Kunigas Gediminas Keršys: apie tarnystę, jėzuitų palikimą ir lietuviškų parapijų ateitį

Po 36 metus trukusios lietuvių tėvų jėzuitų tarnystės Palaimintojo Jurgio Matulaičio lietuvių katalikų misijoje Lemonte prasideda naujas etapas. Lapkričio 5 d. iš Čikagos arkivyskupijos sulaukėme paskyrimo rašto, kuriuo kunigas Gediminas Keršys paskirtas naujuoju Misijos vadovu. Nors pareigos naujos, pats kunigas bendruomenei seniai pažįstamas. Jau beveik keturiolika metų jis tarnauja Čikagos ir jos apylinkių lietuviams, daugelį metų bendradarbiavo su Misijos jėzuitais, dalyvauja vaikų ir jaunimo stovyklose, prisideda prie įvairių sielovados veiklų. Apie pašaukimą, tarnystę Amerikos lietuviams, ryšį su jėzuitais ir lietuviškų parapijų ateitį su kunigu Gediminu Keršiu kalbasi Misijos vykdančioji direktorė Birutė O’Brien.

Kunige Gediminai, pradėkime nuo pradžių. Kur užaugote, kaip atradote savo pašaukimą ir kas paskatino pasirinkti kunigystę?

Užaugau Alytuje. Dar vaikystėje pradėjau patarnauti šv. Mišioms. Bažnyčioje buvo daug veiklos – jaunimo choras, stovyklos, įvairūs užsiėmimai. Turėjau progą iš arti pažinti kunigų gyvenimą, jų tarnystę. Visa tai pamažu formavo ir mano paties apsisprendimą. Artėjant mokyklos baigimui, vis aiškiau supratau, kad noriu būti kunigu. Kadaise viename interviu esu sakęs, kad dvyliktoje klasėje pajutau, jog „įsimylėjau Dievą“. Manau, šie žodžiai gerai nusako tą laikotarpį.

Trejus metus mokiausi Marijampolės, vėliau Kauno kunigų seminarijoje, studijavau teologiją. 2008 m. birželio 29 d. buvau įšventintas kunigu. Pirmuosius ketverius su puse metų tarnavau Vilkaviškio katedroje, o 2012-aisiais atvykau į Čikagą. Gyvendamas JAV, baigiau pastoracinės teologijos magistro studijas Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultete ir 2014 metais įgijau teologijos licenciato laipsnį.

Amerikoje tarnaujate jau beveik keturiolika metų. Kaip per tą laiką keitėsi jūsų tarnystė ir ką jums reiškia darbas su lietuvių bendruomenėmis?

Atvykus iš Lietuvos, teko prisitaikyti prie kitokio darbo pobūdžio. Vilkaviškyje tarnavau vienoje parapijoje, o Čikagoje teko rūpintis keliomis lietuvių bendruomenėmis, kartais viena nuo kitos nutolusiomis per gerą valandą kelio.

Iki šiol pagrindinė mano tarnystės vieta buvo Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapija Marquette Parke. Tačiau mano tarnystė niekada neapsiribojo viena parapija – jau daugelį metų patarnauju ir Brighton Parko, Cicero, Beverly Shores, Mundelein bei kitoms lietuvių bendruomenėms.

Per tuos metus pažinau labai skirtingų žmonių – nuo senosios išeivijos lietuvių iki neseniai iš Lietuvos atvykusių jaunų šeimų. Kiekviena bendruomenė turi savo istoriją, tradicijas ir rūpesčius. Mažesnėse bendruomenėse lietuviškos šv. Mišios kartais vyksta vos kartą per mėnesį, tačiau žmonės jų laukia, susitinka, pabendrauja. Kunigo tarnystė čia neapsiriboja šv. Mišiomis ar sakramentų teikimu. Svarbu rasti laiko žmogų išklausyti, aplankyti, būti šalia ir džiaugsmingomis, ir sunkiomis gyvenimo akimirkomis.

Esate gerai žinomas ne tik lietuviškose parapijose, bet ir įvairiose lietuvių organizacijose. Kokioje veikloje dalyvaujate?

Per keturiolika metų užsimezgė daug gražių ryšių su įvairiomis lietuvių organizacijomis. Tenka dalyvauti JAV Lietuvių Bendruomenės Taryboje, Lietuvių katalikų religinės šalpos veikloje, bendradarbiauti su laikraščiu „Draugas“, išeivijos šauliais. Taip pat vedu rekolekcijas, rengiu jaunimą s ak ramentams, dalyvauju lietuviškuose renginiuose ir stovyklose.

Lietuvių bendruomenėse religinis ir visuomeninis gyvenimas glaudžiai susiję. Ne kartą tenka matyti, kaip žmonės, iš pradžių susitikę kokiame nors renginyje ar stovykloje, vėliau atranda ir glaudesnį ryšį su Bažnyčia.

Su Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija jus sieja ilgametė pažintis. Daugelį metų kartu su jėzuitais dirbote vaikų ir jaunimo biblinėse stovyklose, prieš didžiąsias šventes patarnaudavote per bendruomenines Susitaikinimo pamaldas. Ką jums davė ši bendrystė?

Bendra tarnystė su jėzuitais man yra labai vertinga patirtis. Iš jų daug išmokau – ne tik sielovados darbo, bet ir požiūrio į žmogų, gebėjimo išklausyti, būti šalia. Per tuos metus užsimezgė šilti, artimi asmeniniai ryšiai. Kartu gerai pažinau ir pačią Misiją, jos žmones, čia susiklosčiusias tradicijas.

Pastaraisiais mėnesiais talkinau Misijai išgyvenant permainų laikotarpį. Todėl naujasis paskyrimas man nėra atėjimas į nepažįstamą vietą. Daugelį žmonių jau pažįstu, su kai kuriais esame kartu dirbę, meldęsi, išgyvenę svarbius gyvenimo įvykius. Žinoma, būti Misijos vadovu – jau visai kita atsakomybė.

Po 36 metų nuolatinės tarnystės lietuvių tėvų jėzuitų pasitraukimas iš Misijos daugeliui buvo netikėtas ir skaudus. Juk per tiek metų jie tapo neatsiejama mūsų bendruomenės dalimi. Tačiau žinome, kad šį sprendimą nulėmė gerokai sumažėjęs veiklių Lietuvos jėzuitų skaičius – 2003 metais jų buvo apie 50, o šiandien likę vos apie 15. Kaip jūs matote šį pasikeitimą ir jėzuitų palikimo tęstinumą Misijoje?

Suprantama, kad tokie pasikeitimai nėra lengvi. Jėzuitai mums brangūs. Jie šią Misiją įkūrė, ją augino, lydėjo kelias lietuvių kartas. Per 36-erius metus čia užsimezgė daugybė asmeninių ryšių, draugysčių, žmonės kartu išgyveno svarbiausius savo gyvenimo įvykius. Tad natūralu, kad jų nuolatinės tarnystės pabaiga paliečia daugelį.

Kartu svarbu suprasti ir aplinkybes, dėl kurių jėzuitams teko priimti šį sprendimą. Prisiminkime, kad prieš atsiunčiant t. Artūrą Sederevičių SJ vadovauti Misijai, Lietuvos tėvai jėzuitai turėjo priimti sunkų sprendimą pasitraukti iš Šv. Ignaco bažnyčios Šiauliuose. Per pastaruosius du dešimtmečius jėzuitų skaičius Lietuvoje labai sumažėjo, todėl jiems tenka iš naujo paskirstyti turimas pajėgas ir priimti nelengvus sprendimus, kurie skaudūs ir jiems patiems.

Tačiau jėzuitų tarnystės vaisiai lieka. Misijoje yra daug jų pradėtų darbų, stiprios tradicijos, veiklios šeimos, vaikai ir jaunimas, kurie čia auga tikėjime. Visa tai yra tvirtas pagrindas tolesniam bendruomenės gyvenimui. Ir, manau, jėzuitams patiems svarbu, kad jų įkurta Misija toliau gyvuotų ir augtų.

Džiaugiamės, kad jėzuitų ryšys su Misija tęsis, nors ir kitokiais būdais nei lig šiol. Išlieka asmeninės draugystės, bendri darbai, vieni kitus lydime malda. Esame be galo dėkingi Lietuvos tėvams jėzuitams už labai konkrečią ir dosnią pagalbą Misijai. Kadangi Pasaulio lietuvių centre įsikūrusi Misija neturi savo klebonijos, jėzuitai geranoriškai sutiko suteikti naujajam Misijos vadovui galimybę keletą metų gyventi jų būste, kol bus rastas ilgalaikis sprendimas. Tai tikrai labai reikšminga ir be galo reikalinga pagalba mūsų Misijai šiuo metu. Kaip įsivaizduojate tolesnį bendradarbiavimą?

Pirmiausia esu labai dėkingas Lietuvos jėzuitams už šią pagalbą. Tai ne tik praktiškas sprendimas dėl gyvenamosios vietos, bet ir nuoširdaus jų rūpesčio Misija ženklas. Nors jie nebegali čia tarnauti nuolat, jų dėmesys bendruomenei išlieka.

Mus sieja ilgametė draugystė, bendra tarnystės patirtis ir, manau, labai panašus supratimas, kokia svarbi yra ši lietuvių katalikų bendruomenė. Todėl norime ir toliau bendradarbiauti. Planuojame bendras rekolekcijas, kviečiame ir kviesime jėzuitus į Misijos šventes, renginius, ateitininkų, vaikų ir jaunimo stovyklas.

Tikiu, kad mūsų ryšys ne tik išliks, bet ir toliau augs. Juk tam, kad išsaugotume tai, kas per tiek metų sukurta, nebūtina visiems gyventi po vienu stogu. Svarbiausia – toliau bendrauti, susitikti ir, kiek leidžia galimybės, dirbti kartu.

Kunige Gediminai, naujasis jūsų paskyrimas svarbus ne tik Misijai. Pastaruoju metu Čikagos ir jos apylinkių lietuvių sielovadoje tarnavo bent trys kunigai. Anksčiau Čikagoje ir jos apylinkėse lietuviams tarnavo gerokai daugiau kunigų, tarp jų – jėzuitai t. Antanas Saulaitis, t. Kęstutis Trimakas, t. Antanas Gražulis, taip pat prelatas Jurgis Šarauskas ir kiti. Tai leido jiems vienam kitą pavaduoti ir aptarnauti ne tik didesnes, bet ir mažesnes lietuviškas parapijas. Dabar kyla klausimas, kaip toliau bus rūpinamasi Brighton Parko, Cicero ir kitomis mažesnėmis lietuvių katalikų bendruomenėmis. Kokią matote jų ateitį?

Šis klausimas man labai svarbus. Jau keturiolika metų tarnauju įvairiose lietuvių bendruomenėse ir puikiai žinau, kiek daug žmonėms reiškia galimybė melstis gimtąja kalba, susitikti su kitais lietuviais, išsaugoti savo religines ir tautines tradicijas. Todėl rūpestis mažesnėmis bendruomenėmis išlieka.

Tačiau turime pripažinti, kad lietuviškų parapijų padėtis JAV keičiasi. Dėl įvairių priežasčių jų sparčiai mažėja, keičiasi žmonių gyvenamosios vietos, jaunesnės kartos ne visada taip aktyviai įsitraukia į parapijų gyvenimą. Be to, mažėja ir lietuviškai kalbančių kunigų, galinčių joms patarnauti.

Manau, kad artimiausiu metu turėsime priimti nelengvus, bet būtinus sprendimus. Galbūt kai kurioms mažesnėms bendruomenėms reikės glaudžiau bendradarbiauti, telktis į didesnius tikinčiųjų vienetus, kad galėtume išsaugoti lietuviškos sielovados vietas.

Tai nėra vien bažnytinio administravimo klausimas. Čia, išeivijoje, lietuviška parapija ar misija dažnai yra ir svarbus kultūrinio gyvenimo centras. Per jas perduodame vaikams savo kalbą, papročius, tikėjimą, palaikome ryšį su Lietuva. Praradę šias vietas, prarastume kur kas daugiau nei pastatus, kuriuose aukojamos šv. Mišios.

Vis dėlto yra ir kita galimybė – siekti, kad Čikagos ir aplinkinių valstijų lietuvių sielovadai būtų paskirtas dar vienas kunigas. Dėl to galėtume kreiptis į Lietuvos Vyskupų Konferenciją, tarpininkaujant užsienio lietuvių sielovada besirūpinančiam arkivyskupui Lionginui Virbalui. Tačiau papildomo kunigo išlaikymas yra labai rimtas ir nuolatinis finansinis įsipareigojimas. Ar mūsų bendruomenės tam pasirengusios? Ir ar pakankamai įvertiname, kiek nuo mūsų pačių priklauso lietuviškų parapijų išlikimas?

Tai turbūt vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos šiandien turime atsakyti. Norėti, kad mūsų bendruomenėje būtų lietuviškai kalbantis kunigas, ir prisiimti atsakomybę už jo tarnystės išlaikymą – ne visai tas pats.

Žinoma, būtų labai reikalinga ieškoti galimybės pasikviesti dar vieną kunigą iš Lietuvos. Tai leistų sustiprinti sielovadą ne tik Čikagoje, bet ir mažesnėse lietuvių bendruomenėse aplinkinėse valstijose. Tačiau turime suprasti, kad pagal Čikagos arkivyskupijos tvarką kunigą priimančioms bendruomenėms tenka pasirūpinti jo būstu, automobiliu, sveikatos draudimu ir pragyvenimo išlaidomis. Tam neužtenka vienkartinės aukos ar gerų norų, bet reikia aiškaus, ilgalaikio ir rimto pačių bendruomenių finansinio įsipareigojimo.

Taip pat labai svarbus ir žmonių dalyvavimas bažnytiniame gyvenime. Jei parapijoje nuolat renkasi vos keliasdešimt tikinčiųjų, anksčiau ar vėliau kyla klausimas, kaip ji galės išsilaikyti.

Suprantu, kad ne visų žmonių tikėjimo kelias vienodas. Vieni šv. Mišiose dalyvauja kiekvieną sekmadienį, kiti ateina kelis kartus per metus – per Kalėdas, Velykas, Vėlines ar svarbiomis šeimos progomis. Ir kiekvienas žmogus Bažnyčioje yra laukiamas. Tačiau norėčiau pakviesti visus pagalvoti: jeigu man svarbu, kad per šv. Kalėdas ar šv. Velykas dar galėčiau ateiti į lietuvišką bažnyčią, ar prisidedu prie to, kad ji būtų atvira ir likusius metus?

Parapijos negali išlikti vien dėl to, kad mums gera žinoti, jog jos kažkur yra. Joms reikia žmonių, kurie ateina melstis, savanoriauja, rūpinasi jų veikla ir reguliariai remia finansiškai. Lankomumas, nuolatinė finansinė parama ir kunigo tarnystė – tai trys tarpusavyje susiję dalykai, be kurių lietuviškų parapijų ateitis neįmanoma.

Šiandien turime rimtai svarstyti, kokį kelią renkamės. Ar esame pasirengę telktis į didesnes bendruomenes, kad išsaugotume lietuvišką sielovadą? O gal norime ir galime prisiimti didesnę finansinę atsakomybę, kuri leistų pasikviesti papildomą kunigą ir toliau tarnauti mažesnėse parapijose? Galbūt reikės ieškoti ir abiejų galimybių derinio.

Jei norime, kad po penkerių ar dešimties metų mes vis dar turėtume kur melstis lietuviškai ir ruoštis sakramentams lietuviškoje aplinkoje, apie tai turime galvoti jau šiandien. Ne tik kunigai ar vyskupai, bet būtent mes patys, kaip lietuvių katalikų bendruomenė, turime apsispręsti, kiek mums tai svarbu ir ką esame pasirengę dėl to padaryti, kol dar ne vėlu.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija šiandien yra didžiausia lietuvių katalikų bendruomenė Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji gyva, gausi ir veikli, o jos tarnystė neapsiriboja Čikaga ir apylinkėmis – dėl krikšto, santuokos, laidotuvių ir kitų patarnavimų čia atvyksta lietuviai ir iš kitų valstijų. Misijos gyvenimas taip pat kur kas platesnis nei sekmadieninės šv. Mišios. Kokią matote jos vietą šiandienos lietuvių gyvenime ir kas jums svarbiausia pradedant vadovauti šiai bendruomenei?

Manau, kad Misijos reikalingumą geriausiai parodo patys žmonės ir jų gyvenimas. Čia ne tik aukojamos šv. Mišios ar teikiami sakramentai. Vyksta vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų religinis ugdymas, pasirengimas sakramentams, veikia trys chorai, rengiamos biblinės stovyklos, Alfa kursas, koncertai, rekolekcijos, įvairūs renginiai ir susitikimai.

Tačiau didelė dalis Misijos tarnystės vyksta ir už bažnyčios sienų. Lankome ligonius, žmones jų namuose, susitinkame su tikinčiaisiais ir lietuviškų įmonių atstovais, lydime šeimas malda sunkiomis gyvenimo akimirkomis. Žmonės kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais – kartais ieškodami dvasinio patarimo ar pagalbos šeimai, o kartais ir dėl labai konkrečių gyvenimiškų rūpesčių, net socialinės pagalbos. Ne visada galime viską išspręsti patys, bet svarbu žmogų išgirsti, nepalikti vieno ir, kiek galime, padėti surasti išeitį.

Man atrodo, kad būtent čia geriausiai atsiskleidžia, kokia reikalinga ir aktuali yra Misija. Ji nėra tik vieta, į kurią susirenkame sekmadienį. Tai bendruomenė, į kurią žmonės gali kreiptis įvairiais savo gyvenimo etapais – nuo vaiko krikšto iki atsisveikinimo su artimuoju. Ir tai, kad dėl lietuviškų sakramentų bei kitų patarnavimų žmonės atvyksta net iš kitų valstijų, rodo, jog tokios vietos išeivijoje vis dar labai reikalingos.

Džiaugiuosi, kad Misijoje dirba stipri, patyrusi darbuotojų komanda, gerai pažįstanti bendruomenę ir jos poreikius. Vertinu jų sukauptą patirtį, atsidavimą ir ilgametį darbą. Man tai didelis palaikymas pradedant naujas pareigas. Taip pat džiaugiuosi gausiu būriu savanorių, be kurių daugelis Misijos veiklų tiesiog nevyktų. Čia jau yra daug gražių iniciatyvų ir prasmingų darbų, kuriuos norisi tęsti bei stiprinti.

Man ypač rūpi šeimos, vaikai ir jaunimas. Jei norime, kad ši bendruomenė gyvuotų ir po dešimties ar dvidešimties metų, turime galvoti apie tuos, kurie šiandien dar tik atranda tikėjimą, savo lietuvišką tapatybę ir vietą bendruomenėje.

Kartu svarbu nepamiršti ir tų žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių nuo Bažnyčios nutolo ar joje lankosi retai. Ne visi esame vienodame tikėjimo kelyje, ne visi turime tuos pačius klausimus ar poreikius. Man svarbu, kad Misijoje būtų vietos ir tiems, kurie tikėjimo dar ieško. Kad jiems būtų jauku ir drąsu ateiti.

Visa ši veikla reikalauja ne tik daug darbo, bet ir nuolatinio bendruomenės palaikymo. Misijos gyvybingumas neatsiranda savaime. Jį palaiko žmonių malda, dosnumas, savanorystė ir finansiniai įsipareigojimai. Norėdami išsaugoti tai, ką turime, ir užtikrinti, kad Misija galėtų tarnauti ateities kartoms, turime visi prie to prisidėti. Kiekvienas pagal savo galimybes, tačiau ne tik tada, kai patiems prireikia Misijos patarnavimų.

Pabaigai – ko norėtumėte palinkėti Misijos žmonėms ir ko pats tikitės pradėdamas šią tarnystę

Pirmiausia noriu padėkoti tėvams jėzuitams už jų ilgametę tarnystę ir visiems žmonėms, kurie tiek metų rūpinasi Misija. Per pastaruosius mėnesius ne kartą mačiau, kiek daug žmonėms reiškia ši vieta ir kaip nuoširdžiai jie nori ją išsaugoti.

Pradėdamas šią tarnystę, noriu būti su žmonėmis, juos išgirsti, geriau pažinti Misijos kasdienybę ir kartu ieškoti kelio pirmyn.

Norėčiau, kad žmonės Misiją laikytų sava – ne tik vieta, į kurią ateina sekmadienį, bet ir bendruomene, už kurią kiekvienas jaučiasi atsakingas. Juk nuo mūsų pačių priklauso, kokią Misiją paliksime ateinančioms kartoms.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas“ (2026 m. lapkričio 14 d. numeryje, Vol. CXVll NR. 92)