Čikagos lietuviai bėgikai įveikė 339 mylias

Virginija Petrauskienė.

Pirmasis birželio savaitgalis Čikagos lietuvių bėgimo klubo nariams buvo neeilinis: dvi jo narių komandos – A ir B – kiekvienoje po 6 bėgikus, dalyvavo ilgiausioje estafetėje ir per 53 valandas perbėgo visą Iowa valstiją – nuo Sioux City iki Dubuque. Pradėję savo bėgimą ankstų penktadienio rytą, distanciją baigė sekmadienį.

Bėgo ir dieną, ir naktį

Komandų nariams teko bėgti ir naktį tamsoje, su apsaugai nuo tuo pačiu keliu važiuojančių automobilių skirtais prožektoriais bei atšvaitais, ir dieną, spiginant 100 laipsnių F karščiui.

Abiejose narsių lietuvių grupėse  buvo įvairaus amžiaus bėgikų, kuriems – nuo 16 metų iki 60 su trupučiu.

Estafetės užduotis – ne daugiau nei per 60 valandų įveikti 339 mylias, kurias turi nubėgti pasikeisdamos abi komandos. Vienas komandos narys bėga tiek, kiek gali, o kai jis pavargsta, perduoda estafetę, (GPS, kurio parodymus stebi estafetės organizatoriai) kitam komandos draugui, kuris, kol bėga vienas, kartu su kitais komandos dalyviais važiuoja lydinčiame automobilyje.

Viena komanda bėga 5 valandas, o kitos nariai per tą laiką gali užkąsti ir šiek tiek numigti organizatorių nurodytame poilsio taške, kuris paprastai būdavo nedideliame miestelyje. Po penkių valandų komandos keičiasi vietomis – bėga pailsėjusi komanda, o kita važiuoja į organizatorių nurodytą miestelį pasistiprinti ir numigti.

Bėgimas – tai ir gyvenimo stebėjimas

„Kelionė link starto vietos, pirmas vakaras Sioux City, susipažinimas su kitomis komandomis buvo labai nuotaikingi. Startas penktadienį 6:30 ryte ties Sergant Floyd monumentu ir finišas su neperduodamu jauduliu širdyje ties Mississippi upe Dubuque, IA, skambant Tautinei giesmei – trys dienos ir dvi naktys kelyje per visą Iowa – gyvenimo įvykis. Bėgdami keliais ir dulkėtais keleliais pamatėme nuostabų kraštą. Keletas mažų miestelių ir akimis neaprėpiamos žemdirbių krašto platybės. Kartą stabtelėjome pasikeisti visai šalia fermerio sodybos. Truputį buvo neramu, kad šeimininkui tai gali nepatikti. O jis pakilo šlaitu nešdamas pašaro arkliams, tarė „Good morning” anksčiau nei mes susivokėme, ir ėjo toliau – ramus, užsiėmęs žmogus. Pirmą naktį, prigulus valandėlei snūstelėti, nustebino žvaigždėtas dangus – pagaliau vėl galėjau pamatyti žvaigždynus, kuriuos dar pamenu. Bėgimas naktyje, kai aplink nepermatoma juoduma – ypatinga euforija. Brėkštantis rytas lyg įjungdavo papildomas jėgas. Saulė­lydžiai, žadantys ramybę, primindavo, kad kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Visą tai patyrėme bėgdami, šėliodami, džiaugdamiesi, kad esame ne tie, kurie gali, bet nenori, ne tie, kurie nori, bet negali. Mes norime ir galime. Tokio bėgimo sėkmė – komandos sutarimas” – tai vyriausio bėgimo dalyvio Algimanto Remeikos mintys.

Miegas po atviru dangumi ir kiti nuotykiai

„Bėgimo dalyvius pasitikdavo miestelio savanoriai. Mus stebino ir labai gerai nuteikdavo šių žmonių geranoriškumas ir nuoširdumas. Nors oficialiai buvo nurodytos jų savanoriavimo valandos, tačiau šie žmonės ateidavo į bėgikams skirtas poilsio vietas gerokai, net keliomis valandomis anksčiau ir labai rūpindavosi, kad estafetės dalyviai kuo geriau pailsėtų ir pasiruoštų kitam bėgimo etapui”, – pasakojo B komandos narys Saulius Zaukas.

Paprastai baigus penkių valandų bėgimą, pasiekti automobiliu poilsio vietą prireikdavo vienos valandos. Ten nuvykus, pavalgyti, nusiprausti, o kartais net išsimaudyti baseine – dar viena valanda. Tad miegui likdavo tik trys valandos.

Vienas dalyvis pasakojo, kad paprastai bėgikai miegodavo miestelio aikštėje ar parke ant pievelės. Kai kurie turėjo palapines, bet čikagiškių komandos nariai išsitiesdavo miegmaišius po atviru dangumi ir tuoj pat užmigdavo.

Poilsio metu prie estafetės dalyvių kartais prieidavo miestelio gyventojai ir klausinėdavo, kodėl jie miega aikštėje. O sužinoję, kad bėgikai atvyko net iš kitos valstijos, išreikšdavo savo draugišką palaikymą.

Kokių nuotykių patyrė bėgimo klubo nariai, ar kelyje nekilo kokių pavojų? Kadangi tekdavo bėgti ir naktį, tai estafetės dalyviai pasirūpino saugumu – turėjo atšvaitus, ant galvos dėvėjo nešiojamus prožektorius. Negana to, jiems kelią švietė lydinčios mašinos žibintai. Tačiau kartą nutiko taip, kad mašina nučiuožė į šalikelės griovį – teko kviesti techninę pagalbą, kad padėtų ištempti sportininkų automobilį iš griovio.

Organizatorių staigmena – Lietuvos himnas

Estafetės organizatoriai klausinėjo, kokia kalba tarpusavyje kalbasi A ir B komandų iš Čikagos nariai. O kai sužinojo, kad tai lietuvių kalba, surengė savo svečiams staigmeną – prieš jiems baigiant distanciją, staiga netikėtai suskambėjo Lietuvos himnas.

„Tą akimirką mes pasijutome neįtikėtinai. Tą jausmą sunku nusakyti žodžiais”, – prisiminė dalyviai. Net nežinodami ir nenujausdami to, kad lietuvių garbei skambės Lietuvos himnas, daugelis bėgikų buvo pasipuošę tautine simbolika, kai kurie bėgdami turėjo trispalves.

„Šis bendras klubo narių bėgimas – man buvo neįkainojama patirtis. Visą tą laiką jaučiau komandos narių draugystę, norą pagelbėti, paremti. Jau dabar pradėjome planuoti, koks ir kur bus mūsų kitas bėgimas”, – kalbėjo S. Zaukas, kuriam Relay Iowa buvo viena iš pirmųjų ilgo komandinio bėgimo patirčių.

Čikagos lietuvių bėgimo klubo vadovė Rita Šuliauskaitė paskelbė estafetės dalyvių pavardes: Dalia Dubauskienė, Rimvydas Bilevičius, Ilona Dovidaitienė EA, Marius Dovidaitis, Algimantas Remeika, Auksė Ruduo, Inga Auškalnienė, Saulius Zaukas, Antanas Steponavičius, Deivydas Bilevičius, Augustas Plėtas ir Rita Šuliauskaitė. Čikagos lietuvių bėgimo klubo nariai savo dalyvavimu įvairiuose maratonuose ir estafetėse ne tik išbando save, bet ir garsina savo tėvynės Lietuvos vardą.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021-ųjų m. Birželio 12 d. numeryje, Vol. CXII NR. 46)