Atrasti, suburti, pasidžiaugti

JOLANTA Ona Vitkutė.

Egzodika III. Pasaulio lietuvių rašytojų antologija
(Sud. dr. Žydronė Kolevinskienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2025)

Specialiai III pasaulio lietuvių ra­šytojų suvažiavimui, šią vasarą vy­kusiame Vilniuje (apie jį rašėme pra­eitoje knygų klubo „Frida” rubrikoje š. m. birželio 21 d. – Red. past.) pa­reng­ta antologija „Egzodika III“ pristatė 33 autorius. Pavadinimas „Egzo­di­ka“ – tai sumanytas naujadaras, ku­riame žaismingai dera žodžiai „eg­zotika“ ir „egzodas“. Jau nuo pirmojo leidinio čia norėta parodyti kuo di­des­nę šalių, tekstų, žanrų įvairovę, tad ir šioje antologijoje rasite ir poezi­jos posmų, ir vaikų literatūros, ir pje­sių, ir prozinių miniatiūrų. Kiek­vienam autoriui čia skirtą skiltį su­daro du dėmenys: trumpa biografija ir pamąstymai apie kūrybinę kalbą bei kūrybos ištrauka. Kita svarbi knygos dalis – „Lietuvių egzodo klasi­kos sukaktys“, kurioje prisimenami keturi autoriai.

Džiaugiuosi lietuvių rašytojais, suvažiavusiais į Vilnių iš skirtingų pasaulio šalių. Vėl ir vėl sklaidau III Pasaulio lietuvių rašytojų kūrybos antologiją tarsi magiškų susitikimų prisiminimus. Nauji eilėraščiai, tal­pi­nantys žodžiuose namus (Judita Grublienė, JK), virstantys užkalbėjimais (Kristina Janušaitė-Valleri, Ita­lija), „nuo išvykimo iki sugrįžimo“ (Sandra Petraškaitė-Pabst, Vokietija) – jau mano pamėgtų poetų, rašytojų ir atrasti nauji vardai. Dviejų kalbų energiją pulsuojantys prozininkės Vilma Kava tekstai. Mistiškai vieną epizodą po kito pinanti rašytoja Nijo­lė Marytė Šerniūtė. „Rašyti lietuviš­kai – man lyg vaikščioti po girią, ku­rią pažįsti, kurioje jautiesi saugiai (…), – sako Loreta Vilkytė, besidalinanti savo pjesės ištrauka. Kiekvie­nas antologijos puslapis prisotintas gyvenimo prasmių. Skaityti įdomu ne tik kūrybos ištraukas, bet ir auto­rių pamąstymus apie kūrybos esmę, kalbos paskirtį, jos perteikiamas bū­senas ir emocijas. Tai ir antologijos sudarytojos – dr. Žydronės Kolevins­kienės nuopelnas.

Pasaulio lietuvių rašytojų suva­žia­vimo anto­logijos „Egzodika III“ sudarytoja – humanitarinių mokslų daktarė, docentė Žydronė Kolevin­skienė (Lietuvių literatūros ir tauto­sakos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas – VDU) išeivijos litera­tūra susidomėjo dar doktorantūros lai­kais, rašydama disertaciją apie Nelės Mazalaitės kūrybinį palikimą, jos pasakojimo savitumą. Šiomis te­mo­mis literatūrologė domisi, tyrinėja iki šiol. Ne kartą apsilankyta ir Čikagoje, Lituanistikos tyrimo centre, renkant medžiagą apie JAV gyvenančias lietuvių moteris rašytojas ir apie Lietuvių rašytojų draugijos veik­lą (LRD). Tad mokslininkė „Drau­go“ skaitytojams puikiai žinoma.

Šį kartą su dr. Žydrone Kole­vins­kiene kalbamės apie Pasaulio lietuvių rašytojų antologijos „Egzodi­ka III” sudarymo patirtis, čia prista­to­mų literatūros žanrų ir stiliaus įvai­­rovę, nežinomų autorių atradi­mus, ir dukros dovanotą sąsiuvinį, primargintą citatų.

Pasidalinkite savo patirtimi apie III Pasaulio lietuvių rašytojų antolo­gijos „Egzodika III“ sudary­mą. Ar gel­bėjo pirmųjų dviejų an­tologijų organizavimo patirtys, tę­siamos tra­dicijos? Ar visas norėtas naujas idėjas pavyko įgyvendinti? O gal beruo­šiant įvyko ir ku­riozinių situacijų – prisiminki­te.

Pasaulio lietuvių rašytojų anto­lo­gijų sudarymas nėra mano pirmasis tokio pobūdžio darbas. 2007 m. esu parengusi ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido išeivijos prozi­nin­­­kės Nelės Mazalaitės kūrybos rink­­tinę, 2011 m. parengiau Ievos Simonaitytės romano „Aukštųjų Ši­mo­nių likimo“ naują leidimą, skirtą mokykloms, tais pačiais metais mo­te­rų kūrybos antologiją anglų kalba „No Men, No Cry: Contemporary Li­thuanian Women’s Prose“, kurią iš­leido Tarptautinių kultūros progra­mų centras. Esu prisidėjusi ir prie kelių dalių akademinio pobūdžio kny­gos „Vištytis“ rengimo.

Pirmąją antologijos „Egzodika“ dalį rengėme trise – dr. Loreta Ma­čianskaitė, dr. Saulius Vasiliauskas ir aš. Būtent nuo pirmosios dalies ir gimė tokio leidinio tęstinumo idėja. Esminis skirtumas: pirmojoje antolo­gijoje publikuojamų autorių tekstai – tai nebūtinai Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime dalyvavusių auto­rių kūryba. Kūriniai antologijai buvo atrinkti būtent antologijos sudarytojų literatūrologų. Rengiant ir leidžiant antrąją ir trečiąją antologijas, buvo atsisakyta atrankos ir nuspręsta, kad iš esmės publikuojama visų, į suvažiavimą atvykstančių autorių kū­ryba. Ir man, ir kitiems Lietuvių lite­ratūros ir tautosakos instituto kolegoms labiausiai norėjosi į Lietu­vos literatūrinį lauką ir literatūrinį vyksmą įtraukti autorius, kuriančius ne lietuvių kalba, kurie šiandieniniam Lietuvos skaitytojui labai mažai žinomi arba visai nežinomi. O tokių puikių, talentingų ir įdomių rašytojų yra nemažai: Jocelyn Bartkevičius, Jura Reilly, Karolis Gintaras Žukaus­kas, Lina Ramona Vitkauskas ir kt. Gaila, bet šios projekto dalies nepa­vy­ko įgyvendinti. Bet galiu pasidžiaug­ti, kad būtent Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavime pavyko atrasti iki tol man nežinomų autorių kūrybos. Toks yra ir šio renginio, ir antologijos tikslas – suburti.

Antologijoje publikuojami trisde­šimt trijų autorių poezijos, prozos, dramos tekstai, vaikams skirta kūryba. Taip norėta atspindėti įvairius literatūros žanrus ir stilius. Antologijo­je skelbiamos grožinių tekstų ištrau­kos, rašytos „dypukų“ vaikų, t. y. kartos, gimusios ne Lietuvoje. Taip pat kūryba autorių, kurių išvykimą iš Lie­tuvos ženklino ne politinės, bet ki­tos priežastys, susijusios ir su globali­zacijos amžiaus tranzitiniu gyveni­mu ar asmeninės sėkmės paieško­mis. Migracijos studijų tyrinėtojo Ste­no Moslundo siūloma tarpkultūrinio tapsmo greičių teorija kaip tik ir liu­dija šių autorių kuriamos literatūros pobūdį: nuo tarsi savaime mažėjan­čio tėvynės ilgesio kūryboje iki „įte­kė­jimo“ į svetimą kultūrą per mišrią šeimą, vaikus ir vėlgi intelektualinio „ištekėjimo“ – jau kitokios kokybės įsiliejimo į gimtosios literatūros kontekstą.

Autoriai antologijoje publikuojami abėcėlės tvarka. Kiekvieną pristato trumpa biografija lietuvių kalba (su nuotrauka), mintys apie kūrybos kalbą ir kūrybos ištrauka. Literatū­rologė Violeta Kelertienė iš JAV prisipažįsta, kad mąsto tik anglų kalba, bet atvažiavusi į Lietuvą pradeda mąstyti pusiau lietuviškai, pusiau angliškai. „Kai kalbu lietuviškai, nesijaučiu cool“, – viename interviu yra sakiusi profesorė. Autoriai buvo kviečiami reaguoti į šią mokslinin­kės mintį, trumpai reflektuoti tokias temas kaip „Ką man reiškia kūryba?“, „Mano kūrybos kalba“. Dalis auto­rių, kurių kūryba skelbiama, yra gerai pažįstami Lietuvos skaitytojams, dalies rašytojų kūryba buvo publikuota ankstesnėse antologijose 2019 ir 2022 metais. Tačiau, kaip ir minėjau, yra ir naujų vardų, debiutuojančių autorių, kurių grožiniai tekstai publikuojami pirmą kartą.

Na, o kuriozinių situacijų turbūt niekada neišvengsime, kai ir renginį organizuojame, ir paraleliai leidinį rengiame. Vienos autorės eilėraščių niekur elektroniniame pašte nera­dau, bijodama, kad kažkokiu būdu „pra­­ganiau“. Pasirodo, autorė manė išsiuntusi, o iš tiesų – ne… Tai šiuo atveju buvau labai dėkinga vertėjams Mariui Burokui ir Aurelijui Piesinui, kurie paskutinėmis dienomis ir naktimis dar vertė atsiųstuosius tekstus.

„Egzodikoje III“ septyniolika au­to­rių dalijasi savo poezija. Ar galėtu­mėt išskirti tam tikras poetines tendencijas? Ar jos atspindi dabartinės lietuvių išeivijos kūrybos kryptis? Ar būtų prasminga išskirti panašumus ir skirtumus su pastarųjų metų poezija Lietuvo­je gyvenančių ir rašančių autorių?

Negalėčiau išskirti poetinių tendencijų vien todėl, kad nemaža dalis autorių yra debiutuojantys, kai kurie dar nėra išleidę nė vienos knygos. Lygiai taip pat negalėčiau atsakyti, ar į antologiją patekusių autorių kū­ryba atspindi lietuvių išeivijos kūrybos kryptis. Kodėl? Nes didžioji dalis autorių kuria lietuvių kalba, publi­kuojasi Lietuvos leidyklose, knygas pristato Lietuvoje, jų adresatas – Lie­tuvos skaitytojas. Jeigu palygintume lietuvių egzodo rašytojus, kūrusius svetur 1950–1990 m. – situacija buvo šiek tiek kitokia. Jie rašė egzilyje, jų knygos buvo leidžiamos ne Lietuvoje, kai kurie rinkosi savo kūrybą versti, kad pasiektų ir anglakalbius skaitytojus. Manau, kad šiandieninė už Lie­tuvos ribų lietuviškai kuriama, Lie­tu­voje leidžiama literatūra natūraliau įsirašo į Lietuvos literatūrinį kontekstą n­ei į egzodo. O ir dauguma te­mų yra universalios – ilgesys, vienat­vė. Atskirai paminėčiau ir išskirčiau Paul Jaskunas, kurio ryšys su Lietu­va ne tiesioginis, o savųjų šaknų, sa­vo protėvių genties poetinė paieška.  Labai įdomi Kristinos Janušaitės-Val­leri poezija, kurios adresatas jau ne tik Lietuvos, bet ir Italijos skaitytojas. Man įdomi ne Lietuvoje kuriama moterų poezija, kurioje atsispindi žolynai ant prijuostės (Jolanta Ona Vitkutė), naratyvinio tipo elegijos so­džiui (Virginija Tarnauskaitė), raibuliuojančios atminties eilėraščiai (Jutta Noak). Dalis autorių dar tik ieško savojo braižo.

Taip pat norėtųsi šiek tiek pla­čiau pakalbėti apie an-to­logijoje publikuojamas prozos ištraukas (nuo romanų ir pjesių iki psichote­rapinių užrašų bei vaikams skirtos litera­tūros). Ar pavyktų šešiolika autorių, pristatytų knygoje, su­sisteminti, „sudėlioti į literatū­ros lentynėles”?

Įrašant autorių į literatūros isto­ri­ją, jo kūryba priskiriama tam tikrai epochai, tam tikrai literatūros kryp­čiai, pasakojimo stiliaus tendencijoms. Tad vėlgi į tvarkingas ir norimas „lentynėles“ niekaip nepavyktų sudėlioti, nes tekstai skirtingų žanrų – proza (romano ištraukos, psichoterapinės pasakos suaugusiems) ir dra­ma (pjesių ištraukos). Tik norėčiau pabrėžti, kad būtent dramos žanro ne­buvo nei pirmojoje, nei antrojoje antologijose. Gera žinia, kad šio žan­ro kūriniai yra kuriami už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių kūrėjų, nes tai mažiau populiarus žanras nei epika ar lyrika. Prancūzijoje gyve­nan­ti Aušra Matulevičiūtė Lietuvos skaitytojams žinoma iš novelių roma­no „Ilgesio kojos“, o šių metų antolo­gijai atsiuntė būtent pjesės ištrauką. Savo nišą labai aiškiai užima dokumentikos žanras (atsiminimai, autobiografiniai fragmentai) – Eglės Gar­rick, Vasilij Jaškino tekstai. Manau, kad ateityje šio žanro kūrinių tik daugės. Svarbu, kad daugėja ir vaikų literatūros tekstų – prie vaikams (ir ne tik) rašančios Jolantos Onos Vit­kutės šiais metais prisijungė Jolita Zykutė.

„Egzodika III“ prisimenami ir keturi lietuvių egzodo klasikos autoriai. Kaip juos atsirinkote? Nors apie tai rašote ir knygos įžangoje – negaliu jūsų nepaklausti, kuo ši an­to­logijos dalis įdomi ir svarbi skaitytojams?

Skyrius „Lietuvių egzodo klasi­kos sukaktys“ – labai svarbi antologijos dalis. Publikuojami keturių auto­rių, kurių gimimo jubiliejus minime šiais metais, kūriniai – Eglės Juod­valkės, Juozo Kėkšto, Antano Rimy­džio eilėraščiai ir Alės Rūtos biogra­finės apysakos apie poetą Bernardą Brazdžionį ištrauka. Būtina pabrėžti, kad 2025-aisiais minime ir Henriko Nagio, Mariaus Katiliškio, Vlado Šla­i­to, Henriko Radausko jubiliejinius metus. Keli Vlado Šlaito eilėraščiai bu­vo publikuoti „Egzodikoje II“. Šioje anto­logijoje tikslingai parinkti šiandieniniams skaitytojams mažiau žinomi, primiršti vardai (Kėkšto, Ri­mydžio, Alės Rūtos), taip aktualizuojant jų svarbą lietuvių literatūros isto­rijai. Svarbus Eglės Juodvalkės kelių eilėraščių publikavimas šioje antologijoje, prisimenant ją kaip I pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo 2019 m. dalyvę.

Su Egle Juodvalke susipažinau labai seniai (dabar net ir neprisiminsiu, kurie tai buvo metai). Ji labai domėjosi mano tyrimu apie DP kartos moterų kūrybą išeivijoje. Susitik­davome ir Amerikoje, bet dažniau – Lietuvoje. Kartu su ja ne vienerius metus keliavome po Lietuvą Poezijos pavasario metu. Skaitė paskaitą universiteto studentams, kartu su rašytoja Vanda Juknaite dalyvavo disku­si­joje tuomečio Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto auditorijoje. Ir, žinoma, buvo I  Pasau­lio lietuvių rašytojų suvažiavimo da­lyvė. Rašydama In memoriam Eglei Juodvalkei jaučiau ypatingą vidinį įsipareigojimą,

Kokius įspūdžius paliko pa­sau­lio lietuvių rašytojų kūrybos skaitymai Rašytojų klube? Kas buvo labiausia prie širdies, galbūt kas nors maloniai nustebino?

Šilti, jaukūs pasaulio lietuvių ra­šytojų suvažiavimo dalyvių kūrybos skaitymai Rašytojų klube Vilniuje. Labai naudingos ir diskusijos, vykusios po skaitymų. To reikia ir mums, organizatoriais – kaip toliau planuoti tokio pobūdžio renginius, – ar planuo­ti, ar perleisti iniciatyvą patiems rašytojams.

Pati rašote straipsnius ir knygas, susijusius su diasporos ir mig­racijos tyrimais, moterų literatū­ros studijomis, šiuolaikine lietuvių literatūra. O ar niekada nešo­vė mintis parašyti eilėraštį? Ar už­ra­šų knygelės nėra primargintos įkvėptų minčių?

Eilėraščius esu rašiusi mokykloje (buvo publikuoti ir „Moksleivyje“). Parašiusi eilėraštį esu, atsisveikinda­ma su šviesios atminties Mamyte. Bet kad tikslingai kurčiau grožinę litera­tūrą – tikrai ne. Gal kad labai daug skaitau ir matau, kad šiandien tampa madinga būtinai kažką rašyti, išleisti ir save pristatyti rašytoju, labai daug yra rašančių (ir nebūtinai kokybiš­kai) ir vis mažėja skaitančių. Užrašų knygelės primargintos darbinių susitikimų ir posėdžių laikų. Nelabai jose liktų vietos grožinei kūrybai. Turiu atskirą, dukros dovanotą, sąsiuvinį, kur retkarčiais pasižymiu vieną ar kitą citatą iš perskaitytų knygų ar mintis, kurios bus reikalingos mano moksliniam tyrimui.

Turbūt sudarinėdama „Egzo­di­ka III“ ją perskaitėte ne vieną kartą. O kokią knygą šiuo metu skaitote? Arba kokios knygos šiuo metu guli ant jūsų naktinio-va­sarinio staliuko?

Esu dėstytoja, mokslininkė, tad įprastai mums vasara darbingiausias laikas – mažiau skaitome knygas sa­vo malonumui, o daugiau tas, kurios reikalingos vasarą rašomiems straipsniams ar studentams dėstomo kurso atnaujinimui (VDU dr. Žydronė Kole­vinskienė dėsto Naujausiąją lietuvių literatūrą ir Diasporų literatūrą – Red. past.). Be to, dažniausiai paraleliai skaitau kelias knygas, tad šiuo metu ant mano stalelio guli Olgos To­karczuk romanas „Empūsijas“, Ser­hi­jaus Žadano „Duonos paliaubos“ bei Janinos Degutytės laiškų tritomis, kurį neseniai išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Dėkui už išsamius atsakymus. Belieka tik pasidžiaugti, jog anto­logija kartu su lietuvių rašytojais jau pasklido po visą pasaulį!