Agnės Ulytės ir Monikos Vaicenavičienės knyga „Gatvių susitikimai”.

AGNĖ ULYTĖ. Apie studijas, Vilniaus gatvių sąskambius ir kūrybą

Agnę Ulytę kalbina Laimutė Adomavičienė.

2020 m. Agnė Ulytė ir Monika Vaicenavičienė išleido labai įdomią, netradicinę pažintinę komiksų knygą „Gatvių susitikimai: o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi?” (Vilnius: „Aukso žuvys”). Prieš kelias dienas paskelbta, kad Knygos meno konkurse ši knyga laimėjo Gražiausios 2020 metų knygos titulą kartu su Mariaus Marcinkevičiaus „Akmenėlis” ir Evelinos Daciūtės „Paslapčiausia paslaptis” (teminė grupė „Knygos vaikams”). Premija skirta dailininkėms ir autorėms Monikai Vaicenavičienei ir Agnei Ulytei už plastišką teksto ir vaizdo pulsavimą bei išradingą faktų ir gatvių vardų susitikimą knygoje „Gatvių susitikimai”. Intriguoja, kas paskatino dvi seseris kurti bendrą knygą? M. Vaicenavičienė – jau žinoma, Lietuvos vardą garsinanti iliustratorė ir autorė pasaulyje, o apie kūrėją A. Ulytę, ketvirtus metus gyvenančią Šveicarijoje, beveik nieko nežinome.

Agnė Ulytė.

Jūs – epidemiologijos doktorantė Ciu­richo universitete. Nuo kada gyvenate užsienyje? Kas paskatino pasirinkti tolesnes medicinos studijas Šveicarijoje?

Į Ciurichą atsikrausčiau 2017 m. vasarą, baigusi medicinos studijas ir metus padirbėjusi Vilniaus universiteto ligoninėje. Ciuriche studijavau epidemiologijos doktorantūroje, kurią prieš kelis mėnesius baigiau. Studijuodama Vilniuje, kelis kartus buvau išvykusi į studijų mainus ir praktikas Čekijoje, Vokietijoje, JAV. Pradėjusi dirbti ligoninėje, pradėjau galvoti, kad norisi studijuoti toliau, tęsti mokslinę veiklą. Mane ypač domina platūs sveikatos sistemos klausimai: kaip pacientai gali naudotis sveikatos paslaugomis, kurios jiems būtų labiausiai naudingos, efektyvios ir suteiktos laiku. Tai labiau visuomenės sveikatos negu klinikiniai klausimai, kuo toliau, tuo labiau aktualūs: senstanti visuomenė, didėjančios išlaidos sveikatos paslaugoms verčia permąstyti sveikatos sistemą. Šveicarijoje studijavau ir kol kas toliau dirbu Ciuricho universitete, čia labai praverčia ir mano vokiečių kalbos žinios.

Kokia Jūsų apginta disertacija?

Mano apgintos disertacijos tema – „Geografiniai sveikatos paslaugų skirtumai”. Tokie patys pacientai dažnai skirtingose ligoninėse, gydymo įstaigose, netgi toje pačioje šalyje, gauna skirtingas paslaugas – tai priklauso nuo pacientų pasirinkimų, gydytojų patirties ir požiūrio, paslaugų prieinamumo. Doktorantūros metu tyriau, kaip šie skirtumai priklauso nuo konkrečių situacijų ir sveikatos paslaugų (gydymo) – ar įrodymais labiau pagrįstas, aiškesnius teigiamus efektus turintis gydymas taikomas skirtingose geografinėse vietose panašiai? Tyrime naudojau Šveicarijos sveikatos sistemos duomenis, tačiau ši tema labai aktuali daugeliui šalių, daug mokslininkų dirba šioje srityje JAV. Lietuvoje panašus tyrimas neabejotinai taip pat būtų labai įdomus, bet kol kas ši tema mažai tyrinėta.

Piešiate mokslines iliustracijas?

Agnės Ulytės ir Monikos Vaicenavičienės knyga „Gatvių susitikimai”.

Mokslines iliustracijas sau ir kolegoms dažniau piešiu pranešimams, renginių plakatams savo institute. Moksliniuose leidiniuose iliustracijos dažnai gana formalios. Pieštos iliustracijos labai praverčia, norint nusakyti mokslinio tyrimo esmę, susieti su tuo, ką klausytojai patys yra patyrę.

Kaip jaučiatės, gyvendama (e)migracijoje? Kaip palaikote lietuvybę?

Kadangi į Ciurichą atvykau studijuoti, nesijaučiu emigravusi. Atvykau čia pirmiausia dėl universiteto, akademinės patirties, neturėdama ketinimų įsikurti. Tad jaučiuosi lyg tarp dvejų namų: Ciuriche ir Vilniuje.

Ar atrandate lietuviškų kūrėjų, visuomenininkų pėdsakų Ciuriche? Juk čia gyveno Jonas Biliūnas, kiti.

Turbūt Ciurichas, į kurį atvažiuo­davo lietuviai studentai, kūrėjai, visuomenininkai anksčiau, sakykime, prieš šimtą metų, ir dabar, gerokai pasikeitęs. Taip pat – ir lietuvių bendruo­menė. Ciurichas yra vienas iš finansų, informacinių technologijų, mokslo centrų Europoje. Sutinku, čia nemažai lietuvių, atvažiavusių dirbti ar studijuoti šiose srityse, taip pat gydytojų, kadangi pati dirbu sveikatos srityje.

Kas Jums kūryba ir vertimai iš vokiečių ir čekų kalbų: atokvėpis nuo medicinos studijų ar saviraiška?

Monika Vaicenavičienė ir jos knyga „Kas yra upė?“, sulaukusi prestižinių apdovanojimų ir vertimų į kitas kalbas.

Kūryba, atrodo, to paties gyvenimo dalis, kaip ir studijos ir moksliniai tyrimai. Patirti, išmokti, išmėginti kažką naujo. Džiaugiuosi, kai pavyksta kūryba ir galiu ja dalytis su kitais. Dažniausiai – iliustracijomis. Pastaraisiais metais neverčiu.

Esu skaičiusi, kad knygos „Gatvių susitikimai: o kas, jei Vilniaus gatvės šnekėtųsi?” idėja Jums su seseria Monika gimė 2016 m. pavasarį bevaikštinėjant po gimtąjį Vilnių. Prisimenate kūrybai lemtingą pasivaikščiojimą? Kas Jus sudomino?

Lyg ir menu, kad ėjome kažkur Gedimino prospektu link namų, Žvėryno, bet galiu ir klysti. Mes su Monika užaugome Žvėryne, tad jo gatvelės pažįstamos geriausiai: pavadintos daugiausia kunigaikščių ir žvėrių vardais. Kita vertus, gatvių pavadinimai kartais su konkrečia vietove, architektūra tiesiogiai ir nebūna susiję – juos galima tyrinėti ir žemėlapyje. Galbūt gatvės pavadinimas, užrašytas per visą gatvės plotį žemėlapyje, turi netgi didesnę reikšmę negu realios vietovės užrašas, kurį kartais sunku iš toliau įskaityti lentelėje, prikabintoje prie kampinio namo. Pradėjome nuo kelių sankryžų, ir kuo toliau – tuo daugiau netikėtumų, įdomių atsitiktinumų ir dėsningumo atradome tuose pavadinimuose. Gatvių pavadinimai atspindi daug istorijos, kultūros sluoksnių, įvairaus laikmečio žmonių ir miesto interesų, geografijos. Įdomu, ir kaip jie keičiasi – skirtingais istoriniais laikotarpiais gatvės vadinosi kitaip. Ta pati gatvė skirtingu  pavadinimu  atspindi vis kitą laikotarpį, žmones. Matysime, po kiek metų ir kurie pavadinimai, kurie susitinka knygoje, bus jau pasikeitę.

Knygos „Gatvių susitikimai” fragmentai.

Amerikoje komiksai jau seniai yra tapę literatūros dalimi. Komiksų knygų Lietuvoje taip pat daugėja, viena sėkmingiausių Jurgos Vilės, Linos Itagaki „Sibiro haiku”. Jūsų komiksų knyga išsiskiria iš kitų tuo, kad sukurta iš netikėtų asociacijų, kai netikėtai suskamba Vilniaus gatvių pavadinimai? Ar skambesį išgirstate ir Šveicarijos gatvėse?

Pradėjus piešti „Gatvių susitikimus”, tikrai daugiau dėmesio atkreipiu į gatvių pavadinimus ir kituose miestuose. Kartais kolegos Ciuriche klausia, ar nenorėčiau tokios knygos nupiešti ir Ciurichui? Manau, kad būtų sunku. Pavadinimai susiję su miesto, šalies, kultūros istorija, aprėpia labai daug temų. Vilniuje dauguma gatvių pavadinimų turi man prasmę savaime – žinau, kad šis asmuo buvo koks nors žymus kunigaikštis, rašytojas, ši gatvė pavadinta dėl šalia esančios upės ar kalvos, čia kadaise ėjo kelias į tą miestą, ir t.t. Nors yra nemažai gatvių, pavadintų žmonių, kurių nesu girdėjusi vardais, nesunkiai galiu apie juos paskaityti ir nuspėti, kuo gi jie buvo svarbūs miestui ar šaliai, kad tapo įamžinti miesto žemėlapyje. Kitame mieste, šalyje, pavadinimai tiek daug nesako. Be to, Vilniuje praleidusi tiek laiko, užaugus ir baigus studijas, įdomu buvo į komiksus įpinti kai kurias miesto istorijas, aktualijas. Kitame mieste tai būtų sunkiau. Bet tikiuosi, kad knyga skaitytojus įkvėps to – kartais – imtis savo mieste.

Komiksų kūrimas užtruko ketverius metus? Kaip pasidalijote su sese: kas rašys ar pieš vieną ar kitą komiksų tekstą ar piešinuką? Ar Jūs rašėte tekstus, susijusius su medicina, pavyzdžiui, Vincas Kudirka, Jozefas Frankas?

Knygos „Gatvių susitikimai” fragmentai.

„Gatvių susitikimus” pradėjome su Monika ir trečia autore Živile Miežyte kaip blog’ą, kuris vis dar veikia adresu www.gatviususitikimai.lt, nors naujų komiksų nebekeliame. Su Monika, kaip minėjote, iš pasivaikščiojimų, pokalbių Vilniuje sukūrėme Gatvių susitikimų idėją, prie blog’o kūrybos prisijungė mūsų draugė Živilė. Monikos siūlymu, susitarėme dėl formato, spalvų, estetikos, kad galėtume visos piešti atskirai, be didelio derinimo, tačiau komiksai sudarytų vientisą rinkinį. Vilniuje gatvių ir sankryžų tiek, kad turbūt visų niekada negalėtume prakalbinti, tad rinkomės kiekviena pagal interesus, žinias, įdomius sąskambius, atrastus paradoksus, pamėgtas, pažįstamas arba netikėtai atrastas gatves. Idėjas prieš piešdamos ir rašydamos dažnai aptardavome, dalijomės eskizais, mintimis. Pradėjusios su Monika kurti knygą, nuspren­dėme, kokie Vilniaus rajonai (tiksliau – seniūnijos), gatvių temos turėtų atsispindėti. Senamiestis ir centras tankus gatvių, pavadintų žymių žmonių, visuo­menės veikėjų vardais, su Vilniaus istorija susijusiais pavadinimais. Norėjome, kad lygiai atspindėti būtų ir kiti rajonai. Ant sienos vis dar turiu pasikabinusį didelį Vilniaus žemėlapį, kurį rinkdama idėjas susitikimams, naršydavau ieškodama įdomių, netikėtų sankryžų. Knygai skirtus komiksus kū­rėme apie metus, prieš tai kelerius metus juos kūrėme blog’ui. Prieš imantis jų dėliojimo į knygą, ilgai svarstėme, diskutavome ir su leidykla, kaip komiksus iš blog’o paversti į knygą, kokias jungiančias gijas tarp jų atrasti, kokį pasakojimą sudėlioti, kaip sujungti, regis, kartais ir labai skirtingas gatvių pavadinimų temas.

Knygoje komiksai nėra pasirašyti, nors iš braižo, stiliaus, man atrodo, daugelio pirminę autorystę galima atspėti. Vieną komiksą ruošė, kūrė, rašė ir piešė viena iš mūsų, nors kartais perimdavome viena kitos idėjas, kartu rinkome medžiagą, redagavome tekstus. Monika taip pat gerokai padirbėjo redaguojant, komponuojant komiksus į knygą, suteikiant galutinį knygos pavidalą.

Atspėjote, kad komiksai apie Vincą Kudirką ir Jozefą Franką – piešti mano. Kita vertus, stengėmės įtraukti ir mažiau mums pačioms ir galbūt skaitytojams, Vilnius gatvių praeiviams žinomus gatvių veikėjus. Pavyzdžiui, visai nedaug Vilniaus gatvių yra pavadintos moterų, ypač istorinių asmenybių (ne mitologinių ar abstrakčių personažių) vardais. Pavyzdžiui, ar žinote, kas buvo Jadvyga Teofilė Juškytė arba Zofija Gulevič?

Gal turite planų išleisti autorinę savo knygą vaikams ar suaugusiesiems?

Mane labai domina mokslo, empirinio, tyrinėtojo mąstymo pritaikymas kasdienybėje, vertinant įvykius, bandant atskirti faktus, tiesą, tikrovę, nuo prielaidų ir nuomonių. Autorinę knygą ryžčiausi leisti, galbūt įgijusi daugiau patirties, įžvalgų. Tačiau bendradarbiauti – kaip kuriant „Gatvių susitikimus” – mielai. Knyga tampa dialogu, būdu dalytis idėjomis ne tik su skaitytojais, bet pirmiausia ir su bendraautoriais.

Labai ačiū už pokalbį!

Knygos fragmentas.