Tapęs bendruomenės šeimos nariu

Jautrūs Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos parapijiečių atsisveikinimo žodžiai, padėkos ir nuoširdūs linkėjimai išvykstančiam tėvui Artūrui Sederevičiui SJ sėkmingai tęsti savo misiją. Taip Pasaulio lietuvių centre Lemonte tikinčiųjų bendruomenė išlydėjo į Lietuvą nuoširdžiai ir su meile jiems patarnavusį kunigą.

Jautrios ir dėkingumo kupinos Tėvo Artūro Sederevičiaus, SJ išleistuvės

Palaimintojo Jurgio Matulaičio Misijoje

.
Spalio 11 dieną Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos bendruomenė Lemonte gausiai susirinko išlydėti į Lietuvą savo brangaus kunigo, misijos direktoriaus tėvo Artūro Sederevičiaus SJ. Tai buvo nepaprastai jautrus atsisveikinimas su žmogumi, kuris vos per dvejus tarnystės metus pelnė išskirtinę tikinčiųjų meilę ir pasitikėjimą, tapo artimu bičiuliu, dvasiniu palydėtoju ir neatsiejama vietos lietuvių bendruomenės gyvenimo dalimi.

Tėvas Artūras – vienas tų ypatingų kunigų, kurių tarnystės reikšmę sunku išmatuoti vien nuveiktais darbais. Jo nepaprastas gerumas, kuklumas, nuoširdumas, atvira širdis, nuolatinė šypsena ir tikras rūpestis kiekvienu žmogumi palietė daugybę širdžių. Jis turėjo retą dovaną – mokėjo prieiti prie kiekvieno, nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenimo patirties ar santykio su tikėjimu, išklausyti, suprasti, padrąsinti ir visai paprastais žodžiais padėti žmogui artėti prie Dievo.

Nuo pat pirmųjų dienų Lemonte tėvas Artūras puikiai pritapo prie lietuvių išeivijos bendruomenės. Šis ryšys buvo abipusis. Bendruomenė jį priėmė ir pamilo, o jis pats čia jautėsi laimingas, brangino kiekvieną susitikimą, gerą žodį, padrąsinimą ir į žmonių nuoširdumą atsakydavo tokiu pat nuoširdumu bei dėkingumu.

Kunigas, kurio buvo pilna visur

Tėvo Artūro tarnystė anaiptol neapsiribojo misijos ir jos kasdieniais darbais. Jo, regis, buvo pilna visur, kur tik vyko lietuvių bendruomenės gyvenimas. Jis dalyvaudavo organizacijų šventėse, posėdžiuose, veiklos metų atidarymuose, mugėse, koncertuose, stovyklose, sporto renginiuose ir bendruomenės susibūrimuose. Laimino Maironio lituanistinės  mokyklos mokinius, pats mokė tikėjimo tiesų, bendravo su mokytojais ir tėvais, misijos vaikų choro šeimomis, chorų ir tautinių šokių kolektyvų nariais, krepšininkais bei kitais sportininkais.

Jis nelaukė, kol žmonės ateis į bažnyčią ar kreipsis į jį. Pats ėjo pas juos – susipažinti, pakalbinti, pasidžiaugti jų darbais, išgirsti rūpesčius, pabūti kartu. Su tėvu Artūru buvo nepaprastai lengva kalbėtis apie viską – tikėjimą, šeimą, kasdienius džiaugsmus ir sunkumus, o kartais – tiesiog kartu pasijuokti. Puikus humoro jausmas, betarpiškas bendravimas ir nuoširdus dėmesys kiekvienam žmogui padėjo jam užmegzti ryšį net su tais, kurie iki tol galbūt nebuvo artimi bažnytiniam gyvenimui.

Bendruomenės nariai dažnai su džiaugsmu pastebėdavo, kaip nuostabiai tėvas Artūras „tinka mūsų išeivijos bendruomenei“. Tačiau dar svarbiau buvo tai, kad kiekvienas, su juo susitikęs, jautėsi pastebėtas, išgirstas ir svarbus.

Tarnystė, kurios gražiausi vaisiai – žmonių gyvenimuose

Per palyginti trumpą dvejų metų laikotarpį tėvo Artūro sielovadinės tarnystės vaisiai buvo išties nepaprasti. Jo nuoširdumas ir gebėjimas pelnyti žmonių pasitikėjimą padėjo ne vienam žengti svarbius žingsnius tikėjimo kelyje.

Šeimos, ilgai dvejojusios ar atidėliojusios vaikų sakramentų ruošą, ryžosi juos įkrikščioninti. Poros, iki tol nesudariusios bažnytinės santuokos, apsisprendė pasirengti Santuokos sakramentui. Žmonės, daugelį metų nebuvę išpažinties, vėl atrado kelią į Susitaikinimo sakramentą. Tėvas Artūras sugebėdavo prieiti prie žmogaus su tokiu jautrumu ir supratimu, kad tikėjimo kelias nebeatrodydavo svetimas ar nepasiekiamas. Jis lydėdavo žmogų kantriai, pagarbiai, su nepaprastu gerumu, padėdamas jam atrasti drąsos atsiverti Dievui.

Ypatingą vietą jo tarnystėje užėmė ligoniai ir vyresnio amžiaus žmonės. Jis nuolat lankė sergančiuosius, rūpinosi senjorais, rasdavo laiko juos išklausyti ir suteikti dvasinę paguodą. Suprasdamas vyresniųjų poreikius, pradėjo aukoti lietuviškas šv. Mišias „Franciscan Village“ senelių namuose gyvenančioms moterims. Tėvas Artūras taip pat aktyviai talkino ateitininkų bei misijos biblinėse stovyklose, skirdamas daug dėmesio vaikų, jaunimo ir šeimų dvasiniam ugdymui.

Jo tarnystėje nebuvo nesvarbių žmonių ar nesvarbių rūpesčių. Kiekvienam, kuriam reikėjo kunigo, gero žodžio ar paprasčiausio žmogiško dėmesio, jis stengėsi atrasti laiko.

Išskirtinis vadovas, kuriam rūpėjo visa misija

Tėvas Artūras buvo ne tik puikus sielovadininkas, bet ir nepaprastai atsakingas bei pareigingas misijos vadovas. Jam nuoširdžiai rūpėjo kiekviena misijos gyvenimo sritis – nuo liturgijos ir sakramentinio gyvenimo iki administravimo, finansų, pasta tų priežiūros ir kasdienių ūkinių darbų.

Jis nevengė nė fizinio darbo. Ruošiantis Bendruomenės dienoms, didžiosioms šventėms ar sekmadienio „kavutei“, pats nešiodavo stalus, kėdes, talkindavo pasirengimo darbuose. Jei pastebėdavo ką nors, ką reikė jo pataisyti ar sutvarkyti, pats imdavosi darbo. Toks buvo jo požiūris į tarnystę – rūpintis misija iš visos širdies, nieko nelaikant pernelyg mažu ar nesvarbiu darbu.

Vienu didžiausių jo vadovavimo išbandymų tapo Čikagos arkivyskupijos lėšų telkimo vajus „Generation to Generation“. Tėvas Artūras su ypatingu atsidavimu ėmėsi šio nelengvo uždavinio, siekdamas sutelkti reikiamas lėšas tiek arkivyskupijos reikmėms, tiek bažnyčios stoglangių remontui.

Lėšų telkimo tradicijos Lietuvoje gero kai skiriasi nuo įprastų Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl šis darbas jam buvo nemenkas asmeninis iššūkis. Tačiau tėvas Artūras nenuilstamai dirbo, kalbėjosi su žmonėmis, kvietė prisidėti ir savo nuoširdumu bei pasitikėjimu bendruomene, jos žmones įkvėpė nepaprastam dosnumui. Šeimos ir pavieniai aukotojai atsiliepė taip gausiai, kad vajaus lūkesčiai buvo gerokai viršyti.

Tai buvo didžiulis pasiekimas ir gražus liudijimas, kiek daug gali nuveikti kunigas, kuris pats visa širdimi tiki savo bendruomene, o bendruomenė pasitiki juo.

36 metai jėzuitų tarnystės ir skaudus sprendimas

Tėvo Artūro išvykimas bendruomenei ypač skaudus ir dėl to, kad jis sutapo su reikšmingu visos misijos istorijos posūkiu.

Prieš kelias savaites Centrinės Europos jėzuitų provincijos provincijolas t. Thom Hollweck SJ, pranešė, kad provincija šiuo metu nebegali skirti lietuvio jėzuito tarnauti Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje. Pasak provincijolo, šį nelengvą sprendimą, priimtą po ilgų maldų, apmąstymų ir pasitarimų, lėmė mažėjantis jėzuitų skaičius provincijoje.

Ši žinia buvo skaudi bendruomenei, kurios gyvenimas nuo pat misijos įkūrimo neatsiejamas nuo lietuvių tėvų jėzuitų.

Prieš 36 metus lietuvių jėzuitų rūpesčiu Čikagos arkivyskupijos įkurta Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija tapo lietuviško tikėjimo, bendrystės ir sielovados namais. Visus tuos metus tėvai jėzuitai ištikimai tarnavo tikintiesiems, kūrė, augino ir puoselėjo misiją, krikštijo vaikus, laimino santuokas, lydėjo šeimas džiaugsmo ir netekties akimirkomis, lankė ligonius, guodė kenčiančiuosius, ugdė jaunimą, dalyvavo lietuviškose stovyklose, bendradarbiavo su organizacijomis ir rūpinosi visais bendruomenės gyvenimo reikalais. Jų tarnystė buvo ir tebėra vienas svarbiausių Čikagos bei jos apylinkių lietuvių katalikų dvasinio gyvenimo pamatų.

Savo laiške provincijolas t. Hollweck taip pat pabrėžė istoriškai reikšmingą misijos ir jėzuitų bendrystę: „Daugelį metų jėzuitai ir misijos bendruomenė kartu žengė tikėjimo keliu. Esame be galo dėkingi už jūsų draugystę, dosnumą ir paramą. Užsimezgę ryšiai kūrė mūsų bendrą istoriją ir labai praturtino mūsų provinciją.“ Provincijolas išreiškė viltį, kad jėzuitai ir misijos bendruomenė atras naujų būdų puoselėti šią ilgametę bendrystę.

Per išleistuvių šv. Mišias susirinkusieji nuoširdžiais plojimais išreiškė dėkingumą visiems lietuviams tėvams jėzuitams už 36 metus trukusią ištikimą ir pasiaukojančią tarnystę.

Jautrios išleistuvių šv. Mišios ir susitikimai

Spalio 11-osios išleistuvių šv. Mišias aukojo Jo Ekscelencija arkivyskupas Lionginas Virbalas, SJ, Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikų sielovadai. Kartu koncelebravo tėvas Artūras Sederevičius SJ.

Per homiliją tėvas Artūras atvirai ir jautriai kalbėjo apie netikėtus gyvenimo pokyčius, jėzuitų pašaukimą ir paklusnumą vyresnybės sprendimams. Jis pripažino, kad bendruomenę pasiekusi žinia buvo staigi, neiškalbėta ir skaudi, tačiau kvietė suprasti aplinkybes, kuriomis šiandien gyvena ir tarnauja jėzuitai.

„2003 metais atėjęs pas jėzuitus radau apie 50-ties lietuvių jėzuitų bendruomenę, šiandien yra tik apie 15 jėzuitų dirbančių Lietuvos regione. Darbų nemažėja, o mūsų galimybės yra senkančios“, – kalbėjo tėvas Artūras.

Jo žodžiuose skambėjo ir gilus asmeninis ryšys su misijos žmonėmis: „Jūs esate labai brangūs man ir žinau, kad buvau brangus Jums.“ Kartu jis drąsino bendruomenę neprarasti tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu: „Bet Viešpats nepalieka mūsų vienų ir ateis kitas skelbėjas, gal kitoks, bet skelbs taip pat Dievo slėpinius, stiprybės visiems toje kelionėje link Tėvo namų.“

Šie žodžiai daugeliui tapo ypač jautria atsisveikinimo akimirka. Per šv. Mišias ir po jų vykusiuose susitikimuose susirinkusieji braukė ašaras, išlydėdami kunigą, kuris per tokį trumpą laiką tapo nepapras tai artimas.

„Jūs esate vienas iš mūsų“

Bendruomenės vardu tėvui Artūrui dėkojo misijos vykdančioji direktorė Birutė O’Brien. Ji pabrėžė, kad tėvo Artūro tarnystė savo apimtimi gerokai peržengė misijos ribas. Nuolat bendraudamas su Pasaulio lietuvių centre veikiančiomis daugiau kaip 50 organizacijų ir šimtais centro lankytojų, jis tapo viso Pasaulio lietuvių centro bendruomenės dvasiniu vadovu, bičiuliu ir žmogumi, į kurį galėjo kreiptis kiekvienas.

„Brangus Tėve Artūrai, Jūs tapote šios bendruomenės širdimi ir jos šeimos nariu. Kartais šeimos nariams tenka išvykti dirbti ar gyventi kitur, kartais net į kitą šalį. Bet išvykdami jie nenustoja būti šeimos nariai. Jūs esate šios bendruomenės šeimos narys, esate vienas iš mūsų“, – kalbėjo Birutė O’Brien.

Ji pabrėžė, kad tėvo Artūro išvykimas nereiškia bendrystės pabaigos. Kad ir kur jis tarnautų – Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje ar kitur – dalis bendruomenės širdies visada bus su juo. Atsiliepiant į provincijolo kvietimą ieškoti naujų bendrystės formų, jau dabar svarstoma, kaip šį ryšį palaikyti ir tęsti – per rekolekcijas, stovyklas, paskaitas, įvairius susitikimus.

„Mes Jūsų neišleidžiame visam laikui“, – nuskambėjo bendruomenės pažadas. „Tėve Artūrai, Jūs esate Dievo dovana mums. Dėkojame už Jūsų gerumą, atsidavimą ir nuostabią tarnystę.“

Kaip ypatingą bendruomenės meilės ir dėkingumo ženklą misija tėvui Artūrui įteikė simbolinį misijos angelo apdovanojimą – už jo išskirtinę tarnystę, gerumą ir atsidavimą bendruomenei.

Susirinkusieji sugiedojo „Ilgiausių metų“, o arkivyskupo Liongino Virbalo SJ pakviesti tikintieji iškėlė rankas ir palaimino mylimą kunigą. „Jūs ne tik kalbate apie tikėjimą, meilę ir bendrystę – Jūs padedate mums juos išgyventi“.

Misijos bendruomenės narė, Pasaulio lietuvių centro lėšų telkimo koordinatorė Diana Aleknaitė itin taikliai apibūdino tėvą Artūrą: „Yra žmonių, kurių buvimas mūsų gyvenime tampa dovana. Žmonių, kurių žodžiai nuramina, žvilgsnis padrąsina, o vien buvimas šalia primena – mes nesame vieni. Tėve Artūrai, mūsų bendruomenei Jūs esate būtent toks žmogus.

Jūs esate mūsų dvasinis tėvas – žmogus, kurį mylime ne tik už tai, ką sakote, bet pirmiausia už tai, koks esate. Už Jūsų gebėjimą būti šalia. Išklausyti. Suprasti. Pastebėti. Už Jūsų jautrumą žmogui ir tikėjimą bendruomene net tada, kai mums patiems kartais pritrūksta tikėjimo savimi. Jūs mums esate svarbus. Ir mums Jūsų reikia.“

Jos žodžiai atskleidė tai, ką jautė daugelis susirinkusiųjų. Tėvas Artūras savo gyvenimu ir tarnyste padėjo žmonėms suprasti tikrąją bendruomenės prasmę – iš ties ti pagalbos ranką, mokėti atleisti, suprasti ir palaikyti.

„Jūs mums primenate, kad bendruomenė nėra tik žmonės, susirenkantys po vienu stogu. Bendruomenė – tai žmonės, kurie vieni kitus kelia, palaiko ir remia, – kalbėjo Diana. – Nes Jūs ne tik kalbate apie tikėjimą, meilę ir bendrystę – Jūs padedate mums juos išgyventi. Jūs suteikiate mums viltį tapti geresniais žmonėmis. Jautresniais. Šiltesniais. Labiau pastebinčiais vieni kitą. Labiau jaučiančiais atsakomybę už šalia esantį žmogų ir už bendruomenę, kuriai priklausome.“

Kartu daug darbų nuveikta. Su tėvu Artūru iš k.: PJM misijos vykdomoji direktorė Birutė O’Brien, PLC vadovė Elytė Rėklaitis, seselė Laimutė Kabišaitytė.

Bendrystė tęsėsi prie vaišių stalo

Po šv. Mišių visi buvo pakviesti į tėvo Artūro išleistuvių vaišes, kurias bendruomenei dosniai dovanojo ilgametė misijos geradarė, tėvo Antano Saulaičio SJ sesuo dr. Marija Stankus-Saulaitė: „Kaip jėzuitų giminaitė, noriu mylimam t. Artūrui padėkoti už jo šviesią tarnystę misijoje ir jo nuoširdžią draugystę“.

Nuoširdi padėka dr. Marijai Stankus-Saulaitei už jos dosnumą, gražią dovaną visai bendruomenei ir galimybę susiburti, pabūti drauge bei asmeniškai padėkoti mylimam kunigui. Dėkojame ir visiems, kurie prisidėjo prie vaišių paruošimo ir nuoširdžiai talkino šią ypatingą dieną.

Išvyksta kunigas, tačiau bendrystė lieka

Tėvo Artūro Sederevičiaus dvejų metų tarnystė Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje buvo ypatinga ne tik nuveiktais darbais, bet pirmiausia jo gebėjimu priimti kiekvieną žmogų, būti šalia, užmegzti tikrą ryšį ir savo gyvenimo pavyzdžiu liudyti tikėjimą.

Spalio 11 dieną susirinkusieji atsisveikino su mylimu misijos direktoriumi, tačiau ne su savo bičiuliu ir šeimos nariu.

Lietuvių tėvų jėzuitų 36 metų ištikima tarnystė neatsiejama nuo Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos istorijos. O tėvas Artūras Sederevičius SJ savo išskirtiniu atsidavimu ir nepaprastu gerumu užėmė ypatingą vietą šios bendruomenės gyveni me ir širdyse.

Brangus Tėve Artūrai, tegul Dievas laimina Jūsų tolesnę tarnystę, o mūsų bendrystė, užaugusi iš tikėjimo, pasitikėjimo ir meilės, tęsiasi dar daugelį metų.

Šiltos atsisveikinimo akimirkos, linkint vieni kitiems tęsti prasmingus darbus. Tėvas Artūras Sederevičius SJ su (iš k.): Petru Kisieliumi, Silvija Radvila, Juozu Polikaičiu.

PJM misijos informacija

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. spalio 15 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 83)