Vieno „juodapirščio” istorija

Ką reiškė būti fotografu XIX amžiuje? Koks buvo šių žmonių statusas? Kaip jie dirbo? Kodėl juos vadino juodapirščiais? Į bene garsiausio Vilniaus fotografo Juozapo Čechavičiaus profesinio ir asmeninio gyvenimo paslaptis gilinosi jo darbo metodą įvaldęs režisierius ir fotografas Mindaugas Meškauskas. Šiuo metu režisierius kelia sparnus į Čikagą, kur Lietuviškų dokumentinių filmų festivalyje pristatys savo filmą „XIX amžiaus fotografo palikimas”. 

Jovita Beliak.

Balandžio 26–30 dienomis Čikagoje vyksiančiame Lietuviškų dokumentinių filmų festivalyje bus parodytas Mindaugo Meškausko filmas „XIX amžiaus fotografo palikimas” („A Nineteenth-Century Photograph’s Legacy”). Filmą sudaro dvi aiškiai vedamos pasakojimo linijos: viena pasakoja apie vieną pirmųjų ir žymiausią Vilniaus fotografų Juozapą Čechavičių (lenk. Józef Czechowicz), tuo tarpu kita, paralelinė, linija byloja fotografijos, naudojant šlapio kolodijaus metodą, sukūrimo įstoriją – nuo chemikalų sumaišymo iki antspaudo pagaminimo. Filmą pristatyti atvyksta pats Mindaugas Meškauskas, tad žiūrovai turės išskirtinę galimybę betarpiškai pabendrauti su režisieriumi.

Prieš pat kelionę į JAV suskubome pakalbinti režisierių vienoje iš Vilniaus kavinių. Mindaugas Meškauskas – televizijos režisierius, profesinėje srityje skaičiuojantis beveik 30 metų. Jo laidas, tokias kaip „X faktorius” ar „Lietuvos talentai”, yra mačiusi visa Lietuva, net ir tiek, kurie teigia nežiūrintys televizijos. Tačiau vis dažniau žiniasklaidoje M. Meškauskas yra pristatomas kitame amplua – kaip fotografas.

XIX a. buvo draudžiama fotografuoti

„Būtent istorinė fotografija mano gyvenime atsirado prieš 10 metų ir aš į ją įklimpau labai stipriai. Šlapias kolodijus, visi kiti XIX m. istoriniai procesai –  ten aš radau atsvarą televiziniam laikinumui. Pradėjau domėtis, kas šiame regione per istoriją buvo ryškiausi šlapio kolodijaus meistrai. Taip akiratyje atsirado Juozapas Čechavičius – jis tikriausiai yra pats ryškiausias XIX a. antroje pusėje Vilniuje dirbęs fotografas”, – apie istorinės fotografijos atradimą prisimena režisierius. Susitikimo metu M. Meškauskas savo pasakojimu sugrąžina į XIX a. įvykius, kuomet Lietuva buvo Rusijos imperijos dalimi ir retas kuris galėjo fotografuoti. Ypatingai Vilnius nuo fotografų buvo išvalytas po 1863 m. sukilimo, kuomet vadovauti atvyko Michailas Muravjovas, tapęs Vilniaus gubernatoriumi ir pramintas „koriku”. Fotografai skleidė žinią apie didvyrius bei rėmė sukilėlius, tad atitinkamai buvo baudžiami – ištremiami, pakariami…

J. Čechavičiaus nuotraukų palikimas – didžiausias

Po sukilimo 1865 m. į Vilnių atvyksta J. Čechavičius. „Taip įdomiai sutapo, kad jis buvo gerai pažįstamas su tuomet miestą valdžiusiais žmonėmis. Su jais jis buvo pažįstamas iš Krymo karo laikų, kuomet tarnavo armijoje – dar nebūdamas fotografas. Tad J. Čechavičiui čia buvo lengva gauti leidimą fotografuoti ir įsteigti savo studiją”, – fotografo palankias įsikurdinimo aplinkybes primena pašnekovas. Verta paminėti, kad XIX a. caro valdžia fotografuoti griežtai draudė – išeiti su kamera į lauką buvo draudžiama, o norint fotografuoti reikėjo turėti specialų generalgubernatoriaus leidimą. J. Čechavičius tokį leidimą gavo ir 20 metų šiame regione buvo bene vienintelis, turėjęs tokį išskirtinę teisę. Nenuostabu, kad jo Vilniaus nuotraukų palikimas yra pats didžiausias.

„Jis yra padaręs labai įdomių nuotraukų – fotografavo ne tik naujai statomus pastatus pagal carinės Rusijos madą (pvz. cerkves, naujus gyvenamuosius namus), bet fotografavo ir griaunamą Vilnių – nuostabius baroko, gotikos monumentus (Pranciškonų varpinės bokštą, Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčią ir kt). Kyla klausimas, kodėl jis tai darė – ar tai buvo jo tylus protestas? Yra daug neatsakytų klausimų, į kuriuos tikriausiai mes ir neatsakysim,” – susimąsčiusiai retorinius klausimus kelia režisierius, kuriam J. Čechavičiaus asmenybė išlieka paslaptinga ir įdomi.

Fotografai buvo vadinami juodapirščiais

Domėdamasis istorine fotografija, Mindaugas kreipėsi į fotografijos istoriką Dainių Junevičių, kuris pateikė daug vertingos informacijos ir vėliau tapo filmo ekspertu. Nors literatūros apie fotografą yra, tačiau pačios fotografavimo įrangos, deja, nėra išlikę. „Iš J. Čechavičiaus palikimo mes turime tik jo negatyvus ir kai kurių nuotraukų atspaudus. Visa jo įranga, kameros, objektyvai – viskas yra dingę, sunaikinta. Šitame regione būta daug karų, neramumų…”, – istorines netektis primena pašnekovas.

Dėl šios priežasties režisierius M. Meškauskas filmui ieškojo analogijų tarp Europoje paplitusių XIX a. fotografų naudotų technologijų, kamerų, įrangos. „Tai yra poetinė fantazija, remiantis kitų europinių šalių faktais, bet ji yra tikroviška, nes aš pats fotografuoju šlapiu kolodijumi ir man buvo lengva suprasti, kaip tai veikia – kaip dirbo J. Čechavičius. Netgi tyrinėdamas jo negatyvus Lietuvos nacionaliniame muziejuje, mačiau daug ant negatyvų likusio artifakto, kurio nesupranta dabartiniai archyvarai, tyrinėtojai, nes jie nežino, kodėl taip yra. O aš žinau: kur yra neteisingai nubėgęs sidabras, kur yra blogai užlakuota, kur yra nusilupusi emulsija dėl vienos ar kitos priežasties, kur yra ir kodėl yra užretušuota. Aš matau tuos dalykus, nes aš pats tai darau”, – puikų šlapio kolodijaus metodo išmanymą demonstruoja režisierius, rodydamas man savo išteptas rankas. XIX a. fotografai buvo vadinami juodapirščiais, kadangi neatsargus elgesys su sidabru nudažydavo fotografo rankas juodomis dėmėmis.

„Tu tarsi įrašai asmens bendravardiklį”

Fotografavimas šlapio kolodijaus metodu – tai tikra ceremonija. Atsakingai pasiruošti reikia ne tik fotografui, bet ir žmogui, kuriam nejudant prieš objektyvą reikia išbūti keliolika sekundžių. Šiuolaikiniam žmogui – tai be galo ilgas laiko tarpas, o dar ir nuotrauka tik viena, kurios pakartoti neįmanoma.

„Šita fotografija yra lėta. Ilgai užtrunka portretavimas. Tu turi labai ilgai ruoštis, nuteikti žmogų, sukurti atmosferą. Ir vėliau pati ekspozicija, kai yra eksponuojama plokštelė, trunka apie 10–15 sekundžių. Gana lėtai. Žmonės nebesimaivo, jie būna tikri… Tu įrašai tas 10–15 sekundžių žmogaus gyvenimo į vieną plokštelę, į vieną nuotrauką. Tarsi įrašai asmens bendravardiklį. Dėl to aš ir sakau – pagauni sielą, pagauni esmę”, – fotografijos proceso subtilybes atskleidžia M. Meškauskas.

Pasak pašnekovo, kai kurie jo padaryti portretai kitiems atrodo baisūs, panašūs į antkapinius, pomirtinius. Juodai pilka spalva suteikia rimties ir, nors portretai nėra linksmi, bet jie yra gilūs, prasmingi, turi mistinės auros ir paslapties. Įspūdingai jie atrodo gyvai – blizga kaip metalas, o stipriai šviečiant – švyti. Beje, M. Meškauskas ne tik fotografuoja portretus – paprastai kiekvieną portretą jis palydi ilga istorija, savo santykiu į fotosesiją ir į tą asmenybę, kurią fotografavo. Tie, kurie jį seka socialinėse erdvėse, jau nebesusigaudo kas yra svarbiau – ar nuotrauka, ar pasakojimas.

Atkurta fotografo ypatinga kuprinė

Kuriant filmą režisieriui buvo smagu panaudoti ne tik savo sukauptas žinias, bet ir atrasti naujų dalykų. Vilniaus XX a. pirmos pusės fotografo Jano Bulhako (Jan Bułhak) prisiminimuose pasakojama, kad jis, būdamas vaikas, matė J. Čechavičių ir šiek tiek apibūdina, kokią įrangą jis naudojo, kaip jis fotografuodavo, kokią didelę palapinę turėjo, kurioje net miegodavo. Pasakodamas J. Čechavičiaus istoriją, Mindaugas kartu su filmo dailininke Renata Valčik žiūrėjo įvairius paveikslėlius, sprendė, kokios įrangos reikia, ką reikėtų rekonstruoti, atkurti. „Ir galvoju – na, nieko sau, temptis visą įrangą ir dar kėdę su atlošu. Mes žiūrim tuos paveikslėlius, analizuojam… Ir tada Renata sako: aš supratau. Šita kėdė yra jo kuprinė. Ir ji rekonstravo tą kėdę… Pasirodo, tą kėdę naudojo kaip kuprinės rėmą, su diržais… Ant jos susidėdavo ir palapinę, ir visą įrangą. Tai buvo toks svarbus atradimas”, – režisierius nepaliauja džiaugtis dailininkės įžvalga, kurios dėka ši fotografo ypatinga kuprinė buvo atkurta ir panaudota filme.

Filmas skirtas ir fotografams, ir jų žmonoms

Lietuvoje filmo „XIX amžiaus fotografo palikimas” premjera įvyko 2022 m. rugsėjį. Kelių mėnesių trunkančio turo metu šis filmas buvo parodytas įvairiuose Lietuvos miestuose ir net Lenkijoje. Pasak režisieriaus, „filme yra labai daug kampų, kurie gali patikti žmonėms: vilniečiai gali pamatyti tai, kas buvo išnaikinta Vilniuje, ką prarado miestas. Smalsūs, ‘pletkų’ nešiotojai gali išgirsti pikantiškus dalykus apie J. Čechavičiaus gyvenimą, jo moteris, vaikus ir pan. Fotografija besidominantys pamatys įdomių dalykų apie fotografijos procesą. Manau, kiekvienas gali atrasti kažką įdomaus. Kaip aš sakau: šis filmas yra skirtas ir fotografams, ir jų žmonoms.”

„XIX amžiaus fotografo palikimas” – tai pirmasis M. Meškausko dokumentinis kino filmas. Iki šiol režisierius yra kūręs tik televizinę dokumentiką: apie Valdovų rūmus, Žemutinės pilies istoriją, Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Pokalbio metu pašnekovas nedrąsiai išsidavė, kad šiemet gavo finansavimą antram savo dokumentiniam kino filmui, kuriam jau yra parašęs scenarijų. Šiuo metu pradedami paruošiamieji darbai ir galbūt metų pabaigoje bus pabaigtas dar vienas filmas. „Tai yra labai įdomi istorija, netikėtai susijusi irgi su fotografija. Kodinis Rio filmo pavadinimas – „Archyvinis detektyvas”. Jis yra apie muziejiniuose archyvuose randamas paslaptis”, – pašnibždomis naujienomis dalinasi režisierius, kurio akyse įsižiebė dar vienos kūrybinio džiaugsmo kibirkštys.

M. Meškausko filmą „XIX amžiaus fotografo palikimas” bus galima pamatyti balandžio 27 d., ketvirtadienį,  7:30 val. v. Pasaulio lietuvių centre Lemonte.