DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Telkti tautiečius – nesibaigiantis darbas. Bet visada padeda žodis „Lietuva“, – sako Antanas Saulaitis SJ, kuriam 2024 metų pabaigoje buvo įteiktas Globalios Lietuvos apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus“. Taip įvertinta ilgametė veikla žmogaus, kuris Lietuvą nešioja širdyje ir kurio visas gyvenimas bei darbai liudija įsipareigojimą stiprinti lietuvybę toli nuo Lietuvos.
LINA VAITIEKŪNAITĖ.
„Kaip šiandien matau ir prisimenu – suradau žmogų, kurio ieškojau, o jis sako: ‘pirma važiuok pas sergančius asmenis’. Kitame miestelyje vėl man sako: ‘pas mus yra daug išsituokusių šeimų, tai važiuokime pas tuos, kurie dėl to vargsta ir jiems reikia pagalbos’. Visada tarp užsienyje gyvenančių lietuvių yra asmuo, kuris ne pirmininkas ar vadovas, bet gerai žino apie savo tautiečius ir jiems padeda. Tokie dalykai padrąsina ir įkvepia, nes matai, kaip patys žmonės supranta – jeigu tarp jų yra nors penki, dešimt ar dar daugiau lietuvių, reikia vienas kitu rūpintis be jokio paliepimo ir paskyrimo“, – sako kunigas, jėzuitas, pedagogas, rašytojas, misionierius, visuomenininkas Antanas Saulaitis JS, Globalios Lietuvos apdovanojimuose 2024 m. Užsienio reikalų ministerijos apdovanotas už ilgametę veiklą puoselėjant lietuvybę.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje dešimtmetis A. Saulaitis su šeima išvyko į JAV. 1969 m. tapęs kunigu ir kaip misionierius 7 metus tarnavęs lietuviškoje parapijoje Brazilijoje, jis visuomet aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomeninėje veikloje ir ypač telkė jos jaunimą. Grįžęs į JAV, vadovavo Čikagos Jaunimo centrui, tapo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresniuoju. 1998–2003 m. buvo paskirtas Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolu, ėjo Vilniaus šv. Jonų bažnyčios rektoriaus pareigas, vadovavo Vilniaus akademinės sielovados centrui. Vėliau – Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijai Lemonte. 2014 m. sugrįžęs į Lietuvą, kun. A. Saulaitis JS toliau gimtinėje tęsia visuomeninę veiklą, palaiko ryšius su užsienio lietuviais, dalyvauja susitikimuose, konferencijose, diskusijose. Nesvarbu, kur gyvendamas, savo patirtimi jis visada dalijosi lietuviškoje spaudoje, žinias ir patarimus jau pristatė 29 knygose.
Įkvėpdavo kiti tautiečiai
Tėvo Antano darbai ir nuolatinė tarnystė tapo pavyzdžiu daugeliui žmonių, tačiau pats dvasininkas sako, kad jis to sėmėsi iš kitų tautiečių. Dabar į viską žiūrėdamas per praėjusius savo gyvenimo metus, įvertina, kad visa lietuvių tauta tuo pasižymėjo ir suprato – norint išlikti, reikia laikytis kartu. Todėl jau karo pabėgėlių stovykloje atsirado vaikų darželiai, mokyklos, laikraščiai ir kitos priemonės, kurios tik padrąsino ir palaikė, padėjo suprasti, kad kiekvienas lietuvis gali gelbėti Lietuvą ir kitus tautiečius.
Kunigas pripažįsta, kad suburti užsienyje gyvenančius tėvynainius vis dėlto kartais būdavo iššūkis: „Lietuvoje visi gyvena vienoje vietoje, todėl ir organizuojant jų veiklą gal lengviau visus sutelkti. Tačiau kaip užsienyje gaudyti lietuvius, gyvenančius milijoniniame didmiestyje arba skirtingose vietovėse? Visų pirma reikia juos sudominti ir tai daryti dėl jų pačių – kad vaikai ir anūkai turėtų progą apie savo protėvius kažką sužinoti ir išgyventi, kad jų neužmirštų.“
Tautiečius reikėdavo kviesti ne tik į šv. Mišias, ne tik Bažnyčia ir tikėjimas juos vienijo. Todėl A. Saulaičio iniciatyva darbas išsiplėsdavo – kartu organizuodavo ir kviesdavo į jaunimo stovyklas, koncertus, sporto ir kitus bendruomenės renginius. Kultūra ir kitos lietuviškos tradicijos tapo neatsiejama jų dalimi. „Kasdieniame gyvenime taip pat buvo daug dalykų, kurie vienijo diasporą, – paaiškina jėzuitas. – Pavyzdžiui, jeigu surandi mokytoją, tai toje pačioje mokykloje greičiausiai mokysis ne tik jo vaikai, bet visa eilė lietuvių kilmės vaikų. Kaip ir darbe – tikrai kartu dirbs daugiau tautiečių. Taip išlaikomas ryšys tarp savų žmonių.“
Svarbu neužmiršti piliečio pareigų
Užsienyje augęs lietuvis įsitikinęs, visada buvo ir bus pilietiškumo pagrindai ir įsipareigojimai, kurie tautiečius telkia ir jungia, nepaisant, kur jie gyvena: „Ypač anksčiau, kada Lietuva buvo pavergta okupantų, būnant kitoje šalyje reikėjo rašyti ir kreiptis į tos vietos valdžią. Tuomet tikslas buvo užtarti Lietuvos nepriklausomybę ir žmonių teises, pranešti apie tautiečių parsekiojimą ir kitą išnaudojimą tėvynėje.“
„Nevienodai, bet visos tautos suprato, kad reikia amerikiečių valdžios palaikymo, pritarimo, palankumo. Mums visų pirma reikėjo palaikymo dėl Lietuvos nepriklausomybės. Todėl lietuviai, pavyzdžiui, Washingtone viešai švęsdavo Vasario 16-ąją. Visi gyvenome ir veikėme su mintimi, kad kada nors vis tiek grįšime gyventi į Lietuvą“, – prisimena kun. Antanas Saulaitis JS.
„Kai žiūriu atgal, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto 1949 m. parengta ir paskelbta Lietuvių chartija labai tinkamai buvo parašyta – kaip tikėjimo išpažinimas. Žmonės, kad ir neskaitydami jos kiekvieną dieną, vis vien stengėsi laikytis kartu.“
Jėzuitas duoda ir daugiau pavyzdžių iš savo gyvenimo, kurie rodė, kaip užsienyje gyvenę lietuviai patys ieškojo ir gaudė vieni kitus.
Misija Pietų Amerikoje
Prisimindamas septynerius metus, praleistus Brazilijoje, jis paaiškina, kad pagrindinis buvimo ir darbo tikslas ten buvo – surasti lietuvius ir juos priglausti, sudominti, jiems pranešti apie kitus lietuvius ir visus, kiek įmanoma, suvienyti. Todėl Pietų Amerikoje praleistas laikas tėvui Antanui buvo labai reikšmingas, nes jis pats tiesiogiai galėjo padėti Brazilijos ir kitų kaimyninių šalių lietuvių bendruomenėms, skatinti jų veiklą puoselėjant tautines vertybes.
„1968 m., kada buvau bebaigiąs seminariją, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba mane paskyrė lankyti ir telkti Pietų Amerikos lietuvius. Tapus kunigu taip viskas ir prasidėjo… – pasakoja A. Saulaitis JS. – Įgyvendinome ten įvairias priemones (lietuvišką laikraštį, jaunimo stovyklas, tautinių šokių grupes, šv. Mišias ir kt.), kurios tikrai padėjo tautiečiams sužinoti, kad ten jų yra daugiau. Dažnai ir jie patys rodė savo iniciatyvą. Pavyzdžiui, viename miestelyje surandi lietuvius, o jie sako, kad dar kitame gyvena lietuviai. Nebuvo taip, kad kiekviena šeima atsiskyrusi ir jai daugiau niekas nerūpi.“
Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad šiame krašte puoselėjant lietuvybę ypač daug padėjo jaunimas: „Su latviais ir estais rengdavome pabaltijiečių parodas, į kurias sunešdavome viską, kas rodydavo mūsų tautų tradicijas (dailės, tautodailės ir kt. dirbinius), vieni – šokdavo, kiti – dainuodavo. Tuo tarpu mūsų jaunimas sekdavo, kas ateina į parodą ir ja domisi, nes svečias gali būti tamsaus gymio, bet vis tiek lietuvių kilmės. Jeigu domisi, vadinasi, reikia jį pakalbinti. Kartais užtenka pagauti vieną lietuvį, kuris nuveda pas kitą. Taip ir ‘rinkome’ tautiečius.“
Misionierius ir čia susidurdavo su iššūkiais. Juos taip pat reikėdavo priimti ir įveikti: „Rengėme lietuviškas stovyklas, su kitais jėzuitais leidome laikraštį. Reikėjo ne tik parašyti straipsnį, bet ir spaudą vežti į paštą. Buvo 13 vietų, kurias aplankydavome per vieną mėnesį.
Taip pat ir su lietuviškomis pamaldomis būdavo – kiekvieną sekmadienį privalėjai pasiekti tris skirtingas vietas. San Paulo miestas didelis – milijoninis, bet vis tiek važiuoji iš vieno jo galo į kitą lietuviškas pamaldas laikyti. Žinai, kad reikia, ir net nesvarstai!“
Skautų pamokos
Kunigas papildo, kad lietuvius užsienyje dar vienijo skautų veikla. Jis pats skautu tapo po karo DP stovykloje Vokietijoje, nes ir jo tėvai, ir senelis skautavo. „Tai buvo šeimos tradicija, todėl ir man klausimų dėl to nekilo, – paaiškina A. Saulaitis ir patvirtina, kad įgyta patirtis šioje visuomeninėje organizacijoje buvo labai didelė. – Kai esi atsakingas už penkis, o vėliau – penkiolika ir dar daugiau žmonių, tai pamažu išmoksti, kaip su jais elgtis, kaip bendrauti su vaikų tėvais ar globėjais. Išmoksti ne tik rišti mazgus ar virti valgį ant laužo, bet ir būti tarp žmonių, su kitais bendrauti, veikti bendruomenėje. Tai labai gera pamoka visam gyvenimui…“ Todėl ir dabar, prisipažįsta skautas, renka medžiagą planuojamoms išleisti skautų stovyklų programoms.
Antano Saulaičio darbas su jaunimu taip pat prasidėjo nuo skautų. Ir dirbti reikėjo su vaikais: „Per vėlu pradėti ir kažkuo sudominti baigusius gimnaziją. Todėl su pirmokėliais margučius marginome, šiaudelius gaminome ir taip augome.“
Darbas lituanistinėse mokyklose
Neatsiejamos ir lietuvius bene labiausiai vienijančios visada buvo lituanistinės mokyklos. Dvasininkas taip pat vesdavo pamokas jauniesiems lietuviams – turėdavo ketvirtą bei šeštą klases ir dėstydavo joms viską, kas programoje buvo numatyta.
A. Saulaitis JS prisimena, mokyklos „tarnavo“ ne tik vaikų ugdymui, nes tėvams taip pat būdavo iššūkis vaikus priversti savaitgaliais mokytis ir taip aukoti laisvalaikį. „Tėvai dirba, vaikai eina į mokyklą, todėl šeštadienį ir vieni, ir kiti norėtų turėti laisvadienį. Tačiau lietuviams taip nebūdavo“, – pasakoja mokytojas.
Nepaisant to, pavykdavo lietuvius sudominti: „Tarp mažųjų lietuviukų visada būdavo stipri draugystė. Tai juos vienydavo ir džiugu, kad vienija toliau. Mokykloje yra vieni draugai, o čia savaitgaliais – kiti. Todėl patikdavo jiems ir mokslas, ir kiti užsiėmimai, visa kita, kas vykdavo lietuviškai – choro repeticijos, dramos būreliai, šokiai, rankdarbių užsiėmimai.“ Pedagogas džiaugiasi, lietuviškos mokyklėlės vienijo ir vaikų tėvus, kurie rengdavo susirinkimus, organizuodavo išvykas, šventes ir pan.
Žinoma, vaikai mokysis mokykloje, jei lietuvių kalba bus gyva ir šeimoje. Tėvas Antanas prisimena, jo šeimoje ją palaikyti dar padėdavo lietuviška spauda: „Namuose mama, tėvelis, aš ir sesuo Marytė po karo prenumeruodavome 17 lietuviškų laikraščių ir žurnalų. Skaitydavome ‘Draugą’, ‘Dirvą’, ‘Darbininką’, žurnalus ‘Ateitis’, ‘Skautų aidas’ ir kt. Vertinant, kiek tėvai uždirbdavo, mes labai daug išleisdavome lietuviškos spaudos prenumeratai. Bet reikėjo tuo domėtis ir žinoti, kas vyksta. Vėl viskas susivesdavo į bendruomeniškumą, šeimyniškumą, tautiškumą. Tai visus vienijo…“
Lietuva – svajonių šalis
Antanui Saulaičiui JS apie Lietuvą neužteko tik girdėti. Pirmą kartą į gimtinę jis sugrįžo ir vėl ją gyvai pamatė 1987 m., atvykęs su lietuvių grupe iš Bostono. „Kiekvieną vakarą eidavau į Katedros aikštę ir ten vaikščiodavau, nors būdavo tuščia… Galima sakyti, tokia romantika buvo“, – pirmosiomis akimirkomis ir dabar gyvena Amerikoje augęs lietuvis.
Jis matė, kad grįžo į namus, kur „tupi“ svetimi žmonės. Suprato, kad jis Lietuvoje buvo sekamas. „Kai eini tarp namų, ieškodamas žiūri į jų numerius ir matai, kad juodu odiniu švarku apsirengęs žmogus taip pat vaikšto. Taip, tai siutino, – prisipažįsta lietuvis. – Nepaisant to, vis tiek susitikau su žmonėmis, kurių ieškojau. Kaip ir su giminėmis – ne fiziniais, bet tėvelio vaikystės draugais. Taip pat ir su jėzuitais. Reikėjo ‘nekaltai’ pavaikščioti sostinės Žvėryno rajone ir pavyko!“
Į Lietuvą atvykęs vėliau, prasidėjus šalies atgimimui, A. Saulaitis JS dalyvavo Skautų atkuriamajame suvažiavime: „Su skautais dar savaitę automobiliu važinėjome po Lietuvą. Buvo nerealu pamatyti įvairiausias jos vietas. Vaikui, augusiam Amerikoje, tai buvo svajonė, kurią pavyko įgyvendinti.“
Nebuvo sunku
Prieš dešimtmetį jau visam laikui sugrįžęs į Lietuvą tėvas Antanas Saulaitis JS sako, svarbiausia yra gerbti, mylėti ir vertinti savo gimtinę: „Suprantama, reikia keliauti ir pažinti kitas šalis. Tai sąlygoja darbas, mokslas ir kitos priežastys. Bet tai galima daryti su meile ir pagarba savo kraštui. Aš grįžtu prie to paties – gyvenant kitoje šalyje labai svarbu yra laikytis kartu ir neužmiršti Lietuvos, jeigu reikia – padėti jai ir jos žmonėms.“
Paklaustas, ar jam asmeniškai būdavo sunku ieškoti ir telkti tautiečius, atsako, kad to neatsimena, nes tai – nesibaigiantis darbas: „Visada padeda žodis ‘Lietuva’. Užsienyje tauta tuo remiasi ir gyvena.“
Straipsnis spausdintas 2025 m. vasario 13 d. (ketvirtadienio) „Draugo“ numeryje Vol. CXVl NR. 13.