Reta foto – pagaliau visi kartu, Donegal grafystė. (Nuotraukos iš asmeninio albumo)

Knygų klubas Frida. Pasaulį matome pro skirtingus langus

JOLANTA Ona Vitkutė.

Junda Vaitkė
Emigrantės
(„Kau­ko laiptai”, 2021)

„Emigrantės” – tai pirmoji rašytojos Jundos Vaitkės knyga, pasiro­džiusi prieš metus, pandemijos įkarštyje. Stipri ir prikaustanti dėmesį. Kny­­ga netrumpa, per 400 psl., ir tai itin džiugino, nes skaitymo malonu­mą galėjau pratęsti bent savaitėlei.

Junda Vaitkė. „Emigrantės” („Kauko laiptai”, 2021)

Romane „Emigrantės” dvi stip­rios moterys – Reda ir Inga – prisimena savo gyvenimus, tarsi atspindėda­mos viena kitą. Jų istorijos giliai įstrin­ga atmintin. Emigracijos patirtys čia kartais padvelkia gyvenimo beprasmybe, bet ir vėl pametėja viltį, jog viskas įmanoma, ir bus tik geriau. Bet ar bus? Knyga išsiskiria puikiu ironišku, sarkastišku kalbos stiliumi. Sakinių konstrukcijos, origina­lūs, ir net vulgarūs žodeliai, tarmiški priežodžiai iki mažų detalių apibūdina besirutuliojančias veiksmo linijas ir suteikia pasakojamai istorijai ypa­tingo skonio. Knygoje paliečiama dau­­gybė temų – tėvų ir vaikų santy­kiai, traumą patyrusio žmogaus ir slau­gės bendrystė, nelengvi draugystės ir meilės, o gal tiesiog žmogiškų santykių viražai, išdidumas ir ambicijos, neleidžiančios sustoti ir prisipažinti, jog visi „ant šio svieto” esa­me mirtingi. Tačiau svarbiau­sia ro­ma­no tema yra nusakoma pačiame knygos pavadinime – emigrantės. Jei­gu tikitės, jog apie emigraciją bus kal­bama kaip apie rožėmis nuklotą ke­lią ar svajonių išsipildymą – labai klystate. Emigraciją lydi prostitucija ir narkotikai, baimė ir nuovargis, žeidžianti realybė.

„Aš dar nesuvokiu, kad skausmas turi daugybę išraiškų. Kad visi skirtingai jį slapstome, dengiame ar­ba puoselėjame”, – sako knygos herojė. Tai knyga apie skausmą, pasiti­kė­jimą ir išdavystę, apie beprotišką mo­ters norą įrodyti visam pasauliui sa­vo stiprybę. Nepasiduoti jokioje, net beviltiškiausioje situacijoje. Ir apie iki kaulų čiulpų įsismelkusį ilgesį.

Egidija Vaitkienė, pasirašanti sla­­pyvardžiu Junda Vaitkė – rašytoja, gyvenanti Airijoje, anglų kalbos mo­ky­toja ir dėstytoja. Kartu su vyru Ma­riumi augina dvi nuostabias dukras – Medeiną ir Adeinę. Rašytoja nemažą laiko dalį praleido Amerikoje. 2002 metais Čikagoje baigė psichologijos magistrantūros studijas. Tad roma­nas nešykšti ir asmeninės patirties.

Mus skiria tūkstančiai kilomet­rų, o jei galėtume interviu pokalbiui susitikti kur tik panorėję, kokią vietą išsirinktum? – klausiu energija spinduliuojančios Egidijos.

Su vyru, šiaures Airija.

„Pakviesčiau Tave į Airiją ir bū­tinai rudenėjant, man rodos, tada šis kraštas atsiskleidžia visu savo mistiš­kumu, pasivaikščiotume kur nors po viržynus lietaus išplautais takeliais, kalvų papėdėje, o paskui eitumėm į mano mėgstamiausią Medžiotojų užei­­gą ir gertume Ginesą. Būti Airi­joje ir neišgerti pintos Gineso, tikra nuodėmė”, – matau šelmiškai besi­šyp­sančias rašytojos akis. Ir pokalbis prasideda.

Tavo pirmoji knyga „Emigran­tės” išsiskiria rašymo stiliumi. Grubus, tarsi netašytas, sarkastiš­kų sakinių dėlioji­mas susipina su itin jautriais, giliai užslėptais jaus­mais. Mažytės detalės (pvz., lie­taus lašai tyška į langą̨, tarsi kas iš dangaus žarstytų ž̌irnius) taip vaizdžiai nupasakoja veiksmo vietą, laiką ir būsenas, kad pasijunti tarsi pats sėdėtum kartu su romano herojėmis – Reda ir Inga – tame pačia­me kambaryje. Kas įkvėpė tave tapti rašytoja?

Ačiū už tokį klausimą, ne taip dažnai klausimai būna įdomūs ir ne taip dažnai klausiantysis būna iš tie­sų pajutęs romaną. Manau, kad šitą mano knygą „Emigrantės” būtent rei­kėjo pajausti – čia tikrai pinasi ir širdgėla, ir ilgesys, ir sarkazmas, nes kai labai skauda ir kai nelabai turi kam išsilieti – kalbu apie savo pagrin­dinę veikėją Redą, – imi tą skausmą maskuoti, slėpti, užkaišioti užanty, nes ne silpnam skirta emigracija. Kai kuriuos jausmus esu išgyvenusi pati, kai kuriuos tesu stebėjusi, į juos įsijautusi. Mėgstu stebėti, analizuoti, ieš­koti sąsajų. Rašyti ėmiau gana anksti, bet ilgą laiką tai tebuvo rašymas sau, kol galų gale išdrįsau kaž­kam parodyti.

Gal gali prisiminti savo rašymo pradžią? Ir kodėl taip ilgai neišdrįsai parodyti niekam savo kūrybos? Kas buvo tavo pirmasis skaitytojas?

Su vyru šią vasarą Prancūzijoje.

Rašinėti ėmiau dar mokykloje, turbūt daug kas tai darė ir vaikystėje, ir paauglystėje. Iš pradžių tai buvo tarsi dienoraštis, bet jis man labai greitai nusibodo. Tada ėmiausi kurti įvairius vaizdelius, nuspalvindama emocijomis, pastebėjimais, bet nebera­šiau apie save. Vienas rankraštis prapuolė mano pirmojo skrydžio me­tu į Čikagą, paskui ilgokai nieko ne­berašiau.

Mano pirmasis skaitytojas buvo ir tebėra mano mama. Tai ji mane padrąsino kažkam parodyti savo „už­rašus”. Kiekvienam žmogui reikalingas tas vienintelis žmogus, tik galbūt kiekvienam individualiai jis reika­lin­gas skirtingais gyvenimo etapais. Kodėl mane iš viso reikėjo drąsinti? Na, o kaip kitaip, mane dar ir dabar dažnai reikia padrąsinti. Aš tik iš pa­žiūros tokia pasitikinti atrodau.

Knygoje kalbi apie emigracijos iššūkius, vienatvę, tėvų ir vai­kų santykius, nenusisekusią mei­lę, ambicijas. Kartais Ingos ar Re­dos mintyse sutelpa tiek skausmo ir ilgesio, kad, rodos, ir visam Či­kagos miestui jo būtų per daug. Sakyk, ką tau pačiai reiškia emigracija? Ir ar daug savo patirčių su­­dėjai į knygą?

Manęs jau ne kartą klausė, ar daug laiko esu praleidusi kaime. Bet tiesa yra ta, jog nesu kaimo žmogus, o ir tame kaime tebuvusi keletą kartų. Bet romane atgijo daugybė mano mo­čiutės, tikros žemaitės, vaizdingų po­sakių, žodžių. Aš užaugau su tokia kal­ba, bet kol nepradėjau rašyti, net nežinojau ją manyje gyvą esant.

Į Čikagą atvykau 2000-aisiais, kaip ir dauguma studentų, su J1 viza. Tik tiek, kad aš jau buvau pabaigusi Vytauto Didžiojo universitetą ir at­vy­kau užsidirbti pinigų, nes pinigų tuo metu Lietuvoje nebuvo. Man iš tiesų teko vienerius metus prižiūrėti du pa­gyvenusius žmones. Kai kurie įvy­kiai, vaizduojami knygoje, tikri. To­kių dalykų turbūt net nelabai sukursi, kaip pavyzdžiui, važiavimo plačiąja Illinojaus autostrada į Wisconsiną vien tik tam, kad pavalgytum kepe­nėlių su svogūnais. Ir, žinoma, už vai­ro sėdėjo vairuotojas, kuris nelanks­to kojų. (Čia skaitytojams išduosime, jog pagrindinė romano veikėja Reda patyrė avariją ir negali vaikščioti – red. past.). Nemažai knygoje sutilpo ir mano pačios įspūdžių apie Ameri­ką. Tokia ji man pasirodė 2000-aisiais metais, mergaitei, kuri prieš tai tebuvo pora kartų skridusi lėktuvu. Tie pastebėjimai, ko gero, buvo patys ryš­kiausi ir patys tikriausi, dabar aš jau taip nebematyčiau, nebepajusčiau, nebepastebėčiau.

Su dukterimis, Medeina ir Adeine, pakeliui į Pompėją.

Knygoje rašau pirmuoju asmeniu, bet nei Reda, nei Inga iš tiesų ne­egzistuoja. Reda romane prabyla trim balsais. Vaikystėje ji gyva, nenuorama, visur ir visuomet kovojanti už teisybę. Jaunystėje Reda išsineria iš savo treningų išsimušusiais keliais, išsineria iš savo berniokiško būdo ir tampa romantiška, švelnia. Toji mei­lės istorija tarp jos ir jos pirmojo vy­ro man labai graži, kai nereikia nei daug žodžių, nei paaiškinimų. O tre­čiasis Redos balsas prabyla, kai ji jau sunkiai serga, yra įkalinta savo miegamajame Čikagoje ir absoliučiai priklauso nuo kitų žmonių malonės. Man asmeniškai Reda patinka viso­kia. Kai kuriuos vaikystės įvykius, kuriuos patyrė Reda, esu išgyvenusi ir pati. Ir mano vaikystėje buvo toks ilgšis Petrelis, su kuriuo mes patirda­vome įvairių nuotykių. Ši draugystė, jaunatviška ištikimybė man ypač gra­ži. Nieko nėra prasmingiau už draugystę. Jos, visokiuose pavidaluo­se, šioje knygoje yra labai daug.

Esu išdidus žmogus. Man emigracija nuo pat pradžių ir iki dabar nėra lengva. Aš pastebiu skirtumus, kaip elgiamasi su vienais – vietiniais – ir kaip su kitais – emigravusiais.  Išgirstu galbūt įprastus ir nieko užanty neturinčius klausimus, ir ne­galiu apsimesti, kad juose nėra šio­kios tokios paniekos mums, atvykė­liams, mūsų mažytei šalelei ir mūsų žmonėms, kurie vis dar nemoka di­džiuotis tuo, kad yra lietuviai. Tad ga­liu tik pakartoti, man emigracija nė­ra lengva, bet kitur gyventi jau ne­bemokėčiau ir nežinau, ar turėčiau jėgų net pabandyti.

Paminėjai, jog romane atgijo daugybė tavo močiutės, tikros že­maitės, vaizdingų posakių ir žo­džių. Gal gali pasidalinti savo pri­siminimais apie jūsų kartu pra­leis­tą laiką?

Aš užaugau Garliavoje. Mano močiutė, tikra žemaitė nuo Stulgių, gyveno kartu su mumis arba, tikriau būtų sakyti, mes gyvenome su ja. Buvau pati pirmoji anūkė, tad močiu­tė man ir vardą išrinko. Kol jauni tė­vai svarstė, tarėsi, močiutė nuėjo ir užregistravo mane. Ir šiandien tikiu, kad žmogus, išrinkęs tau vardą, at­lie­ka svarbią misiją tavo gyvenime. Mū­sų santykiai buvo ypatingai glaudūs, tad ir tų prisiminimų labai daug. Mo­čiutė mokėdavo gražiai, vaizdžiai pa­sakoti. Bet vietoj pasakų aš klausydavausi istorijų iš jos vaikystės, jaunystės, kai kurias istorijas jau mokėdavau mintinai, bet vis tiek prašyda­vau jas pakartoti. Močiutė buvo kilu­si iš didelės šeimos ir su visais palai­kė glaudų ryšį. Vasarą keliaudavome į Klaipėdą pas vieną jos seserį, kiek vėliau pas kitą į Šiaulius. Lankyda­vom ir Kauno centre gyvenusį močiu­tės brolį Stasį Gedvilą, Kauno muzi­ki­nio teatro solistą. Nors pati nebuvo baigusi jokių mokslų, močiutė visuo­met pabrėždavo, koks svarbus žmo­gui yra išsilavinimas. Kai po sunkios ligos (paskutinėje klasėje penkis mė­nesius praleidau sanatorijoje), įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, močiutė be galo džiaugėsi.

Užkopus į Vezuvijų.

Tik kai jau paaugau, ir laikai Lie­tuvoje pasikeitė, močiutė ėmė pasa­ko­ti apie metus praleistus Sibire, apie kankinimus Lukiškių kalėjime, apie grįžimą į Lietuvą. Mudvi ir per Sausio 13-tąją buvome prie Lietuvos Parlamento, praleidome ten visą nak­tį. Pamenu močiutės žodžius, kad žmo­gus be Dievo ir Tėvynės yra tuš­čias. Nors mano dievo samprata kaž­kiek skiriasi nuo religinių sąvo­kų, jos žodžius nešiojuosi kaip tikrą ir nedalomą tiesą. Manau, kad močiu­tei būtų patikusi mano knyga. Emi­gra­cija, ne savo noru, atsiskyrimo, ne­pritapimo jausmas buvo ir jai ne­svetimas.

Reda, kuri po ironijos sluoksniu slepia jautrią moters sielą, tei­gia: „kartais laukimas yra lai­mė̇. Trapi lyg besimezgantis pum­puras”. Ar pati mėgsti svajoti? Ar turi ko laukti?

Labiau negu svajoti mėgstu planuoti: keliones, renginius, susiėjimus. Visko daug prisiplanuoju ir paskui patenkinta laukiu. Ar tai galiu vadinti svajonėmis, ko gero ne. Mano gy­ve­nime jau kuris laikas yra daugiau pla­nų nei svajonių. Dažnai esu sambū­rių, vakarėlių, kelionių organizato­rius. Mėgstu suburti žmones. Man tai patinka ir sekasi.

Gal gali pasidalinti savo arti­miausiais planais?

Šiemet, per savo 45-ąjį gimtadienį labai norėjau atvykti į Čikagą. Juo­kauju, jog laikas man stoti akistaton su tuo kraštu, kuriame tiek daug vis­ko įvyko, bet, matyt, dar teks palaukti, ir kol kas su Čikagos skaitytojais susitikimas įvyks tik virtualiai.

Jaunesnioji dukra laimėjo Gaelic futbolo finale. Visa šeima džiaugiasi.

Esu įpusėjusi savo antrąjį roma­ną, turiu vilties, kad sėkmingai jį pa­baigsiu ir kitais metais jau galėsiu pristatyt. Kol kas dar kalbuosi su savi­mi dėl formos, apimties, ginčijuosi dėl pagrin­dinių veikėjų likimo, bet kai baigsiu ginčytis, atsisėsiu ir pa­baigsiu rašyti. Ši knyga bus kitokia. Iššūkis ir man, rašančiai, bet nemen­kas iššūkis bus ir skaitančiajam.

Mano vyresnioji duktė šiais me­tais baigs vidurinę mokyklą, su ne­kantrumu laukiu, kokį gi kelią pasi­rinks ma­no vaikas. Labai norėčiau iš­rinkti jai ir universitetą, ir specialybę, bet laikausi įsignybusi sau į šoną, kad neužmirščiau, jog šį kartą tai nėra mano pasirinkimai.

Viename iš knygos epizodų Re­da stebi savo sodą ir prisi­mena, ko­kio skonio buvo pirmosios užderėjusios kriaušės  ir kokios spalvos uogienę̇ vi­rė iš̌ mėlynskruosčių slyvų̨. Tuo me­tu ji suvokia, jog tai buvo jos „vienintelė̇ priebėga nuo tikrojo pasaulio, užsimiršimas nuo įtempto darbo, protinio nuovargio ir nuo savęs.” Papa­sa­kok, kaip pačiai pavyksta atsipa­laiduoti? Gal turi laisvalaikio receptų ar hobių?

Mano vienas didžiausių atsipa­laidavimų ir yra rašymas – tada būni nebe tu, nebe ten, kur iš tiesų fiziškai esi, net ir laikas ir tas būna „kito”. Pasimatuoti „kito” gyvenimą yra be ga­lo įdomi atsipalaidavimo forma.

Labai mėgstu keliauti. Abu su vy­ru esame gamtos žmonės. Mudu gali­me sukarti poros valandų kelią mašina tam, kad ypatingoje vietelėje, ku­rią mažai kas žino, galėtume išgerti kavos ir būtinai suvalgyti bandelių su džemu. Sėdi sau nugara į didžiules uolas, kurių paprastai net nepama­tysi, o prieš akis siaučia Atlanto didybė. Nieko daugiau nereikia – tik kvė­puoti ir matyti. Po poros valandėlių to­kio tylaus pasisėdėjimo dažnai pa­sidžiaugiame, kad taip puikiai pasi­kalbėjome.

Dukros, Medeina ir Adeinė.

O dar šalia visų atsipalaidavimų turiu haskę Belą. Lyja ar sninga, esi pavargusi ar ne, Bela mane išveda pa­sivaikščioti, ir aš kartais kaip rei­kiant viduje paburnojusi, pajuntu kaip sluoksnis po sluoksnio nukrenta nuovargis, įtampa, kaip su kiekvienu žingsniu lengvėja mano kvėpavimas ir akys tarsi kitaip pamato aplinką, spalvas. Geresnio atsipalaidavimo ir būti negali.

Knygą pasirašei slapyvardžiu – Junda Vaitkė. Manoma, jog Jun­da yra lietuvių karo, likimo deivė. Ar pasirinkdama slapyvardį taip pat norėjai pasiųsti skaitytojams žinutę? Jei taip – tai kokią? O gal už slapyvardžio slepiasi istorija?

Turiu dvi dukras: Medeiną ir An­deinę. Medeina yra miškų ir me­džiok­lės deivė, ši jau aštuoniolikme­tė, vasarą pati nusipirko bilietus į Kau­ną ir išskrido aplankyti močiu­čių. Labai džiaugiuosi, kad jos santykis su Lietuva ypatingai tamprus. Andeinė – išvestinis vardas, nuo se­nojo baltų vandens dievo Andojo, šiai panelei per Kalėdas sueis vienuolika metų. Vardą mano Medeina parsivežė iš Rudnelės miškų, iš dailininkės Gražinos Didelytės sodybos – tuo var­du pavadinta menininkės darbus eks­ponuojanti galerija. Tad pati, kad nuo dukterų neatsilikčiau, pasivadinau karo deivės vardu. Ir jis man tinka – esu nenuorama, teisybės ieškotoja, la­biau atkakli nei užsispyrusi. Vi­liuo­si, kad šis vardas man padės lite­ratūriniame kelyje, kuris dar tik pernai prasidėjo.

Tradicinis pokalbio pabaigos klausimas – ką šiuo metu skaitai? Ir ar gali paminėti kelias knygas, padariusias įtaką tavo gyvenimui?

Knygų, kurios būtų padariusios ko­kią nors įtaką mano gyvenimui ne­turiu. Galiu tik pasakyti, kad labai mėgstu skandinavų literatūrą, o ma­no viena mėgstamiausių autorių yra Herbjorg Wassmo, – jos sukurta Dina, man prilygsta šedevrui.

Visai neseniai perskaičiau Vitos Vilimaitės knygą „Kvėpuoti kitais”. Po šios vasaros rašytojų suvažiavimo ėmiau skaityti daugiau lietuvių auto­rių knygų. Be to, šiuo, konkrečiu at­veju man buvo įdomu, kaip gyvenimą ir išgyvenimą svetur aprašo kita auto­rė. Turbūt tuo ir įdomus ne tik realių žmonių, bet ir knygose aprašomas pasaulis, kad visi matome jį iš kitokių kampų, per skirtingus langus.

Dėkui už pokalbį, Egidija. Ir sėkmingo literatūrinio kelio!

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2022-ųjų m. Gruodžio 10 d. numeryje, Vol. CXIII NR. 98)