A. Lipskis grįžo į gimtąją Žemaitiją

Audronė V. Škiudaitė

Rugsėjo 23 d. Plungėje, Žemaičių dailės muziejuje, kuris veikia kunigaikščių Oginskių rūmuose, buvo atidaryta išeivijos dailininko dr. Antano Lipskio gimimo 100-mečiui skirta paroda, pavadinta žodžiais iš jo poezijos – „Nelaukdamas, kol vasa­ra sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos”.

Ši taikli frazė, parinkta muzieji­ninkų, rodo dvasingą sielą, – nors A. Lipskis duoną valgė iš gydytojo ama­to, bet prigimtimi buvo menininkas. Atrodytų, kad ligos, su kuriomis nuolat kovoja gydytojas, ir menas yra skirtinguose poliuose, bet vienos savo parodos Čikagoje atidaryme dailininkas yra sakęs, kad gydytojo profesiją jis pasirinkęs dėl to, kad medicina yra taip pat menas.

Na, bet pakilkime į antrąjį Ogins­kių rūmų aukštą, kur fojė prasideda šventinis renginys, skirtas Antano Lipskio 100-mečiui. Šventę veda Žemaičių dailės muziejaus vyr. fondų saugotoja Danutė Einikienė, kuri įžanginiame žodyje sako: „Išeivijos menininkai priklauso Lietuvai, priklauso Žemaitijai, ir pagal paveldėjimo teisę jie privalo būti čia. Žemaičių dailės muziejus deda daug pastangų, kad išeivijos menas sugrįžtų į tėvynę”.

Iš tiesų muziejininkų pastangos akivaizdžios – bent jau šiuo metu visa antrojo aukšto pusė užpildyta išeivių dailininkų darbų – viena salė skirta Juozui Bagdonui (1911–2005), kita – Vytautui Ignui (1924–2009), o dvi – jubiliatui Antanui Lipskiui.

Ekskur­sijų vadovė prisipažįsta, kad kai iš J. Bagdono santūrių spalvų paveikslų salės lankytojai pereina į A. Lipskio salę, ima aikčioti nuo šviesos ir gyvybingumo. Kaip vėliau pasakys dailėtyrininkė Ieva Šadzevičienė, „A. Lips­kio paveikslai – spalvingi, ryš­kūs, pripildyti saulės šviesos ir dai­lininko itin pamėgtų trijų spalvų: geltonos, mėlynos ir raudonos ir iš jų pustonių išgaunamų variacijų”.

Renginio vedėja prisiminė, kad pirmoji dailininko Antano Lipskio paroda Lietuvoje vyko taip pat įspū­dingoje Žemaitijos vietoje – rašytojos Žemaitės gimtinėje – Bukantėje.

Pagal tradiciją muziejuje skamba daug muzikos (juk šiuose rūmuose Mykolo Oginskio laikais skambėjo ir jauno orkestro muzikanto Mikalo­jaus Konstantino Čiurlionio instrumentas), todėl šventės vedėja vieną po kito kviečia Mykolo Oginskio meno mokyklos moksleivius, kurie atlieka klasikinę muziką (o tarp žiūrovų įsitaisę jaudinasi jų mokytojai).

Žodžiai dailininkui

Kadangi iš Amerikos dailininko vyresni artimieji – dėl sveikatos, o jaunesnieji – dėl darbo įsipareigojimų negalėjo atvykti, jiems atstovavo žurnalistas Leonas Narbutis – buvęs čikagietis, dabar vilnietis, kuris daug padarė, kad A. Lipskio paveikslai atsidurtų Plungėje. Jis perskaitė dailininko žmonos Aldonos Ragauskaitės-Lipskienės nostalgišką laišką – sveikinimą susirinkusiems ir apgailestavimą, kad negali dalyvauti ir „prisiminti kartu Antano kūrybinį palikimą, jo numylėtą Žemaitiją ir pabuvoti mano kūdikystės ir vaikystės mieste Plungėje, kurioje praleidau visą dešimtmetį – nuo 1930 iki 1940 m. Plungėje gimė didieji mano gyvenimo planai…”

Tardamas žodį L. Narbutis, kuris kartu atstovavo ir Lietuvių Fondui (LF), pacitavo egzodo poetą Algi­mantą Mackų: „Vieno daug keliavusio žmogaus paklausiau, kurie miestai yra didžiausi. Jis atsakė: miestai, matyti vaikystėje”. „Jie labai tinka ir Aldo­nai Lipskienei, ir dr. Antanui, kuris iki paskutinių savo gyvenimo dienų žemaičiavo. Turėjau progos susipažinti su Žemaitija kaip tik per dr. Lipskį, kai įsitraukiau į jo darbų perkėlimą iš JAV į Žemaitiją, į Plungę. Man malonu, kad LF, 1964 m. įkurtas Čikagoje, irgi prisidėjo prie šio projekto. LF, kuris šiuo metu turi netoli 40 mln. dol. kapitalo ir tris ketvirčius milijono dolerių, praėjusiais metais išdalijo lietuvybės išlaikymui, yra įsteigtas ir Antano Lipskio fondas, kiekvienais metais palūka­nomis šiek tiek paremiantis Žemai­čių muziejų Plungėje”, – kalbėjo L. Narbutis.

Bičiulių vardu kalbėjo gydytojas iš Vilniaus Jonas Ravickas, kuris, sužavėtas kolegos Antano Lipskio paveikslų, įkalbėjo jį savo darbus rodyti Lietuvos žmonėms. Nuo idėjos apie paveikslų pervežimą į Lietuvą iki šios parodos praėjo kupeta metų. Per tą laiką mirė ir pats dailininkas, bet jo idėją realizavo žmona Aldona. J. Ravickas džiaugėsi, kad Žemaičių muziejaus direktorius Alvidas Baka­nauskas išlaikė žodį ir vieną iš salių paskyrė Antanui Lipskiui. ‘Manau, kad tokiems gražiems darbams Žemaitijoje nėra geresnės vietos’, – sakė dailininko kūrybos gerbėjas J. Ravickas. – Jeigu Lipskis būtų išgy­venęs iki šios dienos, tikrai būtų patenkintas”.

Plačiau apie dailininką, kuris dar buvo ir poetas (jo eiles skaitė muziejaus direktorius Alvidas Baka­nauskas ir muziejininkė Loreta Ge­deikienė), kalbėjo menotyrininkė Ieva Šadzevičienė, Antano Lipskio dailės albumo, išleisto 2011 m., įvadinio žodžio autorė. Ji prisiminė dailininko kažkada pasakytus žo­džius: „Gimiau ir mirsiu XX šimtmetyje… Nors dailininkas šį pasaulį paliko 2012 m., XXI a., tačiau visa esybe ir netgi pačia kūrybine stilistika jis buvo XX a. žmogus. …Lipskio kūryba sugrąžina mus į XX a., į modernistinių ir postmodernistinių ieškojimų amžių. Jis tęsė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailininkų tradicijas. Amžiaus karai, politiniai valstybių padalijimai drastiškai keitė žmonių likimus, tai palietė ir Antaną Lipskį”.

Plungės dailės muziejui yra perduota 255 A. Lipskio  tapybos darbai ir keliolika skulptūrų bei poezijos rinkiniai. Dalis jo kūrybos eksponuojama jubiliejinėje parodoje.

Curriculum Vitae

Apie save „ataskaitinėje” knygoje-albume „Antanas Lipskis” autorius rašė taip: „Gimiau 1917 m. kovo mėn. 24 d. Čekų kaime, netoli Viekšnių, Žemaitijoje. Tėvai – ūki­nin­kai, turėję vos 17 hektarų žemės. Išmintingi, darbštūs, bet išmaitinti save ir keturis vaikus reikėjo daug daugiau nei sveiko proto… laimės dar reikėjo…

Žaislai – tai vėjų pasaka graži, o gal lazdelė prikalta prie mažos dėžutės „Immalino”. Pūslėtos rankos ir botagas, ir dar kažkoks ten jaučio ragas – švilpauji iki nakties…

Apie mokslo metus – nėra ko kalbėti… Arba gerai, arba blogai… Ne mokslas, bet kiti, įdomesni, dalykai viliojo mane. Visur ir visada, rašalu ar dažais, tepliojau išdėvėtas paklodes. Nežinodamas geriau – teptu­kus valiau į švarko pamušalo skver­ną, kol mama netikėtai užtiko. Tai mano pirmieji kūry­bos darbai. Gaila, kad jų jau nėra. Rašiau ir poezijos posmus, bet jie visi kaž­kur nežinomybėj ramiai sau užmigo.

Pagaliau iš šeštos Mažeikių gimnazijos klasės atsidūriau Telšių kunigų seminarijoje, kur žmogų formavo tvarka, darbas ir aukštos mūrų sienos. Čia savo darbu ir užsispyrimu nugalėjau visas pragaištingas kliūtis. Ačiū tiems, kurie ‘ganė ir gydė’ mane.

Pagaliau, po Sovietų invazijos, 1940 m. rudenį, atsidūriau Kaune medicinos mokslų paragauti. Čia, prozektoriumo kvapuose, pajutau tikrą žmogų, jo menkumą, skausmą, mirtį… Visa tai gal ir nulėmė mano likimą. …JAV verčiausi bendrąja medicinos praktika, ir atrodė – ligoniai ‘gydė’ mane, o aš juos… kokia įdomi simbiosis. Tuo pačiu metu sugrįžo noras tapyti… Galvojau net apie rimtas meno studijas, bet, pasiblaškęs po įvairias meno institucijas, dėl laiko stokos turėjau sugrįžti į realybę.

Pagaliau netikėtai atsidūriau dailininko prof. Adomo Varno studijoje, Čikagoje, kur abu tapėme tas pačias vazas su gėlėmis. Tik jo gėlės žydėjo, o manosios – vyto, bet tapybos jausmas dirbti kartu su šia žvaigžde dar ir dabar tebežydi…

Toliau mano, kaip gydytojo, gyvenimas darėsi banguotas. Be ligonių, turėjau dar ištemptas drobes, ir jos turėjo taip pat būti ‘gydomos’. Girdėjau ir kritikos balsų, bet jie nemažino mano norų nei rašyti, nei tapyti.

Keliavome daug. Pasaulio muziejai plačiai atvėrė duris į nematytą meno grožį. Nežinau, ar čia keitėsi, ar formavosi manyje stiliai ir idėjos. Fovizmas, kubizmas, ekspresionizmas ir visi kiti ‘izmai’ tartum užkerėjo mano vaizduotę… Matisse pavergė mano jausmus…

1983 m. išėjęs į pensiją, pasijutau laisvas kūrybos paukštis. …Persi­kė­lus gyventi į Floridą, atsivėrė kitas pasaulis. Atlantas, jo įtūžusios bangos, smėlis, smėlis, smėlis… Visa tai tartum dovanojo man ištisus laukus dar netapytų drobių… O Domine, Domine! Ką davei, bus gana. Tik ateik, tik ateik vis arčiau… ir pa­glos­tyk dar kartą mane”…

Iš parodos išėjus

Išėjęs iš Antano Lipskio parodos jauti nuoskaudą, kad šis žmogus neturėjo galimybių atsidėti vien kūrybai, juk turėjo viską, ko reikia geram dailininkui – įgimtą talentą, kūrybinę aistrą, darbštumą. Antanui Lipskiui kūryba buvo duota Dievo, bet gyvenamasis laikotarpis ir gyvenimo aplinkybės – Antrasis pasaulinis karas, okupacijos, pabėgėlių stovyklos – klostėsi kūrybai nepalankiai. Teko užgniaužti pašaukimą ir ieškoti galimybių užsidirbti duoną iš žemiš­kesnės profesijos.

Gyvenimą teko dalinti į dvi dalis – į gydytojo darbą ir į kūrybą: tapybą ir poeziją. Kūryboje nekėlė tikslo sukurti savojo stiliaus, – o gal tam paprasčiausiai pritrūko laiko, – tiesiog gėrė į save meną ir grožį dailės šedevruose, teatre ir ieškojo meno realiame pasaulyje. Stengėsi tą pažinimo džiaugsmą užfiksuoti drobėse ir poezijos posmuose. Norėjo būti mene, su menu, todėl daug laiko praleido prie žymiausių pasaulio drobių ir su knyga. Treji metai, jaunystėje praleisti kunigų seminarijoje, taip pat nepraėjo be pėdsako – išmokė mąstyti, žiūrėti giliau ir matyti daugiau.