DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Armanda Klimavičiūtė.
Fotografas Vaclovas Straukas gimė 1923 m. Požerės kaime, Šilalės rajone. 1946–1950 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, kur baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. 1952 m. Straukas persikėlė į Klaipėdą, kur mokytojavo, rašė, dalyvavo teatro veikloje. 1968 m. autorius pradėjo dirbti Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato ateljė fotografu. 1976 m. jam buvo suteiktas Tarptautinės meninės federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) vardas, o 1994 m. – nusipelniusio fotografo – menininko garbės vardas.
V. Straukas yra pelnęs 5 aukso medalius, 3 Grand Prix, 2 FIAP aukso ir 2 sidabro, bei per 60 kitų apdovanojimų. 1993 m. jam suteiktas Lietuvos fotomenininkų sąjungos Garbės nario vardas, 1999 m. suteiktas 5 laipsnio kunigaikščio Gedimino ordino Valstybinis apdovanojimas. Strauko darbai yra saugomi privačiose bei viešose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų Lietuvos fotomenininkų sąjungoje Vilniuje, Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje, „Canon” fotografijos galerijoje Amsterdame ir kitose. Fotografas savo darbus yra eksponavęs įvairiose šalyse, tarp kurių organizuotos personalinės parodos vyko ir Beverly Art Center Čikagoje (1985 m.), Fotografijos galerijoje Klaipėdoje (2003 m.), Menotyros institute Maskvoje (1982 m.) bei daugelyje kitų.
Autorius Lietuvos fotografijos kontekste priskiriamas lyriniam realizmui – apipavidalindamas kasdienybės motyvus ir subjektus (moksleiviai, mokyklų koridoriai, jūros, gamtos peizažai), Straukas subtiliai žaidžia su apšvietimo, šešėlių intonacija ir kompozicijomis, taip išgaudamas lyrišką ir satyrišką kasdienybės pasaulį. Fotografo darbai koncentruojasi į gyvenimo vertybių bei virsmų iliustravimą – jaunystę, nerūpestingumą, tėvystę, tėvynę ir kt.: „vengdavau dramatiškos, nelaimingos situacijos. Ieškodavau tam tikro pasitenkinimo, kad žiūrint į mano fotografijas, nereikėtų verkti”, – sako Vaclovas Straukas. Kurdamas tik nespalvotas fotografijas autorius pabrėžia linijų ir šviesos ritmus, jų sąsają ir medžiagiškumą, kas matyti, pavyzdžiui, jo fotografiniuose Nerijos peizažo cikluose „Pamario motyvai” (1972 m.), „Kopos” (1975 m.).
Lietuvos fotografijos klasiko Vaclovo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su pamario kraštu bei jo žmonėmis. Būtent čia jis sukūrė savo ciklus „Pamario motyvai”, „Kopos”, „Jaunoji Klaipėda”, kuriuose atskleidžia šviesų, laisvą ir romantišką savojo laikmečio, kasdienos bei gamtos paveikslą.
Vaclovas Straukas, nors ir pradėjęs fotografuoti vėlyvo amžiaus, greitai susilaukė tarptautinio pripažinimo, išgarsėjęs savo fotografiniu ciklu „Paskutinis skambutis” (1975–1987 m.). Daugiau nei dešimtmetį kurtas ciklas „Paskutinis skambutis”, kuriame V. Straukas įamžino aštuntojo-devintojo dešimtmečio mokyklos šventes, mokytojų ir mokinių santykius, kasdienybę, taip pat to meto emociją, trykštantį, svaigų ir net švelniai erotišką jaunystės grožį.
Mokykla V. Strauko akiratyje atsidūrė visiškai neatsitiktinai – po studijų Vilniaus pedagoginiame institute net keliolika metų jis dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, todėl gerai pažino to meto mokyklos gyvenimą, jo užkulisius ir tvarką. Galiausiai tapęs fotografu, V. Straukas niekados nepamiršo kelio į mokyklą, o pasak jo žmonos Emilijos, kiekvieną kartą čia grįždavo tartum į antruosius namus, kur tarp jaunimo pasisemdavo šviesos, nuoširdumo ir begalinio džiaugsmo. Žvelgiant į savo kiekiu didžiulį ciklą, tampa akivaizdu, kad net ir keičiantis kartoms mokykloje, fotografo buvimas šalia su fotoaparatu netrikdė jaunimo, jis visada sugebėjo įgauti mokinių pasitikėjimo, todėl fotomenininko įamžintos scenos, net ir tos, surežisuotos, atrodo labai natūralios.
Nors 1975–1987 metų laikotarpiu kurtai serijai fotografas panaudojo vienos paskutinių šventės mokykloje pavadinimą, tačiau jis nuosekliai fotografavo ne tik šį, bet ir kitus šurmulingus mokyklos gyvenimo įvykius – mokslų pradžią Rugsėjo 1-ąją, kasdienybę ilguose koridoriuose bei klasėse, galiausiai paskutinį skambutį, nervingas egzaminų sesijas ir išleistuves. Šioje fotografijų serijoje atsiskleidžia to meto mokyklos gyvenimas ir aplinka, stilius bei mados, jaunatviškas optimizmas, naivumas bei nutrūktgalviškumas. V. Straukas, jo žodžiais tariant, stengėsi „atvaizduoti ne dieną, ne metus, bet akimirką, kai baigiasi vaikystė ir prasideda jaunystė”, pagauti akimirką, kai vyksta vienas įsimintiniausių gyvenimo virsmų.
Ribinė gyvenimo kaitos nuojauta šią seriją paverčia ne tiek dokumentiniu liudijimu, kiek egzistenciniu jaunystės polėkio išaukštinimu. „Paskutinis skambutis” savitai atskleidžia ir paties fotografo kūrybinį braižą, kuriame persipina jo – literatūros mokytojo – meilė poezijai bei teatrui (jaunystėje bei mokytojavimo pradžioje jis pats režisavo mėgėjiškus spektaklius). Ši patirtis bei vidinė pasaulėjauta natūraliai ir per daug negalvojant V. Straukui padėjo kurti išskirtinai žavingas ir patrauklias mizanscenas, kurių erdvės centre yra šviečianti jaunystė.
Žvelgiant į šias nuotraukas, belieka džiūgauti, kad prieš penkis dešimtmečius fotomenininkai galėjo laisvai dokumentuoti savąjį laiką ir supančius žmones, ypač vaikus ir jaunimą, ir tokiu būdu ateities kartoms išsaugoti ir perduoti jų charakterius, aplinką bei to laiko aplinkos dvasią. Koks vaikystės ir jaunystės pasakojimas ateities kartoms liks apie mūsų laikus – klausimas išlieka atviras ir sudėtingas. Kaip teigia ne vienas fotografas, dėl griežtų teisinių apribojimų vaikystės ir jaunystės vaizdai išliks tik mėgėjiškuose arba šventes reprezentuojančiuose šeimų archyvuose, o tai gana smarkiai nuskurdins vizualią šio laikmečio jaunystės atmintį.
Straipsnis skelbtas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2022-ųjų m. Liepos 30 d. numeryje, nr. 30 (60))