Vakarienė namie. Ingrida, Ramūnas ir Neda Astrauskai. (Ramūno Astrausko ir asmeninio archyvo nuotraukos)

Diplomatiją išmainęs į fotografiją

Kalbino Raimundas Marius Lapas.

Su Prezidentu Valdu Adamkumi gerneraliniame konsulate Čikagoje.

Dabar, kai skrydžiai iš Europos į JAV praktiškai sustabdyti, tenka pakelti savo žurnalistinius sparnelius nuotoliniu būdu. Su skaitytojais jau buvome nutūpę Ispanijoje ir Šveicarijoje, šiandien vėjas mane nupūtė į egzotišką „užkampį” Europos vidury – Liuksemburgą. Vieną iš taip vadinamų „nykštukinių” valstybių, oficialiai – Liuksemburgo Didžiąją Hercogystę (mat ją valdo hercogas Anri kartu su ministru pirmininku Xavier Bettel. Šalyje vartojamos trys oficialios kalbos: vokiečių, prancūzų ir liuksemburgiečių. Ne dažnas mūsų turbūt yra apsilankę šioje šalyje ir gal ne visi žino, kad ten veikia Lietuvių Bendruomenė.

Vieną iš jos narių – Ramūną Astrauską – tikriausiai gerai prisimena čikagiečiai – juk kažkada Ramūnas gyveno „Vėjų mieste” ir dirbo LR generaliniame konsulate Čikagoje.

„Gamtos vaikas”, pasukęs į diplomatinę tarnybą

Ramūnai, daugelis Tave prisimena iš tų laikų, kai dirbai LR generaliniame konsulate administratoriumi. Trumpai papasakok apie save.

Mėgstamiausias laisvalaikio praleidimo būdas.

Gimiau 1966 m. Vilniuje. Mano mama – gydytoja, tėvas – gamtos mokslų daktaras. Turiu seserį, kuri su šeima gyvena Vilniuje. Baigiau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, įgijau hidrobiologo specialybę. Nuo mažens labai mėgstu sportuoti gamtoje – ypatingai važinėti dviračiais (tiek kalnų, tiek plento), taip pat kalnų slidinėjimą.

Tai gamtosaugininko keliu nepasukai – gal bijojai sudaryti konkurenciją Valdui Adamkui… ir tektų jam ieškoti naujo darbo Vilniuje?

Jeigu būtų buvusi tokia galimybė, tikrai būčiau dirbęs gamtos mokslų srityje, nes nuo pat mažens vasaras leisdavau su tėvu ekologinėse mokslinėse ekspedicijose. Tačiau situacija 1991 m., baigus studijas universitete, buvo kitokia. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, viskas sparčiai keitėsi. Buvo daug nežinios dėl darbo perspektyvos artimiausiu metu.

O kaip atsirado horizonte diplomatinė tarnyba?

Kai kurie dalykai gyvenime atsitinka neplanuotai ir tai suteikia naujų iššūkių, gimsta naujos idėjos, planai. Taip atsitiko ir man. Mano draugai, kurie tuo metu gyveno Philadelphijoje, pakvietė mane su žmona atvykti keletą savaičių pasisvečiuoti. Lankantis Washington, DC, susipažinau su šviesios atminties Lietuvos ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu jaunesniuoju, kuris man pasiūlė padirbėti Lietuvos ambasadoje. Tuomet ir prasidėjo visiškai naujas mano gyvenimo etapas. Pirmosios neužmirštamos patirtys atstovybės administraciniame, po to – konsuliniame darbe. Buvau kupinas entuziazmo ir energijos. Tuo metu Lietuvos Užsienio reikalų ministerija (URM) tik formavosi. Vėliau ambasadorių S. Lozoraitį pakeitė ambasadorius Alfonsas Eidintas. Teko oficialiai įsidarbinti URM. Mano dviejų savaičių viešnagė JAV pavirto į beveik 20 metų gyvenimą šioje šalyje.

Su ambasadoriumi Stasiu Lozoraičiu ambasadoje Washingtone 1992 m.

O kaip atsidūrei Čikagoje?

Ambasadoje išdirbau septynerius metus. Ir vėl atsitiktinai susiklosčius aplinkybėms, gavau pasiūlymą dirbti LR generaliniame konsulate Čikagoje. Čikaga man visuomet buvo prie širdies. Turėjau ir iki šiol tebeturiu ten daug draugų. Gražus, dinamiškas miestas. Nuostabus ir Michigano ežeras…

Pasikeitimai visuomet atneša kažką naujo. Pasikeitė gyvenimo ir darbo aplinka. Generaliniame konsulate šalia jau gerai pažįstamo administracinio ir konsulinio darbo dar pradėjau kuruoti kultūrinius projektus. O tai man buvo ypatingai įdomūs ir kūrybingi iššūkiai. Tikrai yra ką prisiminti! Gana gerai susipažinau ir su lietuviškų organizacijų veikla.

Ar turi ir kokių kuriozinių prisiminimų iš to laikotarpio?

Darbas generaliniame konsulate nuolatos susijęs su žmonėmis. Natūralu, kad būta ir linksmų atvejų. Kelias dienas per savaitę dirbdavau generalinio konsulato patalpose Balzeko lietuvių kultūros muziejuje (tuo metu vyresniojo amžiaus tautiečių patogumui konsulinės paslaugos buvo teikiamos ne  miesto centre, bet muziejaus patalpose). Atėjo viena ponia ir atsinešė pluoštą dokumentų LR pilietybės atstatymui. Kaip paaiškėjo, jos gyvenimas buvo ganėtinai įdomus – penkios santuokos ir penkios ištuokos. Dėliojame dokumentus ant stalo, trūksta vienos santuokos liudijimo. Aš ir sakau: „Ponia, čia trūksta šio dokumento, nes reikia įrodyti, kaip keitėsi Jūsų pavardė. O ji meta į mane piktą žvilgsnį ir sako: „Prašyčiau man nepriminti jo (buvusio vyro), aš nieko nenoriu apie jį daugiau girdėti. Jis išėjo iš mano gyvenimo su visais mano pinigais!”

Ambasados kolektyvas, Alfonso Eidinto išleistuvės.

Ramūnai, gyvendamas Čikagoje, tu dirbai ir Lietuvių Fonde (LF). Man visada knietėjo sužinoti – ar diplomatinės tarnybos darbuotojai gali dalyvauti kitos valstybės organizacijų veikloje, ypač kai ta veikla susijusi su finansais?

Taip, aš buvau LF valdyboje, vėliau buvau išrinktas ir į tarybą. Dvejus metus ėjau valdybos pirmininko pareigas. Mano darbas generaliniame konsulate  neturėjo nieko bendro su visuomeninėmis pareigomis vienoje iš solidžiausių lietuviškų organizacijų JAV, kuri ir buvo įsteigta finansiškai padėti puoselėti lietuvybę. Iš tikrųjų aš buvau pirmasis naujos kartos lietuvis („trečiabangis”), pakviestas įsijungti į šios organizacijos valdymą. Savo ruožtu pakviečiau į valdybą ir daugiau jaunesnių žmonių. Kai kurie Fonde sėkmingai darbuojasi ir šiandien.

Kur širdis traukia…

Pastebėjau, kad nemažai diplomatų palieka šią tarnybą – kokios to priežastys? Ar nesulaukia norimų paskyrimų? Pavargsta?

Lietuvos diplomatinėse atstovybėse dirba diplomatai ir valstybės tarnautojai, kuriuos tam tikram laikotarpiui paskiria URM. Kita dalis darbuotojų dirba pagal terminuotas darbo sutartis. Įdarbinimo tvarka pagal tokias sutartis yra nelanksti, daugiau nei prieš 15 metų patvirtinta tų žmonių, kurie greičiausiai dar darbavosi tarybinėje santvarkoje. Aš jau nekalbu apie samdomiems darbuotojams keliamus reikalavimus ir siūlomą atlyginimo santykį. Paprasčiausiai žmonės praranda motyvaciją ir pradeda ieško kito darbo. Gaila, bet yra labai daug tokių pavyzdžių. Diplomatinės atstovybės praranda daug patirties įgavusių darbuotojų.

Karantino metu ofisas namuose.

O Tavo atvejis? Kas Tave taip toli nupūtė nuo „Vėjų miesto”?

Gal asmeninio gyvenimo aplinkybės… Taip susiklostė, kad išsituokėme su pirmąja žmona. Kiek vėliau sukūriau naują šeimą, gimė dukra. Pradėjome gvventi ramų, savotiškai patogų gyvenimaą. Bet jutome, jog laikas pradėjo bėgti vis sparčiau ir sparčiau. Dažnai su žmona Ingrida pakalbėdavome, kad atėjo laikas naujiems iššūkiams gyvenime, kažką reikia keisti. Baigusi Čikagos DePaul universitetą, Ingrida įsidarbino nekilnojamo turto fondų investavimo firmoje. Viena diena grįžusi iš darbo sako: „Gavau pasiūlymą dirbti kompanijos padalinyje Liuksemburge. Geros pareigos, nebloga perspektyva karjerai. Ką apie tai mąstai?” Aš kažkaip nedvejojęs prasižiojau: „Varom! Atsiuntė Dievas mums karvelį! Reikia pasinaudoti progą. Pagyvenom JAV patogiai, dabar atsirado proga pagyventi Europoje. Juo labiau – mažoje valstybėje, kur būtų vėl viskas kitaip. Judame tik priekį. O aš dėl savo darbo ką nors sumąstysiu. Nedai (Astrauskų dukra – R. M. L. ) dar nėra nė trejų metukų, jai nesunku bus adaptuotis naujoje aplinkoje.”

Ir taip 2010-ųjų vasarą atsidūrėme Liuksemburge – Europos finansiniame centre. Apsigyenome mažame Vokietijos miestelyje – mažiau nei už kilometro nuo Liuksemburgo sienos, ant Moselio upės šlaito, apsupto vynuogynų. Ingrida daug dirba, jai neblogai sekasi. Šiuo metu ji yra gana gerai žinomos New Yorke įkurtos investicinių fondų firmos „Black Stone” Europos padalinio generalinė direktorė.

O kaip tavo profesinis gyvenimas pasisuko?

Liuksemburgo maisto ir stiliaus žurnalo „Kachen” viršelis.

Aš turėjau minčių įsidarbinti Europos Sąjungos institucijose Liuksemburge.

Tačiau vis dėlto nusprendžiau keisti viską iš esmės. Greitai išmokau vokiečių kalbą, nes vien tik su anglų kalba čia verstis sunkoka. Žmonės paprastai čia kalba penkiomis-šešiomis kalbomis. Norėjosi būti laisvu, nuo nieko nepriklausomu ir niekam neatsiskaitančiu. Fotografija mane lydėjo nuo pat mažens. Dirbdamas LR ambasadoje Washington, DC ir generaliniame konsulate Čikagoje sukaupiau nemažą fotoarchyvą – mat fotografuodavau renginius, įvykius, žmones. Norėjau save išbandyti dirbant kūrybinį darbą. Ir, atrodo, man pasisekė.

Daugiau kaip prieš penkerius metus mane susirado Liuksemburgo maisto ir stiliaus žurnalo „Kachen” redaktorė. Skubiai reikėjo fotografo vienam žurnalo straipsniui. Gavusi mano nuotraukas, pasiūlė dirbti toliau. Taip viskas ir pajudėjo į priekį. Šiuo metu esu žurnalo vedantysis fotografas. Kaip sakoma, sukuosi Liuksemburgo gastronomijos ir vynininkystės pasaulyje. Maisto fotografija yra ganėtinai specifinė sritis, įdomi, teikianti nemažai iššūkių. Būna ir taip: valandomis vaikštai Liuksemburgo miškuose, kad nufotografuotum natūraliu būdu auginamus ypatingos veislės jaučius. Po to leki namo, šoki į dušą, atitinkamai persirengi ir leki fotografuoti Liuksemburgo princesės, ruošiančios velykinį stalą. Įtampa, bet labai įdomu. Beje, Liuksemburge yra parduodamas vynas mano vardu ( https://www.vinsmoselle.lu/en/our-products/art-et-vin-27). O keletas mano darytų nuotraukų laimėjo konkursą Art & Vin.

Liuksemburgas noriai įdarbina lietuvius

Liuksemburge galima nusipirkti Ramūno Astrausko Rieslingo.

Kiek žinau, Tu įsijungei ir į Liuksemburgo Lietuvių Bendruomenės veiklą – kokia ji?

Persikėlus gyventi į Liuksemburgo apylinkes, susipažinau su čia gyvenančiais lietuviais bei jų palyginus neseniai įkurta Lietuvių Bendruomene. Įsijungiau į jų valdybą. Turėjau savyje iš Čikagos parsivežtą visuomeniškumo poreikį. Natūralu – čia lietuviškas gyvenimas kitoks nei Amerikoje. Mūsuose nėra istorinių imigracinių bangų. Bendruomenė nėra labai didelė – skaičiuojama, kad Liuksemburgo apylinkėse gyvena apie 1000 lietuvių. Dauguma atvyko dirbti į ES institucijas, kai Lietuva tapo ES nare. Todėl čia gyvenančių tautiečių amžius, poreikiai, norai yra labai panašūs. Paskutiniais metais į Liuksemburgą atvyksta daug jaunimo – jį noriai įdarbina privatus finansinis sektorius. Kaip mano pažįstami liuksemburgiečiai sako, kompanijos mėgsta lietuvius, nes turi gerą išsilavinimą, yra protingi, darbštūs ir moka užsienio kalbas. Malonu tai girdėti.

Kai baigiasi darbo diena, ar tebepuoselėji savo pomėgį sportui?

Praktiškai per ištisus metus keturis-penkius sykius per savaitę minu dviratį. Kartais vienas, dažnai su vietiniu dviratininkų klubo nariais arba su šeima. Dviračių sportas čia labai populiarus. Tik turėk noro! O jeigu vėjas papučia stipriau, važiuoju „kaituoti” (valdyti jėgos aitvarą – R. M. L.) į Šiaurės jūrą Olandijoje. Tą patį darydavau ir Čikagoje, tik ten Michigano ežeras buvo šalia. O kai Alpėse smagiau pasninga, lekiu į Austriją „palaipioti” po kalnus su slidėmis. Juk atstumai nėra dideli.

Koronavirusas nepripažįsta geografinių ribų

Ramūnai, atlikdamas namų darbus sužinojau, jog Liuksemburgo Sveikatos ministerija pranešė, kad pirmas koronaviruso atvejis šalyje nustatytas vasario 28 d. iš Italijos grįžusiam 40-mečiui piliečiui. Jis iškart buvo karantinuotas. Paskui sekė atvykėliai iš Šveicarijos, Prancūzijos, JAV.

Pagauta akimirka.

Liuksemburge pažaboti COVID-19 nėra taip paprasta. Visiškai uždaryti valstybės neįmanoma, kadangi net 70 proc. darbuotojų kasdien atvyksta dirbti iš kitų šalių – Vokietijos, Belgijos bei Prancūzijos, tarp jų ir medicinos darbuotojai, aptarnaujantis personalas ir t.t. Atrodo, jog padėtis kontroliuojama. Manyčiau, reikėtų įvertinti gyventojų sąmoningumą ir paklusnumą. Užstrigusiųjų lietuvių Liuksemburge nebuvo, kadangi buvo pakankamai laiko išvykti ir susisiekimas su Lietuva yra patogus. Užsikrėtusių lietuvių taip pat nėra.

Liuksemburge, kaip ir daugelyje valstybių, dirba tik maisto parduotuvės, paštas, bankai, naminių gyvūnėlių reikmenų parduotuvės. Važinėja autobusai, tiesa, arti vairuotojo atsisėsti negalima. O kaip elgiasi žmonės – ar ruošiasi dar juodesnei dienai?

Žmonės nepanikuoja, maisto parduotuvėse yra. Tikrina važiuojančius per sieną. Žmonės elgiasi labai sąmoningai ir ramiai, be reikalo viešosiose vietose nevaikštinėja, nevažinėja…

Balandžio 19 d. duomenimis, kai mudu bendraujame, paskelbta, jog Liuksemburge užregistruoti 3,537 viruso atvejai, 72 žmonės mirė, 631 išgijo. Kokios prognozės – kada COVID-19 baubas Liuksemburge bus nugalabytas?

Užsikrėtusiųjų skaičius pradėjo mažėti. Todėl vyriausybė nusprendė leisti mažesnėms firmoms atnaujinti veiklą. Mokyklos turėtų pradėti veikti gegužės 11 d. Į mokyklas vaikai pradės eiti pakaitomis, t.y. atskiromis klasėmis kas savaitę. Manyčiau, gegužės mėnesio viduryje Liuksemburgas vėl atgis.

Karantino metu padedu mano draugams vynininkams.

O kaip Astrauskų šeima gyvena po šiuo juodu debesiu? Kaip atrodo jūsų diena?

Ingrida nuo ryto užsidaro namų ofise ir, atrodo, visiškai sėkmingai koordinuoja savo padalinio veiklą. Neda mokosi nuotoliniu būdu. Techninės galimybės šiandien tai leidžia daryti. Kiekvienas moksleivis gimnazijoje gauna specialiai paruoštą planšetinį kompiuterį, todėl mokiniai visiškai nesudėtingai gali bendrauti su mokytojais. Neda intensyviai treniruojasi mergaičių futbolo klube Vokietijoje. Dabar ji kasdien gauna iš trenerio pratimų sąrašą, todėl mūsų kiemas šiuo metu yra paverstas futbolo aikšte. Savaime aišku, kad mano darbai šiuo metu yra aprimę, bet, manyčiau, po keleto savaičių prasidės fotosesijos žurnalo vasaros numeriui.

Negandos ateina, bet jos ir praeina! Tą tikrai galėtų paliudyti mūsų vyresnioji karta.

Naudodamasis proga norėčiau palinkėti visiems „Draugo” skaitytojams ir šauniems darbuotojams optimizmo ir, žinoma, tvirtos sveikatos!

Ačiū, Ramūnai, už spalvingą pokalbį. Linkiu ir Tavo šeimai to paties – kuo daugiau saulutės, kuo mažiau debesų!

Žurnalo „KACHEN” 5 metų sukaktis.
Maisto fotografija – specifinė sritis.