DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Šiluva kasmet sutraukia tūkstančius piligrimų, tačiau į šventovę žmonės atvyksta ne vien jos pamatyti ar dalyvauti atlaidų programoje. Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimams kelionė čia tapo proga giliau apmąstyti, kas piligrimystę paverčia ne ekskursija, o dvasine kelione ir ką iš jos galima parsivežti į savo kasdienį gyvenimą.
LINA VAITIEKŪNAITĖ.
Kas skiria piligrimą nuo keliautojo, vykstančio aplankyti gražios ar istoriškai svarbios vietos? Gal ne nuvažiuoti kilometrai ir net ne galutinis kelionės taškas. Greičiau klausimas, kurį žmogus išsiveža kartu su savimi.
Rugsėjo 12-osios rytą į Šiluvą išvykusiems Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimams tokį klausimą dar autobuse uždavė parapijos vikaras kun. Marius Žitkauskas. Jis pakvietė nurimti, nutilti ir pagalvoti, už ką šioje piligrimystėje norėtųsi melstis, už ką aukoti kelionę, už ką padėkoti ar ko paprašyti Viešpaties. Gal sunku rasti laiko maldai, gal nepavyksta kažkam atleisti, slegia sena nuoskauda, o gal, priešingai, norisi tiesiog dėkoti už gyvenimą. „Kokia intencija meldžiuosi?“ – klausė kunigas.
Šilines rengianti Kauno arkivyskupija šiemet, pasirinkusi šūkį „Marija, Bažnyčios Motina, melski už mus!“, kvietė į šventovę ne vien dalyvauti gausioje atlaidų programoje, bet visų pirma patirti Šiluvą kaip maldos vietą. Šiluva kasmet sutraukia skirtingo amžiaus ir patirties žmones, tačiau kiekvienas čia atsineša savąjį gyvenimą. Būtent todėl parapijos kelionė tapo proga pažvelgti plačiau: kas yra piligrimystė, kodėl jai reikalingas kelias ir konkreti šventa vieta, ką šių laikų žmogui gali pasakyti pati Šiluva?
Primena nepamiršti Dievo
Šiemet rugsėjo 5–15 dienomis vykę didieji Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai – Šilinės – sutraukė į nedidelį Žemaitijos miestelį maldininkus iš įvairių Lietuvos vietų. Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapija pasirinko rugsėjo 12-ąją – Šeimų ir jaunimo dieną, kai Šiluvoje melstasi už šeimas, sužadėtinius, vaikus ir jaunimą, jų palydėtojus, šeimų ir jaunimo bendruomenes.
Tačiau Šiluvos reikšmė gerokai peržengia vien kasmetinių atlaidų ribas. 1608 metais čia apsireiškė Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu Jėzumi ant rankų. Verkiančios Dievo Motinos žinia buvo paprasta ir kartu esminė – žmonės buvo kviečiami vėl garbinti jos Sūnų. Šis apsireiškimas laikomas vienu pirmųjų Bažnyčios oficialiai pripažintų Marijos apsireiškimų Europoje. Per šimtmečius Šiluva tapo viena svarbiausių Lietuvos piligrimystės vietų, kur susitinka tikėjimas, istorija, sakralinis menas ir gyvas žmonių pamaldumas.
Gal todėl šios vietos žinia nepraranda aktualumo ir XXI amžiuje. Pasikeitė žmonių gyvenimo tempas, rūpesčiai, technologijos, tačiau ne pats žmogaus poreikis sustoti ir paklausti, kas jo gyvenime yra svarbiausia. Šiluvoje prieš daugiau kaip keturis šimtmečius nuskambėjęs kvietimas neužmiršti Dievo šiandien gali būti išgirstas kaip klausimas kiekvienam: kam iš tiesų skiriu savo laiką ir dėmesį?
Piligrimystėje svarbi ir pati fizinė vieta. Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčioje altorius iškilęs virš akmens, siejamo su Marijos apsireiškimu. Žmonės prie jo meldžiasi, eina keliais aplink altorių, paliečia akmenį, išreikšdami pasitikėjimą Marijos užtarimu ir Dievo pagalba. O Švč. M. Marijos Gimimo bazilikoje esančioje koplyčioje galima tiesiog niekur neskubant pabūti adoracijoje ir melstis tyloje.
Šventė ir dvasinė dovana
Šilinės turi ir kitą – gal ne visiems savaime suprantamą – prasmę. Atlaidai nėra vien susibūrimas, pažįstamų susitikimas, koncertai ar prekyvietės ir mugės. Katalikų tradicijoje jie visų pirma suprantami kaip Bažnyčios teikiama dvasinė dovana, susijusi su atgaila, išpažintimi, Eucharistija, malda ir pasiryžimu pačiam keistis.
Čia išryškėja skirtumas tarp religinio turizmo ir piligrimystės. Galima aplankyti baziliką, pamatyti Apsireiškimo koplyčią, pasidomėti istorija. Tačiau piligrimas į tą pačią vietą atsineša dar ir savo gyvenimą – atradimus ir netektis, santykius, neišspręstus klausimus ir viltis. Kelionė į šventovę tampa galimybe visa tai iškelti iš kasdienybės triukšmo ir į savo gyvenimą pažvelgti maldoje.
Rugsėjo 12-osios Šilinių diena šią prasmę išreiškė ir per bendruomenę. Šv. Mišiose dalyvavo šeimos, vaikai, jaunuoliai ir įvairių katalikiškų judėjimų nariai. Sutuoktiniai buvo pakviesti susikibti rankomis, atnaujinti savo santuokos įsipareigojimus, padėkoti vienas kitam už bendrą gyvenimo kelią ir melsti pagalbos toliau liudyti ištikimybę. Pavakare Šiluvą pėsčiomis pasiekė šimtai jaunųjų piligrimų.
Iškilmingai Eucharistijai vadovavęs Šventojo Sosto apaštalinis nuncijus Ukrainoje arkivyskupas Visvaldas Kulbokas homilijoje priminė, kad žmogų gali slėgti daugybė rūpesčių ir problemų, tačiau Dievo kvietimas yra paprastas: „Tu ateik pas mane.“ Pasak dvasininko, pats atėjimas pas Dievą, buvimas su Juo ir dalyvavimas Eucharistijoje jau yra dvasinio džiaugsmo šaltinis.
Arkivyskupas ragino tikėjimo nepalikti teorija. Dievo žodį žmogus skaito ne vien tam, kad sužinotų, kas kažkada įvyko, bet tam, kad jis taptų žmogaus gyvenimo dalimi.
Šiluva ir tie, kurie yra toli
Šios mintys gali būti skirtos ir už Lietuvos ribų gyvenantiems lietuviams. Ar būtina fiziškai būti Šiluvoje, kad žmogus galėtų jungtis į ten vykstančią maldą?
Piligrimystėje kelionė ir buvimas konkrečioje šventovėje turi savo reikšmę. Tačiau šių metų Šilinės parodė ir kitą tikėjimo bendrystės matmenį. Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas dėkojo ne tik susirinkusiems Šiluvoje, bet ir tiems, kurie į bendrą maldą jungėsi per žiniasklaidos transliacijas.
Rugsėjo 12-osios vakaro šv. Mišioms už jaunimą vadovavo arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai. O pagrindinę atlaidų dieną sekmadienį Šiluvoje buvo meldžiamasi su užsienyje gyvenančiais lietuviais, atvykusiais iš Airijos, Punsko ir Seinų krašto bei visais tautiečiais, kartu besimeldžiančiais per atstumą.
Šiluva priminė ir gražią istoriją, rodančią, kaip malda gali peržengti valstybių sienas. Prieš penkiasdešimt metų Airijos katalikai, norėdami paremti sovietų persekiotus Lietuvos tikinčiuosius, pasiuntė jiems Mergelės Marijos statulą. Sovietų valdžia ilgai neleido jos įvežti į Lietuvą, todėl šešerius metus ji keliavo po Angliją ir lankė tenykštes lietuvių bendruomenes. Tik 1983 metais statula pasiekė Lietuvą ir buvo pastatyta Šiluvoje.
Po pusės amžiaus šis ryšys įgijo naują kryptį. Airijoje gyvenančių lietuvių iniciatyva Šiluvos Mergelės Marijos paveikslo kopija šių metų atlaidų metu buvo pašventinta ir perduota Airijos lietuviams, kurie ją nuveš į Knoko Marijos šventovę – kaip padėką už kadaise Lietuvos katalikams parodytą solidarumą.
Tai priminė, kad šventovės reikšmė neapsiriboja geografine vieta. Žmonės gali būti skirtingose valstybėse, tačiau juos gali jungti ta pati malda.
Ką parsiveža piligrimas?
Šių metų Šilinės buvo ir jubiliejinės. Minimi Lietuvos bažnytinės provincijos bei Kauno arkivyskupijos įsteigimo šimtmetis ir Šiluvos bazilikos titulo suteikimo penkiasdešimtmetis. Arkivyskupas K. Kėvalas pabrėžė, kad jubiliejai nėra vien istorinės datos – jie primena žmones, kurie įvairiais laikais kūrė gyvą Bažnyčią, ištvėrė išbandymus ir perdavė tikėjimą.
Panašiai galima žvelgti ir į pačią piligrimystę. Jos vertė nėra vien aplankyta vieta ar įamžinta akimirka. Ji gali tapti proga išgirsti klausimą, kuriam kasdienybėje nebelieka vietos ar laiko. Kam turiu padėkoti? Ko prašau? Kam turiu atleisti? Kodėl mano tikėjimas tapo tik įpročiu? Ko šiandien trūksta kitam žmogui šalia manęs?
Vilniaus Šv. Jono Pauliaus II parapijos piligrimystė prasidėjo nuo paprasto kvietimo – nurimti ir įvardyti savo intenciją. Panašiai galima nusakyti ir Šiluvos žinią žmogui, nesvarbu, kur jis gyventų – Vilniuje, Čikagoje, Airijoje ar kitur: sustoti, atsinešti tai, kuo iš tikrųjų gyveni, ir skirti tam vietos maldoje.
Piligrimystės tikslas galiausiai nėra vien pasiekti šventovę. Svarbu ir tai, ar kelias, malda ir tyla padeda žmogui kitaip pažvelgti į gyvenimą, į kitą žmogų ir į savo santykį su Dievu.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. rugsėjo 19 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 76)