Gyventi gerai – ar tai per daug paprasta?

Knygų klubas Frida.

Vasaros pokalbiai prie kavos

Knygų klubas „Frida“ kviečia kartu su grupe poetų ir rašytojų mintyse prisėsti prie stalelio Vilniaus kavinėje ir pamąstyti apie kūrybą bei gyvenimo pilnatvę. Ko labiausiai reikia, kad ją pajustume? Nustebsite, kaip skirtingai kiekvienas ją suvokiame…

JOLANTA ONA VITKUTĖ.

Knygų klubas „Frida“ šią vasarą organizuoja pasaulio lietuvių rašytojų susitikimus Lietuvoje. Pirmasis įvyko birželio mėnesį Kaune, antrasis – liepos mėnesį Vilniuje, jaukiame Sapiegos rūmų kavinės pavėsyje. Užsimezgusia diskusija apie tai, kaip vietos dvasia keičia rašymo stilių, gyvenimo pilnatvės paieškas, sudėtingą Lietuvos istorinį laikotarpį – dalijamės su skaitytojais. Diskusijoje prie apvalaus stalo dalyvavo: Dr. Valdas Aušra (JAV) – poetas, filosofijos mokslų daktaras, evangelikų liuteronų kunigas, Lietuvos rašytojų draugijos (įsikūrusios JAV) vadovas. Gyvena Čikagoje. Naujausia poezijos knyga – „Išsikalbėjimai ir pamurmėjimai: eilėraščiai“ (S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2025). Asta Jolanta Miškinytė (Lietuva) – rašytoja ir aistringa keliautoja. Savo kūryboje pasakoja apie tikrą, nenudailintą šiandieną, painius santykius šeimose, skausmą, tačiau visada suteikia kitokio gyvenimo viltį. Naujausia knyga – romanas „Ir tada jie išplaukė“ (Tyto alba, 2021). Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė (Šri Lanka) – proza, poezija, tapymas, kelionės ir jų aprašymai dabar yra pagrindinė jos veikla. Rašytoja pusmetį gyvena Šri Lanko je, o likusią dalį praleidžia Lietuvoje ir Tenerifėje. „Vesiu tave, kai drauge aplankysim 100 miestų“ (Let’s booky, 2022) – pirmoji autorės knyga. – – –

Trumpa priešistorė: Pasaulio lietuvių rašytojus dar 2019 m subūrė ir jau į tris suvažiavimus Vilniuje sukvietė PLB Kultūros komisijos pirmininkė Jūratė Caspersen (Šveicarija), kuriai Lietuvoje talkino prof. Aušra Martišiūtė̇-Linartienė, Jolanta Budriūnienė, dr. Žydronė Kolevinskienė ir Birutė Jonušaitė-Augustinienė.

Šiandien visi susitikome Vilniuje, tačiau kasdien kuriame, tūkstančius kilometrų nutolę vieni nuo kitų. Pamąstykim, kaip New Yorko ar Čikagos dangoraižiai, Šri Lankos džiunglės ar Vilniaus barokas formuoja jūsų tekstų ritmą? Aptarkime, kaip vietos dvasia keičia rašymo stilių ir temas. Kaip vietinis gyvenimo tempas veikia jūsų kūrybą?

Valdas Aušra: Mano kūryba ir Čikagos dangoraižiai – tai visiškai skirtingi dalykai. Dangoraižiai simbolizuoja iššūkį, kalba apie didybę – mano kūryboje to nėra. Rašau apie tai, kas jautru, kas slypi giliai viduje. Kūrybinis įkvėpimas ateina ne iš išorės, bet išbendravimo su žmonėmis. O žmonės visur yra tokie patys, tik kultūrinis antspaudas kitas.

Kaip liuteronų kunigas ir hospiso kapelionas, dažnai susiduriu su mirštančiais žmonėmis. Mirtis išlygina visus dalykus, atskleidžia tikrumą, kai nebėra laiko meluoti ar vaidinti. Gali būti tik savimi. Ką patarčiau artimiesiems, kaip išgyventi netektį? Mes žiūrime į mirtį kaip į kažkokį svetimkūnį. Bet mirtis yra dalis gyvenimo. Kai tai supranti, tada visiškai kitaip priimi ir pačią mirtį, ir patį gyvenimą. Kaip gimstame visi, taip ir mirštame. Mes negyvenam amžinai. Gyvenam tam tikrą laiko tarpą, kuris yra mums skirtas.

Gyvenimo prasmė? Išgyventi pilnatvę – čia ir dabar. Atsikratyti vidinių baimių, kurios sukausto mus – kad tik to nepasakyčiau, kad tik to nepadaryčiau, kad tik kažkas nepagalvotų blogai. Jei nekenki žmonėms, bet sąžiningai, atvirai pasakai kaip jautiesi, kaip tu supranti – tai puiku. Juk rytojaus gal ir nėra. Tad ir gyvenimo pilnatvę svarbu patirti šiandien.

Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė: Išgirdus klausimą, širdyje gimė keistas jausmas. Aš – ne miško žmogus. Aš gyvenu Šri Lankoje, bet nepažįstu džiunglių. Kai važiavau dramblių žiūrėti – tai neišlipau iš džipo. Aš neinu į mišką, neuogauju, negrybauju, tad galvoju, viešpatie karaliau, – visos mano džiunglės baigėsi sulyg mano paauglyste. Išaugau. Ir dabar gyvenu dangoraižiuose.

Trumpai paskaitysiu tai, ką rašau būdama Šri Lankoje:
Pulsuoja tarp styrančių blokų
miesto širdis po stiklo oda.
Saulėblizgis slenka debesiu, rengias.
Be laikrodžio eina laukimo minutės,
nemylimos ir ne nebrangios.
Dunda toli traukinio batai.
Aidas atskrieja, akys nemato.
Gyvenimą miestas gyvena.

Miestas, asfaltas, traukinys – mano dabartyje. Kartais juokauju, kad įgaučiau jėgų – einu pauostyti išmetamųjų dujų. Galbūt džiunglės gali būti kaip grožio, gėrio, neliečiamybės metafora. Bet aš mėgstu chaosą. O džiunglėse chaoso nematau. Matau džiunglėse gyvastį, kurios nenoriu čiupinėti. Kūrybinio chaoso jausmą patiriu per žmones. Šri Lanka yra žmonės. Ir tarp jų aš jaučiuosi oi, kokia gyva! Šri Lankoje save atradau. Lietuvoje einu gatve ir stebiuosi, kur žmonės? O kur gyvastis? Turbūt kažkas tave nuveda ten, kur tau yra gera būti.

Asta Jolanta Miškinytė: Ko gero, aš irgi nekalbėsiu apie Vilniaus baroką, nors Vilnių labai myliu. Pamenu, klaidžiodavau studijų laikais po senamiestį, pabėgusi iš paskaitų, ilgas megztas juodas sijonas, traktoriniai batai… visi žiūrėjo kreivai, motina ėmėsi už galvos, – kaip tu apsirengus vaikštai, teta sakė, – duosiu pinigų – nusipirk normalų rūbą. Būdavo gera užsukti į dar veikiančias bažnyčias. Nesu tikinti – bet tiesiog pasižiūrėti, pabūti. Mano tėvelio tėvai gyveno kurį laiką Vilniuje, tad Šv. Mikalojaus bažnyčia, kaip vadinu, yra šeimos bažnyčia. Ten tėveliai tuokėsi. Ten kunigas K. Čibiras kunigavo, pas jį seneliai glaudėsi karo metu. Bažnyčioje yra Vytauto biustas, vienintelis išlikęs Vilniuje, jis stovėjo ten ir sovietmečiu, ir nebuvo niekur iškeldintas. Vilniaus istorijos mane visada labai domino. Mėgstu užsukti į senus pastatus, pajusti, kokie jie pilni – visų praėjusių gyvenimų, įvykių, kurie čia buvo. Tam tikras miesto vietas pajuntu savimi, tada prikuriu pasakojimų. Kartais užtenka pamatyti žmogų, geriantį kavą, – ir jau mano galvoje vyniojasi penkios istorijos, ir nesvarbu, kad jos netikros.

Kas mane įkvepia? Laisvas laikas. Tikrai nieko nereikia, jokio kito įkvėpimo. Reikia tiesiog turėti laiko.

Valdas Aušra: Ir net to laiko dažnai nereikia. Prisiminsiu Martynas Liuteris (Martin Luther). Reformacijos laikais kunigaikščiai klausdavo jo patarimo, domėjosi, kiek Liuther skiria laiko maldai per dieną? Jo atsakymas – dvi valandas. O jeigu labai užsiėmęs? Tada – tris valandas, nes reikia prašyti daugiau pagalbos. (juokiasi.)

Tai ir aš neturiu daug laiko, atsisėdu, trumpam susikaupiu ir parašau tekstuką. Kitaip tariant, rašau – kai esu užsiėmęs.

Asta Jolanta Miškinytė: Sutinku, eilėraščiai gimsta, juos užrašai, ir toliau tęsi kitus darbus. Bet prozos herojai nerimsta, tad su jais reikia ilgiau pasėdėti, pasibičiuliauti.

Kiekviena savo knyga noriu perduoti tam tikrą žinutę, ji užkoduota tarp eilučių. Vienu sakiniu ją galėčiau pasakyti, matyt, mano pedagogai seneliai „už nugaros stovi“. Bet nebūtinai žmogus perskaito taip, kaip aš noriu, kiekvienas mato pasaulį pa gal savo patirtis ir vertybes. Dėl to kartais norisi pasiginčyti.

Pamenu, pasijutau įvertinta, kai viena pažįstama iš mokyklos laikų, perskaičius „Bitlas, Ana Orka ir aš“, nusprendė, jog ši knyga pasakoja jos istoriją. Joje paliečiu skaudžią temą, kai skiriantis tėvams, vaikai pasirenka turtingą tėvą, o ne „ubagę mamą“, kurią verslininkas išmeta iš šeimos kaip iš barščių. Dabar dažna praktika Lietuvoje. Nedovanotina. Tad norėdama ką nors pakeisti, pasirinkau rašyti knygas.

Valdas Aušra: Kalbant apie skirtingą knygos interpretavimą – mano ryškus patyrimas susijęs su kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės sukurta oratorija (pagal Valdo Aušros „Chronos ir Kairos“ eilėraščių knygą – red. past.). Oratorija buvo atlikta Čikagoje kartu su „Dainavos“ choru. Aš taip pat skaičiau savo poeziją. Tačiau man įdomiausia buvo stebėti, kaip kompozitorė atrinko eilėraščius, kur sudėjo akcentus, ką ji pati išgirdo, ir kaip išgirdo mano poeziją kiti. Prisipažįstu, man rašant, atrodė viskas paprasčiau. Teoriškai žinojau, kad kiekvienas skaito tekstą skirtingai, bet šiuo atveju susidūriau praktiškai.

Kitas pavyzdys. Prisimenu, kaip pristačiau Vilniaus knygų mugėje savo vaikišką knygą ,,Geltonas katinas, bet ne cepelinas“. Ir mergaitė manęs paklausė, kodėl to katino gintarinės akys? Aš nesuvokiau klausimo. O mergaitė suprato, kad katinas negali matyti, nes vietoj akių spindi gintaras. Žmonės labai skirtingai suvokia perskaitytas knygas.

Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė: Mano knygoje („Vesiu tave, kai rauge aplankysim 100 miestų“, – red. past.), kurioje aprašiau savo istoriją, skaitytojos surado savo pačių išgyvenimus. Man tai taip pat buvo netikėta. Dabar su vyru kur keliaujam – ten pagyvenam, aprašom įvairius nuotykius ir pastebėjimus, ir kada nors išeis antra knyga.

Rašau ir atvažiavus į Lietuvą. Proza, poezija, haiku, trioletai, eilėraščiai įvairiausiom temom – tik duokit. Dalyvauju poetų skaitymų klube (įkūrėja rašytoja, lietuvių kalbos mokytoja Dalia Griškevičienė), prie kurio kiekvieną mėnesį prisijungiam per nuotolį iš viso pasaulio. Kviečia ir tapybos darbų parodą surengti Lietuvoje. Tik spėk.

Kai aš pradėjau rašyti, daug galvojau, kodėl aš rašau? Maniau, jog rašau sau. Dabar tai yra netiesa. Jau rašau nebe sau. Noriu dalintis su skaitytojais.

Asta Jolanta Miškinytė: Svarbu surasti sau laiko, kad galėtum rašyti. Būti nepriklausomu. Pats sau gali pasiimti tiek laisvės, kiek tau reikia. Kiek norisi, kiek leidžia tavo ribos, nes aplinka ne visada leidžia būti laisvam. O rašymas yra tam tikra laisvė, jos išraiška. Beje, po autokratinės sistemos esame tos laisvės labai ištroškę. O į ką tai išaugs, bus matyt.

Valdas Aušra: Laisvė, man atrodo, tik nuo mūsų priklauso. Galiu būti laisvas kažką pasirinkti arba nepasirinkti. Ir tai yra mano sprendimas. Kitą kartą mes galvojam, kad esu laisvas daryti, ką noriu. Bet aš taip pat galiu pasirinkti daryti tai, ką reikia.

Svarbu suprasti, jog niekas manęs neverčia, – aš pats pasirinkau taip gyventi. Paprastai renkamės, kas mums malonu ir t. t. Galvojame tik apie save. Bet nesirenka me bendrų dalykų, bendrų vertybių, bendro tikslo. O juk galiu norėti, kad būtų ir kitiems gerai. Ir galiu tai pasirinkti.

Asta Jolanta Miškinytė: Nėra tokios supintos pynės, kai mes visi šioj žemėj gyvenam ir padedame vieni kitiems. Mes juk visi esam šios sekundės vaikai, patiriam tuos pačius įvykius, apie juos sužinom, juose dalyvaujam… Kodėl negalim būti nors šiek tiek geresni, atidesni vienas kitam?

Kas yra geresnis? Tai abstraktu. Kai jauni žmonės kalba apie savo teises, aš visada sakau, kad yra ir pareigos. O pareiga yra būti geru sūnum, gera dukra, geru draugu, geru kaimynu, padedančiu kitiems. Tai yra tavo pareiga, tai nėra aukščiau už teises. Bet visi pamiršo apie tai, kad yra pareiga tiesiog būti mandagiu žmogum ir pasisveikinti, nes mes taip esam susitarę.

Valdas Aušra: O mes susitikę net ir apsikabinome! Tai parodo, jog esame atviri. Tam tikrą artumą perduodame vienas kitam.

Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė: Aš užaugau šeimoj, kur apsikabinimas, bučiavimasis, sveikinimasis, nesvarbu, ar vyras, ar moteris, ar vaikas – įprasta. Bet, apskritai, Lietuvoje tai nebuvo populiaru. Išvažiavau gyventi į Tenerifę, ir ten papuoliau į savo šeimą, – visi sveikinasi, visi bučiuojasi. Šri Lankoje irgi tas pats. Dėl to gyvenu kaip namie. Mes su vyru daug keliaujam. Ir pastebėjau, kad atvažiavus į nepažįstamą šalį, iškart pajuntu, ar ji artima, ar galėčiau joje gyventi. Kur nėra to artumo – bėgu lauk. Kai grįžtu į Šri Lanką, ir užsuku į parduotuvę, pardavėja iškart pastebi, jog manęs nebuvo penkis su puse mėnesio, ir domisi, kur aš buvau. Mes kalbamės. Tai taip jautru ir gera.

Valdas Aušra: Taip. Pamenu, kai grįždavau į Lietuvą, sakydavo – šypsaisi kaip amerikonas. Aš iš ties Amerikoj daug metų gyvenu. Bet tai būdavo priešiškas pastebėjimas. Tarsi šypsotis yra blogai. Sakydavo – dirbtinės tos šypsenos. Nesvarbu, jog tai atspindi tavo teigiamą nusiteikimą. Taip buvom auginti. Jei kalbi kokia nors užsienio kalba – tai turi iškart tobulai kalbėti. Jei ko nors paklausi, išgirsti, jog durnų klausimų neuždavinėtum. Amerikoj kvailų klausimų nėra. Jei kažko nesupranti – tau visada paaiškins.

Asta Jolanta Miškinytė: Aš pasakysiu kitaip. Sakykim, išvažiuoji kur nors atostogaut. Šeimyninis viešbutis, su tavim kiekvieną rytą labinasi ir pan. Pastebėjau, jog stengiuosi apeiti tuos žmones. Nes noriu pabūti su savim, visiškai nenoriu dalintis savo atostogų nuo taikom, ir ne dėl to, kad esu nedraugiška.

Arba, pavyzdžiui, išeinu prie namų pjauti žolės, turiu lygiai valandą laiko padaryt tam darbui, eina viena kaimynė, atvažiuoja kitas kaimynas… Dvi valandas prakalbu. Tragedija!

Valdas Aušra ir Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė: Na ir kas, bet su žmogum pabendrauji! (juokiasi).

Asta Jolanta Miškinytė: Čia ir yra skirtumas, mes prisiėmę Lietuvoj per daug įsipareigojimų viską padaryti gerai. Nejaučiam to momento malonumo. Tos akimirkos tėkmės. Čia aš ir save kritikuoju.

Neleidžiam sau būti netobuliems. Tai yra švietimo sistemos trūkumai.

Po šiai dienai yra labai daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Reikėtų apie tai kalbėti. Tad labai laukiu istorinių romanų – tokių baisių, tragiškų, kur persipina mūsų visos kartos. Nes sakykim man, labai lengva kalbėti, mano seneliai mokytojavo lenkų okupuotame krašte. Senelis buvo paimtas į lenkų represijos stovyklą, kur kiekvieną kartą gaudavo lazdų, nes nemokėjo nutylėti. Sako, kad ta stovykla buvo ne ką geriau nei vokiečių. Mes apie tai kalbam? Yra labai daug istorijai neatsakytų klausimų. Mano diedukas buvo savanoris, tarnavo carinėj armijoj, ir po revoliucijos parėjo iš Rusijos pėsčias. Aš ga liu pasakoti savo šeimos istorijas. O kaip jaučiasi žmogus, kurio seneliai buvo kagėbistai, stribai? Kaip jie gyvena? Kokioj tyloj? Mes visi esame iš tokios Lietuvos, kur viskas susipynę.

Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė: Mano šeimoj nebuvo tokių istorijų, kurias reikėtų išnarplioti. Tad neturėčiau apie ką rašyti, o išgalvoti negaliu, nes tai – istoriniai faktai, bet sutinku, tokių knygų trūksta, ir mielai jas paskaityčiau.

Valdas Aušra: Aš sužinojau savo šeimos istorijas tik po Nepriklausomybės. Mes – iš Klaipėdos krašto. Senelis (tėčio tėvas) vaikystėje namuose kalbėjo vokiškai. Paskui mokykloj jis išmoko ir lietuvių kalbą. Paauglystėj senelis dirbo pas Martyną Jankų spaustuvėj, kur susitikdavo ir rašytoją, filosofą Vydūną. Pirmajame pasauliniame kare tarnavo vokiečių kariuomenėje, paskui aktyviai kovojo už Klaipėdos krašto lietuvybę. Ir prie vokiečių, ir prie rusų papuolė į koncentracijos stovyklą prie Macikų kaimo. Tą pačią naudojo ir vieni, ir kiti. Mamos dėdė tarnavo caro rusų kariuomenėj per revoliuciją. Ir rašytoja D. Staponkutė mane skatina apie tai rašyti. Sako – rašyk, tokios įdomios šeimos istorijos.

Asta Jolanta Miškinytė: Apie tokias istorijas aš ir kalbu, Valdai. Rašyk. Kodėl artimieji mums nieko nepasakojo? Todėl, kad mus saugojo, nes žinosiu – išsižiosiu ne vietoj – ir mane pasodins. Mano senelis išsaugojo Lietuvos vėliavą – suplyšus, susiūta, kruvina. Radom atsitiktinai, sodybą griaunant. Ir aš jo nebegaliu paklausti, kokiuose savanorių mūšiuose dalyvavo. Jis išsaugojo, bet kitiems nesakė.

Turbūt turiu per daug idėjų ir labai daug istorijų galvoje, kurias noriu parašyti. Man mintys ateina, ištrūkus iš namų, atsisėdus į autobusą, nieko nėra šalia – tai mano laikas. Tada pusiau miego būsenoj kuriu, bet nieko neužrašinėju, aš atsimenu. Nors buvo ir kuriozų, kai užsirašinėdavau užrašų knygutėse. Išleidau knygą ir radau užrašus su dviem parašytais skyriais, žinoma, jie nepateko į knygą. Knyga -– juk ne spektaklis, kai tu gali geriau suvaidinti kitame. Parašei, išleidai, kaip ir filmą, ir viskas, iš naujo nebeparašysi.

Nijolė Stražinskaitė-Zdramienė: Susimąsčiau, kas mano kūryboje labiau atsispindi? Aš pati tarp žmonių. Kaip kartais sakau, myliu save, artimą, ir gyvenimą. Ir pritariu Valdo pokalbio pradžioje išsakytai minčiai, gyvenimo prasmė – tiesiog gyventi ir gyventi gerai. Prieš tris dienas pasakiau tai savo vyrui. Jis nusistebėjo, jog skamba per daug paprastai. Visgi manau, kad gyvenimo prasmė – gyventi gerai. Kai tau bus gerai, bus gerai kitiems, nes savęs dalį atiduosi kitiems ir tada bus gerai ir visam pasauliui.

Dėkoju jums už pokalbį.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. liepos 30 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 61)