Draugui 110. Ko nenunešė laiko tėkmė… Genetinis Kazio Pakšto palikimas – „suspaustų  kumščių” kaina

Minint seniausio, nepertraukiamai leidžiamo DRAUGO 110 metų jubiliejų, šiandien „keliaudami” po jo suskaitmenintą archyvą, matome, kad laikraščio puslapiuose amžinam gyvenimui atgulė visa kruvinos lietuviškos rezistencijos, sovietinio režimo istorija, tuose pačiuose puslapiuose ataidi ir pirmieji Nepriklausomybės šauklių balsai, iki šios dienos rikiuojasi atgimusios laisvos, modernios Lietuvos, jos išeivijos aktualijos. Būtent šiais jubiliejiniais DRAUGO metais naujoje rubrikoje „Ko nenunešė laiko tėkmė…” kviečiame kartu užmaršties dulkes nubraukti nuo tų pavardžių, kurios minimos mūsų laikraštyje, aprašant svarbiausius Lietuvos gyvenimo, išeivijos įvykius. O atgaivinant šiuos prisiminimus, toliau kurti DRAUGO istoriją, kurią kaip patį svarbiausią, teisėtą Lietuvos egzilio palikimą istoriniu testamentu paliksime ateinančioms kartoms.

Rasa Kazlas.

Su Marijum Audrium Pakštu pirmą kartą susitikome sovietmečiu, 1988-aisiais Sakartvelo sostinėje. Ma­rijus tuo laiku Tbilisio universitete stu­dijavo sakartvelų filologiją. Buvo neįprasta kažkur Pietų Kaukaze su­tikti lietuvį, kuris povyza, protu tuo me­tu labai skyrėsi nuo statistinių no­menklatūrinės sistemos studentų. Be­simokydamas Tbilisio universitete Marijus turėjo tikslą išmokti kartvelų ir farsi kalbų ir mąstė, kad galbūt kalnais per Iraną pavyks jam, kaip ne vienam disidentui, ištrūkti iš sovietyno užkardos. Tada man, dar tik antro kurso žurnalistikos studentei, jis  papasakojo apie savo senelio brolį, žinomą Lietuvos geografą, moksli­nin­ką Kazį Pakštą, parodė jo išsaugotus rankraščius. Pamenu, man, būsimai žurnalistei, įkalintai sovietinio režimo kalėjime, įspūdį pirmiausia padarė tai, kad Marijaus gentainis Nepri­klau­somoje Lietuvoje buvo apkeliavęs vos ne pusę pasaulio.

Kazio Pakšto pavardė siejama ne tik su profesionaliosios geografijos Lietuvoje pradžia ir geopolitika, jis ne tik buvo nenuilstantis keliautojas ir visuomenininkas, šiandien prof. Kazį Pakštą galima prisiminti ir kaip bu­vusį „Draugo” redaktorių, genialų ir neapsakomai įžvalgų žmogų. Simbo­liš­ka, kad jubiliejiniais „Draugo” metais kalbinu Kazio Pakšto brolio anū­ką, kuris būdu, aštriu protu, nuolat prasmingai keičiamomis gyvenimo kryptimis ir užmojais labai panašus į garsųjį Lietuvos geografą. Marijus, kaip ir jo giminaitis K. Pakštas, yra nemažai keliavęs, išmaišęs beveik visą Ameriką, yra nepralenkiamas eruditas, laisvai kalbantis keturiomis kal­bomis, literatūros žinovas ir vertėjas, kompiuterinės grafikos, interjero ar­chi­tektūros specialistas. Jis nuostabiai pasakoja ne tik apie savo likimo vingius, bet giliai apžvelgia ir genia­liojo K. Pakšto biografiją, jo esminius charakterio bruožus, lėmusius Lietu­vos mokslui turėti neeilinę asmenybę.

Sovietinio kalėjimo sulaužytas likimas

Marijau, papasakok apie savo tėvą, kuris yra garsiojo geografo Kazio Pakšto sūnėnas.

Mano tėvas priklauso prarastajai kartai, kurios dalis taip ir nugrimzdo tarybinio dumblo užmarštyje, o kitoji dalis sulaukė nepriklausomybės at­kū­rimo tik tam, kad į juos būtų žiūrima kaip į radikalius marginalus. Ži­nai, kalbu apie neprisitaikiusius, ne­palūžusius, vienaip ar kitaip išgyve­nusius sovietinį pragarą, apie tuos, kurie užgeso, taip ir nesulaukę Kovo 11-osios stebuklo. Kalbu tikrai ne apie tuos, kurie „tada dirbo Lietu­vai”, bet apie visus tuos, kurie už sa­vo gyvenimus sumokėjo žiauria kai­na. Mano tėvas buvo savanoris, Vie­tinės rinktinės kareivis, išėjęs ginti Lietuvos nuo bolševikinių atmatų. Lietuvos kariuomenės generolas Po­vilas Plechavičius (dabar vadinamas kontroversišku generolu) anuomet tikėjosi vokiečių pinigais pasiprie­šin­ti bolševikams, neįsipaišant į al­jansą su pačia Vokietija. Tokiems kaip mano tėvas istorija paliko 25 m. sovietinio lagerio su kiečiausiai įmanomu įspaudu – „bendradarbiavimas su priešiškuoju okupantu”. Ka­lėjime po Stalino mirties truputį suši­lus atmosferai, spėjo pamilti rusų lite­ratūrą. Vilniaus universitete po savo diplominio darbo gynimo gavo prof. Elenos Červinskienės rekomendaciją tobulintis Paryžiaus Sorbonos universitete, tačiau valdžia jam įteikė ilgalaikį bilietą nešdintis iš visos švietimo sistemos, kaip ir iš daugumos kitų „sistemų” taip pat. Mano mama jį įdarbino nelegaliai kūriku. Tokia mano tėvo karjeros pradžia. Vėliau, sovietams šiek tiek atleidus režimo gniaužtus, kvėpuoti tapo lengviau, bet dirbo jis visą gyvenimą ten pat – pas savo žmoną, mano mamą, Che­mi­jos instituto gamybinėje bazėje – šiek tiek dailininku, šiek tiek poetu, šiek tiek staliumi, yra net sandėlį suprojektavęs. Jis toks „multitaskeris” iš prarastosios kartos, kuri savo visus gyvenimo lūkesčius buvo panardinusi į literatūrą. Pamenu, mano tėvas skaitė be galo daug. Pradedant nuo „samizdato” literatūros (savilaida – neoficialus, dažnai ir nelegalus disidentinių knygų, žurnalų ir kitokių leidinių spausdinimas ar dauginimas Sovietų Sąjungoje), kurią reikėdavo perskaityti per naktį, ir baigiant lietuvių, vokiečių, rusų, prancūzų autorių knygomis. Nepriklausomy­bės aušros jis taip ir nesulaukė, mirė būdamas vos 61-erių.

Kokia buvo Tavo pirmoji patirtis suvokus, kad gyvenimas oku­puotoje Lietuvoje – vien tik nykuma?

Nuo trejų metų mane pradėjo mo­kyti vokiečių kalbos. Literatūra buvo visa ko pradžia ir pabaiga. Tada vokiškai perskaičiau Heinrich Böll. Iki šiol „Und sagte kein einziges wort” (Nobelio premijos laureato, vokiečių rašytojo H. Böll apysakų rinkinys „Ir nepasakė nei žodžio” – iš vok. k.) man – vienas didžiausiųjų literatūros kū­rinių – pasipriešinimas sistemai, ru­tinai, visuomenės dogmoms. Toje so­vietinėje nykumoje ir pilkumoje bu­vo jūra nuostabios lietuviškos ir ru­siškos literatūros, prie kurios dar buvo ir nuostabus šaltinis – lenkiškų ar vokiškų knygų galėdavai nusipirkti tuometiniame „Draugystės” knygy­ne. Taigi daug literatūros ir nežymiai suspausti kumščiai ar kaip spy­ruoklės suspausti guminiai sąnariai. Čia toks švelnus išsireiškimas apie kovą arba pabėgimą.

Suspausti kumščiai – tai buvo tokia paslėpta būsena, ilgainiui įpratinusi nebegirdėti komformistinės ka­zuistikos, kaip antai „kažkaip juk rei­kėjo gyventi”.

Antra vertus, manau, kad gal tie mano pasirinkimai nebuvo pernelyg herojiški –  žinojau ką sakyti, kai pe­riodiškai buvau „pakalbinamas” KGB, o ir tie slaptųjų tarnybų veikėjai, regis, net nebuvo pernelyg uolūs su manimi. Iš tiesų, tikrus herojiškus pasirinkimus darė mūsų tėvai.

Antra vertus, toji geležinė už­danga, įspraudusi mus į sovietinės sistemos rėmus, visgi nenumalšino laisvės norų ir troškimų. Ras­davome alternatyvų – hipiškos ke­lionės autostopu iki Juodosios jū­ros ir atgal, gorbačiovinėje Lietu­voje jau laisviau galima buvo skai­tyti Solženycino, Sacharovo tekstus. Ir vis dėlto tuos, kurie „tada dirbo Lietuvai” ir tie disidentai, ku­rie nesitaikstė su sistema, gyve­no skirtingus gyvenimus. Kaip pats jauteisi tuo laiku – tyliuoju rezistentu ar vis dėlto kažkaip ban­dei prisitaikyti prie esamos san­tvarkos?

Su tuo reikėjo gyventi. Ir gyvenom. Šiek tiek padėjo tie „suspausti są­nariai” – nors jie, vaizdžiai tariant, „stovėjo priemenėje”, laukdami progos išmaut lauk iš melo imperijos. „Hitchhiking” (kaip mes vadinome ke­liones autostopu po sovietines pla­tybes) leisdavo kuriam laikui užmirš­ti visos tos baisios barbariškos sistemos apreiškimus, kurie visą laiką buvo šalia, kaskart kitokie, atsinaujinantys, įgaunantys naujus, bjaurius „partijos plenumų” pavidalus. Neži­nojau kelio, kaip galėjau to nematyti ar daryti kažką, kaip dabar dažnas racionalizuoja ir teigia, kad „juk kaž­kaip reikėjo gyventi”. Kada sovietai savo dideliame kalėjime parodė Ber­nardo Bertolucci filmą „Konformis­tas” – tas kitoks pasirinkimas įgavo ir legitimų pavadinimą. Bet ta barba­rybė vis tiek mušė ir skriaudė žmo­giškumą. Ir jeigu mūsų tėvų karta buvo prarastoji, tai mes jau buvome sumuštoji, pamuštoji – „beat generation”. Buvome tas keistas sovietinis hipio ir bytniko mišrūnas, kuris be šio­kio tokio formalaus priešinimosi sovietinei, sušukuotai rutinai, be no­ro išsiskirti, būti kitokiu, gal nesusitaikančiu, o gal tik labiau atsiskyrusiu, santykinai nepriklausomu nuo sis­temos, savyje puoselėjo didžiausią vertybę – tikrą įsisąmonintą Laisvės poreikį. Ne paslaptis, kad pusė amžiaus sovietmečio ir kone du šimtmečiai pusiau savanoriškos vergystės Ru­si­jos imperijoje daugelio žmonių men­taliniame kode tiek pačią laisvės sąvoką, tiek jos pažinimą ilgam ir pelningai iškeitė į „aprūpintą globą”. O štai mano „daugybiniai” mokslai Vilniuje, Maskvoje, Tbilisyje, New Yor­ke kažkiek susiję su tuo gal kiek aštresniu laisvės suvokimu, kažkiek su tais „suspaustais sąnariais prie­me­nėje”.

Įkvepiančios K. Pakšto idėjos – lyg testamentas ateičiai

Bandei tuos sąnarius išlaisvinti, kai gyvenai Tbilisyje? Įsisiū­ba­vusi gorbačiovinė perestroika Ta­ve įtrau­kė į dainuojančios revoliucijos gretas. Ar ne tada genetinis Kazio Pakšto ir Tavo rezistento tė­vo palikimas budino tą pasiprie­šinimą sistemai?

Dalyvavau dideliame mitinge už nedalomą Kartveliją Tbilisio Rusta­veli prospekte. Pademonstra­vau, kreip­damasis į tautą, kuklias kart­ve­lų kalbos žinias, o po mitingo buvau tų Kartvelijos dalytojų abchazų, o gal ir „plaukuotų” KGB ran­ke­lių aist­rin­gai sumuštas.

Būtent besimokydamas Tbilisyje pirmą kartą aiškiai suvokiau, kad ne­turiu tiek valios, kaip mano tėvas, kaip mano senelio brolis Kazys Pakš­tas, kurį vadindavome seneliu, moky­tis ir dirbti. Štai tau pavyzdys iš ma­no studentavimo laikų. Pamenu, karšt­­ligiškai norėjosi valgyti ir labai pavydėjau greta gyvenantiems reži­sie­riams, kurie be dosnios Kino instituto stipendijos dar gaudavo ir Kul­tūros fondo išmokas bei maisto ta­lo­nus! Dėl tokių lengvatų po kurio laiko persivedžiau iš universiteto į kino re­žisūrą. Ką gi, turėjau „peninčią” lėkš­tę, tačiau režisūros jau toje lėkštėje buvo nedaug.

Vos paskelbus Lietuvos Nepri­klausomybę išvykai gyventi į JAV. Tai buvo laikas, kai iš sovietinės sistemos ištrūkę piliečiai, atsidūrę Vakarų pasaulyje, patirdavo kul­tū­rinį šoką. Kokias Tu būsenas išgyvenai atvykęs į Ameriką?

Išskridau į JAV 1993-aisiais, kai man atrodė aišku, kad Kovo 11-oji jau negrįžtama. Amerika buvo ta kryptis, kurion žiūrėjo tie guminiai „są­na­riai priemenėje”, kuriems nereikėjo rodyti krypties. Ta kryptis buvo jau ir išsapnuota, ir išplanuota. Reikėjo tik bilieto. Kultūrinis šokas? Atskri­dęs pusdienį praleidau Newarko oro uoste, į kurį atsitempiau 3 pėdų gilumo pūgą. Vėliau kelias dienas praleidau užsnigtas daržų valstijoje – New Jersey. Amerikietiško sausvynio galonas ant grindų, miriadai voverių sniego sūkuriuose pamiškėje, Ho­ward Stern iškišęs iš radijo imtuvo savo ilgą liežuvį. Kitapus Hudsono bolavo Dvyniai, žverblėjo žvynuota Chrysler kokarda. Šie reginiai iki šiol akyse. Turėjau laiko išplėšti iš ūkanų visą New Yorko enigmą, kuri pagavo ir nepaleidžia manęs iki šiol. Tiek ir tebuvo to šoko.

Ką veikei ir kurioje Amerikos valstijoje gyvenai?

Kadangi ilgainiui ėmiau bendra­darbiauti su tokiomis baugiai skambančiomis įstaigomis kaip Valstybės departamentas, Federalinis tyrimų biuras, ATF ir NSA, gaudavau darbus, kuriuos vadinome „interpreting/con­sulting assignments”. Be to, teko dar vertėjauti mūsų „Aro” rinktinei stažuotėse JAV, esu net „Aro” garbės narys. Buvau palaimintas gi­miniuotis ir bičiuliautis su žurnalistikos iškiliuoju Romu Sakadolskiu. Jo užsakymu esu vertęs į lietuvių kal­bą žurnalistikos teorijos pradmenis.

Kadangi darbo paskyrimai blaš­kė po visą Ameriką, teko pagyventi viešbučių apartamentuose Seattle, New Orleans, Albuquerque. Tų mies­tų, vietovių buvo išties daug – turbūt lengviau būtų išvardinti valstijas, kur neteko gyventi. O jei tiksliau, gy­venau ilgiausiai New Yorke ir Bal­ti­morėje. Ir tas dešimtmetis Amerikoje visai neatrodo ilgas gal būtent dėl nuolatinės buitinės, kultūrinės, labai plačiai geografiškai išsidriekusios ir dėl to tokios skirtingos naujasties. 

Kodėl vis dėlto nusprendei grįž­ti į Lietuvą ir jau visam laikui likti Tėvynėje?

Sprendimas grįžti atsėlino ma­čio­mis ir labai metodiškai. Tai buvo senasis kontinentas, tai buvo mano mo­tina Christina, na, ir turbūt tėvo įdė­tas, bet mano, ko gera, kiek hiper­trofuotai suprastas nonkomformizmas. Ne šiaip kokia valdinga, gyslota ranka, ne! Europa, motina Christina buvo it bambagyslė, kurios niekas nie­kada nepasivargino perkirpti. Eu­ro­pa iki šiol yra mano gyslose. Toks antikinis default’as. Tarytumei bū­tum gimęs antikvaro parduotuvėje ir amžinai nešiotumeisi savyje lengvą dūlėsio skonį. Antra vertus, nuspren­džiau, kad nenoriu būti skolingas ir įsipareigojęs šaliai, kuri man darėsi vis mažiau ir mažiau simpatiška. Pa­sirinkau neprisiekti ir nepriimti JAV pilietybės. Galėjau vis dėlto iki bega­lybės gyventi nuolatinio rezidento statusu, bet padariau, kaip maniau, politinį sprendimą.

Dešimtmetis už Atlanto – tai tikrai nemažas laiko tarpas, per kurį atitrūksti nuo gimtinės gy­venimo sąlygų, psichologinio klimato. Kokia Tavoji reemigracija?

Šalto dušo nebuvo, bet dar ilgą lai­­ką Lietuvai nebuvau monogamiš­kas. Statybinė, dizainerinė, architektūrinė veikla blaškė po visą Europą. Vienu metu architektūrinės, statybinės avantiūros Islandijoje vos nesibaigė nauju posūkiu – geologijos stu­dijomis Reikjavike. Pagyvenus Islan­dijoje klausimų nekyla, kodėl geolo­gija, bet šiuo atveju gal ir gerai, kad ten nepasukau. Amžius sustabdė.

Ką veiki dabar, po ilgo blaškymosi po pasaulį, grįžęs į Lietuvą? Ar niekuomet nesvarstei, kad ga­lėtum dar kartą keisti gyvenimo kryptį ir sukti tuo pačiu keliu, kaip ir Kazys Pakštas?

Turiu pripažinti – mėgau gyventi užmerktomis akimis ir ne perdaug gilintis, kas vyksta aplink. Būdamas liaudies priešo sūnus laužiausi į to­kias „jautrias” propagandinio socializmo statytojų sritis, o, pasirodo, sprendimas visada gulėjo šalia. Pa­skai­tydavau Kazio Pakšto mokslinius darbus, kalbų tekstus, pakalbėdavo­me apie tai, bet pamatyti, kad geogra­fija – geriausias ateities sprendimas, nesugebėjau. Nuo Kazio Pakšto an­tro­pogeografijos nelabai toli ir iki antropologijos, kuria domiuosi iki šiol. Betgi sovietyne ir nebuvo tokio mokslo kaip antropologija. Todėl, jei klausi, ką dabar veikiu, tai atsakysiu trumpai: „devyni amatai, o dešimtas – badas”. O jei rimtai, bandau tęsti sa­vo tėvo meistrystę – galiu suprojektuo­ti mažą namelį dykumose, jei la­bai paprašytum, gal ir pastatyčiau tokį. Galiu subraižyti smagios virtuvės projektą, galiu sudėti prekės ženklą, nupiešti vienetinę blizgančią ma­šiną, išversti gražiausią eilėraštį. Anksčiau, sovietmety, galvojau, kad labai norėčiau padirbėti giros ar alaus pilstytoju iš tų sovietinių bač­kų, kur stovėdavo miesto aikštėse, dar galiu pabūti taksistu – nesu bu­vęs.

„Draugo” redaktoriaus K. Pakš­to idėjos – beprotiškos ar rim­ta vizija ateičiai?

„Draugas” yra rašęs apie Lie­tuvos geografų sambūrio vadovės Genovaitės Kynės organizuotą eks­pediciją „Brydė”, kuri žymėjo tą patį maršrutą, kuriuo kadaise po JAV keliavo Kazys Pakštas. Va­dovė, atsiliepdama apie garsųjį geografą, sako, kad studijų me­tais, sovietmečiu, drausdavo net už­siminti apie Kazį Pakštą. Koks buvo požiūris į garsųjį moksli­nin­ką, geopolitiką Kazį Pakštą Jūsų šeimoje sovietmečiu?

Buvau išmokytas patylėti mo­kyk­lo­je, kur nomenklatūros vaikai, mano klasiokai, kartais sukeldavo mažytes, lyg ir „tautinio pofutboli­nio” maišto bangeles. Betgi toje terpėje galiojo Jupiterio ir jautuko dichtomija. Šiaip savo kompanijose ar namie per daug nebijojome. Na, gal po eilinio arešto ar ištrėmimo bijodavome, bet pernelyg nesisaugojome. Pamenu, namuose ant rašomojo stalo stovėjo nuotrauka, kur Kazys Pakš­tas Afrikos dykumoje pozuoja ant kokio ten „studebakerio” laiptelio su kontinentą išmaišiusiu vairininku. Tais laikais tikrai reta foto, galėjusi iš karto atkreipti saugumo tarnybų dėmesį, tačiau neslėpdavome jos net kai užsukdavo neprašyti svečiai. Pa­menu ir tai, kaip laisvai buvo dar pa­sakojama apie Kazio Pakšto tėvą Ado­mą Pakštą, kurį krikštijo pats Juozas Tumas-Vaižgantas (Adomo Pakšto žmona, beje, buvo Juozapota Tumai­tė). Taigi man tos pavardės, tos nuotraukos, garsiojo geografo rankraščiai nebuvo vien pasididžiavimo daly­kas. Tai buvo atskaitos taškas autorefleksijai ir šiokiai tokiai legitimacijai. Ką jau kalbėti apie mano „gumi­nius sąnarius iš priemenės”, tučtuojau pasiruošusius į Dausuvą. 

Pasak prof. Vytauto Radžvilo, Kazys Pakštas – vienas didžiausių ir tragiškiausių tarpukario Lietu­vos asmenybių. „Genialus ir neapsakomai įžvalgus žmogus, kuriam buvo skirtas Trojos Kasandros li­ki­mas. Ragino Lietuvą atsigręžti į jūrą, nes suprato, kad viena didžiau­sių klaidų, pasmerkusių ka­daise galingą valstybę nuosmukiui, buvo aklas veržimasis į Rytų stepių tyrlaukius, užuot mėginus tapti jūrine valstybe, kokia lūžiniais XVI–XVII a. skubėjo ir sugebėjo tapti jūrose ir vandenynuose savo galybę kūrusios Europos ša­lys. Jis aiškiai matė Lietuvos link artėjančios naujos okupacijos de­besis ir siūlė be galo išmintingą išeitį – valstybei pamėginti protingai reguliuoti ir nukreipti tada vykusią gausią ir chaotišką lietuvių emigraciją taip, kad rastųsi sutelkta ir gerai sutvarkyta kolo­nija, galėsianti sunkią valandą atlikti ‘atsarginės Lietuvos’ vaidmenį. Buki ir savimi patenkinti netrukus žūsiančios valstybės po­litikieriai ir biurokratėliai grūdo tariamai ‘beprotiškus’ šio keistuolio siūlymus kuo giliau į stalčius. Jie silpnaprotiškai linksmai kike­no, laikydami gilias toliaregio vi­zionieriaus įžvalgas ir pranašys­tes kone pamišėlio svaičiojimais. Tik kažkodėl išsipildžiusiais grei­čiau, nei jie sugebėjo įsivaizduoti ar susivokti”, – rašo prof. V. Ra­džvilas apie K. Pakštą. Ką pats manai apie tokį jo asmenybės ir veiklos vertinimą?

Kai Pakštas vadinamas vizionie­riumi – tučtuojau atsiranda begalė specialistų, kuriems vieniems težinoma vienintelė galima ir ta tikroji ga­lutinė vizija. „The ultimate dream”. Ir nieko čia nepadarysi. Tikrai nesiimsiu įrodinėti, kad mano pavardė suteikia man prioritetą. Nesuteikia. Tiesiog stengiuosi į tai žiūrėti bendriau ir plačiau. Netinkama pasičiupus idealistinės citatos iš kokių 1918 m., „Ateities” kūrimo ir pan., apsimesti, kad kontekstas dabar yra tas pats – tereikia iš turimų žodžių su­modeliuoti viziją dabarčiai. Kai tuo tarpu paties vizionieriaus žodžiais: „Tai buvo panašu į šalkauskinių sintezių ieškojimą, politinės darnos siekimas, džentelmeniškų tradicijų ugdymas praktikoje”.

Aš gi noriu lange į jūrą matyti ne žuvies išteklius ir ne vietą kojoms mirkyti. Aš noriu suvokti didį šio išėjimo į marias simbolizmą. Noriu, kad toks Spenglerinis Vakarų Saulė­lydis, kurį mato prisirišusieji prie XX a. pradžios citatų, virstų beribės ir vis besiplečiančios dabarties bei vi­siškai nenusakomos fantominės atei­ties problemų sprendiniais, kai pra­eities kultūros pavidalus transformuotumėm į naujas civilizacines formas. Ir kad naujoji struktūra būtų skirta daugiakultūrės autonomijos statybai. Kultūros autonomija – tai Kazio Pakšto invencija pasiremiant Olandijos, Šveicarijos, Kanados pa­vyz­džiais. Jūra dar ir geopolitika – langas į sąjungą.

Kadangi tai yra būtent sąjunga, labai norisi, kad mes neužmirštumėm bet kurios sąjungos pamatinių statybinių dalykų – tikėdamiesi visumos privilegijų, priva­lėsime atsisakyti truputėlio ir savęs.

Kai kas per nesupratimą fantaziją laiko silpnybe, tuščiu dalyku. Iš tik­rųjų be fantazijos nieko nebūtų pa­saulyje sukurta ir išrasta. Žmogus be fantazijos, be įsivaizdavimo yra visiš­kas bejėgis ką nors nauja sukurti. Ir visa, kas pasaulyje ir gyvenime yra išrasta, pirmiausia yra fantazijos vaisius.

Kazys Pakštas labai mėgo para­doksą, humorą, visokius satyrinius išsireiškimus, anekdotus ar juokin­gus posakius. Ironiška, bet iš dalies dėl to kai kas jį laikė paviršutinišku, net komišku. O iš tikrųjų buvo dramatiškai rimtas, gilus ir liūdnai pra­našiškas.

Kartą pokalbio metu minėjai, kad gyvenant Amerikoje nuolat skai­tydavai „Draugą”. Garbė kal­binti Ta­ve, žinant, kad K. Pakštas pirmai­siais gyvenimo metais Ame­rikoje platino „Draugą”, o vėliau buvo šio laikraščio redaktorius. Šie­met „Draugas” švęs 110 m. su­kaktį, ką palinkėtum laikraščiui?

Atsimenu, teatro režisierius Ei­muntas Nekrošius viename interviu yra pasakęs, kad mes užaugom bulvių laukuose. Myliu tuos bulvių lau­kus, iš kurių parėjo Nekrošius, aukštumo sulig medžiais. Visa motinos Christinos giminė ir aš su ja nuo seno murkdomės Vilniuje, tad bulvių lau­kai – tik eufemizmas, kad golfo srovė nėra duotybė. Amerikoje turėjau bi­čiulių iš „dipukų” kartos, kurie pre­numeruodavo didžiumą lietuviškos spaudos – „Draugą”, „Darbininką”, „Dirvą”, „Metmenis”, „Varpą”. Beje, mano sesuo Beata Čiurlionis rašo į lietuvišką išeivijos spaudą. Gyvenda­mas Amerikoje lietuviškai leidžiamą žodį skaitydavau stirtomis. Ir tai buvo tarsi priminimas apie mus visus jungiantį „bulvių lauką”. Skai­tydamas vien tik „The New York Times” tą bulvienojaus kvapą ne­trun­ki užmiršti. Ko galėčiau palin­kėti „Draugui”? Šiais laikais, manau, vienintelis tinkamas palinkėjimas yra išlikti ir sugebėti prisitaikyti. Kaip jau minėjau, sieję mane gimi­nystės ryšiai su a. a. Romu Saka­dols­kiu iki šiol mano atmintyje paliko po­kalbius su juo būtent apie spausdintų medijų istorinę raidą, dinamiką ir sunkumus. Tad ieškokit savo nišos ir išlikit! Nieko nėra geriau, kaip šna­rantis laikraščio popierius ir kavos puodelis iš ryto!