Vilniuje išleista dailininko Prano Domšaičio kūrinių kolekciją pristatanti knyga

Marija Remienė, Lietuvių Fondo garbės komiteto narė.

Prieš kelias dienas iš Vilniaus atkeliavo didžiulė, sunki siunta. Atidariusi paketą, radau ypatingai gražią dailininko Prano Domšaičio kūrybą pristatančią knygą „Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė”, kurią parengė Lietuvos dailės muziejaus filialo pajūryje – Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje – vadovė menotyrininkė Kristina Jokubavičienė. Šią Lietuvos dailės muziejaus knygą parėmė Lietuvių Fondas (LF) Čikagoje, finansinę paramą leidiniui suteikė Lietuvos kultūros taryba, Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija ir Nijolė ir Rimantas Taraškevičiai. Šių metų Vilniaus knygų mugėje pristatytą ir didelio visuomenės dėmesio sulaukusią knygą sudaro beveik 600 puslapių, albuminėje knygos dalyje skelbiami vertingiausių dailininko kūrinių atvaizdai, o kataloginiame skyriuje pristatytos visų LF Lietuvai dovanotos P. Domšaičio kolekcijos kūrinių nuotraukos ir jų aprašai.

Solidžioje, itin kokybiškos spaudos knygoje sutilpo viskas, kas labai svarbu, jog LF dovanota ir jau du dešimtmečius Klaipėdoje saugoma, eksponuojama ir tyrinėjama kolekcija būtų visapusiškai atskleista – tad knyga yra ir mokslinė dailininko gyvenimo ir kūrybos studija, ir kolekcijos albumas, ir mokslinis darbų katalogas, ir pasakojimas apie LF istorinę misiją, įsigyjant iš dailininko našlės kolekciją ir ją dovanojant Lietuvai. Jau du dešimtmečius dailininko Prano Domšaičio kūrybinėms studijoms ir jo darbų pristatymui pasišventusi jo galerijos Klaipėdoje vadovė Kristina Jokubavičienė LF padovanotą kolekciją analizavo rengdama ekspedicijas į kitas valstybes, kur P. Domšaitis gyveno ir kūrė, tad ji LF dovanotą kolekciją aptaria dailininko gyvenimo ir kūrybos kontekste. Knygos autorei talkino leidinio redaktorė Liuda Skripkienė, dailininkė Laima Zulonė bei tekstų į anglų kalbą vertėja Albina Strunga iš Australijos.

Knyga Lietuvoje jau sulaukė puikių vertinimų, o kultūros istorikai, meno žinovai teigia, kad tai pirmas kartas, kai taip visapusiškai ir profesionaliai pristatoma Lietuvai padovanota kolekcija, nes tokio leidinio nesulaukė net Mykolo Žilinsko dovanotas vertybių rinkinys, kuris saugomas ir rodomas Kaune, M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje. Beje, prieš keletą metų Lietuvos dailės muziejus atskira puikia knyga (studija, albumas, katalogas) pristatė ir kitą, nors daug mažesnės apimties, LF dovaną Lietuvai – dailininko M. Dobužinskio piešinių rinkinį „Senoji Lietuva”. Tad abi Lietuvai padovanotos ir Lietuvos dailės muziejuje saugomos kolekcijos yra tinkamai įvardinusios LF istorinę misiją Tėvynei.

Prasminga prisiminti, kad mes išeivijoje, ypač Amerikoje, sugebėjome parengti ir išleisti ir dabar Lietuvoje labai vertinamas atskirų dailininkų kūrybą pristatančias knygas: dail. Pauliaus Augio, Miko Šileikio, Adomo Galdiko ir Juozo Mieliulio bei kt. monografijas, albumus, katalogus. Knygos buvo didesnio ar mažesnio formato ir ne visi dailės darbai buvo spalvoti. Kaip žinome, kokybiškų meno albumų leidyba yra labai brangi ir nelengvai įgyvendinama, todėl ne iš karto galėjome imtis tokių knygų, ypač iš pradžių, nes įsikūrimo metai buvo labai sunkūs. Lietuva okupuota sovietų, nebuvo LF,  teko viską kurti ir išleisti savo lėšomis. 50 metų veiklos parodė (ir tai mus džiugino), kad mūsų išeivijos kultūrinis gyvenimas buvo gyvas, kad sugebėjome ruošti naujų knygų ir dailininkų monografijų sutiktuves, dalyvauti meno parodose ir jose lankytojų netrūko. Tai buvo iškilūs dailininkai, kurie mokėsi Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo siunčiami meno studijoms į Prancūziją ir kitur, o vėliau emigravo į Ameriką ir kitas šalis. Mes, išeivijos lietuviai, pirkdavome savų dailininkų meno kūrinius, puošdavome savo rezidencijas ir kartu remdavome dailininkus, kurie sunkiai dirbo ne  pagal savo profesijas.

Kaip ilgametė LF tarybos narė turiu paliudyti, kad dailininko Prano Domšaičio dailės kolekcijos darbų įsigijimas LF buvo ilgas, sudėtingas ir sunkus kelias, tačiau būtent jis buvo vienas iš svarbiausių kultūrinių laimėjimų išeivijoje, o kolekcijos dovanojimas ir perdavimas Lietuvai irgi buvo nelengvas ir negreitas. Visiems LF tarybos nariams bei tuometiniams Fondo darbuotojams, tikėjusiems kolekcijos pirkimo idėja, buvo akivaizdu, kad jie daro labai prasmingą darbą, kad Lietuva kada nors bus laisva ir bus galima kolekciją padovanoti Tėvynei kaip didžiulį meno lobį. Kaip žinome, gėris ir blogis juk atpažįstamas pilniausiai ir aiškiausiai ne iš kalbų, o iš darbų. Šis LF darbas, auka, įsigyjant Prano Domšaičio meno kolekciją ir ją padovanojant Lietuvai, buvo vienas didžiausių LF sprendimų, kurie liks visam laikui kaip didis Lietuvos kultūros praturtinimas pasaulinio garso meno vertybių rinkiniu.

Apie dailininko Prano Domšaičio kūrinių kolekcijos įsigijimo galimybę LF  tarybai pranešė dail. Adolfas Valeška 1980 metais kovo mėn. Nors kai kurie LF tarybos nariai skeptiškai galvojo apie meną, nes LF dar nebuvo toks turtingas, kad pirktų meno kūrinius. Ir to dar nedarė. Net spaudoje pasigirdo neigiamų atsiliepimų apie paveikslų pirkimą, nes pirmiausia reikėjo remti lietuviškas mokyklas, spaudą ir jaunimą. Tad dail. Prano Domšaičio kūrinių vertę ir kolekcijos įsigijimo prasmę aptarinėjo ne vienas išeivijos lietuvis. Pagaliau, kad būtų užkirstas kelias visokioms kalboms, šių eilučių autorė prisimena, kaip į LF tarybos posėdį buvo pakviestas ,,Draugo” dienraščio kultūrinio priedo redaktorius poetas Kazys Bradūnas pasikalbėti šia tema. LF taryba norėjo sužinoti, ką galvoja kultūros priedo redaktorius ir garsus poetas apie dail. Prano Domšaičio meną. Redaktorius Kazys Bradūnas nedvejodamas pasakė savo nuomonę: mes, lietuviai, kugeliu Lietuvos neišgarsinsime, o tėvynei šlovę pelnysime tik meno darbais. ,,Draugo” laikraštis buvo įtakingas išeivijos lietuvių gyvenime, nes kam ,,Draugas” pritaria, vadinasi, tą iš esmės reikia remti – organizacijas, mokyklas ir LF.

LF taryboje, išklausius žinomų lietuvių veikėjų bei amerikiečių žinovų, pritarusių dail. Prano Domšaičio kūrinių įsigijimui, dar turėjo įvykti daug posėdžių ir reikėjo paskelbti daug nutarimų. (Nerašysiu apie meno puoselėjimo komisijos atsiradimą ir jos veiklos pradžią, nes joje nedalyvavau).

Įsigijus pirmuosius dail. Prano Domšaičio meno kūrinius, Lietuvių fondas suruošė jų parodas 1982 m., 1985 m. ir 1987 m. Kaip LF valdybos pirmininkė atidariau didžiausiąją kūrinių parodą 1987 m. ir Fondo vardu dėkojau visiems, kurie įvertino P. Domšaičio kūrybą kaip išskirtinį meno vertybių rinkinį ir kviečiau džiaugtis ir didžiuotis šia kolekcija.

1987 m. buvo įsteigtas Lietuvių Dailės muziejus, kurio tarybos pirmininku buvo išrinktas dr. Gediminas Balukas – svarbiausias kolekcijos įsigijimo šalininkas ir skatintojas. 1990 metais, Lietuvai tapus nepriklausoma, LF per Lietuvių dailiojo meno institutą išsiuntė 181 Prano Domšaičio paveikslą į Lietuvą, į Lietuvos dailės muziejų. Pamatęs Prano Domšaičio paveikslus, Dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys įvertino juos kaip tarptautinio lygio dailės kūrybą, labai reikalingą Lietuvai, nes Lietuva šio pasaulinio garso tapytojo darbų neturi. Vėliau buvo išsiusta į Lietuvą kita kolekcijos dalis.

Dar kartą noriu pabrėžti, kad niekas iš LF tarybos narių taip nesirūpino Prano Domšaičio kūriniais, kaip dr. Gediminas Balukas. Jis kartu su dr. Jonu Račkausku keliavo po Vakarų Vokietiją ir muziejuose ieškojo dail. P. Domšaičio paveikslų. Nacių laikais daug ekspresionistų dailininkų kūrinių buvo sunaikinta, tarp jų ir P. Domšaičio dailės kūriniai.

Dr. Gediminas Balukas iki mirties palaikė ryšius su Berlyno Valstybine galerija ir nuolat bendravo su Lietuvos Dailės muziejumi, dažnai lankėsi Lietuvoje. Būtent jis priėmė R. Budrio kvietimą Klaipėdoje, dailininko gimtajame krašte, sukurti specialią Prano Domšaičio galeriją, kuri bus pavadinta dailininko vardu ir kurioje LF padovanota 528 kūrinių kolekcija saugoma, rodoma, tyrinėjama.

Dr. Gediminas Balukas kiekviename LF tarybos posėdyje pranešdavo apie Domšaičio kūrinių būklę ir apie ruošiamą galeriją. Jam rūpėjo, kad kolekcija nebūtų išsklaidyta ir paveikslai nebūtų pardavinėjami. Ne kartą jis yra prisipažinęs, jog „esu laimingas, kad atradau Praną Domšaitį”. Ligoms slegiant ir jėgoms silpnėjant, dr. G. Balukas gyveno vienas, prislėgtas ir apleistas. Šių eilučių autorei tekdavo sutikti jį pas pažįstamus, draugus, visada pasidalindavome gražiais LF klestėjimo ir augimo metų prisiminimais. Dr. Gediminas Balukas buvo gerai žinomas gydytojas tarp Čikagos lietuvių. Jis buvo  vienas iš LF steigėjų, nuo pirmos dienos renkamas į jo tarybą. Aktyviai dalyvavo lietuviškoje visuomeninėje veikloje, buvo dosnus aukotojas ir lietuviškų reikalų rėmėjas, 1971 buvo JAV ir Kanados lietuvių IV Dainų šventės rengimo komiteto pirmininkas, o nuo 1986 m. – Lietuvių Dailės muziejaus Lemonte, IL. Tarybos pirmininkas.

Dr. Gediminas Balukas gimė 1922 m. gegužės 22 d. Alytuje, o mirė Čikagoje visų apleistas ir pamirštas, eidamas 86-tuosius metus, 2008 metais balandžio 1 d. Deja, jo didžiausio kultūrinio darbo – P. Domšaičio kolekcijos įsigijimo ir dovanojimo Lietuvai, Klaipėdoje sukuriant dailininko galeriją  –  deramo įvertinimo jis nesulaukė, kaip ir šiemet išleistos K. Jokubavičienės knygos „Pranas Domšaitis” pristatymo. Tad šia knyga, kuri jį pagerbia, dr. Gediminas Balukas džiaugiasi jau būdamas amžinuosiuose Viešpaties soduose.

Nuo antikos sakoma, jog žmogaus gyvenimas laikinas, o menas – amžinas. Naujoji knyga apie Praną Domšaitį ir jo kūrybos kolekciją, kurią išeivija padovanojo Lietuvai, įkvepia tikėti, kad pasaulinio garso dailininko kūryba amžinai bus saugoma ir garsinama Lietuvoje. Tiems, kuriems P. Domšaičio menas dar nėra žinomas, pacituosiu kelių dailininko amžininkų – profesionalių meno žinovų ypač prasmingus teiginius: „Jo peizažus ir scenas apšviečia nežemiškas šviesos spindulys – jie patys spinduliuodami suteikia vidinio spindesio mistinę nuojautą. Šių paveikslų figūros supaprastintos iki archetipų, užsisklendusios, kaip iš belaikio fantazijos pasaulio. Šių paveikslų su niekuo neįmanoma palyginti, tai modernios ikonos, kviečiančios meditacijai.” (Eberhard Freitag, 1970 metai, Vokietija). ,,Prano Domšaičio paveikslai mane nukelia į kitą pasaulį. Jie turi kažkokią beribę dimensiją. Už tų namų, gyvulių, žmonių, kalnų ir debesų yra kažkas daugiau. Ir visur tiek daug begalinio ilgesio” (Kathe Kollwitz, žymi grafikė, skulptorė, Prūsijos meno akademijos narė, 1919 metai, Berlynas). ,,Iš jo rankų gimė milžiniško įtaigumo gaivalingo žmogiškojo jausmo kūriniai. Savo drąsiu, sodrių spalvų braižu Domšaitis išreiškė žmogaus egzistencijos pagrindus” (Tom Klobe, Havajų universiteto dailės galerijos direktorius, 1980 metai).