mano, kad naujasis popiežius palankiai žiūrėtų į Motinos Marijos paskelbimą šventąja, tačiau prieš pateikiant bylą svarstyti, ją reikia papildyti stebuklu.

Pagal Katalikų Bažnyčios tradiciją, šventuoju paskelbiamas žmogus, kuris yra atlikęs stebuklų.

Pašnekovė teigia, kad vienas stebuklas jau buvo rastas – melsdamasi Motinai nuo vėžio išgijo sesuo kazimierietė. Pasveiko tik ji viena iš 80 žmonių grupės ir toliau gyveno dar 30 metų.

„Šiuos duomenis nusiuntėme į Romą. Vienas daktaras pasakė, kad ji metus turėjo chemoterapiją – dėl to pasveiko. Neatsižvelgė į tai, kad visi kiti pacientai numirė. Taigi turime ieškoti dar vieno“, – pasakoja ji.

Sesuo Margaret teigia, kad išskirtinių įvykių, nutikusių dėl Motinos Marijos malonės, kazimierietės dairosi ne tik Amerikoje, tačiau ir Lietuvoje.

„Meldžiame, kad su šiuo popiežiumi viskas vyktų greičiau, nes jis žino apie Motiną Mariją. Mums tik reikia stebuklo, kurį jie galėtų patvirtinti. Tai būtų nuostabu. Dar nuo 1943 m. mes kiekvieną dieną 4 val. ryto meldžiame beatifikacijos mūsų Motinai Marijai.