Apie gyvenimą ir laimę, kurtą Brazilijoje

Virginija Petrauskienė.

Brazilijoje, Sao Paulo mieste gyve­nanti lietuvė Nina Valavičienė neseniai atšventė savo 96-erių metų sukaktį. Prieš kiek daugiau nei 20 metų, palaidojusi vyrą, ji nusprendė parašyti knygą apie savo nepaprastą gyvenimą. Ir taip pamažu, pamažu gimė rankraštis. Jis buvo rašomas laisvu laiku nuo rašy­tojos teikiamų lietuvių kalbos pamokų, kurias lankė grupelė lietuviškas šaknis turinčių brazilų.

Knygoje spalvingai pasakojamas Ninos Laucevičiūtės (vėliau Valavičie­nės), jos turtingos ūkininkų šeimos, giminės likimas. Tai kartu pasakojimas ir apie tą nedidelę lietuvių tautos DP dalį, kuri, gelbėdamasi nuo sovietų okupantų, pasirinko savo naują gyvenimą kurti egzotiškoje Brazilijoje. N. Valavičienės rankraštis buvo parašytas lietuvių kalba. Tačiau knyga išspausdinta portugališkai.

Mūsų redakciją lietuviška šio pasakojimo versija pasiekė labai netikėtu būdu, per „Draugo” tarybos narį, žurnalo „Lithuanian Heritage” redaktorių dr. Joną Daugirdą, kuris šiuo metu padeda suskaitmeninti lietuvių išeivijos spaudą. Kartu su Kanadoje gyve­nančiu Aleksandru Valavičiumi jie bendradarbiau­ja, skaitmenindami Brazilijoje leistą laikraštį „Mūsų Lietuva”. Iš Aleksandro jis ir sužinojo apie šią knygą. Nina yra Aleksandro mama. (Sūnus sakė, jog tikrasis jo mamos vardas yra Joana, lietuviškai – Janina. Tačiau šeimoje ji būdavo vadinama trumpai – Nina. Ir šis vardas jai labiau­siai patiko.) Perskaitęs Ninos Valavičienės pasakojimą, J. Daugirdas sakė negalėjęs atsistebėti, kaip įdomiai ir gyvai jis yra parašytas. „Mes turime nema­žai išleistų knygų apie lietuvių DP kelionę iš Lietuvos ir jų įsikūrimą JAV. Tačiau liudijimų apie tai, kaip mū­sų tautiečiai kūrėsi Brazilijoje – beveik neteko matyti”, – sakė J. Daugir­das. Todėl pasiūlė knygą dalimis išspausdinti „Drauge”.

Aleksandras, kuris yra įgijęs inžinieriaus specialybę ir dirbo logistikos srityje, šiuo metu yra pensininkas ir dalį savo laiko skiria savanorystei Kanados lietuvių muziejaus archyve. Jis mielai palaikė šią idėją ir daug padėjo: jis atrinko nemažai nuotraukų, papasakojo apie tai, kaip buvo rašoma ši kny­ga ir net surengė virtualų susitikimą su Nina, kuri šiuo metu gyvena Sao Paulo esančiuose senelių slaugos namuose.

Pasikalbėti su garbingo amžiaus sulaukusia knygos autore nebuvo lengva. Išlaikiusi šviesų protą, atmintį ir humoro jausmą, ji nebegali džiaugtis gera klausa. Todėl mamos „ausimis” buvo jos dukra Kristina. Taigi, virtua­lus susitikimas ir pasikalbėjimas su Ni­na Sao Paulo – Torontas – Čikaga Aleksandro ir Kristinos dėka įvyko. Prieš pradėdami „Drauge” dalimis spausdin­ti Ninos Valavičienės knygą, kviečiame paskaityti šį pokalbį.

Gerbiama Nina, jūsų knygoje ap­rašytas šeimos gyvenimas yra tikrai ypatingas. Rašote apie savo senelę, pasakojate jos nepaprasto gyvenimo istoriją, trumpai rašote ir apie savo dėdes, kitus gimines. Iš kur gavote, kaip išsaugojote tiek daug informacijos?

Turiu labai gerą atmintį. Prisime­­nu visus pasakojimus, kuriuos girdėdavau nuo vaikystės. Mamytė man pasakodavo rusiškai, tėvelis  lietuviškai. Viską gerai įsidėmėjau. Taip pat pui­kiai prisimenu, ką pačiai teko pergyventi.

Jums teko ne kartą savo gyvenimą pradėti iš naujo, paliekant viską, kas buvo iki tol užgyventa, paliekant daugelį širdžiai mielų dalykų. Savo knygoje rašote, kad kai atvykote į Braziliją, ji nebuvo labai išsivysčiusi, bet buvo laikoma „ateities šalimi”. Tačiau ir dabar, praėjus daugiau kaip 60 metų, ši šalis vis dar tebevadinama viltingai – „ateities šalimi”. Jeigu jums būtų leista ką nors pakeisti savo praeities sprendimuose, ar keistumėte? Gal tą kartą nebūtumėte lipusi į laivą, kuris plukdo į Braziliją?

Brazilija buvo šalis, kuri pirmoji pradėjo priimti karo pabėgėlius. Mes norėjome kuo greičiau palikti DP stovyklą Vokietijoje, įsikurti ir pradėti naują, ne laikiną gyvenimą. Be to, mū­sų šeima daugiausiai žinojo apie šią ša­lį, nes joje jau daug metų gyveno mano tėvelio brolis su šeima. Jis rašydavo tėveliui laiškus, gražiai pasakodavo apie Braziliją. Mes žinojome, kad kai ten nuvyksime, jau turėsime, kas mus pasitiks, pradžioje priglaus, padės. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tuose dėdės pasakojimuose buvo gerokai pagražintas vaizdas. Mes viską pamatėme kitomis akimis. Ar ką nors keisčiau? Nežinau.

Ar jūs savo gyvenimą galite pavadinti laimingu?

Viena yra įsivaizduoti, kokia turė­tų būti tavo laimė. O visai kas kita patirti tą laimę tokią, kokios net negalėjai įsivaizduoti. 

Kodėl jūsų knyga pirmiausiai buvo išleista portugalų kalba?

Kai aš ją rašiau, daviau paskaityti vienam savo mokiniui, kurį tuo metu mokiau lietuvių kalbos. Jis bandė skaityti, bet pasakė, kad nieko nesupranta ir paprašė bent vieną skyrių išversti. Aš išverčiau. Kai jis paskaitė, sakė, kad čia labai įdomu ir prašė išvers­ti daugiau, nes norėjo viską paskaityti.

Ar šiuo kūriniu buvo prekiaujama knygynuose? Jeigu taip – ar daug buvo ja susidomėjusių ir pirkusių?

Į šį klausimą atsakė Aleksandras. Jo teigimu, Brazilijoje jau beveik nėra (arba yra labai mažai) lietuvių kilmės žmonių, kurie galėtų skaityti lietuviškai. Todėl nuspręsta knygą išleisti portugališkai. Mama 2005 metais ranka į sąsiuvinį buvo jau parašiusi visą šią istoriją. Vėliau ji pati viską perrašė kompiuteriu. Po kelerių metų rankraštis buvo išverstas į portugalų kalbą. Knyga, pavadinta „A Caminho da Liberdade. A saga da fuga enfrentada pela familia Laucevicius com a ocupação da Lituania durante a Segunda Guerra Mundial” („Laisvės kelyje. Saga apie Laucevičių šeimos pabėgimą iš okupuotos Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais”) išėjo nedideliu tiražu 2021 metais. Daugelis egzempliorių buvo padovanoti giminėms, draugams, pažįstamiems. Kelios knygos per kun. Antaną Saulaitį SJ buvo išsiųstos į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką.

Nina, ar jūs norėtumėte, kad knyga būtų išversta į lietuvių kalbą ir ją galėtų paskaityti daugiau žmonių?

Žinoma, kodėl gi ne.

Apie ką dabar dažniausiai galvojate? Ar prisimenate praeitį?

Aš dažniausiai dabar galvoju apie tai, kaip gyvensiu ateityje.

Dėkoju, kad sutikote pasikalbėti, linkiu jums sveikatos, stiprybės.

Kaip keista, niekada nebūčiau pagalvojusi, kad teks duoti interviu lietuvei žurnalistei ir atsakinėti į klausimus, kuriems nesiruošiau iš anksto, kurie tarsi nukrito iš dangaus (juokiasi).

***

Mūsų pokalbis vyko lietuvių kalba. Tačiau kartais, kai jame talkinanti Kristina padėdavo mamai suprasti klausimus, kuriuos ji blogiau išgirdo, lengviau būdavo paaiškinti portugališkai. „Mama, atsakyk lietuviškai”, primindavo dukra. Nina yra puikiai išlaikiusi lietuvių kalbą. Be to, iš vaikystės ji mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Tačiau apie viską galėsite paskaityti Ninos Valavičienės knygoje, kurią, šiek tiek patrumpintą, pradedame spausdinti „Drauge”.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Liepos 7 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 53)