Prieš porą metų Lemonte, galerijoje „Siela”, nuotraukomis papasakojusi savo gyvenimo istoriją fotografė, dizainerė ir keliautoja Indrė Šidlauskaitė vėl leidosi į foto medžioklę po pasaulį. Kad sugrįžtų dar kartą ir papasakotų naujas istorijas. O šiandien Indrė – virtualaus knygų klubo „Frida” viešnia. Pokalbis su ja.
JOLANTA ONA VITKUTĖ.
Knygų klubas „Frida.” Mintys, emocijos, pasiplepėjimai ne tik apie knygas.
„Kartais kamera mėgstu pagauti žmones jų netrukdydama. Tarsi vėjas – sušlama čia pat ir išnyksta”, – sako dizainerė, fotografė, keliautoja ir edukatorė Indrė Šidlauskaitė. Dizaino bakalauro studijas baigusi Vilniaus Dailės akademijoje, dirbusi Kauno ir Vilniaus dramos teatruose grafikos dizainere. Su dizaino projektais pradėjusi savo keliones po pasaulį (Amsterdamas, Paryžius, Kinijos ir kiti Azijos miestai, Lotynų Amerika), šiuo metu apsistojo ir gyvena Meksikoje. Jos nuotraukos žavi nenusakomu laisvės pojūčiu, detalių žaisme, giliais filosofiniais žvilgsniais.
Su menininke Indre Šidlauskaite kalbamės apie gyvenimo vertybes, nesibaigiančių kelionių projektus, fotografijos parodas, išsipildančias svajones ir, žinoma, apie knygas.
Pasigriebus senelio fotoaparatą iškeliavai į platųjį pasaulį ir jau per dvidešimt metų klajoji po įvairias šalis. Bastaisi po pasaulį lyg piligrimė ir fiksuoji įvairialypį grožį, akimirkas, stabdai laiką savo nuotraukose. Papasakok šiek tiek apie save, apie savo idėjas ir svarbiausius projektus.
Esu grafikos dizainerė, tai mano profesija ir amatas jau 20 metų. Tapyba yra mano sielos joga, o fotografija – mano akys. Parodoksalu, nes neturėjau gero regėjimo visą gyvenimą, net žmonių iš tolo neatpažįstu, bet objektyvas padeda pajausti detales.
Pirmą kamerą padovanojo mano dėdė – profesionalus fotografas, bet jis jau daug metų stebi mane iš debesų, o aš tęsiu jo svajones. Su ta kamera, kuri buvo juostinė, pirmą kartą išlėkiau su septyniais draugais po Rusijos glūdumas, nuo Maskvos iki Vladivostoko. Pamenu, susikroviau kuprinę, kuri buvo didesnė ir sunkesnė už mane. Bet po mėnesio bastymosi, išmokau, kad daug daiktų gyvenime nereikia. Nuo tada mano kelionių stilius labai pasikeitė. Ypač po ilgų metų praleistų Azijoj, nusprendžiau gyventi minimalistiškai.
Dažniausiai grįžus po kelionių, iš naujo klaidžioju per užkabintus kadrus, kurie dokumentuoja istorijas. Bet tai mano hobis ir žaidimas. Iki šiol negaliu vadintis tikra fotografe, nes mano kamera, kurią įsigyjau New Yorke, daugiau nei 12 metų senumo. Profesionalūs fotografai su tokia kamera tik pradeda fotografuoti, o aš fotografuoju su viskuo, kas pakliūna į rankas. Prieš daug metų, kai mąsčiau tik apie karjerą ir darbą garsiose agentūrose, būčiau pasakiusi, kad esu dizainerė. Šiuo metu manau, jog esu menininkė. Dabar vis daugiau laiko atrandu tapybai, kurią daug metų buvau užmetusi dėl išgyvento sielvarto. Bet fotografija dominuoja, rengiant parodas, nes norisi jomis pasidalinti, o sutikti žmonės padrąsina. Kartais tenka ir prie dizaino projektų naktimis palinkti, bet tik prie tų, kurie kelia malonumą. Esu dirbusi ir su vaikais Kinijos, Guatemalos, Meksikos mokyklose. Per kūrybą lengviau atverti jų širdis. Kartais net pasvajoju ir apie meno mokyklos kūrimą Meksikoje.
Kai susimąstau, apima labai smagus jausmas, – tiek daug patirčių, daug kontinentų pragyventa. Bet dar norisi vienai pakeliauti po Afrikos kontinentą. O kol svajoju, pradėjau ruošti naują dokumentinių fotografijų ciklą, – neeilinės lietuvių asmenybės. Pavyzdžiui, šiais metais pralėkiau daugiau nei 17 000 km Amerikoje su „fūra”, per daugiau nei 20 valstijų, ir dokumentavau lietuvio vairuotojo kasdienybę ir savo patirtas emocijas. Dėliojasi ir naujų asmenybių istorijos ir nauji iššūkiai.
Parodoksalu, gyvenime esu gan tvarkingas žmogus, bet kūrybos ir kelionių scenarijai verda galvoje, vystosi ir nors chaotiškai, bet įvyksta. Kiekviena kelionė „atsitinka” su priežastimi, kartais jose atpažįstu susapnuotas istorijas. Aš nevažiuoju atostogauti, keliaudama visada noriu ko nors išmokti, pasisemti naujų idėjų. Mano darbas kūrybinis, tad nenoriu nuo jo ilsėtis, ir dirbu kelyje. Kai išėjau iš dizaino agentūrų Amsterdame, Kinijoje, supratau, kad man kurti geriausiai sekasi, kai neriboja įstaigoje tiksintis laikrodis. Kartais idėjos gimsta naktį, kaip Dailės akademijos laikais, ruošiantis peržiūroms, tad išjungiu šviesą tik su saulės pakilimu ir paukščių čiulbėjimu.
Žmonės tai vadina „digital nomad” gyvenimu. Aš tai vadinu laisvo, kūrybingo žmogaus gyvenimo būsena, nes kūryba sunkiai vystosi suspausta gyvenimo normų, mokesčių biurokratijos, ar stresuojant, kas bus toliau. Mano vienas iš gyvenimo tikslų – išlaikyti tą pusiausvyrą tarp spaudimo, kas bus toliau, ir kūrybinės laisvės.
Vienas iš tavo įspūdingų projektų – nuotraukų paroda Čikagos galerijoje „Siela”, organizuota prieš pora metų. Čia nuotraukomis pasakojai savo gyvenimo istoriją. Gal gali pasidalinti prisiminimais, įspūdžiais?
Tai buvo mano antra fotografijos paroda. Pirma gimė netikėtai vaikščiojant Guatemalos gatvėmis, Antigua mieste. Laukdama vėluojančių draugų, netyčia susipažinau su gatvės šaržų piešėju Dennizon. Abu prašnekom apie kūrybą, pasidalinau savo veikla, o jis susidomėjo ir pasiūlė surengti parodą seniausiame Antigua karo muziejuje. Mano darbai buvo nusiųsti galerijos direktorei, ir po kurio laiko, net nepastebėjau, kad jau kraunuosi daiktus ir skrendu iš Meksikos atgal į Guatemalą. Ten, kurdama parodą, praleidau mėnesį kartu su kitais įdomiais menininkais.
Čikagos paroda atėjo po ilgų mąstymų, kad kažkada norėčiau susipažinti su seniausia lietuvių bendruomene, norėčiau pasidalinti kultūrų skirtumais ir panašumais, pastebėjimais tarp skirtingų kontinentų. Covid pandemijos metu vėjai nupūtė mane į Holbox salą. Ten vienas filipiniečių-prancūzų menininkas supažindino su grupe įdomių lietuvių. Skambant gitarai, kalbėjomės apie savo kūrybą ir veiklą. Artūras susidomėjo mano fotografijomis ir supažindino su buvusia „Sielos” direktore ir kuratore Asta Zimkus. Ir viskas susidėliojo į gražią kultūrų istoriją „Žvilgsnis”. Idėjos netikėtai įkvėptos keistuolių, draugų, nepažįstamų, pakeleivių tampa gražia veikla. Parodos kuratorės Astos palaikymas padrąsino mane vežti nuotraukų ekspozicijas ir į kitas galerijas. Draugai tikisi išvysti mano darbus Meksikoje, mama laukia Lietuvoj… Bet dar dėlioju vizijas, nes visur noriu prabilti skirtingomis temomis.
Ar nuolatinis buvimas kelyje – siejasi tau su laisve?
Daug kam buvimas kelyje siejasi su bėgimu nuo savęs. Bet aš jau nustojau bėgti nuo savęs ir skausmo. Išmokau džiaugtis kiekviena minute. Kelyje labiau susikoncentruoju, būnu arčiau savo minčių, svajonių, naujų tikslų. Kartais reikia palikti mylimus žmones, kad grįžus būtum vėl pilnas idėjų, spalvų, klajokliškų istorijų. Tai tokia vienatviška laisvė, nors visada apsupta žmonių. Seniai pasirinkau laisvai gyventi, kur širdis laiminga. Šiuo metu atsakinėju į tavo klausimus iš Nikaragva. Ilgą laiką kirbėjo širdis čia užsukti. Bet vis nesusiklostė, net ir turint bilietus, tai liūčių sezonas užkirto kelius, tai Covido griežtos taisyklės. Bet šiandien jaučiu, kad esu ten, kur turiu būt. Režimas čia labai stiprus, tačiau žmonės, nors išvarginti skurdo, bet paslaugūs, šilti, su šypsena… Turizmas juos gelbsti ir skandina, nes populiaresnės vietos tampa neįkandamos vietiniams. Sunku paaiškinti šį fenomeną, ir skaudu, nes tai mačiau ir Vietname, ir Tailande. Dar skaudžiau, kai vietiniai žavisi mano kelionių laisve, bet sako, kad jiems ji neprieinama. Jeigu tik jie žinotų, kad teko miegoti palapinėj, dirbant pirmuosius dizaino darbus Amsterdame, kai kišenėj telikdavo 3 eurai dienai. Buvo minučių, kai bėgdavau nuo karo, minučių, kai žmonės išeidavo ir svetima šalis tapdavo dar svetimesnė. Kai sukaustė baisus šaltis ant Akatenango vulkano viršaus (Gvatemala)… Šiuo metu nei alkis, nei purvas, nei šaltis nesukelia baimės. Man visur gerai. Nesvarbu, ar valgyčiau Michelin restorane, ar skanaučiau gatvės maisto prisėdusi ant plastikinių kėdžių. Tai ir yra laisvė. Jaustis gerai bet kokioj situacijoj. Ir turėti drąsos, rasti būdų ir noro leistis į foto medžioklę.
Tavo nuotraukose gausu detalių, kurios tampa tarsi realybės simboliais. Ar turi kažkokią svajonę, tikslą fotografuojant?
Čia panašiai kaip su knygom, spektakliais ar filmais. Kai susitapatinu su nuotraukų veikėjais, jų patirtis tampa pažįstama. Kai stebiu aplinką ir kai ji atspindi mano nuotaiką, jausmus, atsiminimus – tai tampa tikru išgyvenimu. Bet kadangi esu chaotiška asmenybė, kartais negaliu paprastai atsakyti net į vieną klausimą. Taip ir su kamera, ją pagriebiu spontaniškai ir tik vėliau pamatau istoriją. Man patinka dokumentuoti jausmus, žmonių gyvenimus, analizuoti kultūras, problemas, skirtumus, panašumus. Daug dėmesio skiriu detalėms, nes esu dizainerė, o fotografija – mano aistra. Estetika, spalvos, kontrastas, žmonių nuotaikos, gatvių ūžesys, drabužių kontrastai, detalės – man tai dizaino elementai ir istorijų idėjos. Mano tikslas – papasakoti istoriją ir griauti stereotipus. Žmonės Izraelyje ir Libane nėra priešai, tai politika kuria karus. Meksikoje ar Kolumbijoje, Guatemaloje ar Nikaragvoje nėra nusiteikę visur tave apiplėšti, pagrobti. Aš saugiai jaučiuosi ir keliauju po mažiausius kaimus, gamtos užkampius. Argentinoj vietoj ketinimų apiplėšti, žmonės kviesdavosi pamaitinti mane, sušalusią keliauninkę, ar padėti grįžti iš kalnų. Vaikystėje svajojau būti karo fotografe, dabar ieškau taikos tarp kultūrų.
Kadangi susitinkam virtualiam knygų klube „Frida”, tai noriu paklausti ir apie knygas. Tavo nuotraukos – tokios poetiškos, aistringos – gal ir pati mėgsti pasinerti į knygų pasaulį ir turi savo mėgiamiausią poetą?
Priešingai – nors pati kiekvieną dieną stengiuosi atrasti laimės kibirkštį, mėgstu skaityti knygas apie karą, diktatorių psichologiją, žmonių, patekusių į kalėjimą, istorijas. Šiuo metu skaitau „Operation Joktan” (autoriai Amir Tsarfati ir Steven Yohn) – istorija apie Izraelio specialaus karininko slaptas misijas (gal tai šiek tiek įtakojo mano kelionės po Izraelį ir Libaną bei aplinkines teritorijas). Knygą atsitiktinai pagriebiau kelionėse su „fura” po Ameriką. O gal ji mane netyčiom „susirado”, nes širdis ieškojo peno mintims.
Viena mylimiausių knygų – rašytojos Jurgos Ivanauskaitės (1961 – 2007) „Švelnūs tardymai”, – jos interviu su garsiomis Lietuvos asmenybėmis. Labai tausoju šias istorijas, skaitau specialiai nuotaikai užpuolus, ir dar permąstau. Ji labai švelniai ir giliai pateikia klausimus, atskleidžia žmonių gyvenimus mini istorijose. Šiaip labai myliu Jurgos asmenybę, jaučiuosi artima jos filosofijoms. Labai gerbiu jos talentą.
Labai sukrėtė ir daug emocijų suteikė – „Welcome to hell” (aut. Colin Martin). Tai autobiografinė knyga, pasakojanti apie nekalto žmogaus kovą viename pavojingiausių pasaulio kalėjimų.
Mano, mamos ir močiutės labai mylimas autorius yra Erich Maria Remarque. Viena jo mėgstamiausių knygų – „Naktis Lisabonoj”, jautriai papasakota meilės ir lemties istorija.
Mėgstu poeziją, bet labiau Azijos autorių. Mano klientų kinų dovanotos poezijos knygos labai džiugina širdį. Gamtos ir psichologijos ritmas, rytų filosofija, man kaip bastūnei, labiau suprantama.
Papasakok apie knygas, kuriomis mėgavaisi šiais metais. O gal tai foto albumai? Gal turi savo fotografijos guru?
Fotografijoje – Helmut Newton (1920–2004), vokiečių australų kilmės fotografas, „New York Times” estetikos guru. Jo mados ir erotikos provokacijų „Vogue” žurnaluose niekas neatkartos. Myliu šitą menininką! Taip pat kelionių fotografas Steve McCurry (g. 1950). Žaviuosi Vivian Maier (1926–2009), gatvės fotografe, kuri įtakojo mano kūrybą. Būtent jos fotografijos New Yorke įkvėpė mane paimti kamerą į rankas.
Dėkui, Indre, už pokalbį ir laukiam tavo naujos fotografijų parodos.
Daugiau I. Šidlauskaitės darbų.
Straipsnis pasirodė 2024 m. rugsėjo 19 d. „Draugas” numeryje.
Norite skaityti visus „Draugo” straipsnius? Prenumeruokite ir sulaukite laikraščio į namus net du kartus per savaitę!
Prenumeruoti