Balzeko muziejuje – išskirtinė paroda

Balzeko lietuvių kultūros muziejus naują sezoną pradėjo svarbiu kultūriniu įvykiu – rugsėjo 28 čia buvo atidaryta paroda, pavadinta „BeLonging: Lithuanian Artists in Chicago 1900 to Now” („Sąsaja: Lietuvių menininkai Čikagoje nuo 1900-ųjų iki dabar“). Joje eksponuojami 29 autorių kūriniai.

PARODA – ATNAUJINTOJE MUZIEJAUS ERDVĖJE

Tai, ko gero, pirmoji tokia paroda, atskleidžianti lietuvių emigrantų menininkų kūrybą toli nuo gimtinės. Parodos rengėjų sumanymas – ne tik parodyti šiuos emigracijoje sukurtus meno darbus, bet ir trumpai pristatyti jų autorių gyvenimo bei kūrybos istorijas, kartu atskleidžiant šių menininkų kūrybinį indėlį į Čikagos vaizduojamąjį meną, dizainą, architektūrą.

Dar vienas svarbus parodos tikslas – pristatyti lietuvių menininkų kūrybą amerikiečių visuomenei. Todėl ji įsiliejo į Čikagos miesto meninę erdvę – ekspozicija yra didžiulio projekto „Art Design Chicago“, skirto įvairių tautų meno ir kultūros mylėtojams, dalis. Išsamiau apie tai galima sužinoti ir artdesignchicago.org internetiniame tinklalapyje.

Gausiai susirinkusius parodos atidarymo šventės svečius pasitiko visiškai pasikeitusi ir atnaujinta trečiajame muziejaus aukšte esanti parodų salė: perdažyta, su naujai perskirstytomis ekspozicinėmis erdvėmis, kurias užpildė trijų lietuvių emigracijos bangų atstovų rinktiniai kūriniai.

KETVERIŲ METŲ DARBAS – LANKYTOJŲ DĖMESIUI

Muziejaus prezidentė Sigita Balzekas, atidarydama parodą, sakė, kad ji buvo rengiama ketverius metus – tiek laiko prireikė tam, kad būtų atrinkti ir parengti eksponavimui menininkų kūriniai. Ji pristatė tą darbą atlikusią parodos kuratorę Viktoriją Kašubaitę-Matranga, kuri atliko didžiulį darbą, asmeniškai bendraudama su parodos autoriais arba asmenimis bei meno įstaigomis, padovanojusiais ar paskolinusiais parodai jau iškeliavusių amžinybėn menininkų darbus, aprašydama parodos dalyvių biografijos ir kūrybos faktus. Kalbėtoja taip pat padėkojo parodos rengėjų komandos narei – LR generalinio konsulato Čikagoje kultūros reikalų atstovei Ievai Dilytei Houghton, parodos rėmėjams, tiems, kurie šiai parodai padovanojo arba paskolino meno kūrinius  ir visiems, kurie savo darbu prisidėjo prie šio renginio.

Sveikinimo žodžius tarė Viktorija Kašubaitė-Matranga, Ieva Dilytė Houghton, Terra Foundation for American Art atstovė Eva Silverman ir kt. Į sceną bendrai nuotraukai buvo pakviesta parodos rengėjų komanda: konsultantė meno istorikė Indra Kalnina Lacis, dizaineris Markus Dohner, Ieva Dilytė, Viktorija Kašubaitė-Matranga, Sigita Balzekas ir grupė į atidarymą atvykusių menininkų – parodos dalyvių: Dalia Ancevičius, Vincentas Lukas, Monika Plioplytė, Ada Sutkuvienė, Laimis Urbonas, Aušrinė Kerr, Giedrė Žumbakis, Alexandra Eiva. Reikėtų paminėti dar vieną parodos konsultantą, meno istoriką Rolf Achille, kuris taip pat prisidėjo savo patarimais.

Parodos atidaryme dalyvavo ir Lietuvos nacionalionio dailės muziejaus gen. direktoriaus pavaduotoja tyrimams ir leidybai dr. Algė Andrulytė bei Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų vadovas dr. Giedrius Gulbinas.

Pasibaigus oficialiajai atidarymo daliai, svečiai pasklido po salę. Išties, palyginti nedidelėje jos erdvėje, panaudojant išmaniai suplanuotas pertvaras, skiriama pakankamai erdvės eksponuoti kiekvienam tapybos, tekstilės, taikomosios dailės, fotografijos ir skulptūros darbui. Prie kiekvieno kūrinio yra pateikta koncentruota keliasluoksnė informacija: ne tik darbo pavadinimas ir autoriaus pavardė, bet kartu surašyti ir svarbiausi menininko gyvenimo bei kūrybinio kelio faktai. Tai suteikia papildomo gylio šiai ekspozicijai. Net ir neblogai su išeivijos menine kūryba susipažinęs žmogus čia tikrai atras nemažai naujo, iki šiol negirdėto.

ATIDARYMO DIENĄ – DAILININKŲ MINTYS

Šventiniame sveikinimų, pokalbių ir aptarimo šurmulyje „Draugas“ pakalbino keletą parodoje dalyvavusių autorių, jiems pateikdamas kelis klausimus:

Kokios jūsų mintys šią šventinę parodos atidarymo dieną?

Kokios parodos, kuriose jums teko dalyvauti, yra pačios įsimintiniausios?

Kokie yra dabartiniai jūsų kūrybiniai sumanymai?

Ada Sutkuvienė (tapytoja, grafikė tekstilininkė)

„Šioje parodoje jaučiuosi labai jaukiai. Aš bijojau, kad ji bus klaustrofobiška, bet ne – tokia nedidelė, palyginti, erdvė labai gražiai sutvarkyta, padalinta, labai joje smagu. Turiu penkis vaikus, aštuonis anūkus – labai gera, kad didžiulė mano šeima susirinko į šios parodos atidarymą.

Aš dažniausiai dalyvaudavau grupinėse dailininkų parodose, tokių parodų mano gyvenime buvo daug, bet individualių mažai turėjau. Pamenu vieną buvau surengusi Lemonte.

Turiu įvairių kūrybinių minčių, bet jau sunku  jas įgyvendinti –  man jau beveik 93 metai, todėl vargas siūlą į adatą įverti.“

Alexandra Eiva (daugeliui parodos lankytojų buvo įdomu sužinoti, kad anksčiau, dirbdama dizainere Chicago Transit Athority (CTA) ji sukūrė firmos logotipą, kuris daugiau nei dešimtmetį puošė Čikagoje važinėjančius autobusus. Šis logotipas, tarp kitų jos darbų, eksponuojamas parodoje)

„Tai svarbus mūsų tautos kultūros įvykis, tai informacija, kiek mes, lietuvių dailininkai, turėjome įtakos Čikagos kultūrai. Kai aš dar buvau maža, man Čikaga buvo visas gyvenimas. Nors su tėveliais eidavome į Jaunimo cenntrą, lankėme lietuvišką bažnyčią, bet aš visuomet jaučiau, kad Čikaga yra spalvinga, ryški, įkvepianti kūrybai. Man menas nuo vaikystės darė ir tebedaro didžiulį poveikį. Aš turėjau rožių darželį Marquette Parke, kuriame mes sėdėdavome, tarp sėdinčiųjų buvo ir dailininkas Mikas Šileikis, žiūrėdavome ir švytėdavome. Tokie momentai man yra kaip auksas.Mano mama bendraudavo su dailininkais Miku Šileikiu ir Adomu Varnu. Ir aš atsimenu, dar būdama maža, lankiausi jų studijose ir mačiau, kaip šie dailininkai kuria. Aišku, tuomet net negalėjau pagalvoti, kad mano pačios darbai bus eksponuojami bendroje parodoje. Savo darbus esu eksponavusi bendrose ir personalinėse parodose ir amerikietiškose, ir lietuviškose erdvėse.

Dabar kuriu savo meną – instaliacijas (jos buvo eksponuojamos Lemonte) eksperimentuoju. Kol kas mano darbus galima pamatyti tik mano namuose, bet gali būti, jog surengsiu jų parodą.“

Vincas Lukas (grafikos dizaineris)

„Aš esu labai patenkintas šia paroda. Prisimenu, kaip prieš ketverius metus pas mane atėjo Viktorija Kašubaitė-Matranga ir paprašė parodai kelių darbų. Aš tuomet jau buvau pardavęs namą ir krausčiausi į kitą būstą. Čia eksponuojami jos atrinkti mano darbai. Per gyvenimą daug sukūriau. Lietuviams kūriau už dyką, o amerikiečiams dirbau, užsidirbdamas pragyvenimui.

Esu dalyvavęs parodose, bet tikrai jų neskaičiavau. Esu įvertintas ir laimėjęs keletą prizųamerikiečių rengtose parodose. Čia eksponuojama labai maža dalis mano darbų, esu jųpadaręs tūkstančius.

Prieš dvejus metus padariau paskutinį darbą ir dabar – pertrauka. Atidirbau kaip menininkas 44-erius metus, užtenka.“

Jonas Dovydėnas (fotomenininkas)

„Gerai, kad šioje parodoje skyrė ir fotografams vietą. Paroda įspūdinga, plati, labai gražiai eksponuojama. Joje yra trys mano darbai, kurie buvo atrinkti iš kelių mano paties pasiūlytų. Daug turėjau parodų. Pirmoji buvo Čikagoje, Art Institute prieš keliasdešimt metų. Šiuo metu kuriu savo kūrybos archyvą. Persikėlęs į kitą būstą, noriu sutvarkyti savo darbus. Turiu kūrybinių minčių, tad, baigęs privalomus darbus, imsiuos jas įgyvendinti.“

Monika Plioplytė (jaunosios kartos dailininkė, JAV baigė meno dizaino bakalauro ir magistro studijas)

Aš labai didžiuojuosi, būdama tos parodos dalimi, ji yra  labai svarbi. Viktorija pirmąkartą pas mane į studiją atėjo prieš kokius dvejus metus ir pati atrinko mano darbus į šią parodą. Man atrodo, kad jai patiko tas darbas, kuris talpina ir lietuvių mitologijos, ir tautosakos elementus. Mes kalbėjomės, nes ji labai domėjosi mano gyvenimo ir kūrybos istorija. Aš padėjau įrengti šią parodą, todėl ji man dvigubai brangi – kaip autorei ir rengimo komandos narei.

Aš esu 2001 metais kartu su tėvais ir broliu atvykusi iš Lietuvos, bet Amerikoje gyvenu jau daugiau nei dvidešimt metų. Dabar jau septynerius metus gyvenu Čikagoje ir dirbu pagal specialybę dailininke.

Netrukus, lapkričio aštuntą dieną bus atidaryta mano personalinė paroda Columbia College Chicago galerijoje.

PARODA ATIDARYTA, BET DARBAI TĘSIAMI

 „Draugas“ pakalbino ir parodos kuratorę Viktoriją Kašubaitę-Matranga.

Kokios jūsų nuotaikos po parodos atidarymo? Ketveri metai rimto darbo ir štai – pagaliau visuomenei pateiktas rezultatas.

 Nuotaika pakili, bet pati jaučiuosi labai išvargusi. Vaikštinėdama po salę ir apžiūrėdama ekspoziciją, matau, kad dar kai ką reikia taisyti, papildyti. Bet šiaip mes esame labai laimingi, mūsų visa komanda smarkiai dirbo, ypač paskutinę savaitę – net ilgais vakarais, todėl visi buvo išvargę, trūko miego. Labai džiaugiamės, kad tiek daug žmonių prisirinko: matėme ir naujų veidų, ir daug senų mūsų draugų. Atrodo, kad tai, kas padaryta, daug kam patiko. Sulaukėme daug komplimentų, gėlių. Bet tai dar nėra mūsų projekto pabaiga – reikia parengti parodos katalogą.

Kada turėtų būti išleistas šis katalogas?

Iš Vilniaus atvyko du žmonės – Lietuvos nacionalionio dailės muziejaus gen. direktoriaus pavaduotoja tyrimams ir leidybai dr. Algė Andrulytė bei Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų vadovas dr. Giedrius Gulbinas. Su Sigita ir Ieva Dilyte pasitarėme – visą katalogo medžiagą turime įteikti lapkričio pradžioje, kad Lietuvoje galėtų redaguoti ir išversti iš anglų kalbos į lietuvių. Ši knyga numatoma išleisti dviem kalbomis. Dar nemažas darbas – iš parodai paveikslus paskolinusių žmonių gauti leidimus, kad galima tų paveikslų nuotraukas spausdinti šiame kataloge. Žodžiu, darbų daug, o laiko liko tik kiek daugiau nei mėnuo.

Kokie dabai jums, rengiant šią parodą, buvo sunkiausi ir kokie smagiausi, įdomiausi?

Smagiausi buvo pasikalbėjimai su visais dailininkais. Ypač su Ada Sutkuviene. Mane ji tiesiog sužavėjo – tokia įdomi asmenybė. Ir jos darbai ir karjera daro didžiulį įspūdį. Ji tikrai nepaprasta moteris, mums ji – tikras lobis. Aš kalbėjausi su Ada Sutkuviene ir lietuviškai, ir angliškai, o Arvydas Reneckis prifilmavo tų pokalbių apie 45 minutes. Neparodėme to filmo per atidarymą, nes nebuvo sąlygų. Tas filmas bus rodomas internetu, kad žmonės galėtų pasirinkti sau tinkamą laiką ir ramiai pasižiūrėti.

Ir man buvo labai įdomu susipažinti su Laimiu Urbonu, buvau pas Aušrinę Kerr namuose, ten taip jauku…Ir Monika Plioplytė yra labai įdomi. Taip pat pirmos kartos Antanas Skupas. Atradome kelis nedidelius Kazimiero Žeromskio darbus. Tas tyrinėjimas man labiausiai patinka ir kai užtinku netikėtų dalykų, Pavyzdžiui, Petras Aleksa: radau Chicago History  ir vartydama užtikau kelias nuotraukas, buvo džiaugsmas surasti, kaip Petras kūrė tą savo modelį tą savo futuristinę ateities telefono būdelę. Buvo smagu lankytis bažnyčiose, kur yra mūsų dailininkų darbų. Mes važiavome su Tauru Bubliu tų darbų fotografuoti.

Kas buvo sunku – tai fizinis darbas, ypač ta paskutinė savaitė prieš parodos atidarymą. Mums labai pagelbėjo Monika Plioplytė, kuri yra patyrusi parodų rengimo, darbų eksponavimo specialistė. Ji netgi iš specialios medžiagos padarė knygų ekspozicijoms skirtas vitrinas – tai Algimanto Kezio, Vytauto Virkau knygos jose eksponuojamos.

Taip pat buvo sunku parašyti tuos tekstus, kurie yra prie dailininkų paveikslų. Nes aš rinkau, kaupiau informaciją, taip pat ir iš pokalbių su dailininkais. Ta mūsų koncepcija diktavo pokalbius. Kelerius metus aš bandžiau aprėpti ir suvaldyti tuos visus naratyvus. Visi pasakojimai yra apie Čikagą: kaip dailininkai čia kūrė ir kaip miestas paveikė šiuos menininkus, kaip jie dalyvavo dailininkų bendruomenėse – ir ne tik lietuvių.

Parodos lankytojai yra ne tik lietuviai. Muziejaus tikslas – skleisti žinias apie Lietuvą kitataučiams. Mes turėjome papasakoti, kas yra ta Lietuva  aprėpti daugiau nei šimto metų lietuvių Čikagoje istoriją. Reikėjo paaiškinti, kodėl žmonės traukėsi iš Lietuvos, kodėl čia atvyko – ir tie tikslai taip pat veikė dalies parodos autorių pristatymo naratyvą. Nes tai yra arba migrantai, arba migrantų vaikai. Penki dailininkai yra iš pirmos bangos, gal šeši – iš DP bangos, taip pat yra ir ištos bangos, kuri atvyko į Čikagą po 1991 metų.

Man teko atrinkti dailininkus, tai padaryti buvo nelengva, nes parodinė erdvė yra ribota, o lietuvių dailininkų yra daug – mūsų tautiečiai yra labai kūrybingi.

Buvo informacija, kad kartą per mėnesį parodą pakomentuos gidas. Ar tik ne jūs pati būsite ta gidė?

Taip, aš būsiu gidė. Tik dar nežinau, ar mano vadovaujama parodos apžiūra bus kas mėnesį, ar tik specialiems įvykiams. Atidarymo metu Sigita paminėjo muziejaus moterų gildijos narių susibūrimą, bus Lietuvių Fondo vakaras, taip pat bus rengiami specialūs renginiai, kuriuose mes turėsime paskaitų, rodysime filmuotą medžiagą ir t.t. Spalio 12 dieną skautai akademikai rinksis į savo suvažiavimą Oakbrook viešbutyje, tai aš to renginio metu kalbėsiu apie parodą. O jeigu grupės nori užsiregistruoti specialiam pasivaikščiojimui, aš galėčiau mielai pasakoti