Paroda MO muziejuje: „Kodėl taip sunku mylėti”.

Turistinėse nuotraukose Vilniaus nepamatysi

Ieva Marija Mendeikaitė.

Vilnius – nuostabus miestas ne tik naujam jį aplankiu­siam turistui, kuris išvydęs čia esantį istorinio palikimo kiekį ir kultūrišką, vakarietišką žmonių buvimą maloniai nustemba, tačiau ir vietiniam vilniečiui. Parodos. Kultūra. Kinas. Dailė. Dainos. Koncertai. Festivaliai. Knygos. Kertiniai kultūringo žmogaus elementai, ku­rie padeda ištverti dieną ir susitelkti į save. Žmonės, kurie svečiuojasi ar gyvena Vilniuje, artėjančiais mėnesiais tam susitelkimui turės labai daug laiko, kadangi Vilnius siūlo nuostabų pluoštą renginių, kurie tikrai praturtins kiekvieno dieną.

Pirmasis renginys – turbūt pati populiariausia mieste šiuo metu veikianti MO muziejaus kuruojama paroda „Kodėl taip sunku mylėti?”. Apie pačią parodą, kuri veiks iki sausio pabaigos, turbūt vertėtų žinoti šiek tiek daugiau nei tik pavadinimą. „Kodėl taip sunku mylėti?” pasakoja apie tai, kaip gyvenime žmonės siekia balanso: pasirinkdami tarp gėrio ir blogio, siekdami panaikinti skirtis tarp turtuolių ir vargšų, nelygybę tarp moterų ir vyrų, susipriešinimą tarp kartų ar rasių. Eksponuo­jami žymių lietuvių menininkų kūriniai atskleidžia istorines aplinkybes, paveikusias mūsų valstybę: okupacijas, laisvės siekį ir drastiškus socialinius pokyčius. Parodą kuruoja vienas originaliausių ir svar­biausių šių laikų režisierių Peter Greenaway ir Olandijos multimedijų menininkė Saskia Boddeke. Ši paroda pati tampa meno kūriniu: joje Greenaway ir Boddeke jungia specialiai MO muziejaus erdvėms sukurtas įtraukiančias instaliacijas ir šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrinius iš MO ir kitų kolekcijų.   

Tai paroda, glaudžiai susijusi su Greenaway ir Boddeke asmeninėmis patirtimis – jų instaliacijose pasirodanti veikėja Susa Bubble yra įkvėpta jų jauniausios dukros Pip. Menininkai kalba apie tai, kad jiems kaip tėvams neramu dėl savo vaiko ateities: ji turės spręsti iškilsiančias problemas, susijusias su migrantų, ekologine ir politine krizėmis. Lygios teisės ir tolerancija vienas kitam yra ypatingai svarbūs dabar, kai didžiulės žmonių grupės – dažnai paskatintos drastiškų klimato pokyčių – palieka savo namus ieškodamos geresnių gyvenimo sąlygų.

Priimti šiuos pokyčius sunku dabartinėje politinėje aplinkoje, kai valstybių santykiai vis labiau įtempti, o radikalūs dešinieji judėjimai vis stiprėja. Vis dėlto parodos žinutė kupina vilties: pastangos, kurias skiriame šiems iššūkiams įveikti, suteikia mūsų gyvenimui prasmę. Menininkų kuruotos parodos jau rodytos Luvre Paryžiuje, Rijksmuseum Amsterdame, Žydų muziejuje Berlyne, Italijos paviljone 56-ojoje Venecijos Bienalėje bei daugybėje kitų svarbių institucijų visame pasaulyje. Tad „Kodėl taip sunku mylėti?” atskleis atsakymą ne tik į pačios parodos užduodamą klausimą, bet ir padės suprasti, kas iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų yra svarbu ir dėl ko tikrai verta ir reikia stengtis.

Kadras iš filmo „Svarainių medis”.

Antrasis renginys, kuris taip pat turėtų palikti didelį įspūdį, ypatingai kino mėgėjams, tai filmo „Svarainio saulė” pristatymo premjera kino centre „Skalvija”. Svarainio saulė (org. El Sol del membrillo) – tai Víctor Erice režisuotas biografinis filmas, pastatytas Ispanijoje 1992 metais. Filmo veiksmas vyksta 1990-ųjų rudenį Madride. Tapytojas Antonio Lópezas García diena iš dienos tapo sirpstantį svarainio medį savo sode, tapusiame jo darbo studija. „Visa visata sutelpa viename medyje”, – yra sakęs menininkas, kūryboje vis sugrįžtantis prie svarainio temos, tačiau šįsyk drobėje jis mėgina atvaizduoti saulės spindulius, mirgančius tarp medžio lapų. Jam, smulkmeniškam realistui, užduotis pagauti šviesą pasirodo esanti beveik neįmanoma. Tapytojas, stebimas kamerų, ramiai ir kantriai taikosi prie nepastovios saulės, prasto oro ir nepaliaujamai bėgančio laiko, pastebimo iš šakų, svyrančių nuo vis sunkesnių svarainių. Atėjus žiemai, sunokę vaisiai padeda tašką tapytojo paveikslui, nukrisdami ant žemės. Šis dienoraštį primenantis filmas sukurtas be profesionalių aktorių, numatyto biudžeto ar scenarijaus. Kažkur tarp fikcijos ir dokumentikos, filmas tyrinėja kūrybinio proceso paslaptį ir fiksuoja menininko akistatą su laiku – nokstantys svarainiai liudija ir paties tapytojo gyvenimo saulėlydį. „Svarainio saulė” pelnė pagrindinį Žiuri ir Kritikų apdovanojimus Kanų kino festivalyje, o „TIFF sinematekos” programoje buvo išrinktas geriausiu dešimtmečio filmu.

Viktorija Kuodytė (pirmame plane) spektaklyje „Bado meistras”.

Trečiasis, dėmesio tikrai prašantis, tačiau už jį kur kas daugiau sugrąžinantis renginys teatro gurmanams – Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Bado meistras”. „Bado meistras” – režisieriaus ir aktorių improvizacijų Kafkos apsakymo tema rezultatas. Režisierius itin reiklus savo darbui, kaip ir pats Kafka, sugebantis surasti, nepraleisti nė vienos prasmingos minties, frazės, žodžio, įtaigiai, atvirai, teatrinėmis priemonėmis panardina aktorius į pačią istorijos esmę ir leidžia žiūrovui net ne suprasti, bet visa siela pajusti, ką išgyvena kūrėjas savo šlovės valandomis, kaip jis kovoja už savo idėją su jo nesuprantančiais žiūrovais ir jo kūryba manipuliuojančiu impresarijumi. Kaip ir apsakyme, Nekrošiaus spektaklyje nemaža autoironijos, subtilaus, intelektualaus humoro, sukeliančio šypseną kiekvienam.

Šis spektaklis – tai smagus ir jaudinantis pasakojimas apie žmogaus-menininko kelionę per gyvenimą iš vieno miesto į kitą, nuo viršūnių iki nesėkmių, nuo mažų džiaugsmų prie skaudžių ir varginančių dvejonių… Apie kelionę, kurioje taip ir nespėji išsikraustyti lagamino. Kad ir kas bebūtų keliaujantis – aktorius, režisierius, rašytojas, muzikas ar bet kuris iš mūsų. Pagrindinį Bado meistro vaidmenį kuria Viktorija Kuodytė, vaidinanti Nekrošiaus spektakliuose nuo 1994 metų (Laura – „Mažosios tragedi­jos”, Irina – „Trys seserys”, Ofelija – „Hamletas” ir kt.). Jai talkina ir šmaikščiai menininko aplinkos personažus kuria Vaidas Vilius, Vygandas Vadeiša ir Genadijus Virkovskis.

„Jei reikėtų išskirti vienintelį metų teatro įvykį, tai būtų Eimunto Nekrošiaus ‘Bado meistras’ pagal Franzo Kafkos novelę, rodomas ‘Meno forte’. Viskas pusbalsiu, bet smeigia giliai: turinys prislegia, o kūrėjų talentas pakylėja. Jautiesi sutraiškytas, nes suvoki, kad žmogus, tikėjęs savo gyvenimo prasmingumu, yra ‘palaidotas kartu su savo šiaudais’. Bet esi ir laimingas, kad patyrei spektaklį. Toks E. Nekrošiaus režisuoto, Viktorijos Kuodytės vaidinamo ironiško, o iš tiesų tragiško kūrinio poveikis. V. Kuodytė, sakydama F. Kafkos novelės tekstą, suvaidina ir Bado meistro dramą, ir jo komizmą, jo stiprybę ir silpnumą, nes Bado meistro likimo dėlionei sarkazmo netaupė nei autorius, nei režisierius.”

Baltos varnos – seserys Milda ir Teresė Andrijauskaitės.

Ketvirtasis, ne ką mažiau reikšmingas, tačiau galbūt plačiajai auditorijai kiek mažiau žinomas kolektyvo „Baltos varnos” koncertas klube „TAMSTA”. Baltos varnos – pagrindinės vokalistės ir dainų kūrėjos Milda ir Teresė Andrijauskaitės. Unikaliais vokalais išsiskiriančios merginos daugeliui yra tapę atradimu. Dar didesniu atradimu gali tapti jų autorinė kūryba. Grupės atliekamos dainos kupinos folko elementų, galima išgirsti etno ar liaudies dainų mo­tyvų. Ką jau kalbėti apie improvizacijas, kurių taip gausu tarp merginų atliekamų dainų. Bosinės gitaros partijas grupėje atlieka Julius Bakanauskas, mandolina – Tadas Dešukas, mušamaisiais ritmą laiko Tomas Urbanavičius. Ir šis renginys tikrai vertas dėmesio vien jau todėl, kad ypač reikšmingas tiems, kuriems svarbu lietuviškoji tapatybė, istorija, papročiai ir tradicijos. Tradicijos yra tai, kas anksčiau kūrė dabartinį mūsų suvokimą apie tai, kas yra ir kam reikalinga kultūra.

Klausiate, ar dar yra būdų, kaip būtų galima pažinti Vilnių be jo kultūros? Atsakymas, mano nuomone, labai paprastas – tikri namai gali būti tik ten, kur yra kultūra ir tik ten, kur ją susikuri pats. Linkiu kurti, atrasti ir dalintis šių atradimų teikiamu džiaugsmu su kitais.