Tim Burton pasaulis

Ieva Marija Mendeikaitė.

Prieš keletą savaičių man kartu su mama pasitaikė labai nuostabi galimybė apsilankyti Londone, Dizaino muziejuje surengtoje parodoje apie Tim Burton (Timothy Walter Burton) gyvenimą, darbus, pasaulėžiūrą.

Visiems gerai žinoma, kad Tim Burton savo darbais visam pasauliui sukūrė fantastišką erdvę atitrūkti nuo realybės ir pasinerti į fantasmagorinių būtybių kupiną gyvenimą, į kurį, vienaip ar kitaip, dauguma mūsų yra ar buvo pasinėrę kažkuriuo savo gyvenimo momentu. Todėl  natūralu, kad ši paroda daugumai jos lankytojų sukels švelnų nostalgijos jausmą prisiminus vaikystę ir jos metu žiūrėtus autoriaus filmus, didelį jaudu­lį matant naujus kūrėjo projektų planus.

Pagyras ir susižavėjimą (o kartais gal – ir baugulį) režisierius pelnė dėl itin išskirtinių savo kuria­mo pasaulio savybių. Tai atskleidžia ir paroda. Joje išvydome daugybę mielų ir kiek išsigandusių ar gąsdinti žiūrovus bandančių režisieriaus ankstyvosios karjeros piešinių, brėžinių, drabužių dizaino elementų (išvydome ir Edvardo Žirkliarankio kostiumą, ir garsiąją „Netflix“ serialo „Trečiadienė“ pagrindi­nės veikėjos vilkėtą suknelę, ką jau kalbėti apie mielas Umpų Lumpų figūrėlių statulėles).

Stebėdamos režisieriaus gyvenimo darbus, suprasdamos, kokią įtaką įvairios gyvenimo aplinkybės jiems turėjo ir kodėl režisierius pasirinko kurti tokį savitą meną, dar kartą suvokėme, kaip nuos­tabu turėti taip originaliai ir neįprastai mąstančius pasau­lio kūrėjus. „Nišinis“ menas šiaip dažnai būna mažai pastebimas, bet Tim Burton darbai – atvirkščiai, menininką gerai žino ir liaupsina visas pasaulis.

T. Burton yra bene garsiausia pastarųjų keturių dešimtmečių filmų kūrybinė jėga, tarptautiniu mastu pripažintas komiško grotesko ir išskirtinio žanro filmo meistras. Ši paroda kviečia lankytojus kartu tyrinėti režisieriaus kuriamą pasaulį, stebėti unikalų režisieriaus estetikos braižą, pateikdama itin platų T. Burton kūrybinių darbų spektrą; pristato jį ne tik kaip režisierių, tačiau ir kaip iliustra­torių, tapytoją, fotografą ir net drabužių dizainerį, daugiadiscip­lininį menininką, kurio kūryba peržen­gia įprastas medijų formatų ribas.

Parodoje galima išvysti paveikslų, fotografijų, eskizų knygelių, judančių juostinių vaizdų, skulptūrų instaliacijų, scenografijos ir kostiumų dizaino kolek­ciją, sudarytą iš paties T. Burton asmeninio archyvo, ankstyvąją menininko kūrybą ir naujausius dar­bus. Paroda prasideda nuo T. Burton vaikystės Burbank priemiestyje, Los Angeles. Tai vieta, kurią T. Burton apibūdino kaip „bet kuri kita vieta JAV“ bei „plūduriuojanti, savotiška, pusiau slegianti tuščia paletė“. Tokį įvaizdį apie savo gyvenamąją vietą režisierius susidarė ten visuomet jausdamasis trupu­tėlį „nesavas“. Jam atrodė, kad pastelinės gyvenamosios aplinkos spalvos ir vienodi kaimynų namai slegia ir daro vietą itin nykia. Dėl šios priežasties T. Burton rado prieglobstį savo piešiniuose.

Išsivaduodamas iš slegiančios kaimynystės vienodumo režisierius pradėjo ją atvaizduoti pilną įvairių mistiškų būtybių. Pavyzdžiui, didelis liūdnas monstras, einantis gatve per visiškai tobulai vienodą, šviesią Burbank kvartalo erdvę T. Burton suteikė sa­vitumo jausmą. Pabaisiukų pagalba atitoldamas nuo negilių pastelinių spalvų, T. Burton kartais eidavo pailsėti į netoliese esančias Valhall memorialinio parko kapines, kuriose jautėsi galintis atrasti daugiau ramybės ir susikurti sau saugią erdvę apmąstymams.

Daugumai išgirdus tokį apibūdinimą apie kažkieno praeitį veikiausiai kiltų lengvas nerimas dėl tokio žmogaus psichologinės būsenos, tačiau visiems gerai žinoma, jog T. Burton, turėdamas itin gilią vaizduotę ir jautrią  širdį, šį pasaulį paprasčiausiai išgyveno visapusiškiau ir giliau nei dauguma. Toliau tyrinėjant parodą atsiveria nauji parodos eksponatai, tokie kaip didžiuliai balti mediniai rėmai, formuojantys didelį koridorių su veidrodžiu jo pabaigoje. Šie mediniai rėmai, primenantys priemiesčių namų staktas, sukuria mistišką, kreivą ir tamsų labi­rintą, kuriuo eidamas parodos lankytojas išvysta dar daugiau įvairių mistiškų T. Burton monstriukų, piešinių ir šviesų instaliacijų.

Dauguma autoriaus pabaisiukų rodomi su išskirtinėmis kūno dalimis – neįprastai padidintomis akimis, burnomis, galvomis, iltimis, kaulais ar net drabužiais. Tačiau jie  įspūdingi ne dėl to, o dėl savo in­tensyvumo ir energijos, kurią šios išskirtinės kūno dalys tik dar labiau išryškina. Stebint šioje parodoje atvaizduotą T. Burton pasaulį taip pat labai akivaizdžiai matoma ir rašytojų Edgar Alan Poe bei Edvard Gorey melancholiška darbų įtaka, autorių sukurta siurealizmo jausena. Apie šią įtaką taip pat pasakojama ir pačioje parodoje, gausioje autorių knygų citatų ir tam tikrų teminių panašumų T. Burton darbuose.

Turbūt nuostabiausias jausmas, lankantis šioje parodoje – tai, kad net ir išvydus visus šiuos monst­riukus ir matant daug tamsių spalvų nė akimirkai nėra kraupu. Viskas labai ramu ir jauku. Turbūt tai neatsiejama kūrėjo dalis, žinant, kaip lengva panašius personažus paversti baisiais ar gąsdinančiais; T. Burton mums juos pristato itin žmogiškus, realius, gražius ir savitus. Ši paroda – neabejotinai  išskirtinio kūrybinio proto produkcija, suteikianti didelį malonumą dabartinėms kūrėjo auditorijos kartoms, nepaisant jų amžiaus. Todėl labai rekomen­­duočiau tiems, kas gali, būtinai apsilankyti šioje parodoje, nes ji – tikrai neįprastai puiki galimybė pasinerti į unikalų ir išskirtinį režisieriaus gyvenimą. Parodą Londone galite išvysti iki gegužės 26 d.

Straipsnis publikuotas laikraščio „Draugas” šeštadieniniame priede „Kultūra” (2025-ųjų m. Kovo 29 d. numeryje, nr. 13 (26))