,,Sielos” galerijoje Lemonte vyko Ingos Wilke tapybos ant šilko paroda ,,Žaidžiu spalva”. (Asmeninio albumo nuotr.)

Žaidimas spalvomis įnoringojo šilko sintezėje

Giedrė Vencius.

Inga Wilke.
Inga Wilke: ,,Kai užsiimame tuo, ką ypač mėgstame, gyvenimas tampa žaidimu.”

Rašymas apie menininkus, žmones, prijaučiančius menui, arba tiesiog jo mylėtojus rašančiajam suteikia tam tikro dvasinio pakylėjimo, kurio jis labai ilgai nepraranda, nes būtent tie žmonės savo nestandartišku mąstymu arba nekasdienišku matymu pažadina vyksmą ir judėjimą visame kame aplinkui, leisdami bent akimirkai sustoti ir į kasdienybę pažvelgti per rožinę stiklo šukę. Toks jausmas užvaldė ir ilgai nepaleido apsilankius Ingos Wilke tapybos ant šilko parodoje „Žaidžiu spalva”, gegužės 21-sios vakarą atidarytoje „Sielos” galerijoje.

Tai ne pirmoji personalinė dailininkės paroda, nes produktyviai dirbdama menininkė kasmet nustebina savo gerbėjus kūrybiniais projektais. Inga Wilke lietuvių bendruomenei pažįstama kaip kūrėja, jogos instruktorė, lituanistinių mokyklų mokytoja, aktyvi Psichologinės ir dvasinės pagalbos draugijos narė, drabužių modeliuotoja, tapytoja, o artimesniam ratui – nuostabi pašnekovė, knygų mylėtoja, dviejų sūnų mama, puiki žmona, šiltos energijos ir atviros sielos žmogus, gal todėl į parodos atidarymą suplaukę draugai ir pažįstami nenustebo kartu išvydę ir Ingos bičiulius kūrėjus, mielai sutikusius tą vakarą pasidalinti savo kūryba. Smuiku duetu grojo Rasa Stanevičienė su dukra Greta, savo poeziją skaitė Kristina Jurkutė ir Linas Umbrasas, gyvenimą pantomima pavertė Skirmantė Uleckaitė, muzikinėmis parodijomis stebino Martynas Matutis.

Trapu, subtilu, spalvota – tokia iš pirmo žvilgsnio Ingos Wilke tapyba ant šilko. „Kai užsiimame tuo, ką ypač mėgstame, gyvenimas tampa žaidimu. Tapyba ant šilko man – būdas išreikšti tai, kas šiai dienai svarbu ar įdomu. Šilkas moko. Moko suvokti ir priimti savąsias ribas. Moko perprasti „tobulybės” sampratą. Šilkas – įnoringas. Jis spalvą priima taip, kaip jam patinka, nepaisydamas menininko vizijų, leisdamas suvokti, jog ‘tobulybė’ tėra tik iliuzija, o tikras grožis slypi būtent netobuloje detalėje”, – sako Inga ir nejučia leidžia pasinerti į reliatyviai neidealaus pasaulio užkulisius, nors pokalbis ne tik apie šilką, jis apie nepasitikėjusią savimi paauglę ir apie stiprią, talentingą moterį, pažabojusią įnoringą šilką.

 – Inga, gimėte Vilniuje, Vilniaus universitete įgijote klinikinės psichologės specialybę, nors turėjote tapti diplomuota menininke, kaip tai įvyko?

x•wilke-FullSizeRender[3]– Klausimas turėtų skambėti – kaip menininkė tapo klinikine psichologe (juokiasi), nes mama visada sakydavo, jog gimiau su pieštuku. Ir tikrai, kiek save prisimenu, piešiau ant bet kokio nutverto popiergalio. Lėlių niekada netrūko, bet mieliau piešiau. Menas mane lydėjo nuo ankstyvos vaikystės, – ir ne tik paišyba, bet ir muzika, teatras. Gyvenau Vilniuje, buvau vienturtė, tad tėveliai visokeriopai mane lavino. Iki šiol su dėkingumu prisimenu dažnus apsilankymus Operos ir baleto, Dramos bei Jaunimo teatruose, dažniausiai su mama. Su tėčiu – dienos iškylos į Kauną, kurias, pradėję apsilankymu Sobore bei Žilinsko galerijoje, tęsdavome M. K. Čiurlionio muziejuje, o apžiūrėję ekspoziciją dar išsėdėdavome daugiau kaip valandą klausydamiesi abiejų simfonijų „Jūra” ir „Miškas”. Praėjusią vasarą pagaliau pavyko išpildyti seną svajonę ir apsilankyti šiame muziejuje. Valandos neturėjau, bet apie 20 minučių sėdėjau klausydamasi „Jūros”, paskendusi prisiminimuose apie tėvą, iškeliavusį iš šio pasaulio prieš penkiolika metų. Tada pratrūkau… tokiomis geromis ašaromis.

– Tos akimirkos, praleistos su tėvu, tikrai įsimintinos?

– Taip, tokių kelionių metu niekada nepraleisdavome ir T. Ivanausko zoologijos muziejaus. Tėvukas buvo gamtininkas, ir mane išaugino gamtos vaiku. Velnių muziejus tapdavo kulminacija, nes be galo smagiai jį pereidavome, kas kartą kažką naujo atrasdami, o pabaigai – mažytis, nepakartojamas ir gan užslėptas Tautinės muzikos instrumentų muziejus senamiestyje. Paskutinė stotelė Nemuno krantinėje – Perkūno namai ir Vytauto bažnyčia, viena iš dviejų bažnyčių Lietuvoje, kurioje jausdavausi kažkaip ypatingai. Ir galiausiai visam turui baigiantis su menu nesusijusi, bet labai nostalgiška detalė, – visuomet užsukdavome į „Tulpės” kavinę Laisvės alėjoje orinių pyragaičių, skaniausio deserto pasaulyje.

Tapyba ant šilko moko perprasti ,,tobulybės” sampratą.
Tapyba ant šilko moko perprasti ,,tobulybės” sampratą.

– Ar pakanka būti sieloje menininke, ar vis dėlto reikia tobulintis ir praktikuotis?

– Menas man visuomet siejosi su laisvalaikiu ir pramoga. Baigiau septynmetę B. Dvariono muzikos mokyklą, ką tuo metu (ir dar ilgokai pabaigus) apibūdindavau kaip „pavogtą vaikystę”, bet dabar jaučiu didelį dėkingumą mamai, atidavusiai daug jėgų tam, kad šį pradėtą „projektą” užbaigčiau. Piešimas ir dailė niekada neturėjo „prievartos” prieskonio, todėl po visų ieškojimų buvau nutarusi stoti į Dailės akademiją. Beveik metus (taip pat ačiū mamai) mokiausi piešimo pas Arūnę Tornau ir įgavau vertingos patirties.

– Tad kaip atsitiko, kad atsidūrėte Filosofijos fakulteto pirmakursių sąraše?

– Galvočiau, jog buvo du faktoriai. Pirmas – nepakankamas pasitikėjimas savimi ir įsitikinimas, jog į Dailės akademiją įstoja tik menininkų atžalos. Antras – klasės draugė Virginija, su kuria užteko pasėdėti dieną viename suole ir išgirsti tvirtą: „Aš studijuosiu psichologiją”, į ką rėžiau žaibišką atsakymą: „Aš taip pat”, nustebinusį ne vien mano tėvus, bet ir mane pačią. Iš tiesų nežinojau su kuo ta psichologija „valgoma”, ir tai buvo vienas iš svariausių argumentų ją pasirinkti. Visa, ko mokėmės mokykloje, buvo labai įgrisę. Psichologija buvo nauja, neištirta žemė, tikrai nerami, su daugybe aukštų įkalnių, žemų slėnių, audrų bei drebėjimų. Žemė, kur buvo svarbi mano nuomonė. Žemė, mane iš esmės pakreipusi ta linkme, kuria dabar keliauju. Žemė, į kurią pagyvenus JAV supratau, kad turiu ir rimtai noriu sugrįžti.

– Kodėl šilkas, o ne drobė?

•wilke-C04F6C2C7C48– Liną ar drobę be galo mėgstu (šypsosi). Pradėti tapyti aliejumi svajojau labai seniai. Kažkodėl turėjau susidariusi nuomonę, kad tai – ypač sudėtinga, ir ilgai jaučiau „prisilietimo baimę”. Atvykusi į JAV nutariau pamėginti. Pavyko pakliūti į gilaus, įkvepiančio žmogaus Anne Fiennes rankas. Aliejus tapo meile nuo pirmo potėpio, visai taip, kaip ir tapyba ant šilko prieš daugiau nei dvidešimt metų. Šios abi technikos labai skirtingos, ir turiu prisipažinti, kad labiausiai atsipalaiduoju tapydama būtent aliejumi. Retai naudoju teptuką, tapau paprasčiausia mentele. Dažnai išsiterlioju iki ausų. Viską aplink pamirštu. Prarandu bet kokį laiko pojūtį. Tapyba ant šilko – kitokia. Man tai – savotiška gyvenimo mokykla. Čia negali palaukti, kol paviršius išdžius, ir tepti ant viršaus, keisti bei koreguoti. Prisilietei teptuku, ir viskas. Turi su tuo gyventi (juokiasi).

– Skirtingos technikos reikalauja ir skirtingų darbo sąlygų?

– Kol kas neturiu dirbtuvių ar studijos, kur galėčiau viską palikti, uždaryti duris ir kitą dieną grįžusi viską rasti toje pačioje vietoje. Praktiškumas – turbūt esminė priežastis, kodėl pastaruoju metu tapau daugiausia ant šilko. Mano darbai gimsta mūsų valgomajame. Vaikai jau nuo mažų dienų įprato kartkartėmis valgyti prie laisvo stalo kampo, nes jo didžioji dalis nukrauta mamos dažais, teptukais, paletėmis. Šilko tapybai skirti dažai beveik bekvapiai, o darbai – telpa delne. Tapant aliejumi yra kiek sudėtingiau – esu priversta atverti visus langus arba dirbti garaže, o neretai ir lauke. Be to, mėgstu didelio formato drobes, o darbų tiesiog neturiu kur laikyti. Laimei, tuos, kuriuos nutapiau, pardaviau arba padovanojau (šypsosi).

x•wilke-FullSizeRender.2jpg– Kokių impulsų vedama suradote šilką?

– Norėjau sakyti, kad vedama atsitiktinumo, bet pati sau prieštaraučiau, nes jau mažiausiai penkerius metus vis kartoju, kad atsitiktinumų nebūna. Daugiau nei prieš dvidešimt metų teko pagyventi Berlyne ir lankytis draugės Eglės Au-Pair šeimoje, kur pirmą kartą šį „stebuklą” ir pamačiau. Šilko tapyba – brangus malonumas. Priemonės, ypač rėmas, ant kurio tempiamas šilkas, man buvo neįkandamas. Bet po lygiai dvejų su puse metų gavusi stipendiją metinėms studijoms grįžau į Vokietiją, kur sutikau keletą be galo dosnių universiteto docentų, iš kurių viena – Andrea Frank – gimimo dienos proga padovanojo viską, ko reikia šilko tapybai. Tikrai ilgai užtruko, kol savo 9 kvadratinių metrų studentiškame pusrūsio kambarėlyje susisukau rėmą, išsitempiau šilką, pasiruošiau priemones. Tą pirmą kartą teptuku priliečiau šilką jau visai vėlų vakarą ir nesustojau iki pat ryto. Dar pamenu, tą rytą net į paskaitą nenuėjau (kvatoja).

– Sako, jog medžiagos, su kuriomis dirba menininkas, savotiškai atspindi jo charakterį. Kokia yra Inga?

– Taip ir yra, tik analizuoti mano charakterio atspindį būtų gan kebloka. Aš tikrai mėgstu liną ir drobę, šilką bei vilną, nes juos visus tarpusavyje riša natūralumas. Natūralumą mėgstu ne tik audiniuose, bet taip pat žmonėse bei santykiuose. Kita vertus, šios medžiagos ir su jomis susijusios technikos tokios skirtingos! Štai tokia ir ta Inga: mėgstanti minti labai skirtingus takus ir turėti daug batų (juokiasi). Nuo pat vaikystės baisiausias dalykas buvo monotonija. Dėl to daugiau ar mažiau „džiūvau” vidurinėje mokykloje. Universitete – viskas keitėsi, monotonijos su kiekvienais metais mažėjo. O dabar, kai kažkas pavadina „barbe devyndarbe”, suprantu, kad tai apie mane.

•wilke--D74FF85A89A2– Esate ieškotoja, ar nuolatos norite išmokti kažką nauja, ar tas kažkas naujas ateina pats pas Jus?

– Tikslus apibūdinimas – ieškotoja, nors būta visko. Daug metų save stūmiau, iš savęs reikalavau, pati savęs nepažinojau bei menkai vertinau. Turėjau supratimą, kad visa, kas vertinga, ateina tik per sunkų darbą. Didelis posūkis mano gyvenime įvyko prieš trejus metus, kai du mėnesius praleidau Indijoje, keliaudama bei dalyvaudama jogos mokytojų kvalifikacijos kursuose. Štai ten nuvykusi ir grįžau „namo”. Prisiminiau, kaip viskas lengvai ir tikslingai mane pasiekdavo vaikystėje. Buvau be proto laimingas, laisvas, mažai ko bijantis vaikas. O kada tapau gan nelaiminga, giliai sukaustyta paaugle bei savimi nepasitikinčia, „kietumo” kaukę dėvinčia jauna moterimi, atsekti nėra taip lengva. Šiai dienai suvokiu, kad tas virsmas buvo būtinybė. Mano kelias. Tikroji mokykla. Šiandien esu be galo laiminga moteris. Žinanti savo vertę. Jeigu kas nors man būtų parodęs dabartinę Ingą prieš penkerius ar šešerius metus, būčiau tai priskyrusi fantastiniam filmui. Šiandien nespėju dėkoti už visa, ką gaunu. Už žmones, kurie atei-na į mano gyvenimą, šeimos darną ir begalinį palaikymą. Už tai, kiek daug ir teisingai darė mano tėvai ir seneliai. Už tai, kad dirbu su vaikais ir turiu privilegiją mokyti bei tiek daug galimybių prisidėti prie to, kad pasaulis taptų laiminga vieta ne tik man, bet ir mano aplinkai.

– Kas skatina kurti?

x•wilke--058B217DE5E4– Gamta – mano guru (šypsosi) ir muzika. Kiekvieną kartą, apsilankiusi operoje ar klasikiniame koncerte, grįžtu namo su keletu naujų eskizų galvoje. Paskutinieji darbai beveik visi nutapyti lydimi A. Vivaldi „Keturių metų laikų” bei F. Chopin.

Pačios stipriausios idėjos ateina rytinės asmeninės jogos praktikos metu. Žinau, kad tereikia „užsakyti”, ir man bus atsiųsta. Kartais net gąsdina, kokiu greičiu ir kokiu mastu (juokiasi). Pagal posakį: būk atsargi su savo geismais!

– Kokiomis technikomis dar dirbate?

– Dar dirbu su vilna, – nebenaudojamus aukštos kokybės grynos vilnos gaminius paverčiu „virtos” vilnos veltiniu. Iš šios medžiagos kuriu žieminius rūbus bei aksesuarus, esu pristačiusi porą kolekcijų. Recirkuliacija, kaip viena esminių ekologinės revoliucijos idėjų, man svarbi ir priimtina. Norisi prisidėti prie žmonių sąmoningumo skatinimo šia linkme. Kam rinktis „naują” neetiškai ir neekologiškai svetimoje šalyje pagamintą produktą, kai galime panaudoti tai, kas jau yra čia?

– Kiek svarbios kūryboje spalvos?

– Esminis aspektas mano kūryboje yra idėja – mintis, kurią kūrybiškai išreiškiu. Spalvos man visuomet buvo svarbios, tačiau ankstyvesniuose darbuose jas rinkdavausi spontaniškai, vėliau – intuityviai, na, o šį kartą, kaip jau išduoda mano parodos pavadinimas „Žaidžiu spalva”, spalvų derinius rinkausi sąmoningai. Didžioji dalis darbų pasižymi monochromatiniu koloritu, iš dalies naudojau komplementinių spalvų derinius.

x•wilke--495B292129D8– Menininkai – pretenzingos asmenybės, ar sunku šeimos nariams su Jumis?

– Galvočiau, kad su manimi gyventi nėra lengva! Bet užtat nenuobodu (kvatoja). Ar aš labai pretenzinga? Nežinau? Man su kiekviena diena reikia vis mažiau, taigi mažiau ir pretenzijų. Savo kūrybą matau kaip kolektyvinės pasąmonės išraišką. Aš – tik instrumentas tam tikrai minčiai perteikti, todėl ir neturiu didelių pretenzijų; kūryboje jaučiu postūmį ja dalintis, nes didžiausias džiaugsmas man – pats kūrybinis procesas.

– Jeigu būtų galima šią akimirką kažką pakeisti pasaulyje, ką keistumėte?

– Visiems parūpinčiau „tiesos ir realybės” akinius. Ypač moterims! Kad kiekviena pamatytų, kokia ji unikali, verta ir svarbi. Kad suvoktų, kaip svarbu save vertinti, mylėti ir sau padėkoti. Ne už kelių metų, mėnesių ar dienų, kai save „pakeis”, bet šiandien. Būtent tokią, kokia yra šią akimirką, čia ir dabar. Tik mylint save galima duoti meilės aplinkai, nes duodame tik tai, ką turime.

Ingos Wilke paroda galerijoje „Siela".
Ingos Wilke paroda galerijoje „Siela”.