DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Vilnius birželio 7–12 dienomis tapo pasaulio piligrimų susitikimo vieta. Į Lietuvos sostinę atvyko iki 7 tūkstančių piligrimų iš daugiau kaip penkiasdešimties šalių dalyvauti VI Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese. Šešias dienas trukęs renginys kvietė tikinčiuosius ne tik melstis bei švęsti tikėjimą, bet ir iš naujo pažvelgti į gailestingumo prasmę šiuolaikiniame pasaulyje.
LINA VAITIEKŪNAITĖ.
Žodis „gailestingumas“ šiandien dažnai siejamas su pagalba stokojančiajam, labdara ar pavieniais gerumo darbais. Tačiau jo prasmė yra kur kas platesnė. Gailestingumas reiškia gebėjimą priimti, išklausyti, suprasti, atleisti, atkurti nutrūkusius santykius ir ištiesti ranką žmogui, kuriam jos reikia. Todėl šių metų kongreso šūkis „Statome Gailestingumo miestą“ kalbėjo ne apie pastatus ar naujas erdves, bet apie žmonių širdis ir bendruomenes. Pasak organizatorių, tikrasis gailestingumo miestas statomas tuomet, kai žmonės mokosi gyventi vieni su kitais meilės, atleidimo ir tarpusavio supratimo dvasia. Tokia žinia ypač dabar reikalinga pasaulyje, kuriame netrūksta karų, susiskaldymo, vienišumo ir tarpusavio nepasitikėjimo.
Miestas, kuriame prasidėjo Gailestingumo istorija
Neatsitiktinai šis renginys vyko Vilniuje. Lietuvos sostinė užima ypatingą vietą Dievo Gailestingumo istorijoje ir vis dažniau vadinama Gailestingumo miestu. Būtent čia gyveno ir veikė šventoji Faustina Kovalska bei jos nuodėmklausys palaimintasis Mykolas Sopočka. Pagal jos regėjimus buvo nutapytas pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas, perduota Dievo Gailestingumo vainikėlio malda, kuri šiandien kalbama milijonų tikinčiųjų visame pasaulyje.
Šių įvykių reikšmė atsiskleidžia pažvelgus į jų istorinį kontekstą. Paveikslas buvo nutapytas 1934 m., Europai gyvenant karo nuojautomis, o prasidėjęs karas ir okupacijos ilgam užgožė Vilniuje kilusią Dievo Gailestingumo žinią. Ilgą laiką ji buvo mažai žinoma net ir daugeliui lietuvių, o pasaulyje dažnai pamirštama tikroji jos kilmės vieta. Tik pastaraisiais dešimtmečiais, augant susidomėjimui šventąja Faustina ir Dievo Gailestingumo pamaldumu, vis daugiau žmonių atranda, kad šios istorijos šaknys glūdi būtent Vilniuje.
Paveikslo reikšmę sustiprino ir tai, kad jis atsirado XX a., kai pasaulis vis daugiau pradėjo komunikuoti vaizdais, todėl tapo universalia tikėjimo žinios sklaidos forma, per kurią žmogus gali patirti asmeninį santykį su Dievu.
Vilniaus arkivyskupijos ir Šventojo Sosto Evangelizacijos dikasterijos organizuoti Gailestingumo kongreso renginiai vyko ant Išganytojo kalvos prie Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios – vietoje, kuri daugiau nei tris šimtmečius susijusi su gailestingumo darbais. Čia veikė misionieriai, vizitietės ir šaritės, rūpinęsi miesto vargšais, ligoniais ir vienišaisiais. Būtent čia nutapytas pirmasis Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Sovietmečiu vienuolynas ir bažnyčia buvo paversti kalėjimu, tačiau šiandien ši vieta vėl liudija gailestingumo žinią. Gailestingojo Jėzaus seserys savo hospise slaugo sunkiai sergančius ir mirštančius ligonius, primindamos, kad gailestingumas pirmiausia įgyvendinamas konkrečiais darbais.
Kviečia būti Gailestingumo apaštalais
Vilniuje prasidėjusi Dievo Gailestingumo istorija šiandien neatsiejama nuo jos sklaidos visame pasaulyje. Šiuo atveju ypatingas vaidmuo tenka ir už Lietuvos ribų gyvenantiems tautiečiams. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas pabrėžė, kad pasaulio lietuviai gali atlikti itin svarbų vaidmenį skleidžiant šią istoriją. Ilgą laiką dėl karo ir sovietinės okupacijos ši žinia buvo paslėpta ir nutylėta, todėl net tarp JAV lietuvių Gailestingojo Jėzaus paveikslo kilmė nebuvo plačiai žinoma. Šiandien situacija sparčiai keičiasi – vis daugiau piligrimų iš įvairių pasaulio šalių atvyksta į Vilnių.
Arkivyskupas įsitikinęs, kad Vilniaus vardas pasaulio piligrimystės žemėlapyje taps vis labiau žinomas, tačiau svarbiausia, anot jo, yra ne augantys piligrimų skaičiai, o suvokimas, kokia dovana buvo patikėta pačiai Lietuvai.
„Išeivijos lietuvius labai kviečiu tapti Gailestingumo apaštalais ir skleisti šią žinią savo šalyje. Šis paveikslas jau yra visose katalikiškose šalyse, todėl skleisdami žinią apie jį žmonės sužinos daugiau ir apie Lietuvą. Neškite vėliavą, neškite Gailestingumą, neškite šią žinią pasauliui ir būkite Lietuvos žinios skleidėjais“, – kvietė arkivyskupas G. Grušas.
Mus jungia tauta ir tikėjimas
Šią mintį pratęsė kongrese dalyvavęs JAV lietuvis jėzuitas, Clevelando Jėzaus parapijos klebonas tėvas Lukas Laniauskas SJ. Jo teigimu, Dievo Gailestingumo žinia yra viena iš ypatingų dovanų, patikėtų Lietuvai.
Kalbėdamas apie kongresą ir jo reikšmę, dvasininkas dėmesį skyrė tam, kas jungia lietuvius, nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje jie gyventų: „Kas mus jungia ir ką mums reiškia susiburti tikėjime? Mus jungia tauta ir tikėjimas – tiek Lietuvoje gyvenančius, tiek po pasaulį išsisklaidžiusius lietuvius. Kur mes bebūtume, tai eina kartu. Tai yra grožis ir gėris, kuris gali mums duoti pamatą einant į pasaulį.“
Daugelio diasporos lietuvių istorijoje tautinė ir religinė tapatybė formavosi kartu. Per parapijas, bendruomenes ir lietuviškas mokyklas buvo saugoma ne tik kalba ar tradicijos, bet ir tikėjimas. Galimybė susiburti, melstis gimtąja kalba ir kartu išgyventi tikėjimo šventę daugeliui tapo ypatinga bendruomenine patirtimi.
JAV lietuvis pasidalijo ir asmeniniu liudijimu, kaip Dievo Gailestingumo žinia palietė jo paties gyvenimą. „Kai buvau paauglys, viena moteris man davė paskaityti Faustinos dienoraštį. Perskaitęs supratau, kas yra dvasingumas ir kad jis kilęs iš Vilniaus. Iki tol apie tai nieko nebuvau girdėjęs. Vėliau, kai popiežius Jonas Paulius II paskelbė Gailestingumo sekmadienį ir ši žinia ėmė plisti, prisiminiau tą patirtį. Tai uždegė mano širdį, nes iš naujo atradau Jėzaus meilę ir Jo gailestingumą“, – prisiminė kunigas.
Anot jo, būtent todėl gailestingumo tema šiandien nepraranda aktualumo. „Tai yra mūsų laikų Jėzaus Širdies dvasingumo išraiška. Gyvename pasaulyje, kuriame tiek daug nesantaikos, blogio ir susiskaldymo. O kas tai gali sustabdyti? Tik gailestingumas“, – sakė jėzuitas.
Gailestingumas malda, žodžiu ir darbu
Gailestingumo kongresas neapsiribojo vien liturginėmis apeigomis. Pasaulinio lygio Bažnyčios svečių pranešimus ir diskusijas papildė susitikimai mieste, koncertai, ekskursijos. Istorinėje Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje veikė mugė, subūrusi leidyklas, religines bendruomenes, menininkus ir rankdarbių kūrėjus iš įvairių šalių.
Per šešias kongreso dienas Vilniuje žmonės kalbėjo ne tik apie gailestingumo dvasingumą, bet ir apie konkrečius jo darbus. Savo patirtimis dalijosi įvairios organizacijos, bendruomenės ir savanoriai, tarnaujantys ligoniams, priklausomybių paliestiems asmenims ar skurstančioms šeimoms.
Svarbiausia kongreso žinia buvo ne tik prisiminti Vilniaus vaidmenį Dievo Gailestingumo istorijoje, bet ir suprasti, kad gailestingumas prasideda nuo paprastų kasdieninių pasirinkimų. Tai santykių atkūrimas meilės principu – tarp žmonių, bendruomenių ir tautų. Tokiu būdu statomas Gailestingumo miestas – ne vien Vilniuje, bet kiekvienoje iš meilės kuriamoje bendruomenėje.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. birželio 13 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 48)