Apie kultūros pokyčius, varnas bei kitas keistenybes

Rimantas Vanagas.

Paslaptingas automobilis

Jeigu tariesi viską žinąs, gyvenimas anksčiau ar vėliau pasijuoks iš tavęs. Neprognozuojami nūn ne tik orai ir preziden­tai!

Štai vieną labą rytą po savo langu pamatau stovintį automobilį. Kas atvažiavo, pas ką? Logiškai galvojant – namas nuosa­vas, atskiras – greičiausiai pas mane. Bet niekas nei išeina, nei ateina. Nei po pusvalandžio, nei po pusdienio. Nei po dienos, nei po trijų… Mintys vis labiau kaista: kodėl stovi būtent čia? Anksčiau, kai mūsų nuošali, jauki, palei pat upę vingiuojanti žalia gatvelė nebuvo rekonstruota, nieko panašaus nėra buvę, tačiau po rekonstruk­cijos srautu pasipylė dviratininkai, riedutininkai, pėstieji su šunimis ir kas tik no­ri…

Tradicinių vakaro detektyvų sujaudrintoj galvoj jau rezgasi sudėtingi siužetai, pvz., o gal to automobilio vairuotojas išėjo pasivaikščioti ir… numirė? Visaip kartais nutinka. O gal tas automobilis pavogtas? Arba: gal jo bagažinėj – lagaminas su narkotikais, banknotais? O gal – tai jau baisiausias, bet ir dažniausias filmų scenarijus – lavonas?.. 

Praėjus dviem savaitėm, skambinu į policiją. Mandagiai patikina: pasidomėsim. Po poros valandų skambina man: automobilio savininkas surastas, bet automobilį prie jūsų namo pastatė ne jis, o jo sesuo. Kodėl sesuo? Kodėl pastatė? Mėto pėdas? Nužiūrėjo nemokamą vietą? To niekas niekada nesužinos, tik pavakare pamatysiu kažkokią materiškaitę, skubriai sėdančią už vairo…

Ak, ir sunku šiais laikais ribotos vaizduotės žmogui!

Reklamos „užkalbėjimai“

Parduotuvių reklama jau ir mūsų miestely taip įgudo bei įsigudrino, jog vos ne kasdien gaunu kvietimus, kuriuose į mane kreipiamasi vardu. Man, žinoma, malonu, kad keliaaukštis prekybos centras žino mano vardą – ir pradedu galvoti, jog išties esu svarbus, laukiamas… Aišku, viską jam pasako kompiuteris, bet vis tiek kažkaip maloniau, šilčiau…

Negaliu suprasti tik vieno dalyko: kodėl didžiausių nuolaidų diena penktadienis vadinamas „juoduoju“? Nauja mada? Žinau, iš kur ji kilo, lai ji ten klesti ir pelno turtus, bet gimtoj Lietuvoj… Tautiečio są­mo­nėj juoda spalva niekad nesisiejo su sėkme, laimėjimu ar pergale! Mūsų žmonės juk sako: „juodai nepasisekė“, „juodas kaip šėtonas“, netikusius juokus vadina „juodu humoru“. Po apgailėtinos pikniko pabaigos konstatuoja: „juodai nusiliuobiau, prisigėriau“. Jeigu istorijos metraštininkus skirstome ir „baltuosius“ ir „juoduosius“, tai iškart aišku, jog „juodasis“ yra blogietis.

Trumpai tarus, „juodasis penktadienis“ mūsų sąmonėj – įspėjimas apie gresiančią nelaimę, gal net katastrofą. O parduotuvė tikisi didžiausio išpardavimo!

Išvada: mano vardą parduotuvė žino, bet mūsų tradicijų, mentaliteto – nelabai. Todėl ir šauna juodai pro šalį!

Ir ne tik šiuo atveju. Vienas prekybos centras patrauklumo dėlei sugalvojo devizą „Arčiau tavęs“.

Gal, sakau, tame prekybos centre dirba vieni ateistai? Ir dar labai „žali“? Juk dažnas vyresnio amžiaus žmogus pasakys, jog šitas devizas – žinomiau­sios „pagrabinės“ giesmės pirmieji žodžiai: „Dieve, arčiau tavęs…“

Bent šių eilučių autoriui jie tikrai nekelia tokio žavesio, kad paknopstom lėktų į parduotuvę…     

Pagarba varnoms!

Pašventupių varnos. Stebiu jas jau galybę metų. Prisimenu raudonus žiemos saulėlydžius, kai nesuskaičiuojamos varnų ordos tupėdavo klevų viršūnėse, pranašaudamos šaltį ir žiūrėdamos tik į vieną pusę. Bet vos pasilenkdavau, kad paimčiau sniego gniūžtę – visos klykdamos urmu šok­davo iš savo vietų! Kokios jos budrios, akylos, kaip jos iš tolo supranta pavojų ir saugos! – stebėdavaus.

Bet pasaulis, kaip žinome, nestovi vietoje, vis tobulėja… Anądien žiūriu – viena varna kažką valkioja šaligatviu, įnirtingai kapoja. Ir antra. Ir trečia, ketvirta. Palei visą ilgą gatvę daužo kažkokius daiktus lyg pašėlusios… Ką galima nustverti ir šitaip doroti vidužiemy?!

Prieinu arčiau. Geldutės. Iš upės. Negirdėtas daiktas! Varnos jas kažkaip išsitraukia iš pakraščio, atsineša ant betoninio bordiūro – ir daužo, kol skils. Jeigu tai nepadeda, pakyla aukščiau, nutupia ant šakos ir paleidžia geldutę žemėn. Ir ta suskyla!

Sako, žydai iš tolo keldavo kepurę prieš mokslo žmogų.

O aš šįvakar keliu kepurę prieš varnų protą!

Paprasti žodeliai

– Ką rašo rašytojas? – klausia vienas nesenas anykštėnas.

– O ką skaito skaitytojas? – klausimu atsako senas anykštėnas.

– Nieko! Knygos jau atgyveno. Viskas, ko man gali prireikti, sudėta čia! – išdidžiai pliaukšteli į planšetę.

– Na… jei taip… kam man tada rašyti? – atsidūsta rašytojas. – Bet aš labiau pasitikiu savo galvos kompiuteriu. Kas bus, kai nusės tavo planšetės baterija?

– Nenusės. O jeigu nusės – įkrausiu.

– O jeigu nebus laido?

Nesenas anykštėnas mano, jog elektros laido NEGALI NEBŪTI, jis kaip bamba. Gi senas anykštėnas įsitikinęs, jog LABAI GALI. Tik apsidairyk: mūsų dienomis trūkinėja ne tik laideliai, o ir aukšto voltažo linijos, švininiai kabeliai, dujotiekiai, naftotiekiai… Ir sveikas protas!

Šioj vietoj knietėtų pradėti bylą apie kartų (generacijų) nesusišnekėjimą. Ir kaip susišnekės, jei net tie patys žodžiai dažnai įgiję kitas reikšmes, nekal­bant apie visai naujus? O kur dar šviežiai išdygę ter­­minai, net radijo, televizijos kanalus užliejantis „laisvas“ gatvės slengas (visokie „faina“, „ate“, „bliamba“…), madingos frazės, keistai suvartaliotos sakinių struktūros, pagaliau – ypatingai dažnas nuosta­bos šūksnis „wow“? Kas, pvz., šiandien bežino jo puikų lietuvišką atitikmenį „oho“?     

Stop! Šiuokart nepasiduosim lengvai pagundai – verčiau prisiminsim žodžius, jun­giančius visą tautą. Tikrai, esama ir tokių, ir netgi labai daug! Tuo įsitikinom, sausį pradėję švęsti 190-ąsias vyskupo ir poeto Antano Baranausko metines. Šešios dešiniojo Šventosios kranto moterys, tęsdamos garsių­jų dainininkių Kairyčių tradiciją (dar užpraeitam amžiuj vakarais traukdavo mėgstamas dainas), prieš kelerius metus pačios – be jokių idėjų genera­to­­rių, projektų, ir honorarų – susibūrė į „Ažu­pi­čių“ grupę. Repertuare – pagal Antano Baranausko, Klemenso Kairio žodžius sukurtos melodingos dainos, religinės giesmės, taip pat liaudies dainos.

Ir štai sausio 19 dieną A. Baranaus­ko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus nusamdytas autobusas – Lenkijoje, Seinuose, Lietuvių namuose. Mu­ziejaus direktorė Audronė Pajarskie­nė sako:

– Maironis, omenyje turėdamas poemą „Anykščių šilelis“, kadaise ištarė skambią frazę: Antanas Baranauskas uždėjo Anykščiams karūną. Bet šiandien galime drąsiai teigti, jog mūsų tautos genijaus kūryba, jo gyva, vaizdinga, meniška kalba karūnavo visą Lietuvą! Laikui bėgant, poema tampa vis prasmingesnė, dvasingesnė – neatsitik­tinai išversta daugiau nei į dvi dešimtis pasaulio kalbų.

Po to triskart giedojo „Ažupietės“, pasipuošusios liaudies meistrių austais drabužiais: salėje, prie paminklo A. Baranauskui, prie vyskupo kriptos Seinų katedroje. Intarpuose tekstus ir melodijas profesiona­liai apibūdino entuziastingojietnologė Violeta Juciuvienė. Ir vėl jausmingos, išmintingos, patriotinės, liūdesio ir gėlos per­sunk­tos senolių dainos… Buvo taip gražu ir graudu, kad ir Seinų parapijonys, ir pa­tys anykštėnai šluostėsi ašaras. Vos parkakusios namo, jau kitą dieną Veidaknygėje (Facebook) šventės dalyvės pasidalijo įspūdžiais:

„Ypatingas emocinis patyrimas. Šiandien buvo tikras Anykščių LAIKAS Seinuose. Kiekviena akimirka – širdin ir tolimesnės bendrystės ateitin“ (A. Pajarskienė); „Stovėjimas kartu su kolegomis didingoje Seinų katedroje, prie A. Baranausko kapo, skambant sielvartingajai „Sudieu, Lietuva“ visada yra giliausias mū­sų visų jungties – meilės Tėvynei – išgyvenimas, ypatingai prasmingas, kaskart labai jautrus ir tikras“ (Rasa Bra­žėnaitė); „Graudžiai skamba ši atsisveikinimo giesmė, manęs prašydavo pagiedoti mano mažasis Petras vaikystėje ir visad apsiraudodavo“ (Asta Ražanskienė).

Taigi, nenuneigiant milžiniškos technologijų pažangos, dirbtinio intelekto kone stebuklingų galių, galimybių bei pažadų… Ir kas ką besuok­tų apie neišvengiamą pasaulio globalėjimą, kultūrų susiliejimą ar, priešingai, žmonių susvetimėjimą… Iš neturtingo valstiečio krūtinės kadaise išplaukę paprastučiai lietuviški žodžiai, gyvi gimtinės vaizdai, nuoširdūs jausmai tebejaudina širdis ir daugiau nei po pusantro šimtmečio!

Gal ir patį Baranauską…

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Vasario 8 d. numeryje, nr. 6 (12))