Kaip lietuviai kūrė Ameriką: filmas „For Freedom“ pasakoja daugiau nei 250 metų istoriją

Į 250-ties metų sukaktį mininčių Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją savo darbais įsirašė įvairių tautų žmonės. Tarp jų – ir šioje šalyje gyvenę lietuviai – keliautojai, mokslininkai, kariai, teisininkai, politikai. Apie tai sukurtą naują kino dokumentininko Arvydo Reneckio filmą „For Freedom. The Lithuanian American Story“ kviečia pasižiūrėti LR gen. konsulatas Čikagoje.

AUDRA SKUODAITĖ.

Šiemet Jungtinės Amerikos Valstijos mini 250-ąsias nepriklausomybės metines. Šia proga Lietuvos ambasados JAV iniciatyva buvo sukurtas dokumentinis filmas „For Freedom. The Lithuanian American Story“, pasakojantis apie JAV lietuvių svarų indėlį į Amerikos kūrimą.

Filmas aprėpia daugiau nei 250 metų istoriją – nuo pirmojo žinomo lietuvio Aleksandro Karolio Kuršiaus atvykimo į Naująjį pasaulį iki mūsų dienų. Jame pasakojama apie skirtingų kartų lietuvius, jų pasiekimus mokslo, kultūros, sporto srityse, taip pat visuomeniniame gyvenime ir politikoje. Tarp filme minimų asmenybių – Tadas Kosciuška, Balys Mastauskas, Emma Goldman, Birutė Galdikas, Algirdas Avižienis ir daugybė kitų žmonių, kurių istorijos atskleidžia įvairiapusį lietuvių pėdsaką Amerikos istorijoje.

Tai pasakojimas apie drąsą, ryžtą ir laisvės siekį, taip pat apie JAV Lietuvių Bendruomenės vaidmenį ginant demokratines vertybes ir stiprinant Lietuvos ir JAV transatlantinį ryšį. Filmo partneriai ir rėmėjai – Balzeko lietuvių kultūros muziejus, Lietuvių Fondas ir Kazickų šeimos fondas.

Apie filmo idėją, jo kūrimo procesą, istorinių asmenybių paieškas ir netikėtus atradimus kalbamės su filmo režisieriumi Arvydu Reneckiu (kalba redaguota dėl pasakojimo sklandumo).

Arvydai, pradėkime nuo paties filmo – kaip kilo mintis jį kurti, kokiame kontekste jis atsirado ir ką norėjote juo papasakoti?

Ta proga labai aiški – Amerika mini 250-ąsias nepriklausomybės paskelbimo metines. Šio projekto idėja kilo ambasados iniciatyva. Prieš metus Lietuvos ambasadorius Gediminas Varvuolis buvo atvykęs į Čikagą susipažinti su vietos lietuvių bendruomene. Tuomet jis norėjo susitikti su manimi ir aptarti šio filmo projektą.

Aš buvau maloniai nustebęs, kad naujasis ambasadorius pakvietė mane bendra darbiauti, kuriant tokį atsakingą ir sudėtingą filmą. Aišku, apsidžiaugiau,  sutikau. Susipažinome ir paspaudėme rankas.

Nuo ko pradėjote rengti filmą ir kaip tyrinėjote temą? Ar bendradarbiavote su kitais kolegomis, tyrimų centrais ir panašiai?

Aš pradėjau ieškoti galimų bendradarbių – istorikų Lietuvoje, kolegų, su kuriais jau esame sukūrę ne vieną filmą, pavyzdžiui, „Lietuvos laisvės varpą“ ar filmą apie Lietuvių Fondo istoriją. Ankstesniuose filmuose, televizijos laidose ir kituose projektuose taip pat teko glaudžiai bendradarbiauti su istorikais.

Tačiau, kad ir kaip būtų keista, nė vienas Lietuvos istorikas, su kuriuo kalbėjau, nesutiko prisidėti. Mat iki šiol Amerikos lietuvių istorija dažniausiai buvo pasakojama iš kitos perspektyvos. Knygose ir studijose daugiausia kalbama apie tai, kaip Amerika ir Amerikos lietuviai padėjo Lietuvai: prisidėjo prie nepriklausomybės atkūrimo, teikė finansinę paramą, veikė politiškai, kreipėsi į JAV valdžią, kad ši remtų Lietuvą ir nepripažintų jos inkorporavimo į Sovietų Sąjungą.

Kitaip tariant, visa ši veikla ilgą laiką buvo pasakojama žvelgiant į tai, ką Amerikos lietuviai padarė Lietuvos labui. O čia reikia pasakoti apie tai, kaip lietuviai kūrė Ameriką. Taip ir likau savotiškai vienas lauke karys.

Visgi prie projekto dirbote kartu su partneriais, tarp jų – Balzeko lietuvių kultūros muziejumi. Gal galite plačiau papasakoti apie šį bendradarbiavimą?

Su muziejumi mus sieja ilgametis bendradarbiavimas – nuo parodų ir įvairių kitų projektų, tiek iki Amerikos lietuvių televizijos laikų, kuri 13 metų veikė Čikagoje nuo 1995 metų.

Įvairūs istorijos aspektai buvo nagrinėjami, bendradarbiaujant su muziejumi, o jo archyvai buvo labai svarbūs ir šiam projektui. Kita vertus, muziejaus pagalba buvo svarbi ir labai praktiniu požiūriu. Tokiam projektui reikia ne tik idėjos, bet ir sutelkti lėšas, organizuoti visą prodiusavimo procesą. Šiuo atveju muziejus labai prisidėjo ir prie šios dalies, tarpininkaudamas su rėmėjais – Lietuvių Fondu ir Kazickų šeimos fondu.

Taip pat pati muziejaus vadovė Sigita Balzekienė labai susidomėjo šiuo projektu. Ji aktyviai įsitraukė ir tapo viena iš filmo konsultantų.

O ką jums asmeniškai reiškė imtis tokios plačios temos praktiškai? Kaip ją reikėjo sutalpinti į vieną filmą?

Rengiant scenarijų, teko gerokai padirbėti. Jis labai išsiplėtė, net iki šimtų puslapių, nes medžiagos buvo nepaprastai daug. Ypač todėl, kad pačioje temos formuluotėje buvome užsibrėžę įtraukti ir kitas su Lietuvos istorija susijusias asmenybes. Daugiausia, žinoma, tai buvo litvakų kilmės žmonės.

Taigi pirmiausia susidarė ilgas žmonių sąrašas. Juokais jį vadinau „skalbinių sąrašu“ (angl. laundry list) arba tiesiog telefonų knyga, kurią kažkokiu būdu reikia perkelti į ekraną. Didžiausia užduotis ir buvo nuspręsti, kaip visa tai padaryti.

Reikėjo labai gerai atrinkti, ką įtraukti į filmą, kad viskas, kiek įmanoma, sietųsi su pagrindiniais istoriniais laikotarpiais ir, be abejo, su pačia lietuvių emigracijos į Ameriką istorija. Svarsčiau, kuo kiekviena karta buvo svarbi, kuo ji prisidėjo prie Amerikos ir kokį vaidmenį atliko skirtingais laikotarpiais.

Pakalbėkime šiek tiek daugiau apie patį filmą ir jo turinį. Jame aprėpiate daugiau nei 250 metų istoriją, daugybę skirtingų laikotarpių ir žmonių. Kaip sprendėte, kokias istorijas ir asmenybes įtraukti į filmą ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Visa filmo struktūra gana paprasta, tai – chronologinis pasakojimas. Pradėjome nuo pirmojo gerai žinomo dokumentuoto lietuvio Amerikoje, – Aleksandro Karolio Kuršiaus. Apie šį asmenį, kuris 659 metais atvyko į Naująjį Amsterdamą (būsimasis New Yorko miestas) ir čia įsteigė aukštesniojo lavinimosi instituciją – Lotynų kolegiją – nemažai rašyta lietuviškoje spaudoje. Lig šiol nerimstame dėl jo įamžinimo New Yorke. 1976 metais lietuvių sudarytas JAV 200-ųjų metinių organizacinis komitetas pasirūpino, kad toje vietoje, kur stovėjo kolegija – prie dabartinio Biržos pastato – būtų pritvirtinta memorialinė lenta. Deja, rekonstruojant pastatą, ji buvo nuimta, todėl dabar stengiamės šį žymenį atkurti.

Toliau filme pereiname prie kitų laikotarpių ir asmenybių. Pavyzdžiui, Tadas Kosciuška – keturių tautų didvyris. Jį savo šalies didvyriu laiko ir lietuviai, ir lenkai, ir baltarusiai, ir amerikiečiai. Jungtinėse Valstijose jis yra Amerikos nepriklausomybės karo didvyris, Amerikos kariuomenės generolas, o jo istorija – neatsiejama nuo Amerikos laisvės kovų.

Be abejo, iš šio laikotarpio geriausiai žinome diduomenės ir kitų žymesnių žmonių istorijas. Tačiau taip ir lieka neaišku, kiek įvairių meistrų, statybininkų, stalių ar kitų amatininkų galėjo būti atvykę. Apie juos dažnai tiesiog nėra išlikusių šaltinių. Vienas iš filmo iššūkių ir buvo darbas su archyvais bei šaltinių trūkumas, ypač – ieškant vizualinės medžiagos.

O ar kurdami filmą, atradote žmonių, kurie buvo nauji net ir jums pačiam? Galbūt buvo istorijų ar asmenybių, kurios jus nustebino?

Man pačiam didžiausi siurprizai buvo litvakai, taip pat ir iš Amerikos lietuvių – kai kurie mokslininkai buvo savotiškas at radimas. Taip pat Antrojo pasaulinio karo herojai – lakūnas Frederick E. Bakutis, kuris vėliau tapo kontradmirolu bei karinio jūrų laivyno slaugytoja Ann Agnes Bernatitus, pirmoji amerikietė, apdovanota „Legion of Merit“ ordinu.

Dauguma kitų įžymybių buvo pažįsta mos iš anksčiau. Pavyzdžiui, Balys Mastauskas – labai įdomi asmenybė. Jį „atradau“ dar prieš gerus dešimt metų, kai Lituanistikos tyrimų centre teko skaityti jo rankraščius ir įvairius Pirmojo pasaulinio karo laikų lietuviškų organizacijų dokumentus.

Filme pabrėžiu tai, kaip visuomeninių ryšių teorija buvo, ko gero, pirmą kartą pritaikoma praktikoje. Jo ryšiai su Amerikos mokslininkais, to meto valdžios atstovais ir žiniasklaida rodo, kaip tokie metodai veikė jau tuo metu. Jis, kaip Amerikos delegacijos narys, vyko į Paryžiaus taikos konferenciją. Šiame filme jo vaidmenį tegalėjau atskleisti labai glaustai, nors apie iš Žąslių kilusį Balį Mastauską būtų galima pasakoti ir pasakoti.

Filme teko aprėpti labai daug istorijos, todėl, žinoma, ne visos asmenybės ir istorijos galėjo būti išsamiai pristatytos. O ką labiausiai norėtumėte, kad žiūrovas išsineštų iš filmo?

Tikiuosi, kad kiekvienas, žiūrėdamas filmą, jame atras ką nors naujo – pamatys žmogų, apie kurį anksčiau nežinojo, ar susidurs su istorija, kuri jį nustebins. Šiek tiek gaila, kad gana daug asmenybių liko nepaminėtos arba paminėtos tik probėgšmais. Teko atsisakyti ir ne vieno jau sumontuoto epizodo. Vis dėlto tikiuosi, kad kiekvienas šio filmo žiūrovas atras ką nors jam svarbaus ir tikrai pamatys tai, ko anksčiau dar nėra matęs.

– – –

Spalio 16 d., penktadienį, 5 val. p. p. LR Generalinis konsulatas Čikagoje kviečia į filmo „For Freedom. The Lithuanian American Story“ (rež. A. Reneckis) peržiūrą. NBC Tower, 455 N. Cityfront
Plaza Dr., 20 aukštas, Golfo svetainė, Čikaga.
Kalba ir subtitrai: anglų k. Renginys nemokamas.
Prašome pranešti apie savo dalyvavimą el. paštu: ieva.dilyte@urm.lt

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. spalio 10 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 82)