Sugrąžinta muzikos kūrinio istorinė tiesa

Paquito D’Rivera naujo kūrinio įrašas Oktaven Audio, New York – Ilya Kaler, Dave Eggar, Gregg August, Joanthan. (Cohler, Paquito D’Rivera, Rasa Vitkauskaite. Alec Hutson nuotr.)

Kartais kūrinio istorija būna tokia įdomi, kad suteikia jam nemažai papildomos emocinės vertės. Pianistė Rasa Vitkauskaitė pristato projektą „Bridgetower Project“, kuriame kartu su išskirtine muzikos atlikėjų ir literatūros kūrėjų komanda pasakoja apie neeilinį afroeuropietį, smuiko virtuozą George Bridgetower

JOVITA BELIAK.

Kiekvieno kūrinio gimimas atsineša savo istoriją. Vienos istorijos yra labiau žinomos, kitos – mažiau, o kai kurios yra tar si praleistos, nubrauktos praeities migla. Pastarųjų atradimas ir grąžinimas į dienos šviesą dažnai būna neįtikėtinas – kelia nuostabą, griauna senus įsitikinimus ir naujai leidžia pažiūrėti į kūrinį. Pianistė Rasa Vitkauskaitė pristato projektą „Bridgetower Project“, kuriame pasakoja išskirtinę afroeuropiečio smuiko virtuozo George Bridgetower istoriją. Būtent jis buvo pirmasis L. van Beethoven Sonatos smuikui ir fortepijonui Nr. 9 A-dur, op. 47 dedikatas ir įkvėpimo šaltinis. Vėliau  dėl iškilusio konflikto kompozitorius sonatą perdedikavo prancūzų smuikininkui Rodolphe Kreutzer. Nors Kreutzer šio kūrinio niekada neatliko, sonata iki šiol vadinama „Kreutzer sonata“.

Pianistė įvertinta prestižiniuose leidiniuose

Tarptautinį pripažinimą pelniusi lietuvių pianistė Rasa Vitkauskaitė kritikų yra giriama už „poetišką ir įžvalgaus jautrumo kupiną meistriškumą“ („Gramopho ne“), o žurnalas „Fanfare“ ją apibūdina kaip „gilia įžvalga pasižyminčią L. van Beethoven muzikos interpretę“. Be koncertinės veiklos kaip solistė ir kamerinės muzikos atlikėja, ji jau ne vienerius metus yra Bostono filharmonijos orkestro pagrindinė pianistė. Pastarieji keleri metai pianistei buvo nepaprastai intensyvūs ir kūrybiškai labai turtingi – ji daug koncertavo, tęsė bendradarbiavimą su nuostabiais muzikais, o didžiausią dėmesį skyrė įrašų projektams, kurie pareikalavo ne vienerių metų darbo.

Per pastaruosius metus R. Vitkauskaitė išleido keturis naujus albumus. Tarp jų – albumas fortepijonui solo „A Concert Piano Christmas at Boston Symphony Hall“, su lau kęs puikių įvertinimų žurnaluose „Gramophone“, „Fanfare“ ir kituose tarptautiniuose leidiniuose. Australijos klasikinės muzikos žurnalas „Limelight“ šį albumą išrinko vienu iš trijų geriausių 2024 metų kalėdinių albumų.

Rasa yra Recording Academy balsuojanti narė ir dalyvauja ,,Grammy“ apdovanojimų balsavime. „Kiekvienais metais turime galimybę susipažinti su gausybe naujų įrašų iš viso pasaulio, atrasti talentingus atlikėjus ir įkvepiančius muzikinius projektus. Man labai smagu būti šios bendruomenės dalimi – tai nuolat plečia mano akiratį, skatina naujus bendradarbiavimus ir suteikia galimybę aktyviau įsitraukti į pasaulinę muzikos industriją“, – apie savo veiklą muzikos pasaulyje pasakoja pianistė.

Taip pat per pastaruosius porą metų kartu su smuikininku Ilya Kaler jie įrašė visas dešimt Beethoven sonatų smuikui ir fortepijonui. Šis ciklas bus išleistas 2027 metais, minint 200-ąsias kompozitoriaus mirties metines. Beje, Ilya Kaler prisijungė ir prie „Bridgetower Project“. „Darbas su Ilya man yra didžiulė dovana. Jis yra vienintelis smuikininkas istorijoje, pelnęs aukščiausią apdovanojimą trijuose prestižiniuose tarptautiniuose smuiko konkursuose – N. Paganini, J. Sibelius ir P. Čaikovskio, o šiandien dėsto Clevelando muzikos institute“, – džiaugiasi pašnekovė.

Atskleidė tikrąjį sonatos dedikatą

George Bridgetower istorija pianistę Rasą Vitkauskaitę sudomino jau pradėjus įrašinėti visas Beethoven sonatas smuikui ir fortepijonui. Kuo daugiau muzikė gilinosi į jų atsiradimo istoriją ir istorinį kontekstą, tuo labiau ją traukė George Bridgetower asmenybė – išskirtinio afroeuropiečio smuiko virtuozo, kuriam iš pradžių buvo dedikuota garsioji Beethoven Sonata op. 47 ir kuris ją atliko premjeroje kartu su pačiu kompozitoriumi.

„Negalėjau patikėti, kad apie žmogų, kuriam buvo parašytas ir dedikuotas vienas žymiausių klasikinės muzikos kūrinių, šiandien žino tiek nedaug žmonių, net ir klasikinės muzikos pasaulyje. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau supratau, kad tai nėra tik įdomus istorinis faktas. Tai istorija apie talentą, draugystę, pripažinimą ir užmarštį“, – apie nuostabius atradimus pasakoja pianistė.

Po atsitiktinio Beethoven ir Bridgetower konflikto kompozitorius sonatą perdedikavo prancūzų smuikininkui Rodolphe Kreutzer. Ironiška, tačiau Kreutzer kūrinio nemėgo, laikė jį pernelyg sudėtingu ir niekada jo neatliko. Vis dėlto daugiau kaip du šimtmečius sonata buvo žinoma kaip „Kreutzer sonata“, o George Bridgetower vardas ir jo vaidmuo šio kūrinio istorijoje beveik visiškai išnyko iš istorinės atminties.

Pasak pianistės, ši sonata savo mastu, dramatizmu ir muzikine kalba akivaizdžiai išsiskiria iš kitų devynių Beethoven sonatų smuikui ir fortepijonui. Klausantis sunku nejausti, kad ji buvo parašyta ypatingam muzikui. „Istorijos nepakeisime, tačiau galime papasakoti ją išsamiau. Tikiuosi, kad „Bridgetower Project“ prisidės prie to, jog į mūsų kultūrinę atmintį sugrįžtų balsai ir istorijos, kurios pernelyg ilgai buvo nustumtos į paraštes“, – projekto sėk me tiki pašnekovė.

Muzika skambės su poezija

Rasa Vitkauskaitė yra „Bridgetower Project“ projekto prodiuserė ir pianistė. Vedama smalsumo ir drąsos imtis idėjų, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmano mos, ji džiaugiasi savo sprendimu, kuris jai leidžia augti ne tik kaip atlikėja, bet ir kaip asmenybei.

Prie projekto pianistė dirbo kelerius metus, suburdama tarptautinį atlikėjų ir garso įrašų profesionalų kolektyvą. Šis projektas – tai meninė ir muzikinė iniciatyva, kuria siekiama sugrąžinti dėmesį išskirtinei istorinei asmenybei – George Polgreen Bridgetower, XVIII–XIX a. smuiko virtuozui ir kompozitoriui – kurio indėlis į klasikinės muzikos istoriją ilgą laiką buvo nepelnytai primirštas. Šis projektas apima muzikinius įrašus, poeziją ir koncertinius pasirodymus.

Rasa pasakoja, jog klausytojai išgirs išties išskirtinę atlikėjų komandą. Be jos ir smuikininko Ilya Kaler, prie projekto prisijungė daugybės „Grammy“ apdovanojimų laureatas Paquito D’Rivera, specialiai šiam projektui sukūręs naują kūrinį ir jį įrašęs kartu su jais. Taip pat dalyvauja pianistės ilgametis muzikinis partneris, klarnetininkas Jonathan Cohler, su kuriuo kartu prodiusavo šį albumą, bei „Grammy“ nominantai violončelininkas Dave Eggar ir kontrabosininkas Gregg August.

„Vienas iš ypatingiausių projekto elementų – buvusios JAV poetės laureatės ir Pulitzer premijos laureatės Rita Dove dalyvavimas. Albume ji skaito keturis eilėraščius iš savo poezijos rinkinio ‘Sonata Mulattica’, įkvėpto Beethoven ir George Bridgetower draugystės. Jos tekstai suteikia projektui ypatingą literatūrinį matmenį ir padeda giliau atskleisti pasakojamą istoriją. Iš pradžių net nedrįsau tikėtis, kad Rita Dove sutiks prisijungti prie projekto. Tačiau jos dalyvavimas man buvo ypač svarbus, nes būtent jos poezijos rinkinys ‘Sonata Mulattica’ padėjo iš naujo atkreipti platesnės visuomenės dėmesį į George Bridgetower istoriją. Tai, kad ji sutiko pati įskaityti savo eiles, man buvo didžiulė garbė“, – projekto žavumą atskleidžia pašnekovė. Klausytojų laukia ne tik aukščiausio lygio muzikiniai atlikimai, bet ir netikėti muzikiniai sąskambiai bei skirtingų meno sričių dialogai. Rasa viliasi, kad šis projektas nustebins ir parodys, jog klasikinė muzika gali būti kupina netikėtų atradimų.

Rugpjūčio 7 dieną pasirodys albumas „Bridgetower Project“, kuriame skambės Ludwig van Beethoven ir Florence Price kūriniai bei pasaulinė Paquito D’Rivera kūrinio, sukurto specialiai šiam projektui, premjera. O spalio 3 d. 7:30 val. v. projektą pristatys Carnegie Hall New Yorke.

Vėliau projektas tęsis ir artimiausiais metais: 2027-ieji pažymės 200-ąsias Beethoven mirties metines, o 2028-ieji – 250-ąsias George Bridgetower gimimo metines. R. Vitkauskaitė tikisi, kad šios sukaktys suteiks dar daugiau galimybių pristatyti šį projektą naujai auditorijai ir prisidės prie to, kad ši istorija pasiektų kuo daugiau žmonių.

– – –

George Bridgetower.

George Augustus Polgreen Bridgetower gimė Lenkijoje. Jo tėvas buvo kilęs iš Vakarų Indijos ir teigė esąs afrikiečių karališkosios giminės palikuonis, o motina – iš Rytų Europos. Bridgetower tėvas John Frederick tarnavo Vengrijos kunigaikščiui Esterházy – garsiajam Joseph Haydn globėjui.

Nuo mažens augęs muzikos apsuptyje, dešimties metų George su šeima persikėlė į Londoną, jau būdamas talentingas smuikininkas. Anglijoje jo gabumus pastebėjo Wales princas, būsimasis karalius George IV, kuris visą Bridgetower paauglystę rėmė jo muzikinį išsilavinimą. Princas sudarė sąlygas mokytis iš Karališkosios muzikos akademijos ir Karališkojo operos teatro muzikantų bei pedagogų. Bridgetower, koncertuodamas įvairiose Londono salėse ir kituose Jungtinės Karalystės miestuose, sulaukė didžiulio pripažinimo, o vėliau jis iš vyko koncertuoti į žemyninę Europą.

1803 m. Vienoje Bridgetower susitiko su Ludwig van Beethoven. Kompozitorių taip sužavėjo jaunojo smuikininko virtuoziškumas, kad jis specialiai jam sukūrė Devintąją sonatą smuikui ir fortepijonui. Pirminė dedikacija skambėjo itališkai: ,,Sonata mulattica composta per il mulatto Brischdauer, gran pazzo e compositore mulattico“, kurią apytikriai būtų galima išversti taip: „Mišrios kilmės sonata, sukurta mišrios kilmės Bridgetower – didžiam pamišėliui ir mišrios kilmės kompozitoriui.“

Kūrinys buvo baigtas vos prieš premjerą, kuri įvyko 1803 m. gegužės 24 d., neįprastai anksti – aštuntą valandą ryto. Bridgetower itin sudėtingą smuiko partiją atliko beveik skaitydamas iš lapo. Antrosios dalies metu jam net teko skaityti savo partiją iš Beethoven fortepijono natų, žvelgiant kompozitoriui per petį.

Netrukus po premjeros jųdviejų draugystė nutrūko. Nors tiksli konflikto priežastis neaiški iki šiol, Bridgetower galimai įžeidė moterį, kuri Beethoven buvo labai brangi, todėl kompozitorius nutraukė su juo bet kokius ryšius. Jie daugiau niekada nebesusitiko ir nebendravo. Beethoven sonatą vėliau dedikavo prancūzų smuikininkui Rodolphe Kreutzer. Tačiau, nepaisant to, kad jo vardu kūrinys tapo žinomas visame pasaulyje, Kreutzer jo niekada neatliko, pavadinęs sonatą „absurdiškai nesuprantama“.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. rugpjūčio 6 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 63)