DRAUGAS Lithuanian World Wide News
Havajai – tai vieta, kur žemė dar kuriama. Čia ne metafora, o faktas: po kojomis juda lava, o ugnikalniai vis dar gyvi. Jie tylūs, bet niekada negęstantys. Galbūt todėl būtent čia, sausio 17–18 dienomis, įvyko JAV lietuvių vakarų apylinkių sąskrydis „Banga Havajuose“ – susitikimas, kuriame lietuviška lyderystė buvo ne „mokoma“, o išgyvenama.
AUŠRA SHTARKA
JAV Lietuvių Bendruomenės (LB) Vakarų apygardos organizacijos jau treti metai iš eilės renkasi į lyderystės seminarus. Šiemet sausį tokį seminarą JAV LB Vakarų apygardos valdyba kartu su Havajų LB surengė Honolulu. Tai nebuvo eilinis seminaras. Čia susirinko 35 lyderiai – žmonės, kurie savo kasdieniais sprendimais palaiko Lietuvą gyvą tūkstančius kilometrų nuo jos sienų. Tai buvo procesas, judėjimas, vidinis virsmas, kuriame lietuvių diaspora iš JAV vakarų pakrantės susitiko puoselėti džiaugsmą lyderystėje ir taip pat atsakyti sau ir kitiems: kodėl mums reikia lietuvybės – ir kam mums reikia vieniems kitų?
Tie, kam pasisekė atvažiuoti dieną prieš renginį, buvo pakviesti paplaukioti laivais su dviem lietuviais kapitonais. Plaukioti po havajietiškus vandenis buvo tik viena romantiškai skambanti istorijos dalis. Karūnavo mūsų pasiplaukiojimą plazdančios trispalvės okeano fone. Du laivai su lietuviškomis trispalvėmis, iškeltomis ant glotstiebių, buvo širdį glostantis ir istorinis reginys.
Sąskrydį atidarė ir visus sveikino JAV LB Havajų apylinkės pirmininkas Adrijus Dvareckas ir JAV LB Vakarų apygardos pirmininkė Sigita Barysienė.
Svarbią sąskrydžio dalį sudarė Lietuvos Respublikos generalinės konsulės Los Angeles Sandros Brikaitės pranešimas. Ji pristatė konsulato veiklą, planuojamas konsulines misijas Portlande ir San Francisce, kvietė į balandžio 27–30 d. Los Angeles vyksiantį Šiaurės Amerikos ir Lietuvos verslo forumą bei ragino lietuvius verslininkus jungtis ir būti matomais.
Kai lava dar karšta
Sąskrydžio širdimi tapo lyderystės seminaras „Džiaugsmas lyderystėje“, kurį vedė Žilvinas Beniušis iš Lietuvos. Žilvinas – tas lyderis, kuris leidžia klysti, o tada parodo, kaip iš tos klaidos ,,išvažiuoti“ su šypsena ir gera pamoka kišenėje. Teatro scena, auditorija ar verslo komanda jam – ta pati gyva erdvė, kur svarbiausia yra žmogus, ryšys ir drąsa bandyti. Vadovaudamas savo teatrui, dėstydamas universitetuose ir dirbdamas su organizacijomis, jis sujungia kūrybiškumą, vadybą ir žemišką praktinį mąstymą. Neatsitiktinai tokios iniciatyvos kaip „RAUDONOS NOSYS gydytojai klounai“ tapo jo lyderystės dalimi – emocinė sveikata čia ne priedas, o pamatas. Su Žilvinu mes juokėmės, galvojom, reflektavom, mokėmės ir keitėme savo pažiūras vienu metu. O būtent tokia lyderystė ir palieka pėdsaką ilgiausiai. Jo siūlomas požiūris į lyderystę priminė Havajų ugnikalnį: tikra galia slypi ne sprogime, o vidinėje temperatūroje. Lyderystė, kuri yra gyva, bet ne destruktyvi. Ji kuria, o ne degina.
Žilvinas kalba ne iš tribūnos, o iš rato. Nenurodo, o kviečia. Jis seminare nepasiūlė vienos tiesos – nes, kaip buvo ne kartą kartojama, kiek žmonių, tiek tiesų. Tačiau yra šaltinis. O kuo arčiau šaltinio – tuo vanduo švaresnis, tyresnis.
Gėlė iš savojo kaimo
Vienoje iš seminaro refleksijų Žilvinas prisiminė pokalbį su rašytoju Romualdu Granausku.
Kažkada diskutuodamas su rašytoju Žilvinas teigė: ,,Koks gi skirtumas, visos pasaulio gėlės yra gražios“. Į ką Granauskas atsakė: ,,Jos gražios tik dėl to, kad primena gėlę iš tavo kaimo“.
Daugelis seminaro dalyvių Havajuose iš naujo pajuto, kad lietuviška tapatybė yra ir duotybė, ir nuolatinis darbas. Tai ne priešprieša pasauliui, o vidinis kompasas, leidžiantis nepasimesti globaliame triukšme. Ji nėra fiksuota. Ji gyva. Kaip lava, kuri nuolat juda, bet visada kyla iš tos pačios žemės.
Džiaugsmas kaip lyderystės forma
Per estetiką – į etiką. Tai ne šūkis, o praktika. Muzika, dainos, judesys, menas, šokis – visa tai tapo ne priedu, o būdu kalbėti apie vertybes. Nes žmonės nori ne dar vienos struktūros, o gyvos patirties.
Lyderystė per džiaugsmą, ne per kančią.
Žilvino Beniušiо seminarai griauna įsisenėjusį mitą, kad lyderystė turi būti sunki, vieniša ir paremta nuolatine įtampa. Čia ji atsiskleidė per bendrystę, atvirumą, dainas, judesį ar net šokį. Per vadinamąją Ohana – šeimos – dvasią, kurią viso renginio metu nuosekliai kūrė organizatoriai ir dalyviai.
Tai buvo erdvė, kurioje lyderiai galėjo būti ne „pareigose“, o žmonėmis. O galbūt būtent tada jie ir tampa puikiais lyderiais, aplink kuriuos žmonės nori burtis.
Ritmas, kuris sujungia
Vienas svarbiausių seminaro atradimų – ritmas. Bendruomenė, kaip ir vandenynas, gyva tada, kai juda. Kai žmonės įpranta kažko tikėtis – kasmet, kas mėnesį, tuo pačiu laiku. Tada atsiranda pasitikėjimas ir įsitraukimas.
Lyderystė čia suvokiama kaip gebėjimas palaikyti ritmą, o ne nuolat keisti kryptį. Neužgesinti ugnies, bet leisti jai degti stabiliai.
Didelis dėmesys sąskrydyje buvo skirtas tautinės tapatybės klausimui. Kaip ji išlaikoma? Atsakymas buvo netikėtai aiškus: ne per formalumą, o per gyvybę.
Kultūra nėra muziejus. Ji – upė. Kad tekėtų, ji turi būti maitinama. Maži upeliai, šaltiniai, nauji balsai, skirtingos patirtys turi į ją įsilieti. Jei kultūra neatnaujinama, ji užsistovi ir pasidaro neįdomi. Jei bendruomenės nariai lieka tik dalyviais, o ne kūrėjais – ryšys silpsta.
Todėl viena iš esminių lyderio užduočių – įtraukti žmones kaip bendrakūrėjus.
Dėkingumas – bendruomenės ,,klijai“
Viso sąskrydžio metu buvo nuolat akcentuojama: beveik visos problemos gali būti išspręstos komunikuojant. Kalbantis. Klausantis. Rodant dėkingumą. Švenčiant pergales – net mažas.
Ačiū buvo sakoma garsiai: organizatoriams, lektoriams, menininkams, muzikantams, šeimininkams. Nes nepadėkotos pastangos ilgainiui atšąla – kaip lava, kuri nebeteka.
Kam mums reikia Lietuvos ir lietuvybės?
Galutinis klausimas liko atviras. Ir tai – didžiausia jo vertė. Gal Lietuva mums reikalinga kaip šaltinis, o lietuvybė – kaip tekėjimas? Kaip ugnikalnis, kuris nuolat primena: po paviršiumi vyksta gyvenimas.
Ir jei lietuviška lyderystė gali būti gyva, džiaugsminga ir prasminga Havajuose – vadinasi, ji tikrai gyva. Ir tikrai verta bangos.
Kam mums reikia Lietuvos? Kam mums lietuvybė?
Atsakymas, regis, slypi ne pareigoje, o prasme. Lietuva reikalinga tam, kad žinotume, kas esame. Kad galėtume būti pasaulio dalimi, neprarasdami savęs. O lietuvybė – tai ne nostalgija, o gyvas, kuriamas ryšys.
Ir jei kažkur tarp Ramiojo vandenyno bangų galima taip aiškiai tai pajusti, vadinasi, lyderystė tikrai neturi geografinių ribų.
Lyderis be tribūnos, bet su kryptimi
Seminaro vedėjas – ne tas tipinis „scenos liūtas“, kuris kalba garsiai ir ilgai. Jo stiprybė – gebėjimas klausytis. Jis kalba ramiai, kartais su šypsena, kartais su pauze, kuri pasako daugiau nei skaidrė su dešimčia punktų. Jis neaiškina, kaip reikia gyventi, bet nuolat klausia: „O kaip gyveni tu?“ Ir tas klausimas Havajų karštyje pasidaro netikėtai rimtas.
Jo vedami užsiėmimai balansuoja tarp strategijos ir žmogiškumo. Vieną akimirką diskutuojama apie sprendimų priėmimą, atsakomybę ir drąsą klysti, kitą – apie tai, kodėl lietuviai vis dar linkę būti per griežti sau. „Lyderystė prasideda ne nuo titulų, o nuo vidinės laikysenos“, – kartoja jis, ir tai nuskamba ypač įtikinamai, kai aplink – basos kojos ir jokių kostiumų.
Havajai kaip veidrodis
Kodėl Havajai? Pasak seminaro vedėjo, tam, kad lietuviai galėtų save pamatyti iš šalies. „Kai pakeiti aplinką, pasikeičia ir klausimai“, – sako Beniušis. Atitolus nuo kasdienybės, nuo darbų, pareigų ir net Lietuvos klimato, dalyviai pradeda kalbėti atviriau. Apie tai, kas jiems svarbu. Apie tai, kas skauda. Apie tai, ko jie nori ne tik sau, bet ir bendruomenei.
Ir čia vedėjas atsiskleidžia kaip subtilus jungėjas – tarp žmonių, patirčių ir vertybių. Jis nekuria vienos tiesos, bet padeda ją atrasti kiekvienam. Gal todėl seminaras labiau primena gyvą pokalbį nei mokymus.
Kam mums reikia Lietuvos ir lietuvybės?
Šis klausimas seminare nuskambėjo ne kartą. Ne kaip egzaminas, o kaip kvietimas susimąstyti. Kam mums reikia Lietuvos, kai galime gyventi bet kur pasaulyje? Kam mums lietuvybė, kai pasaulis toks atviras ir mišrus?
Seminaro vedėjas siūlo paprastą, bet gilų atsakymą: Lietuva mums reikalinga ne kaip geografinis taškas, o kaip vertybinė ašis. Lietuvybė – ne tik kalba ar tradicijos, bet būdas matyti pasaulį. Tai mūsų jautrumas neteisybei, gebėjimas išgyventi sudėtingus laikus, tylus užsispyrimas ir gebėjimas kurti iš mažai.
„Kai žinai, iš kur esi, lengviau suprasti, kur nori eiti“, – teigia jis. Ir tada tampa aišku, kad lietuvybė Havajuose neskamba keistai. Ji skamba prasmingai.
Lengvumas, kuris palieka pėdsaką
Šis seminaras nebuvo apie greitus receptus ar motyvacinius šūkius. Jis buvo apie gylį, pateiktą lengvai. Apie lyderystę, kuri prasideda nuo savęs. Apie Lietuvą, kuri gyvena ne tik žemėlapyje, bet ir žmonėse.
O seminaro vedėjas? Jis tiesiog buvo šalia. Kaip kompasas, ne kaip vėliava. Ir galbūt būtent tokios lyderystės mums šiandien labiausiai ir reikia.
– – –
Seminaro šūksmams ir emocijoms nutilus, kalbinau Žilviną, sugrįžusį atgal į Lietuvą.
Kai grįžote iš pirmos kelionės į Havajus, Oahu salą – kokie įsimintiniausi įspūdžiai? Ką pamatėte? Kaip jus priėmė Havajų lietuviai?
Havajuose daug atvirukinio grožio, pristatyta ir nemažai dangoraižių – nustebino toks didelis jų kiekis. Bet už viso to labiausiai įsiminė žmonių lėtas tempas, paprastumas ir nesivarginimas atrodyti „kažkuo“ prieš kitus. Pavažiavus toliau nuo centro, gamta, vandenynas, kalnai, vėjas nuolat primena, kad tu nesi visatos centras, dėl to žmonėse daugiau buvimo čia ir dabar.
Prisimenu vieną havajieti, kuris pardavinėjo bilietus į šventyklą. Kai priėjome mokėti, jis taip mielai nuliūdo, nes norėjo miego ir paėmė tik pusę sumos bei parodė, kad greičiau eitume į tą šventyklą. Kur nereikia, ten, atrodo, žmonės ir nepersistengia.
O lietuviai priėmė taip, kad geriau tikriausiai ir nebeįmanoma – lyg būtume seniai pažįstami. Visa bendruomenė pasirodė, kaip labai atvira ir mokanti pasidžiaugti vienas kitu. Labai įkvėpė sutikti žmonės, kurie sąmoningai kasdien saugo savo šaknis ir tuo pačiu drąsiai gyvena pasaulyje. Aišku, didžiausias įspūdis buvo tai, kad po 12 metų pirmą kartą taip ilgai buvome išvykę dviese su žmona be savo keturių vaikų. Va čia tai įvykis!
Koks kelias jus atvedė į seminaro vedėjo postą?
Niekada nesvajojau būti ,,seminarų vedėju“. Tiesiog visada domino žmogus: kaip jis veikia, kodėl stringa, kada praranda gyvybę savyje. Dar kai buvau visai vaikas, tėtis kartais pavadindavo mane ,,mąstytoju“, nes mėgdavau stebėti viską ir analizuoti. Teatras, klounada, filosofija, darbas su socialiai pažeidžiamomis žmonių grupėmis – visa tai pamažu dėjosi į vieną katilą. Ir seminarai atsirado tada, kai vienu metu viduje pajutau, kad ta patirtis, kurią sukaupiau, yra verta būti perduodama, o ne laikoma stalčiuje. Atėjo natūralus noras dalintis ne teorija, o patirtimi. Ne mokyti „kaip reikia“, o kurti erdvę, kurioje žmogus pats pradeda labiau girdėti save. O dalinantis juk viskas dauginasi.
Kodėl jums svarbu ir įdomu ruošti ir puoselėti lyderius?
Nes lyderiai kuria ne tik rezultatus – jie kuria klimatą, kuriame tie rezultatai siekiami, O tai kartais daug svarbiau. Man rūpi ne „stiprūs“, o sąmoningi lyderiai. Tokie, kurie pirmiausia susitvarko su savimi, o tik tada veda kitus.
Tokiuose seminaruose susitinka daug įdomių ir ryškių asmenybių, išskirtinių žmonių, tad susikuria labai stipri atmosfera, kuri savo gaivališkumu mane patį labai įkvepia. O kai susitinka lyderiai lietuviai, tai kone kiekviena seminaro pertraukėlė išnaudojama dainoms, šokiams ir juokui.
Kokios dažniausios lyderystės klaidos, su kuriomis susiduriate?
Blogiausi lyderiai yra tie, kurie labai labai nori būti lyderiais. Iš kurių jauti vidinį spaudimą įrodyti visiems, kad ,,aš lyderis“ ir turiu visus atsakymus. Tada dingsta lengvumas, žaismingumas ir atvirumas. Atsiranda kontrolė vietoje pasitikėjimo ir greiti sprendimai vietoje įsiklausymo.
Kaip įveikti šias lyderystės klaidas?
Per sąžiningą santykį su savimi. Sustoti, paklausti: ko aš bijau?, ką dabar dengiu? Kai lyderis leidžia sau būti žmogumi ir kvėpuoti, tada visa komanda pradeda kvėpuoti.
Pradedant nuo sąžiningo savęs stebėjimo. Užduodant sau nepatogius klausimus. Mokantis klausytis – ne tam, kad atsakytum, o tam, kad suprastum.
Ir labai svarbu – saugi aplinka, kurioje galima klysti, reflektuoti ir augti be gėdos.
Kodėl tavo seminarai yra efektyvesni nei daugelis kitų?
Dirbame per patyrimą, per kūną, per realias situacijas, kuriose dažniausiai juokiamės iš svarbiausio ir rimčiausio pasaulyje žmogaus – savęs. Žmonės per tai ne tik supranta – jie tai patiria ir pajaučia visu kūnu. O tai, kas patirta, lieka ilgiau nei graži skaidrė.
Seminarų poveikis: ką iš jų gauna dalyviai? Kam juos rengti?
Žmonės išeina truputį labiau pakylėti ir susiderinę su savimi. Tai labai gera starto pozicija bet kokiems geriems pokyčiams.
Ar jautėte skirtumų tarp lietuvių Lietuvoje ir lietuvių, gyvenančių Vakarų apygardos regione?
Turėjome vieną vakarą, kuriame nuostabūs ,,CinAmon’o“ atlikėjai atliko dainą pagal Vytauto Mačernio eiles. Ten jis rašė apie tamsų, gilų ir ramų lapuočių mišką. Keista buvo klausyti šios dainos Havajuose, kur tokių miškų beveik nėra. Tačiau iš akių galėjai pamatyti, kad tas rudeninio, šlapio miško įvaizdis apsakė klausytojų salės giliausius sielos užkabarius.
Užsienyje gyvenantys lietuviai labiau įkūnija savo emocijas ir jas reiškia laisviau. Taip pat pasižymi drąsa bendrauti, kviestis į svečius. O Lietuvoje esantys labiau jaučia tą kontekstą, pergyvenimą dėl geopolitinės padėties, daugiau apmąsto ir taupiau reiškia emocijas.
Užsienyje gyvenantys lietuviai sąmoningai renkasi savo tapatybę. Ji nebėra „duotybė“ – ji tampa sprendimu išlaikyti ir lankyti lapuočių mišką, kad būtų galima auginti jį savyje.
Kas tave labiausiai motyvuoja tavo darbe?
Grožis. Žmonių grožis. Nieko nėra įdomiau už žmogų. Momentai, kai žmogaus akyse kažkas „susijungia“. Kai jis staiga pamato save aiškiau ir akys pradeda taip gražiai žibėti. Tada pagalvoji, kad buvo verta.
Kas tave nustebino bendraujant su Vakarų apygardos lyderiais?
Tikriausiai nebuvau pasiruošęs išvysti tokią gyvą meilę Lietuvai. Labai palietė žmonių draugiškumas, mus priėmusi Adrijaus ir Lauros šeima be galo mumis rūpinosi ir rodė ,,tikruosius“, nenupoliruotus Havajus. Lijana ir Andrius užbūrė savo ramybe, o ten gyvenantis Audrius, vairuodamas savo burlaivį, kūrė tokį jausmą, kad niekas niekada šiame gyvenime nesibaigs.
Ką pats pasiėmei, išmokai iš šios kelionės ir renginio?
Lietuviai yra labai labai faini. Dar kartą įsitikinau, kad lietuviška širdis aprėpia tūkstančius kilometrų. Įsitikinau, kad tapatybė nėra į lentyną padėtas daiktas, ji turi būti visada besikeičianti ir gyva, tik tokiu būdu ji išlieka aktuali ir tikra. Ir grįžau su dideliu dėkingumu iš +25 į –25 C apsnigtą lapuočių mišką.
Kai banga tampa kryptimi
„Banga Havajuose“ nebuvo vien renginys ar dar vienas susitikimas, pažymėtas kalendoriuje. Tai buvo patirtis, kuri priminė, kad lietuvybė nėra nei geografinė koordinatė, nei pareiga iš inercijos. Ji gyva tiek, kiek mes ja gyvename. Tiek, kiek leidžiame jai tekėti per žmones, per džiaugsmą, per bendrystę.
Havajų ugnikalniai moko paprastos tiesos: tikroji galia slypi ne sprogime, o pastoviame judėjime. Lygiai taip pat ir lyderystė – ji neturi būti triukšminga, kad būtų stipri. Ji turi būti gyva, sąmoninga ir kurianti. Tokia, prie kurios norisi prisijungti.
Šis sąskrydis parodė, kad lietuviška lyderystė gali būti šilta, žaisminga, gili ir prasminga net tada – o gal ypač tada – kai ji gimsta tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos. Kad bendruomenė klesti ne tada, kai visi žino taisykles, o tada, kai jaučia ryšį. Kai atsiranda ritmas, pasitikėjimas ir drąsa būti savimi.
Gal todėl „Banga Havajuose“ ne tik nusirito per Ramųjį vandenyną, bet ir paliko pėdsaką viduje. Kaip priminimą, kad Lietuva gyvena žmonėse. Kad lyderystė prasideda nuo džiaugsmo. Ir kad jei banga jau pakilo – ji dabar tikrai nesustos.
