Iš JAV – į Ukrainą su greitosios pagalbos automobiliais

Oro pavojų skelbiančios sirenos, kariai, atvykę iš fronto, ant šaligatvių priklaupę praeiviai, pagerbiantys dar vieną į kapus lydimą karo auką ir žmonių stiprybe bei viltimi spindinčios akys – tai dalis Lietuvos generalinės garbės konsulės OH Ingridos Bublienės įspūdžių iš Ukrainos.

VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ.

Karui Ukrainoje tęsiantis, parama šiai šaliai įgauna pačias įvairiausias formas, o pagalbos misijos sujungia žmones iš skirtingų pasaulio kampelių. Ingrida Bublienė, Lietuvos Respublikos garbės generalinė konsulė Ohio neseniai grįžo iš neeilinės sunkios ir emociškai ją paveikusios kelionės. Būdama Ohio valstijos delegacijos nare ir vienintele Lietuvos atstove šioje komandoje, ji kartu su humanitarinės pagalbos organizacija Ukraine Focus vyko į Rusijos karo niokojamą Ukrainą. Delegacijos tikslas buvo labai konkretus ir gyvybiškai svarbus – Europos keliais nuvairuoti į Ukrainą 52 greitosios pagalbos automobilius.

Gerb. Ingrida, neseniai grįžote iš nepaprastos kelionės – būdama Ohio valstijos delegacijoje, subūrusioje įvairių Clevelando kultūrinių bei visuomeninių grupių atstovus, lankėtės Rusijos karo niokojamoje Ukrainoje. Papasakokite, kaip pasiryžote tokiam iššūkiui ir koks buvo kelionės tikslas?

Jaučiausi pagerbta, gavusi kvietimą iš United Ukrainian Association of Ohio ir Fund to Aid Ukraine dalyvauti Ohio delegacijos misijoje Ukrainoje kaip Lietuvos atstovė. Nors nemažai žmonių mane atkalbinėjo nuo šios kelionės, nes dabartinė situacija Ukrainoje sudėtinga ir pavojinga, vis dėlto nusprendžiau kvietimą priimti ir prisidėti prie šios svarbios misijos.

Spalio 4 dieną su Ohio delegacija išskridau iš Clevelando į Prahą. Ten susitikome su kitomis delegacijomis, atvykusiomis iš Čikagos, Texas, Honolulu ir kitų JAV vietovių.

Prahoje mus pasitiko Brock Bierman organizacijos Ukraine Focus prezidentas ir generalinis direktorius. Jis yra buvęs JAV humanitarinės pagalbos ir valstybės pareigūnas, ėjęs Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūros (USAID) Europos ir Eurazijos biuro administratoriaus pavaduotojo pareigas.

Pasibaigus USAID veiklai, Brock Bierman ir toliau aktyviai siekė padėti Ukrainai. Jis 2023 metais įsteigė pelno nesiekiančią organizaciją Ukraine Focus, kuri organizuoja savanorius ir teikia tiesioginę pagalbą nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms. Viena iš šios veiklos krypčių – ši programa ieško, remontuoja ir tiesiogiai į fronto linijas gabena greitosios pagalbos automobilius bei evakuacines transporto priemones.

Tai ir buvo pagrindinis šios kelionės tikslas – nugabenti greitosios pagalbos automobilius į Ukrainą. Ohio delegacija buvo atsakinga už šešių automobilių pristatymą. Ankstyvesnių misijų metu jau buvo nugabenta 500 automobilių. Ši, 19-oji misija turėjo pristatyti į Ukrainą 52 automobilius.

Norėčiau paminėti, kad Ukraine Focus, organizuodama šią misiją, bendradarbiavo ir su Ukrainian Congress Commitee of Ame rica. Misijoje taip pat dalyvavo UCCA pirmininkas Michael Sawkiw, atvykęs iš Washingtono.

Ar tiesa, kad jūs pati Europos keliais vairavote greitosios pagalbos automobilį į Ukrainą?

Ne, ne visai tiesa. Kiekvienam greitosios pagalbos automobiliui buvo paskirti du vairuotojai, kurie turėjo jį nuvairuoti į Ukrainą. Dvylikos asmenų Ohio delegacija buvo atsakinga už šešių automobilių pristatymą – po du delegacijos narius kiekvienam automobiliui. Visi automobiliai buvo naudoti, surinkti iš įvairių Europos šalių ir paruošti kelionei. Kiekviena delegacija buvo atsakinga už savo automobilių finansavimą. Ohio delegacijos automobilius finansavo įvairios organizacijos, finansinės institucijos ir restoranas „Edwins“.

Papasakokite apie tai, kaip sekėsi kelyje, kaip keliaujančią labdaros automobilių koloną sutiko Europos žmonės?

Greitosios pagalbos automobiliais iš Prahos leidomės į kelionę per Lenkiją. Pirmiausiai pasiekėme Krokuvą ir čia sustojome nakvynei. Vakare dar turėjome progą pasivaikščioti po nuostabų Krokuvos senamiestį, o kitą rytą tęsėme kelionę į Lvivą, Ukrainą. Kaip jau minėjau, automobiliai buvo naudoti ir gana nepatogūs ilgai kelionei. Pakeliui keli iš jų sugedo, todėl teko sustoti ir juos remontuoti. Tačiau oras buvo fantastiškai gražus, o pro automobilių langus atsivėrė nuostabūs vaizdai, kurie, keliaujant per skirtingus kraštus, suteikė kelionei ypatingo žavesio. Sustojus pakeliui, žmonės domėjosi, klausinėjo, kur vykstame ir kokia šios kelionės misija. Sužinoję apie mūsų tikslą, jie nuoširdžiai dėkojo už pastangas padėti Ukrainai. Tokie susitikimai priminė, kad mūsų misija svarbi ne tik tiems, kuriuos pasieks atgabenti automobiliai, bet ir visiems, kurie palaiko Ukrainą šiuo sunkiu laikotarpiu.

Ar nebuvo baisu važiuoti į karo zoną? Nors keliavote į Lvivą, tačiau tenka girdėti, jog ir šiame mieste staugia pavojaus sirenos. Ar teko patirti oro pavojų ir bėgti į slėptuvę?

Atvykę į Lvivą, iš karto pajutome, kad esame šalyje, kurioje vyksta karas. Nors Lvivas yra vakarinėje Ukrainos dalyje ir čia tiesioginis pavojus galbūt nėra toks didelis kaip arčiau fronto esančiuose regionuose, ramybės jausmo vis tiek nėra. Mums teko išgirsti ir pirmąją oro pavojaus sireną – tai buvo pirmasis priminimas, kad karas yra ne kažkur toli, o visai šalia. Po pirmosios nakties Lvive rytą susitikome su maždaug penkiasdešimčia karių, atvykusių iš fronto linijos. Susitikimas vyko nepaprastai gražioje vietoje. Prieš mus stovėjo jauni vyrai ir moterys, kasdien rizikuojantys savo gyvybėmis dėl Ukrainos laisvės. Jų vadas – pulkininkas (colonel) Andrii Kolbun. Žvelgdama į tų karių akis, mačiau kažką sunkiai nusakomo, tarsi jo se slypėtų nepapasakotos istorijos, išgyvenimai ir žodžiai, kurių neįmanoma ištarti.

Visos kelionės metu dėvėjome rudus marškinėlius, papuoštus įvairiais ženklais, tarp jų – ir „Mission 19“. Kiekvienas iš mūsų apsikeitėme ženklais su vienų iš karių, mes jiems atidavėme savuosius, o jie mums prisegė savo. Tai buvo paprastas, bet labai prasmingas gestas, sujungęs mus bendrystės ryšiu. Atsisveikindami su šiais kariais, ne galėjome sulaikyti ašarų. Širdis virpėjo – jaudino jų drąsa, pasiaukojimas ir kova už savo šalies laisvę. Ypač jaudinanti buvo ta akimirka, kai jie sėdo į mūsų atvežtus greitosios pagalbos automobilius ir išvažiavo. Žiūrėdama į tolstančias mašinas, kaip ir daugelis kitų, mintyse klausiau: ar dar kada nors juos sutiksime? Ar jie visi saugiai sugrįš iš fronto?

Vėliau Ukraine Focus prezidentas visiems misijos dalyviams įteikė Certificate For The Badge Order Of The Patriotic Volunteer ir Recognition Of Outstanding Humanitarian Service To the People Of Ukraine During Wartime.

Kokia buvo jūsų grupės programa, kokie susitikimai dar laukė Ukrainoje?

Pagrindines dienas praleidome Lvive, kuris yra didžiausias Vakarų Ukrainos miestas ir svarbus kultūros, švietimo bei ekonomikos centras. Gaila buvo matyti apdangstytas anksčiau miestą puošusias skulptūras, smėlio maišus prie savivaldybės pastatų, neramu buvo girdėti sirenų garsus. Pirmąją dieną įvyko susitikimas su Lvivo miesto meru Andriy Sadovyi. Pamatęs, kad aš atėjau su Lietuvos trispalvės šaliku, tuoj pat priėjo ir pasakė „Labas“, žemai lenkdamas galvą su padėka Lietuvai už paramą. Savo kalboje jis sakė, kad šiandien miestui tenka dideli iššūkiai, kuriuos kelia Rusijos agresija prieš Ukrainą. Didelės žmonių netektys ir milžiniška žala ypatingos svarbos infrastruktūrai labai paveikė gyventojus ir miesto funkcionavimą. Be to, kad prarasta daug gyvybių, miestas susiduria su didžiuliu krūviu, sprendžiant būsto, sveikatos priežiūros ir švietimo problemas, nes tenka remti ne tik nuolatinius gyventojus, bet ir daugybę šalies viduje perkeltų asmenų. Ligoninėms ir klinikoms reikia spręsti, kaip turimais resursais gydyti civilius gyventojus ir kareivius, patyrusius sunkių fizinių ir psichologinių traumų.

Įdomus susitikimas buvo surengtas Ukrainos katalikų universitete. Mus labai šiltai priėmė universiteto rektorius bei supažindino su šios mokymo įstaigos departamentais. Jis pasakojo, kad šiuo metu rengia aukšto lygio specialistus, atitinkančius šiuolaikinius visuomenės poreikius. Lankėmės ligoninėse bei įvairiose įmonėse, gaminančiose reikmenis kariuomenei. Aplankyti ir Lvivo miesto karių kapai, kuriuose kasdien vis daugėja naujų antkapių – jau akys sunkiai juos beaprėpia. Tarp karių kapų matėme plevėsuojant ir tris Lietuvos vėliavas. Manau, kad tarp palaidotų žuvusiųjų yra ir daugiau lietuvių.

Kokie jūsų pačios privatūs įspūdžiai? Kurie iš jų labiausiai paveikė? Žvelgiant į kai kurias Ukrainoje jūsų padarytas nuotraukas, akyse kaupiasi ašaros. Tikriausiai kelionėje patyrėte įvairių emocijų?

Labai paveikė žuvusio kario laidotuvių vaizdas. Pamatę mieste laidotuvių procesiją, gatve einantys praeiviai atsiklaupia šalikelėje. Taip pat visoje šalyje kiekvieną rytą 9 valandą skelbiama tylos minutė, kviečiant pagerbti tą naktį žuvusius žmones.

Ši kelionė iš tiesų buvo neeilinė. Nors ji buvo sunki ir kupina įvairių emocijų, patirti išgyvenimai, sutikti žmonės ir matyti vaizdai atvėrė man visiškai kitokią perspektyvą į gyvenimą, neteisybę ir nekaltų žmonių likimus. Dar labiau suvokiau, kokia trapi yra ramybė, kokia brangi laisvė ir kokią didelę kainą žmonės moka už teisę gyventi savo žemėje bei laisvai kurti savo ateitį. Iš Ukrainos parsivežiau ne tik prisiminimus, bet ir gilius jausmus, klausimus ir dėkingumą už tai, ką dažnai kasdienybėje priimame kaip savaime suprantamą dalyką – už taiką ir laisvę.

Kokią žinią parvežate savo šeimai, draugams, pažįstamiems, lietuvių bendruomenei Amerikoje?

Šiandien kiekvieno iš mūsų pareiga prisidėti prie Ukrainos tautos kovos už laisvę. Apie tai kalbėkime su savo šeimos nariais, draugais ir bendruomenėmis, skatindami išeivijos lietuvius kreiptis į JAV valdžios atstovus, ragindami juos priimti atsakingus ir teisingus sprendimus, padedančius Ukrainai. Šiandien Ukrainos tauta kovoja ne tik už savo laisvę, nepriklausomybę. Jie kovoja ir už vertybes, kurios svarbios visiems: už žmogaus gyvybę, demokratiją ir teisę gyventi laisvėje. Negalime leisti, kad jėga ir nepagarba žmogaus gyvybei taptų priimtina pasaulio tvarka. Tad Ukrainos kova primena, kad laisvę turime branginti, saugoti ir ginti. Palaikydami Ukrainą, mes giname ne tik jos, bet ir savo šalies laisvę.

.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. spalio 22 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 85)