DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Meškio Hugo, „apžvalgininko Lietuvos, Žemės rutulio ir Visatos“, humoristines, o dažnai ir lyriškas istorijas mes su malonumu skaitome „Drauge“ jau ne vienerius metus. Tačiau šis australų aviganis turi ne tik pasakotojo talentą, bet ir gerą širdį. Daug savo laiko jis skiria bendruomenės silpniesiems – vaikams, seneliams, ligoniams.
JOLANTA ONA VITKUTĖ
Meškio Hugo istorijų „Kitokių minčių spiečiai“ mūsų skaitytojams pristatinėti nereikia. Jau ne vienerius metus „Draugo“ puslapiuose skaitydami šiuos pasakojimus, pasikrauname geros energijos. Spontaniškumas, nebijojimas elgtis, kaip norisi, mūsų kasdieniniai džiaugsmai ir rūpesčiai atsispindi šiuose su humoru užrašytuose siužetuose. Australų aviganio Meškio nuotykiais dalinasi arba kaip pats sako – užrašinėja – žurnalistas, rašytojas Alfredas Zdramys.
Šią vasarą žurnalistas kalbino ir savo giminaitį, socialinių mokslų daktarą Vytautą Jakelaitį apie jo kelionę motociklu legendiniais rašytojų Antano Poškos ir Mato Šalčiaus, 1929 m. nuvažiuotais keliais – nuo Baltijos iki Bengalijos. Vienuolika tekstų, kuriais dalinosi ir Meškis, pasakojo apie kelionės įspūdžius ir iššūkius, apie kelionės dvasią, sujungusią praeitį su dabartimi, garsinant Lietuvą. „Man įdomi patirtis – dalyvauti tokioj ekspedicijoj besiklausant pasakojimų“, – sako Alfredas Zdramys.
Su Meškio istorijų autoriumi Alfredu Zdramiu kalbamės apie vaikystę, kasdienius ritualus, lankymąsi senelių namuose, apie rašymo malonumą ir grožio sampratą. Ir, žinoma, apie Meškį.
Ar esate kilęs iš literatūrinės aplinkos? Papasakokite šiek tiek apie save „Fridos“ knygų klubo skaitytojams.
Esu gimęs Kretingoje. Vasaras leisdavau kaime, kaip ir kiti to meto vaikai – pas močiutes ir bočius. Jie gyveno vienkiemy, tad lakstydavau po pievas, šokinėdavau nuo akmens ant akmens ir pats prasimanydavau visokių dainų, visokių svajonių.
Iš pradžių mokiausi Plungės pirmoje vidurinėje mokykloje, paskui, kadangi persikraustėm su tėvais į naujus namus, bandžiau pakeisti į dabartinę Plungės Senamiesčio vidurinę. Bet iš tiesų ten praleidau vos tris dienas, nes mane, kaip naujoką, vaikai apstumdė, buvo nedraugiški. Tad nusprendžiau grįžti į savo buvusią mokyklą. Bet ir vėl nesėkmė – visi nusprendė, kad juos išdaviau ir esu blogas mokinys. Pasipylė prasti pažymiai. Namų darbų tuomet neruošdavau. Bet viską pakeitė mano lietuvių kalbos mokytoja Janina Ramanauskienė. Pamenu, ji paprašė iki rytojaus parašyti tris rašinius, ir pažadėjo juos įvertinti, o jei neparašysiu – įraityti tris dvejetus. Neparašiau. Kitą dieną ji uždavė parašyti penkis rašinius, aš ir vėl neparašiau. Kitą savaitę jau pažadėjo dešimt dvejetų, jei neparašysiu dešimt rašinių. Pagalvojau, kad aštuntoje klasėje nesinori pasilikt antriems metams, išsigandau ir nusprendžiau parašyti. Nuėjau pas savo pusbrolį Antaną (jis mokėsi vienuoliktoj klasėj) ir paprašiau paaiškinti, kaip tuos rašinius reikia rašyti. Tada grįžau namo ir palinkau prie sąsiuvinio. Rašiau vieną rašinį, antrą, trečią, ketvirtą, …septintą. Jau rytas, ketvirta valanda, miego norisi, o aštuntą reikia – į mokyklą. Buvau pusantro sąsiuvinio prirašęs. Ryte atidaviau mokytojai tuos rašinius ir prisipažinau, kad trijų visgi nespėjau, tai tegu būna tie trys dvejetai. Ji patarė neskubėti. Po dviejų dienų susitikau pusbrolį Antaną. Jis papasakojo, kad mokytoja J. Ramanauskienė skaitė mano kūrybą ir liepė jų klasei mokytis iš mano rašinių, kaip reikia rašyti. Tokia mano istorija.
Vėliau rašiau ir eilėraščius, dalyvavau finaliniame Literatūrinio konkurso etape Kybartuose. Pamenu, komisija išsikvietė mane prie lentos, paprašė paskaityt eilėraštį, vieną, kitą, trečią. Jau maniau, kad būsiu koks laimėtojas, nes kiti tik po vieną eilėraštį skaitė. Bet tarp laimėtojų tuomkart nepatekau.
Dabar eilėraščių neberašau. Užrašinėju tik Meškio istorijas.
Papasakokite, kaip sugalvojote rašyti Meškio Hugo istorijas, kurios pilnos pašmaikštavimų? Tai jis sako komplimentus moterims, kad jos dukart gražesnės už vyrus, o išties pasirodo, kad dvidešimt keturis. Tai mąsto, ar pastatys naują Gedimino kalną su garantiniu aptarnavimu. Tai apie agurkus su tįstančiu medumi – kaip popiečio užkandžius, – pasakoja.
Seniau namuose auginome kitą šunį, vardu Meškis. Buvo rusvo plauko, labai gražus. Draugai atvažiuodavo, pasėdėdavo kartu, o aš kurdavau jiems visokias būtas ir nebūtas istorijas. Paskui, kai anas Meškis iškeliavo į šunų rojų, gavom dovanų šį šuniuką ir taip pat pavadinom Meškiu. Tuomet sumaniau atsidaryti paskyrą Facebook, ir nusprendžiau užrašinėti Meškio pamąstymus. Aš išties nieko ir nekuriu, ką Meškis galvoja, tą ir užrašau. Jau dešimt metų su Meškiu bendraujam. Kartais juokauju, kad Meškio istorijų garantija – penkiolika metų.
Pamenu, nuvažiavom jo pasiimti iš šeimininkų, su kuriais iki šiol draugaujam. Jie sako, šis šuniukas yra labai geras, jo tikrasis vardas yra Hugo. Tai pats judriausias, pats išmintingiausias keturkojis. Geba užsilipti ant kėdės, ant suolo. Ir visos duobės kieme jo iškastos. Paskui tik supratau, kad čia pati blogiausia rekomendacija. Bet Meškis tapo paklusnus. Mes nuo trijų mėnesių pradėjom vaikščiot į šuniukų mokyklą ir mokintis. Mokam apie penkiasdešimt triukų. Tai su tais triukais ir lankomės visur – pas vaikus, pas senelius.
Kur dažniausia prisėdu rašyti? Varėnos raj., prie Pamerkio, mūsų šeimos sodyboj turiu ramią savo vietą prie stalo, kur ir gimė daugiausia pasakojimų. O Vilniuje mėgstu nueiti į Bernardinų sodą. Ten atitverta teritorija, auga medžiai ir žydi rožės. Ten atsisėdu ant suoliuko, Meškis taip pat užsilipa, atsitūpia šalia ir padeda man viską užrašyti.
Man labai linksma rašant. Kitą kartą parašęs net rankas patrinu iš malonumo. Ne dėl to, kad kažkam turi patikti – dėl to, kad man pačiam jos patinka.
Dirbau įvairiuose spaudos leidiniuose ir žurnalistu, ir redaktoriumi. Kaip sakau, rašiau apie viską, išskyrus baletą. Dabar man smagu dalintis Meškio istorijomis „Drauge“.
Pasidalinkite įspūdžiais, kaip vyksta jūsų su Meškiu apsilankymai senelių namuose?
Mes su Meškiu senelių namų gyventojams rodome programą jau ketvirti metai. Tai užtrunka neilgai, maždaug penkiolika minučių, nes paskui šuniukas pavargsta. Visi mano, kad jis dėl skaniukų tarnauja, bet iš tikrųjų jam pačiam yra smagu – pagyrimai, paplojimai. Anksčiau dalyvaudavom sportinio paklusnumo varžybose – yra tokia sporto šaka. Šuniukas labai stengdavosi, ir pirmą, ir trečią vietą yra laimėjęs. Jis – mūsų čempionas.
Kai lankomės senelių namuose, visi nori Meškį paglostyti. Visi sako, jog irgi nori tokio šuns. Visada perklausiu – šito, ar tokio? Atsakymas visada būna – šito, Meškio.
Kas jums pačiam labiausia įsiminė iš šių apsilankymų?
Meškiui labiausia patinka plojimai, jais labai džiaugiasi. Jis net moka nusilenkti. Šis aviganis yra tikras menininkas. Man irgi su juo smagu. O labiausia man patinka, kad per mūsų apsilankymus senelių namuose visi jaučiasi laimingi.
Ar lengva jums rašyti Meškio istorijas?
Meškio pasakojimai kartais man susišaukia su Vytauto V. Landsbergio pasakomis apie Rudnosiuką (kn. „Rudnosiuko istorijos”). Tarsi jie būtų draugai, o gal pusbroliai…
Išties, kuo daugiau sumaišties, politikavimo, tuo sunkiau rašyti. Anksčiau rašydavau apie gamtą, apie vardadienius. Ir dabar, pasidėjęs kompiuterį, noriu sukurti istoriją apie tai, kaip dingo žiema.
O apie Rudnosiuką visad deklamuoju šį posmą:
„Buvo Meškinas Rudnosis,
Rudnosienė jo žmona.
Ir turėjo jie meškiuką
Juodą juodą Rudnosiuką.“
Vadinasi, į draugiją esat pasikvietęs ir Vytės Nemunėlio Rudnosiuką. Puiki kompanija! O ar turite kartu su Meškiu susikūręs dienos, o gal žiemos ritualų?
Mes daug laiko praleidžiam kaime, sodyboje, prie Merkio. Meškis labiausia mėgsta Merky maudytis. Taip pat ir žiemą. Anksčiau turėjom tradiciją – Kalėdas sutikti sodyboje su draugais. Sausio pirmą iš ryto – su Meškiu eidavom pasinerti upėn. Tuo metu būdavo sniego. Sunkiausia – ne šaltas vanduo, bet, išlipus ant sniego, pėdoms juntamas stingdantis šaltis. Dabar draugai atvažiuoja rečiau, tai ir upėj maudomės mažiau.
Bet iki šiol gruodžio paskutinę dieną kuriam pirtį – reikia išleisti metų garą, susikaupusius visus juodulius. Juk nėra taip, kad žmogus visada linksmas. Būna problemų ir pats prisikuri. Viską reikia išsivalyti – per prakaitą.
Dar prieš Meškiui atsirandant mečiau rūkyti ir buvau priaugęs svorio net penkiolika kilogramų. Tad pradėjau rytais bėgioti, nesvarbu, sninga ar lyja. Dabar, kai būnam Vilniuje, kartu su Meškiu bėgam aplink Gedimino pilį penkis kartus į vieną pusę. Kitą dieną penkis kartus į kitą pusę.
Ar mėgstate skaityti knygas? Ir kokia knyga šiuo metu guli ant jūsų stalo?
Pirmą kartą į biblioteką nuėjau būdamas antroje mokyklos klasėje. Pasiėmiau dešimt knygų, bibliotekininkė negalėjo patikėti, jog perskaitysiu.
Vaikystėje mama slėpdavo nuo manęs knygas. Bet aš žinojau, kur jos paslėptos. Užsilipdavau ant dviejų taburečių ir pasiimdavau. Visas paslėptas knygas perskaitydavau ir padėdavau į vietą. Paskui nunešdavau į biblioteką ir pakeisdavau į kitas.
Plungės pirmoje vidurinėje mokykloje buvo labai didelė biblioteka. Septintoje klasėje „Don Kichotą“ perskaičiau. Nieko nesupratau, bet perskaičiau. Tarsi enciklopediją.
Dabar skaitau mažiau. Darbo tikslais visada peržiūriu naujienas – geriausia BNS ar ELTA, kur pateikta informacija be jokių apgaulingų intriguojančių antraščių.
Vienas mano mėgstamiausių rašytojų – Juozas Erlickas. O ant stalo, po ranka turiu pasidėjęs J. Hašeko „Šveiko nuotykius“, Ilfo ir Petrovo „Dvylika kėdžių“. Žinoma, jau ne vieną kartą perskaičiau ir Daniilą Charmsą.
Galbūt ir knygą su Meškio istorijomis planuojate išleisti?
Tai amžinas klausimas. Bet aš prisimenu graudžią istoriją. Užeinu į „Vagos“ knygyną ir žiūriu – ant staliuko su užrašu „Išpardavimas“ sukrautos mano mėgiamo rašytojo knygos, kaina 50 cnt. Kad mane pardavinėtų už 20 ar 10 centų, aš tikrai nenoriu. Todėl ir knygos neplanuoju.
Tačiau turiu idėją išleisti su Meškio istorijomis plėšomą kalendorių, ant sienos kabinamą. Mano bičiulis poetas Rimvydas Stankevičius juokiasi, kad su tokiu kalendoriumi būsiu pirmas rašytojas, kuris išleido šiais laikais savo kūrybą 100 000 egz. tiražu. O Meškio istorijų aš turiu apsčiai – gal 2,5 tūkstančio…
Kokios temos labiausia jaudina judu su Meškiu?
Oi, temų yra įvairių: ir aplankyti Lietuvos miesteliai, ir vardadieniai, ir pasakų fragmentai. Kartą pagalvojau, kad reikia ir vaikams pasakų parašyt, nors jos tinka ir suaugusiems. Taip gimė personažai Strakalaitė ir Makaliukas. Visi įvykiai vyksta Strakalystėje, įsikūrusioje prie bedugnės, kuri neturi dugno. Man svarbiausia yra ši įžanga. Ir kad apsukruoliai pradėjo verslą – iš žmonių kaukolių gaminti suvenyrus. Ir pabaiga visad kartojasi – „ir mes ten buvome, alų midų gėrėme, per barzdą varvėjo, gerai, kad turėjom servetėlių iš praeito baliaus pasiėmę, nusišluostėme, pamatėme, kad vakarėlis baigėsi ir išėjom namo. Kartu išėjo Makaliukas su Strakalaitė.“
Neišsemiama tema yra paukščiai. Mes su Meškiu sėdim kaime. Pelėdos ūbauja, sumaniau sukalti joms inkilus. Pelėdoms reikia dviejų inkilų, kad nebūtų labai toli viena nuo kitos. Nes pelėdos gyvena atskirai. Jos nenakvoja kartu. Gaminau tuos inkilus kartu su Meškiu. Įkėlėm į ąžuolus. Ir laukiam abudu tų pelėdų. Kaip nėr, taip nėr. Antri, treti metai. Staiga žiūriu, kažkokios šakos išlindusios iš inkilo. Pastebėjau pavasario mėnesį – gi voverytės apsigyveno. Apsidžiaugiau. Galvoju vis ne šiaip tuos inkilus sukaliau. Jie didžiuliai, gal pusmetris ant pusmetrio. O pernai pavasarį žiūriu – inkile tupi pelėdžiukai. Po šešerių metų. Tai va – tiek laiko reikia, kad prisipratintum pelėdas, ir šiemet jos ūbauja.
Jūsų filosofija, požiūris į gyvenimą atsispindi ne tik Meškio istorijose, bet ir jų iliustracijose – nuotraukose. Kaip nusprendžiate, kada jau verta spausti foto mygtuką?
Kai pamatau ką nors keisto, būtinai fotografuoju. Vieną kartą nutiko tokia istorija. Mes važiavom iš Plungės į Vilnių mašina. Tokia graži aušra. Saulė milžiniška. Važiuojam pro miškelį. Žiema. Saulė šviečia pro beržus. Gražu, reikėtų nufotografuoti. Bet važiavom ir nuvažiavom. Daugiau tokio vaizdo nemačiau. Paskui galvoju – jei pamatei ką nors įdomaus, gražaus, tai fotografuok, nes daugiau nebepamatysi.
Kas jums yra grožis?
Grožis yra šviesa. Man nieko nėra gražiau nei apšviesta šv. Onos bažnyčia, parko žibintai, aušra, mėnulio pilnatis. Atkreipiau dėmesį, kad daugelyje filmų naktimis šviečia mėnulio pilnatis. Nežinau kodėl. Mes su Meškiu irgi mėgstam per pilnatį fotografuotis, tik dabar labai daug ūkanų pas mus. Ne tik danguje, bet ir šiaip pasaulyje. Todėl man šviesa labai svarbu.
Dėkui už pokalbį.