DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Pagal LDM medžiagą parengė Renata Šerelytė.
Lietuvos dailės muziejuje birželio 7 d. Radvilų rūmų muziejuje atidaryta Orientalinės dailės kolekcijos paroda, kurią Lietuvai padovanojo Nijolė, Leonas ir Linas Maskaliūnai (JAV). Paroda veiks iki spalio 31 d.
Neeilinis atvejis, kai Lietuvai dovanojama tokia įdomi, savita kolekcija, pristatanti Pietryčių Azijos šalių kultūrą. Todėl į parodos atidarymą gausiai susirinkusių žmonių būryje šmėkščiojo ir gerai kultūrinei visuomenei pažįstami veidai, netrūko ir smalsuolių, atėjusių pasižiūrėti egzotiškų, savitų orientalinės dailės eksponatų. Žinoma, didžiausia garbė ir dėkingumas šiuo atveju skirtas mecenatams – Nijolei, Leonui ir Linui Maskaliūnams, jiems ir didžiausias dėmesys.
J. S. Bacho preliudu prasidėjusį parodos atidarymą (preliudą atliko violončelininkas Domas Jakštas) tęsė LDM direktorius Romualdas Budrys, pristatydamas mecenatus Leoną ir Liną Maskaliūnus ir perskaitydamas jiems skirtą LR Ministro Pirmininko Algirdo Butkevičiaus kreipimąsi, kuriame dėkojama už Lietuvai padovanotą vertingą meno kolekciją. O pačią kolekciją pristatė jos kuratorė, darbščioji Julija Mušinskienė, kurios kruopštaus ir atsakingo darbo dėka kolekcijos eksponatai ne tik saugiai pasiekė Lietuvą, bet ir buvo paruošti eksponavimui.
Žinoma, iš pradžių klausytojai turėjo progą daugiau išgirsti apie dosniuosius mecenatus, jų gyvenimo peripetijas. Leonas Maskaliūnas – rokiškėnas, 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, ten pradėjęs architektūros ir inžinerijos studijas, kurias baigė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vėliau jis išvyko dirbti į Pietryčių Aziją. Inžinierius Leonas Maskaliūnas projektavo, statė ir konsultavo šešiolikoje Azijos valstybių, ilgiausiai – Tailande, kur jam vadovaujant pastatyta didžiausia Pietryčių Azijos uosto krantinė ir per 100 jo projektuotų tiltų.
Dirbti į Aziją Leonas Maskaliūnas vyko kartu su žmona Nijole (1932–2002); ten augo jų sūnus Linas, dabar taip pat inžinierius, dirbantis JAV ir Europoje. Įdomių dailės kūrinių Maskaliūnai atrasdavo visuose kraštuose, kur tik jiems teko gyventi, tad per tris dešimtmečius susikaupė solidus rinkinys, kuris, Maskaliūnams grįžus iš Azijos, puošė jų namus Čikagoje. Dėl saugumo kolekcijos neviešino, ji netyrinėta, nekataloguota.
Pristatydama kolekciją, Julija Mušinskienė išskyrė ją į kelias dalis. Svarbi rinkinio dalis – tajų dailės kūriniai iš Tailando: sena bronzinė Budos galva su auksavimo pėdsakais, puikūs tradicinės medinės skulptūros pavyzdžiai, ypač auksuota povo skulptūra su inkrustacijomis. Didžiausia – kiniškoji kolekcijos dalis, kurioje yra tapybos, skulptūros, dailiųjų amatų pavyzdžių, bet vyrauja taikomosios dekoratyvinės dailės kūriniai. Bene įspūdingiausias iš jų – širma, dekoruota senovine lako technika ir inkrustacijomis iš perlamutro bei pusbrangių akmenų. Rodoma dešimt pertvarinio emalio technika sukurtų vazų ir indelių, meniški XIX a. uostomojo tabako flakonėliai iš dramblio kaulo ir stiklo. Japonų dailę reprezentuoja XIX a. pab.–XX a. įvairių stilių porcelianinės vazos ir lėkštės, taip pat skulptūros pavyzdžiai.
Įdomiausias Indonezijos eksponatas – Balio kalendorius ant audinio, vadinamas plintanganu, dovanotojo duomenimis, XVIII a. sukurtas paskutinio Balio karaliaus dvaro dailininko; toks 210 dienų ciklą apimantis kalendorius lig šiol reguliuoja Balio šventyklų bei baliečių ritualus. Kaip vėliau prisipažino Leonas Maskaliūnas, tai pats brangiausias jam kolekcijos eksponatas, ir jis labai norėtų sužinoti, kas gi ten nežinoma kalba užrašyta.
Dar viena įdomi kolekcijos dalis – islamo menas, paremtas rafinuotu abstrakčių geometrinių, augalinių motyvų ornamentu. Tai įvairiomis technikomis sukurtos žalvarinės ir varinės dekoratyvinės lėkštės, kalstymu dekoruoti metaliniai dubenys iš Artimųjų Rytų, vienas už kitą įmantresnės formos ir dekoro įvairių Azijos kraštų arbatiniai indai.
Pristatoma Lietuvoje nematyta chatam inkrustavimo technika, kuria dekoruotas žaidimų stalas iš Kašmyro provincijos ir dekoratyvinės dėžutės. Eksponuojami keturi XX a. rytietiški rištiniai rankų darbo kilimai, vienas iš jų – šilkinis. Kolekcijoje yra po keletą eksponatų iš Pietryčių Azijos šalių, kurių Lietuvos dailės muziejus lig šiol neturėjo. Tai khmerų dailėje populiarios apsaros bareljefinis atspaudas ant ryžių popieriaus iš Kambodžos, seni lieti metaliniai gyvūnų pavidalo svarsčiai iš Mianmaro, budistų deivės Žaliosios Taros XIX a. skulptūra ir juvelyriniai kvapų indeliai iš Nepalo.
Suteikus žodį Leonui Maskaliūnui, garbusis mecenatas pasidžiaugė, kad kolekcija gražiai eksponuojama. Sakėsi rinkęs kūrinius tuos, kurie patiko – pirkdavo rytietiškuose turguose, nelabai higieniškomis sąlygomis, ir daugiausiai tai darydavo šviesaus atminimo žmona Nijolė ir sūnus Linas. Tačiau pono Leono indėlis visgi buvo labai svarus – už eksponatus mokėdavo ne kas kitas, o jis… Tų eksponatų susirinko tiek daug, kad jau nebetilpo namuose, o vis naujų ir naujų pridygdavo. (Juk pradėti rinkti tada, kai sūnui Linui tebuvo 11 mėnesių). Tad galiausiai atėjo laikas galvoti, kur juos padėjus. Ir štai – puikioji kolecija rado savo namus Lietuvoje, kultūrinės visuomenės džiaugsmui.
Kaip pabrėžė Romualdas Budrys, įteikdamas mecenatams padėkos raštą nuo visos LDM bendruomenės, tokių žmonių, kaip ponai Maskaliūnai dėka Lietuva tampa vis turtingesnė, jai atsiveria vis daugiau tolimųjų pasaulio erdvių ir sričių. Ir kas gi galėtų tuo abejoti, turėdamas malonumą apžiūrėti iš tiesų labai įdomią, nežinomą, subtilią orientalinės dailės kolekciją? Ši paroda verta, kad į sales būtų užeinama ne kartą, o eksponatais gėrimasi subtiliai ir pagal galimybes plačiau pasidomėjus Pietryčių Azijos menu.