Apie tapatybę, pilietiškumą ir Lietuvą

Lapkričio 23-oji – Lietuvos kariuomenės diena. Kai mūsų šalies kaimynė Rusija niokoja Ukrainą, kai rengia hibridines atakas prieš kitas Europos šalis, suprantame, kad už tėvynės laisvę gali tekti ir vėl pakovoti. Ta proga prisimename Lietuvos laisvės kovų dalyvį partizanų vadą generolą Joną Žemaitį-Vytautą.

Lina Vaitiekūnaitė.

Kada Kotryna Buono kalba apie Lietuvą, jos balse girdėti ne tik ištikimybė, bet ir pareigos jausmas savo gimtinei. Italijoje gyvenanti lietuvė – meilės emigrantė, tačiau jos lietuviškos šaknys ir šeimos istorija sustiprina ryšį su tėvyne. Moteris yra Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vy­tauto produkterėčia, todėl sako, kad šeimos praeitis įpareigoja ne tik saugoti jos atmintį, bet ir perduoti ją toliau – vaikams, visuomenei, nesvarbu, kur gyvenantiems savo tautiečiams, kitų šalių žmonėms.

Lietuvio tapatybė šeimoje

Į Italiją Kotryna persikėlė beveik prieš dvidešimt metų. „Esu viena iš tų, kurios vadinamos meilės emigrantėmis“, – šypsosi moteris, čia sukūrusi šeimą ir auginanti dvi dukras, taip pat skatinanti jas šeimos istoriją sieti su Lietuva. – Kada mano gyve­ni­me atsirado vaikai, daug kas pasikeitė. Atsigręžiau į savo šaknis ir pradėjau daugiau vertinti artimųjų buvimą kartu, nes iki tol galbūt svarbesnės buvo darbinės ambicijos, socialinis gyvenimas labiau rūpėjo.“

Italijos lietuvė supažindina – abi jos mergaitės kalba lietuviškai, vasaras leidžia Lietuvoje, čia stovyklauja. Vyresnioji pas­ku­tinius trejus metus savanoriauja jose. „Joms geriau būti tarp lietuvių vaikų, to­dėl stengiuosi, kad bent vasaras leistų šimtaprocentinėje lietuviškoje aplinkoje. Vyresnioji anksčiau dar lankė lituanistinę mo­kyklą Italijoje, kuri taip pat padėjo jai priimti lietuvišką žodyną. Jos žino, kad yra iš mišrios šeimos, todėl gerai supranta savo lietuviškas šaknis. Buvimas Lietuvoje joms padeda pažinti lietuvių tradicijas ir kultūrą, – sako K. Buono. – Mergaitės gal ir­gi kažkiek laimi, nes turi itališką akcentą ir sulaukia daugiau dėmesio. Galima saky­ti, būna „ypatingos“. Nuostabiausia bū­na jų klausytis, kai grįžta namo ir parsiveža įspūdžius iš Lietuvos.“

Pasak moters, kiekvieną vasarą jos bendrauja su seneliais. Mažajai Lietuvoje labai naudinga. Tuo tarpu vyresniajai jau reikia platesnio bendravimo ir daugiau laisvės. Juo labiau, tėvų nebūna šalia, to­dėl jos nuotykiai vėl ypatingi.

Nuo gimtosios lietuvių kalbos stengiasi nepabėgti ir pati Kotryna, visai neseniai pradėjusi Vilniaus universitete studijuoti Viešojo diskurso lingvistikos programą. „Iš studentės ‘kampo’ labai smagu klausy­tis, kiek mano mergaitės iš šnekamosios lietuvių kalbos prisirenka žodžių, kurių iš manęs nebuvo girdėję. Kartais vyresnioji ir nusikeikia lietuviškai“, – juokiasi mama.

Gyvas generolo J. Žemaičio atminimas

Italijos lietuvė patvirtina, kad jos šeima, nors ir gyvena svetur, nėra pabėgusi nuo Lietuvos. Jos lietuviškos šeimos istorija įtraukia ir dabartinę šeimą. Kotryna Buono supranta: jos prosenelės Kotrynos (kurios garbei ji nešioja šį vardą) brolio, partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto atminimo išsaugojimas yra labai svarbus ir prie jo reikia prisidėti visiems, kas tik ga­li.

Moteris prisimena, vyresnioji jos dukra gimė 2009 m. – tais metais, kada buvo minimos 100-osios generolo gimimo metinės, kada LR Seimas pripažino jį Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai ėjusiu Lietuvos Res­publikos Prezidento pareigas: „Tie metai manyje taip pat kažką sujudino. Tada vis dar savęs ieškojau ir turėjau naujų patirčių išbandymą. Taip atsirado poreikis jausti savo šaknis ir perteikti kalbą bei kultūrą savo atžaloms.“

„Mums lietuvybė yra ne tik trispalvių piešimas ir džiaugiuosi, dukros tai supran­ta. Jos jau lankėsi partizanų bunkeriuose, kalbėjosi su istorikais. Kasmet praleidžiamas laikas Lietuvoje joms padeda pažinti ir suprasti savo istoriją iš vidaus. Parsivežtos patirtys joms suteikia ypatingos ta­pa­tybės jausmą“, – pasakoja mergaičių ma­ma.

Pačios Kotrynos Buono veikla tapo glaudžiai susijusi su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininko ir LR prezidento gen. J. Žemaičio atminimo įprasminimu. „Kažkuriuo metu pasigedau jo figūros viešajame diskurse. Atrodė, kad jis ‘išėjo’ į antrą planą, todėl norėjosi apie jį kalbėti, ypač jaunimui pasakoti, – paaiškina Kotryna. – Gaila, kad Jonas Žemaitis mums nepaliko dienoraščių ar asmeninių laiškų. Tokie dokumentai visada padeda priartėti prie žmogaus – pajusti jo kasdienybę, abejo­nes, viltis. Todėl tenka ieškoti kitokių bū­dų, kaip išsaugoti jo atmintį ir prakalbintį jį šiandien.“

Taip jos iniciatyva gimė edukacinės kelionės po Lietuvos mokyklas. Pernai, minint Jono Žemaičio 115-ąsias gimimo ir 70-ąsias žūties metines, Italijos lietuvės, Lietuvos istoriją tyrinėjančios asociacijos „Baltika – Baltijos istorijos“ ir Signatarų namų projektas padėjo pasiekti daugiau kaip tūkstantį šalies moksleivių ir supažindinti juos su iškilia asmenybe.

„Mano tikslas buvo aplankyti mažesnes mokyklas ir miestelius, kurių vaikams ne visada lengva ir paprasta nueiti į Okupacijų ir laisvės kovų muziejų Vilniuje ar kitas viešas ir žinomas vietas, – patikslina mote­ris. – Apvažiavau Lietuvą ir surengiau apie 30–40 edukacinių užsiėmimų ir pasakojimų apie partizanų vadą ir visos tautos lyderį. Man taip pat buvo puiki galimybė pamatyti Lietuvą, aplankyti tuos miestelius, kurių įprastai nepasiekčiau.“

Deja, ji pastebėjo, kad pasitaikė atvejų, kada vaikai sunkiai pasakė net kelių partizanų vadų vardus, nežinojo, jog gen. J. Žemaitis buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Tokia patirtis ją įkvėpė kalbėti paprastai, o kartu ir žaismingai – per istorijas, žaidimus ir šiuolaikinės visuomenės patirtį.

Diskusijos Italijoje

Kotryna Buono įsitikinusi, kad istoriją galima pasakoti ir pristatyti ne tik pamoko­se, ji gali būti įdomi ir naudinga ne tik moksleiviams. Todėl Italijos lietuvė pradėjo rengti diskusijas su istorikais ir diplomatų palikuoniais. Susitikimai vyksta ir Lietuvo­je, ir Italijoje. Dažniausiai –  per partiza­nų vado žūties metines. Jo gimimo data (ko­vo 15 d.) yra iš karto po Kovo 11-osios, todėl visuomenėje dar būna daug įspūdžių ir veiksmo po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimo. „Kartais reikia rinktis vieną iš gimimo ir mirties metinių. Labiau norėčiau šviesesnės datos – t. y. gimimo šventės, bet stengiamės bet kuriuo atveju prisitaikyti, kaip pavyksta“, – sako K. Buono.

Moteris pabrėžia, kad valstybės ir tautos istorija nėra tik apie asmenybes ar datas – moko atsakomybės ir pilietinio ak­ty­vumo. Todėl diskusijose ji stengiasi parodyti kitų lietuvių pavyzdį. „Gegužės mėnesį Milane surengiau susitikimą, į kurį atvyko VU dėstytojas istorikas dr. Norbertas Černiauskas, pakviečiau Romoje gyvenančią vienintelę diplomatų Lozoraičių palikuonę Dainą Lozoraitis, kuri puikiai kalba lietuviškai. Organizavome diskusiją ir bandėme apžvelgti asmenybes, kurios kitomis aplinkybėmis kovojo, kada Lietuvos valstybės situacija buvo beviltiška“, – pasa­koja lietuvė.

„Bet kuriuo atveju, tai buvo žmonių pasirinkimas dirbti Lietuvai. Todėl ir šiandien tokių didvyrių pavyzdžiai mus įparei­goja nežiūrėti iš šono ar tiesiog ramiai gyventi. Mes taip pat, kad ir mažais žingsneliais, turime veikti ir būti aktyvūs“, – kalba mote­ris, pati aktyviai dalyvaujanti visuomeniniame Italijos bei Lietuvos gyvenime.

Kalbėdama apie Lietuvos pasipriešini­mą okupacijai, K. Buono dar 2017 m. organi­zavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro knygos „The Unknown War. Armed anti-Soviet Resistance in Lithuania in 1944–1953“ (Nežinomas karas. Ginkluotas antitarybinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 metais) leidimą. Tai knyga, kurioje istorikai susistemino informaciją apie partizaninį karą. „Ji skirta nieko apie partizaninį karą nežinančiam italui ar kitam užsienio skaitytojui. Leidinys trumpai, bet suprantamai supažindina, – sako lietuvė ir pastebi kitokį italų požiūrį į istoriją. – Italai yra daugiau bendraujanti tarpusavyje ir mažiau skaitanti tauta. Supratome, kad mažesnė knyge­lė lengviau juos pasieks ir bus ne tik pastebėta, bet ir perskaityta. Kada italai su­pran­ta, istorija jiems tampa svarbi ir atsiranda dialogas. Kartais viena diskusija apie praeitį gali pakeisti jų požiūrį. Tie, kurie anksčiau nesidomėjo politika, dabar jau domisi ir diskutuoja.“

Lietuvos istoriją Kotryna taip pat pristato skaitydama paskaitas Italijos univer­sitetuose, kalbėdama kultūriniuose rengi­niuose, o pastaraisiais metais – ir ukrai­nie­čių diasporos susitikimuose Italijoje.

„Esu dažnai kviečiama pasakoti ir paaiškinti, kodėl Lietuva šiandien taip stipriai reaguoja ir palaiko Ukrainą. Italai dar atlaidžiai vertina Rusijos veiksmus ir iš viso – yra pavargę nuo viešojo karo diskurso, žinių apie jį. Tačiau man vis tiek išlieka svarbu parodyti, kad tik Ukrainos pergalė gali reikšti tikrą taiką. Todėl svarbu apie tai kalbėti! Kartais užtenka vieno praneši­mo, kad kažkas suklustų“, – sako lietuvė, reaguodama į šiandienos geopolitines realijas ir klausytojams primindama Lietuvos partizanų kovas. Pasak jos, tai leidžia ki­taip pamatyti generolo Jono Žemaičio portretą ir jo darbus: „Jeigu jis dalyvautų šiandieninėje situacijoje, turbūt visi sutar­tu­me, kur jis šiuo metu būtų ir už ką kovo­tų. Šiandien jis mums būtų geriausias pavyzdys.“

Partizanų bunkerių lankymas

Italijos lietuvė džiaugiasi, kad su Gene­rolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istoriko dr. Dariaus Juodžio pagalba jai pavyko Italijos žurnalistus supažindinti su Lietuvos istorija, o jiems – per straipsnius ją papasakoti savo tautiečiams.

„Šią vasarą Italijos regioninio dienraščio ‘L’Eco di Bergamo’ vyriausiasis redaktorius manęs paprašė jį palydėti po Lietuvą, nes rašė apie šių dienų geopolitinę situaciją Europoje, minėjo Lietuvos saugu­mo situaciją, nagrinėjo kitas panašias temas. Esu dėkinga Lietuvos karo akademijai, nes kelionei skyrė istoriką ir vairuo­toją, kurie padėjo šį norą įgyvendinti. Lydi­mi dr. Dariaus Juodžio mes tris dienas važinėjome ir lankėmės nuo Okupacijų ir lais­vės kovų muziejaus iki partizanų bunkerių, vaikščiojome po juos, o dr. D. Juodis mums pasakojo tikras istorijas. Buvome gen. J. Žemaičio vadavietėje-bunkeryje Šim­kaičių girioje, po to – Minaičiuose, kur 1949 m. vasario 16 d. partizanų vadai pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją“, – prisimena K. Buono.

Pasak jos, žurnalistas, per karą Ukrai­noje lankėsi apie 20 kartų, todėl sakė, kad Lietuvos Okupacijų ir laisvės kovų mu­zie­juje jam jausmas buvo toks pat kaip Ukrainoje, Bučos mieste, kur matė vienų žiau­riausių žudynių vietas. Jis taip pat sulaukė labai daug italų pozityvių žinučių – buvo didelis skaitytojų susidomėjimas. Susipažinę su Lietuvos partizanų kova, jie matė paraleles su šių dienų tarptautiniais įvykiais, todėl norėjo dar geriau pažinti Lietuvą ir jos istoriją.

Žinios – per sportinį iššūkį

Moteris rado ir netradicinių būdų istoriją priartinti prie šiuolaikinio žmogaus. Vienas jų – pernai su Lietuvos funkcinio sporto federacija buvo organizuotas generolo J. Žemaičio sportinis iššūkis. „Pagal jėgos ir ištvermės CrossFit treniruočių programą sukūrėme specialią treniruotę, kurią atlikdami dalyviai visą savaitę Vilniaus sporto klubuose galėjo filmuoti ir specialioje platformoje vėliau pristatyti pasiektus rezultatus. Pirmų trijų vietų laimėtojams vyrų ir moterų kategorijose dalinome prizus, – supažindina K. Buono. – Iššūkį priėmėme, minėdami generolo žūties datą – lapkričio 26-ąją, kada jis buvo sovietų sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Treniruotė vyko 45 minutes –būdamas tokio amžiaus, jis jis buvo nužudytas. Visi ki­ti skaičiai, kuriuos reikėjo atlikti, taip pat rėmėsi šiuo įvykiu. Taip stengėmės nau­­ju būdu visuomenę supažindinti su asmenybe, kuri yra likusi istorijos knygose. Šiuo atveju istorinė pamoka ir faktai visuomenei buvo skirti per sportinę veiklą. Panašaus stiliaus varžybas taip pat surengėme su Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, kurias lydėjo koncertas ir viktorina, mano ir mano sesers Anos Luisos Monse pasakojimai.“

Kotryna prisipažįsta, sportinį iššūkį planuoja organizuoti ir šiais metais, todėl tikisi, kad jis taps tradicija. Treniruotes kvies atlikti ne tik Lietuvos gyventojus. „Šiuolaikinės technologijos mums leidžia bendrauti ir vienas kitą pasiekti skirtinguose pasaulio žemynuose. Todėl paminėti už Lietuvos laisvę kovojusį ir savo gyvybę paaukojusį generolą Joną Žemaitį-Vytautą kviesime visą Lietuvos diasporą“, – tikisi Italijos lietuvė.

Koks diasporos vaidmuo?

Ji įsitikinusi, kad diaspora – tai ne at­si­traukimas, o galimybė. „Kiekvienas, gyvenantis svetur, yra savo šalies ambasadorius. Turime socialinį ir kultūrinį ryšį, kurį privalome išnaudoti, – sako Kotryna ir džiaugiasi, kad Italijos lietuvių bendruo­menė yra aktyvi. – Taip, tarp mūsų yra daug moterų, meilės emigrančių, kurios – išsilavinusios ir atlieka didelį indėlį lietuvių renginiuose, kituose užsiėmimuose. Pas mus veikia lituanistinė mokyklėlė, kuri taip pat neužmiršta mažųjų lietuviukų.“

Pati Kotryna bendruomenėje oficialiai neužima jokių pareigų, tačiau jų ir nereikia, kad galėtų kažką reikšmingo nuveikti. Ji organizuoja renginius ir diskusijas, rodo iniciatyvą nuo moksleivių pamokų iki sporto iššūkių, todėl suburia daugiau lietuvių kultūros ir istorijos sklaidoje: „Ban­dau Lietuvą reprezentuoti ir būti kiek galima aktyvia, dalyvauti renginiuose, kada mane pakviečia kalbėti apie šeimos patirtį, apie visos Lietuvos istoriją.“

Lietuvė atvirai kalba ir apie pilietiškumo stoką, kurią pastebi tarp tautiečių: „Kartais bijome išsakyti savo nuomonę, atrodo, kad vis dar gyvename okupacijos šešėlyje. Bet pokytis prasideda nuo mažų žingsnių – nuo bendravimo ir diskusijų, ku­­rios duoda rezultatą. Jos suburia žmones, kurie kartu ieško sprendimų.“

„Mes, diaspora, privalome domėtis ir palaikyti vieni kitus – tiek gyvenančius užsienyje, tiek Lietuvoje. Kaip, pavyzdžiui, visai neseniai buvo kultūros bendruomenėje, protestu reagavusiai į naujo LR kultūros ministro skyrimą. Džiaugiuosi, kad nelikome abejingi ir parodėme savo poziciją, jog palaikome šiuos žmones, – paaiškina K. Buono. – Mes nerizikuojame krize ir esa­me laisvi (reikšti nuomonę) įvairio­mis temomis. Vis dėlto, ir tarp mūsų pasitaiko  tokių, kurie nori išlikti neut­raliais.“

Apie diasporos vaidmenį ji kartu su asociacija „Baltika – Baltijos istorijos“ dar pernai Milane kvietė į diskusiją, kurioje dalyvavo ir Italijos žurnalistas, Milano universiteto profesorius, ukrainiečių bendruomenės atstovas. „Kartais pavienis diasporos atstovas jaučiasi labai silpnas, negalintis pakeisti situacijos ir dalykų, kurie vyksta aplink mus. Todėl diskutuodami kartu bandėme rasti, kas turi įtakos tokiems diasporos žingsniams, pradedant nuo informacijos dalinimosi šio informacinio karo laikais“, – prisimena lietuvė.

Moteris yra aktyvi ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) veikloje. Šiuo metu ji priklauso PLB Visuomeninių reikalų grupei ir tikisi, kad bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių diasporos bus galima dar daugiau sustiprinti: „Norisi, kad žmonės jaustųsi reikalingi, kad kiekvienas turėtų balsą.“

Kotrynos Buono istorija rodo, kad tikroji tautinė tapatybė ir meilė savo gimtinei nesibaigia prie sienų. Tai yra nuolatinis darbas, dalinimasis savo žiniomis, kitų tautiečių įtraukimas ir tikslas, kad lietuvybė gyvuotų visame pasaulyje, kad Lietuvos istorija ir kultūra pasiektų kiekvieną, kuris nori pažinti savo šeimos šaknis.