Čikagos lietuviai kopė į Kilimandžarą

RŪTA AUGUTIENĖ.

„Suktinio“ šokėjai ne tik šoka, bet ir mėgsta keliauti. Prieš keletą savaičių Algirdas Knieža, vienas iš „Suktinio“ šokėjų, kartu su penkiais draugais sėkmingai pasiekė Tanzanijoje, Rytų Afrikoje esančio Kilimandžaro kalno (Mount Kilimanjaro) viršūnę. Algirdo pakeleiviai į viršukalnę buvo Aušra Karalienė (šoka „Suktinyje“), Marius Pranskūnas, Kristina Usonytė Gabrėnas (jų vaikai taip pat šoka „Suktinyje“), bei draugės Akvilė Zaukas ir Živilė Žemaitis.

Nors įkopti į Kilimandžaro kalną nėra techniškai sudėtinga, tačiau dėl didelio aukščio ir nuovargio kopimas tampa fiziškai ir psichologiškai sunkus. Tai vienas iš nedaugelio pasaulio kalnų, kurį galima įveikti be specialios laipiojimo įrangos – svarbiausia tinkamas pasiruošimas ir aklimatizacija. Kilimandžaras įtrauktas į garsųjį Septynių viršūnių (angl. Seven Summits) sąrašą.

Kiekviena kelionė – tai galimybė išbandyti save, pažinti naujas kultūras ir žmones bei atrasti dar nepatirtų akimirkų. Apie kopimą į Kilimandžarą „Draugui“ papasakojo Algirdas Knieža.

Algirdai, kaip kilo idėja kopti į Kilimandžarą?

Idėja kilo draugams, o aš tiesiog prisijungiau. Praeitą kartą Aušra, Živilė, Akvilė ir Kristina važiavo „haikinti“ ir kvietė mane, bet tada nevažiavau. Kai ta pati keliautojų grupė vėl svarstė, kur keliauti, ir pasiūlė Kilimandžarą, nusprendžiau šį kartą tikrai nepraleisti progos ir prisijungti.

Kodėl jūs pats norėjote būtent į Kilimandžarą?

Aukščiausias Afrikos kontinento kalnas, toks jau sau pačiam „pasižymėjimas“, kad buvai.

Ar esate į dar kokią kitą viršūkalnę kopęs?

Esu – į 14 tūkstančių pėdų aukščio viršūnę Colorade. Ten yra penkiasdešimt, 14-kos tūkstančių pėdų (4 267 metrų) viršukalnių, tai į vieną iš jų įkopiau. Labai įdomu, apie 6–7 valandas lipi. Iš apačios žiūrint, atrodo neįmanoma įveikti to kelio. Bet kai įlipi, nulipi – tai taip „faina“ būna.

Kaip vyko pasiruošimas kopimui? Ar prieš lipimą lankėte treniruotes, o gal kaip kitaip ruošetės?

Buvau prieš mėnesį slidinėti Austrijoje. Aišku, ši kelionė nebuvo tiesiogiai susijusi su pasiruošimu lipti į Kilimandžarą, bet labai padėjo iš tikrųjų ir prasimankštinti ir pabūti aukštumose, kad paskui lengviau prisitaikytum. Tiesiog dažniau ėjau pasivaikščioti, kasdien kokias 8 mylias (beveik 13 km). Bet specialiai, kažkaip labai stipriai tam kopimui nesiruošiau.

Koks pats didžiausias iššūkis jūsų laukė kelionėje?

Buvo sunkių dienų… trečia diena sunki fiziškai, nes lipi vis aukštyn, o ten pradeda trūkti oro, galvą pradeda skaudėti. Tą dieną lipom į Lava Tower – tokią aukštesnę vietą. Aišku ir nuovargis atsiranda.

Lava Tower yra viena iš svarbiausių vietų Kilimandžaro kalno maršrutuose, esanti maždaug 4 600 metrų (15,092 pėdų) aukštyje. Tai yra didelis vulkaninis uolos darinys, susiformavęs iš sukietėjusios lavos. Lava Tower yra populiari aklimatizacijos stotelė, nes sustojimas šiame aukštyje padeda kūnui prisitaikyti prie mažesnio deguonies kiekio.

Kiek laiko truko kopimas į Kilimandžaro viršūkalnę?

Oficialiai 7 dienas. Kai lipi į kalną, turi pasirinkti vietinę gidų kompaniją. Yra keletas kopimo kelių, kuriuos taip pat gali pasirinkti. Mes pasirinkome Lemosho maršrutą, tokį optimaliausią, kur procentiškai daugiausia žmonių įveikia. Jei pasirinksi greitesnį kelią, tuomet, kylant aukštyn, pradeda galvą skaudėti, atsiranda ir kitokios problemos, tada paprasčiausiai žmonės nebeužlipa į tą viršūnę. Bet jei lipi pamažu, adaptuojiesi, tada sėkmingai ir įlipi.

Kilimandžarą pasiekti galima keliais skirtingais maršrutais. Marangu yra vadinamas „Coca-Cola“ maršrutu dėl palyginti gerų sąlygų ir kalnų namelių. Machame – laikomas vaizdingiausiu, bet sunkesniu maršrutu. Lemosho – lengvesnis, bet ilgesnis ir reikalaujantis daugiau laiko. Rongai – vienintelis maršrutas iš šiaurinės pusės. Umbwe – sunkiausias ir techniškai sudėtingiausias maršrutas. Kiekviename maršrute yra numatytos sustojimo vietos su įkurtomis stovyklomis, kuriose keliautojai ilsisi, valgo ir miega. Tanzanijos įstatymai reikalauja, kad turistai, kopiantys į Kilimandžarą, naudotųsi profesionaliais gidais ir nešiotojais. Gidai ir daiktų nešikai užtikrina saugų kopimą ir prireikus suteikia pagalbą nelaimės atveju. Kopimas su gidu ir nešiotojais yra mokamas, nuo pasirinkto paketo ir įmonės priklauso ir kainą, į kurią įeina ne tik gido ir nešiotojų, bet ir nakvynės, maisto bei kitos paslaugos.

Kiek gidų ir nešikų lydėjo jus?

Mus, šešis asmenis, lydėjo trys gidai ir turėjome devyniolika nešikų – tai kopėme iš viso 28 asmenų grupė.

Kiek kainuoja kopimas į Kilimandžarą?

Lėktuvo bilietai į kainą nėra įskaičiuoti, juos turi įsigyti atskirai. Kopimas kainavo 1800 dolerių asmeniui, įskaitant arbatpinigius gidams ir nešiotojams. Atvykus mus pasitiko oro uoste, ir už šią kainą, taip pat buvo suteikiamos maitinimo ir apgyvendinimo paslaugos.

Koks buvo oras? Kokia jo temperatūra buvo kalno papėdėje ir viršūkalnėje?

Buvo idealus oras, nebuvo visai lietaus. Kalno papėdėje, pačiame miestelyje buvo +27C (80F) dienomis ir naktį šilta – apie +25C (77F). Pirmą dieną, kol lipom, tai šilta buvo, šiek tiek daugiau nei +20C (68F). Kai jau atvykome į pirmą stovyklą, naktį atvėso ir jau buvo apie +5C (41F). Kuo aukščiau kopėme, tuo šalčiau buvo. Dieną būna apie +15C (59F), paskui +10C (50F), o kai saulė nusileidžia, oras labai greitai atvėsta, tai temperatūra nukrinta iki 0C (32F), o naktį jau -5C (23F) (kartais temperatūra nukrenta ir iki -20C (-4F)). Jau kai miegojome paskutinėje stovykloje, prieš pasiekiant viršūnę, tai buvo ir dar šalčiau. Miegame šiltuose miegmaišiuose, palapinėse.

Ar buvo nerimo, kai atvykote į pirmąją stovyklą, pirmą dieną? Ar nesinorėjo apsisukti ir grįžti atgal?

Taip, buvo nerimo, bet tokio labiau džiaugsmingo jaudulio. Nekilo minties, kad, kad nebenoriu toliau lipti. Buvo labai įdomu, negalėjau sulaukti, kada toliau eisim.

Kokie buvo patys sunkiausi momentai kopiant? Ar buvo akimirkų, kai norėjote pasiduoti?

Ne, pasiduoti nesinorėjo. Bet prieš pat viršūnę sunku buvo kvėpuoti, trūko oro, galvą skaudėjo. Kiti vėmė keletą dienų.

Ar jaučiate, kad jūsų visų ryšys sustiprėjo po šios kelionės?

Tikrai taip, vieni kitais rūpinomės, klausėm kaip kas jaučiasi, kam galvą skauda, oro trūksta, pykina ar kam kokių vaistų reikia. Visi palaikėm vienas kitą.

Ar kelionės metu reikėjo deguonies kaukių ar inhaliatorių?

Juos turėjo gidai, bet jie būna skirti jau kritiniais atvejais, šiaip dažniausiai neprireikia.

Kaip vyko paskutinis kopimo etapas į pačią Kilimandžaro viršūnę?

Į paskutinę stovyklavietę atėjome apie 2–3 valandą dienos, prieš tai kopimas buvo gan trumpas. Papietauji, pailsi, pavakarieniauji, šiek tiek pamiegi ir tada 11 valandą vakaro turi atsikelti, nes paskutinio etapo kopimas vyksta naktį.

O kodėl?

Rytą dažniausiai būna gražus oras, o vakare gali būti debesuota, pradėti lyti. Tad, kad pamatytum visą grožį, ten reikia užlipti iš ryto. Oficialiai lipti reikia pradėti 12 valandą nakties. Mes pradėjom lipti puse pirmos nakties, tad, kai užlipom į vir­­šūnę, buvo jau maždaug pusė septynių ryto. Bet užlipus jau į viršūnę, reikia dar maždaug 1 km paeiti, kad pasiektum patį aukščiausią Kilimandžaro tašką. Užlipus labai norėjosi miego.

Ar naktinis kopimas yra tik prieš pačią viršūnę, paliekant paskutinę stovyklavietę, o prieš tai esantys, kopimo etapai vyksta dienos metu?

Taip. Visus etapus, išskyrus paskutinį, lipi dienos metu, naktimis ilsiesi. Tik paskutinėje atkarpoje, prieš pasiekiant Kilimandžaro viršūnę, kopi naktį, o rytą džiaugiesi vaizdais ir tuo, jog įveikei visą kelią ir pasiekei viršūnę.

Ar kai kopiate, eina tik jūsų komanda, ar buvo ir kitų?

Taip, eina ir kiti žmonės su savo gidais ir nešikais. Jau į pačią viršūnę kopiant, suskaičiavau apie dešimt komandų prieš mus. Ir dar keletas lipo iš paskos.

Koks jus užplūdo jausmas, kai pagaliau pasiekėte Kilimandžaro viršūnę?

Buvo nuostabu! Bet dėl naktinio lipimo nuovargio galvojau, kur galėčiau prigulti pamiegoti (juokiasi). Nėra taip, kaip filmuo­se rodo, kad pilnas energijos džiūgauji. Iš tiesų tai labai miego norisi. Tai pamiegi vienur 5 minutes, kitur 10 minučių ir to­liau eini jau žemyn. Apmąstymas to, kas jau įvyko, aplanko tuomet, kai grįžti į civilizaciją.

Ar pačioje viršūnėje įsmeigėte vėliavą? Kas vyksta toliau, kai jau pasiekiate viršūnę? Gal vyksta kažkoks specialus ritualas ar pramoga?

Turėjome Lietuvos vėliavą, bet jos neįsmeigėme – tiesiog nusifotografavome su ja, pabuvome apie 20 minučių ir pradėjome leistis žemyn. Mūsų gidas, kuris yra katali­kas, ant sniego atsiklaupė ir pasimeldė. Ir tarp kitko, jis mums lipant, giedojo visokias bažnytines giesmes.

Ar šios kelionės metu sužinojote apie save ką nors naujo?

Labiausiai įstrigo Kristinos pasakymas, kad jei jauti, jog nebegali daugiau, tai reiškia, kad išnaudojai tik 40 proc. savo energijos.

Ar po kelionės pasikeitė ne tik savęs, bet ir pasaulio suvokimas? Ką patartumėte žmonėms, kurie svajoja įkopti į Kilimandžarą ar kitą viršūnę, bet nedrįsta?

Pradedi suvokti, kad gyvenimas nėra begalinis. Maždaug gali suskaičiuoti, kiek gyvenime dar liko atostogų, ir supranti, kad laikas priimti sprendimus. Jei dabar kažko nepadarysi, ta galimybė gali ir nepasikartoti. Supraskite, kad reikia gyventi dabar, nes nesame amžini.

Kokia pagrindinė gyvenimo vertybė, kurią sustiprino ši patirtis?

Su gerais draugais galima keliauti, kad ir į pasaulio kraštą.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2025-ųjų m. Kovo 27 d. numeryje, Vol. CXVI NR. 27)