Kai ruduo šaltu vėju skverbiasi ne tik už apykaklės, bet ir į sielą, pats metas planuoti kelionę ten, kur šilta. Viena iš krypčių gali tapti Lotynų Amerikos šalis Colombia, viliojanti keliautojus savo klimatu, galybe spalvų ir žadanti nepakartojamų įspūdžių.
SIGITA JURA.
Kai pasirinkome Colombia atostogoms, apie šią šalį nežinojome beveik nieko… Tik tiek, kad Bogotos miesto meras kažkada buvo lietuvis Antanas Mockus ir kad Colombia pasaulyje turi ne itin gerą reputaciją dėl nelegalios „baltosios pudros“.
Tai buvo nepažįstama šalis, kurios, žinoma, neįmanoma gerai pažinti per vieną savaitę. Tačiau nuvykę į ją, pamatėme, sužinojome ir patyrėme tikrai daug. Colombia paliko įspūdį šalies, kurioje vakarietiška prabanga susipina su senųjų civilizacijų palikimu, o modernus gyvenimas egzistuoja greta autentiškos, kartais net šiurkščios kasdienybės.
Cartagena de Indias – tarp istorijos, prabangos ir spalvų
Mūsų pažintis su Colombia prasidėjo Kartachenoje (Cartagena de Indias) – istoriniame mieste Karibų jūros (Caribbean Sea) pakrantėje. Čia greta stūkso balti, į dangų kylantys prabangūs dangoraižiai moderniajame Bocagrande rajone, jachtų pilna prieplauka ir senamiestis, apsuptas didžiulės akmeninės gynybinės sienos, kurios statyba truko net 200 metų.
Ši įspūdinga tvirtovė su labirintais, katakombomis, apžvalgos aikštelėmis ir išdidžiai plevėsuojančia milžiniška Kartachenos vėliava – viena lankomiausių miesto vietų. Tačiau tik peržengus senamiesčio ribas, atsiveria tikrasis jo gyvenimas – spalvingas, triukšmingas, persmelktas egzotiškų kvapų ir Lotynų Amerikos temperamento. Čia prabanga ir skurdas ne tik egzistuoja greta, bet kartais atrodo susilieję į vieną kasdienybės paveikslą.
Ispaniška Andalūzijos (Andalusia) architektūra senamiesčiui suteikia europietiško žavesio, o ryškios pastatų spalvos, tropinė augmenija ir gatvių šurmulys primena, kad esame visai kitame pasaulio krašte.

Viena įdomiausių miesto architektūros detalių – durys. Masyvios, aukštos, plačios ar siauros, puoštos raižiniais, kaustytos metalu, dažytos ar lakuotos ir, beveik kiekvienos – su įmantriu durų belstuku. Sakoma, kad kuo įspūdingesnės durys, tuo turtingesnė šeima kadaise gyveno už jų.
O vienoje iš senamiesčio aikščių mūsų laukė maloni staigmena – Lietuvos vėliava! Toks mažas, bet širdžiai mielas atradimas toli nuo namų.
Kartachenos gatvelės – tikras kontrastų pasaulis. Čia viena šalia kitos įsikūrusios suvenyrų krautuvėlės, vietinių dizainerių aprangos salonai, cigarų klubai, restoranai, rooftop barai ir jaukūs nedideli viešbučiai su žaliuojančiais vidiniais kiemeliais bei įspūdingais priimamaisiais.
Siauros gatvelės, apaugusios egzotiškais krūmais ir kvapniais žiedais, traukia turistus savo išskirtinumu. Retose pavėsingose vietelėse įsitaisę dailininkai bei amatininkai čia pat demonstruoja savo meistriškumą ir siūlo įsigyti kūrinių. O gatvės prekeiviai – atskira istorija! Jie tokie atkaklūs, kad gali pasiūlyti skrybėlę net žmogui, kuris ją jau dėvi.
Siūloma pirkti visko: suvenyrų, papuošalų, alaus, vandens, cigarų, vaisių ir dar daugybės kitų dalykų.
Pirkom ir mes – ne kartą! Tačiau mūsų mėgstamiausias pirkinys buvo ne suvenyras, o šviežiai spaustas laimų limonadas. Tokio skanaus, rodos, dar nebuvau ragavusi. Jį čia pat, gatvėje, mažuose vežimėliuose gamina ir maišo pardavėjai, pila į milžiniškus plastikinius puodelius, ir už 2 dolerius jau turi tobulą atgaivą karštą dieną.
O Kartachenoje karšta visada! Net užėjus į masyvią akmeninę bažnyčią, ne visada pavyksta atsikvėpti – karštis toks, kad prakaitas bėga upeliais.
Įkyrūs ne tik prekeiviai, bet ir gatvės muzikantai, kurie groja tau iš paskos ir tikisi atlygio, ar moterys, pasipuošusios tautiniais kostiumais, ant galvų laikančios vaisių pintines ir primygtinai kviečiančios nusifotografuoti kartu. Čia turistui ramybės yra nedaug ir nuobodžiauti tikrai netenka.
Skoniai, žmonės ir kasdienybės ypatumai

Colombijos virtuvė maloniai nustebino. Maistas visur buvo labai skanus: gausu jūros gėrybių, plantanų, ryžių, pomidorų, įvairių padažų, o tropiniai vaisiai – tiesiog nuostabūs. Alaus mėgėjams taip pat netrūksta pasirinkimo.
Aptarnavimas dažniausiai greitas ir draugiškas… bent jau tada, kai pavyksta susikalbėti ir personalas supranta, ką užsisakai.
Kainos pasirodė didesnės nei tikėjomės, tačiau derėtis čia galima beveik visur. Tad jei turite kantrybės ir noro – pirmyn! Galbūt vienur, galbūt kitur, bet sutaupyti tikrai pavyks.
Žmonės gražiai apsirengę, mandagūs, tačiau mums pasirodė gana santūrūs, šaltesni ir ne itin linkę į spontaniškus pokalbius. Galbūt tai tiesiog kultūriniai skirtumai, o gal ne visur lengva užmegzti ryšį, kai kalbų barjeras toks didelis.
Amerikos doleriai Colombijoje nėra įprasta atsiskaitymo valiuta, todėl teko naudotis vietiniais pinigais – Colombijos pesais (COP). O kai rankose atsiduria kupiūros, kurių nominalai siekia tūkstančius ir dešimtis tūkstančių, galima pasijusti tikrais milijonieriais. Už alų sumokėti 10 000 pesų? Kodėl gi ne!
Dar viena įdomi vieta Kartachenoje – Convento de la Popa vienuolynas. Jo mažytė koplyčia man priminė Vilniaus Aušros Vartus. Tikintieji, vildamiesi pasveikti, čia aukodavo sidabrines žmogaus kūno dalių figūrėles – širdis, rankas ar kojas. Nuo vienuolyno, šiandien tapusio turistų atrakcija, atsiveria didinga miesto panorama. O papėdėje, kaip ir senamiestyje, galima įsigyti įvairiausių niekučių, tik čia jie kainuoja brangiau.
Colombijoje prabangą ir skurdą kartais skiria tik vienas gatvės posūkis. Vos išėjus iš išpuoselėto senamiesčio, atsiveria visai kitoks gyvenimas ir tampa akivaizdūs socialiniai skirtumai. Tai buvo viena tų kelionės patirčių, kuri ne tik žavi, bet ir verčia susimąstyti.
O vairavimas – atskira tema. Atrodo, kad eismo taisyklės ir kelio ženklai čia dažnai tėra rekomendacinio pobūdžio. Patys vairuotojai juokauja, sakydami, kad jų vairavimas yra „up“, o avarijos – „down“. Nelabai ramina, bet reikia tikėtis – toks optimizmas jiems padeda išlikti budriems. ,,Hyatt“ – prabanga, kuri nenuvilia Šiek tiek nemokamos reklamos. Kadangi esu ištikima „Hyatt“ viešbučių tinklo gerbėja (Hyatt fan for life), apsistojome prabangiame „Hyatt Regency“ viešbutyje Bocagrande rajone ir, kaip visada, likome maloniai nustebinti. Ultimate luxury!
Erdvūs kambariai su virtuvėmis, kvapą gniaužiantys vaizdai į jūrą arba miestą, nepaprastai patogios lovos su sniego baltumo patalyne, „Regency Club“ privilegijos ir visi įmanomi patogumai. Skirtingi baseinai – kiekvienam pagal skonį, pusryčiai su šampanu ir nepriekaištingas aptarnavimas kiekviename žingsnyje.
Viskas apgalvota iki smulkmenų – nuo pirmos akimirkos iki išvykimo. Kai po intensyvių įspūdžių kupinų dienų gali grįžti į savo atvėsintą ir patogų kambarį, supranti, kodėl prabanga kartais yra ne tik malonumas, bet ir tikras poilsis.
Islas del Rosario – laukinė Karibų jūros romantika
Antroji mūsų kelionės dalis buvo skirta Rosario saloms (Islas del Rosario). Ir čia prasidėjo visai kitokia Colombija – autentiška, laukinė, lėtesnė ir kur kas artimesnė gamtai.
Pasirinkome nedidelį, labai švarų ir puikiai prižiūrimą privatų kurortą Barú saloje. Jame buvo vos septyni kambariai, o atmosfera priminė jaukius namus, kuriuose viskas paprasta, tikra ir nuoširdu.
Vietinė šeimininkė kepė ką tik pagautą vandenyno žuvį, skrudino arepas – tradicinius kukurūzų paplotėlius, o mažame tiki bare barmenas sąžiningai gamino piña coladas iš tikrų ananasų ir vietinio romo.
Čia beveik nebuvo ryšio su išoriniu pasauliu. Kėlėmės kartu su kaimynų gaidžiais, o dienas leidome turkio spalvos, arbatos šilumos vandenyje, mėgaudamiesi saule ir mineralais prisotintu jūros vandeniu. Prausėmės po vos varvančiu drungnu dušu, pamiršome televiziją, socialinius tinklus ir kitas kasdienes priklausomybes.
Vakare prie mūsų pasirodydavo vietiniai šunys, kantriai laukiantys savo kąsnelio. Susidraugavome ir su portugalų šeima, o bandymai susikalbėti su aptarnaujančiu personalu tapo atskira pramoga. Pasitelkėme viską – pirštų kalbą, savo menkas ispanų kalbos žinias ir, žinoma, „Google Translate“. Anglų kalba čia mažai kam padėjo, bet šypsenos ir gera valia dažnai pasirodė veiksmingesnės už bet kokį žodyną.
Rosario salų archipelagą sudaro 28 salos – didesnės ir mažytės, kartais su vos vienu pastatu, kai kurios apgyvendintos, kitos – visiškai tuščios.
Pasakojama, kad kadaise čia prabangias vilas turėjo ir žinomi nusikalstamo pasaulio veikėjai. Šiandien kai kurios iš jų stūkso apleistos, užleistos gamtos ir laiko. Vienoje vietoje gali išvysti įspūdingą vilą, o visai šalia – griūvantį pastatą, virš kurio skraido juodvarniai. Vaizdas toks dramatiškas, kad akimirką pasijunti tarsi patekęs į postapokaliptinį filmą.
Visas salas apiplaukėme mažu motoriniu laiveliu. Jis mums buvo ir taksi, ir ekskursijų transportas, ir nardymo pramogų bazė.
Mūsų laivo „kapitonas“ kartu atliko ir gido, nekalbančio angliškai, vaidmenį. Bet no problemo, señor! Kažkaip susikalbėjome – ypač tada, kai užsidėjome nardymo kaukes ir lastus. Po vandeniu kalbos barjeras tapo visai nebesvarbus. Susikalbėti neišėjo, bet „susidainavome“ puikiai. Po kapitono nesužavėjusios Kastyčio Kerbedžio dainos jis maloniai prisijungė ir visi linksmai traukėm „Desposito“.
Vietiniai sugalvojo ir puikią paslaugą – plaukiojantį barą. Priplauki, pamoji ranka, ir štai – šviežia piña colada patiekiama išskaptuotame ananase, jau tavo rankose.
O tada sėdi mažoje valtelėje vidury vandenyno, supiesi ant bangų, gurkšnoji egzotišką kokteilį ir supranti, koks mažas esi pats ir koks nepaprastai gražus, didelis bei įdomus yra pasaulis.
Tokios akimirkos ir yra kelionės esmė – ne prabangiausias viešbutis, ne tobulai suplanuotas maršrutas, o jausmas, kad trumpam ištrūkai iš kasdienybės ir atradai visai kitokį gyvenimo ritmą.
Ar verta keliauti į Colombiją?
Galėčiau rašyti ir rašyti, tačiau pati žinau, kaip kartais nusibosta skaityti ilgus kelionių pasakojimus. Todėl dalijuosi dar keliais vaizdais ir trumpomis išvadomis.
- Jei norite „kažko kitokio“, drąsiai rinkitės Colombiją! Tai spalvų, kontrastų, istorijos, egzotiškų skonių ir nepakartojamų gamtos vaizdų šalis.
- Prieš kelionę bent minimaliai pasimokykite ispanų kalbos. Angliškai vietiniai kalba retai, todėl net keli paprasti ispaniški žodžiai gali labai praversti.
- Ir dar viena svarbi detalė – ColOmbia, ne ColUmbia!
Colombija nėra vien prabanga ar vien skurdas, vien turistiniai vaizdai ar laukinė gamta. Tai kontrastų šalis, kurioje kiekviena diena gali atnešti naują atradimą, nustebinti, pralinksminti ar priversti susimąstyti.
O svarbiausia – keliauti atvira širdimi, nes kartais būtent tos vietos, apie kurias žinome mažiausiai, palieka daugiausia įspūdžių.
Gerų, įspūdingų ir smagių kelionių!
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. lapkričio 19 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 93)
DRAUGAS Lithuanian World Wide News




