JAV kariuomenės leitenantas mėgsta būti tarp lietuvių

Su Aivaru Bartkaičiu, amerikiečių armijos savanoriu, vyresniuoju medikų grupės leitenantu, susipažinome rugsėjo pradžioje, Lemonte vykusios Bendruomenės dienos renginyje. Jis priėjo prie „Draugo” komandos stalo ir čia pat užsimezgusio pokalbio metu pasisakė, kad atsikėlė 6 valandą ryto ir tris valandas važiavo iš kitos valstijos, nes jam visada smagu būti tarp tautiečių. Tai jau ne pirmas JAV Lietuvių Bendruomenės renginys, į kurį Aivaras atvyksta, negailėdamas laiko kelionei.

Pasirinkęs biologijos ir karybos mokslų studijas, Aivaras džiaugiasi: šis sprendimas jam užtikrino įdomų darbą ir suteikia neeilinių patirčių. Apie tai – pokalbis su Aivaru Bartkaičiu.

Aivarai, kaip pats save pristatytumei „Draugo“ skaitytojams?

Gimiau 1998 metais Minnesotoje. Mano tėvai yra kilę iš Prienų raj. Turiu vyresnį brolį Mantvydą ir jaunesnę sesę Vakarę. Brolis gyvena Indianoje, jis yra jau susituokęs, aš kol kas vienas, pats sau gyvenu Indianoje, Carmel mieste. Nors mes visi gimėmė Minnesotoje, bet didelę vaikystės dalį praleidome Lietuvoje: visos mūsų vaikystės vasaros, o kartais net ir daugiau laiko, prabėgo Lietuvoje pas senelius. Todėl visi labai gerai išmokome lietuvių kalbą.

Aš 2016 metais įstojau Šiaurės Dakotos universitetą (University of North Dakota) ir įgijau biologijos bakalauro laipsnį. Tuo pačiu metu, kaip papildomą discipliną, dar studijavau kariuomenės mokslus. Dabar dirbu Indianos universiteto medicinos mokykloje vėžio tyrimųsrityje. Mano planas buvo toliau mokytis, bet bakalauro studijas baigiau 2020 metais, kai prasidėjo pasaulyje COVID, o visoje Amerikoje – riaušės.

Iš karto gavau leitenanto laipsnį ir iš karto pradėjau dalyvauti misijose. Buvo dveji metai darbo misijose – tai ir COVID vakcinavimo, ir riaušių misijos, kuriose dalyvavo ir kariuomenė. Dar vėliau teko dalyvauti NATO misijoje Kosove.

Papasakok apie savo dalyvavimą šiose misijose.

COVID misijos metu buvo labai keisti laikai. Tuo metu vyko JAV prezidento rinkimai, taip pat buvo daug neramumų Amerikoje. Žmonės buvo išsigandę tos iki šiol buvusios nežinomos ligos. Mes, kariškiai, vykdavome į Indianos ligonines padėti jų darbuotojams, kad jiems mažiau reikėtų eiti prie COVID užsikrėtusių ligonių ir kad jie galėtų skirti daugiau dėmesio kitomis ligomis sergantiems pacientams. Kariuomenėje yra nemažai medicinos specialistų, tad galėjome sėkmingai dalyvauti šioje COVID misijoje.

Aš turiu tam darbui tinkamą išsilavinimą, todėl pradžioje dirbau su medikais trijose ligoninėse. Siunčiau kareivius, kad jie padėtų gydytojams bei kitam ligoninės personalui, kad pastiprintų ligoninių pajėgas.

Kai prasidėjo vakcinavimas, aš perėjau dirbti į vakcinavimo sritį: ėmiau dirbti su pulkininku, kuriam padėjau sudaryti vakcinavimo sąrašus. Viena iš vietų buvo vakcinavimas Indiana Motor Speedway, kur vyksta Indy 500 lenktynės. Žmonės, atvykę į lenktynes, su mašinomis stodavo į eilę ir gaudavo skiepą. Tai buvo mano viena iš didesnių misijų, kurioje dalyvavau. Joje dirbau dvejus metus. Po to nukeliavau į Texas valstiją, stojau į JAV kariuomenės medicinos pajėgų  bazėje Joint Base San Antonio – Fort Sam Houston veikiančius kursus. Ten mokiausi, kaip kariuomenėje vadovauti medicinos pajėgoms, kaip išsaugoti kareivius mūšio lauke, kaip veikti lauko ligoninėse.

Tai tavo, kaip kariškio, specializacija yra karinė medicina?

Aš turiu mediko, pirmos klasės leitenanto (vyresniojo leitenanto) laipsnį. Bet norint gauti karo slaugytojo ar gydytojo laipsnį, reikia tęsti medicinos mokslus. Bet tuo metu, kai dirbau COVID misijoje, mane labai sudomino vėžio tyrimai. Kai baigiau mokslus Texas, grįžau į Indianą ir pradėjau čia esančioje universiteto medicinos mokykloje (Indiana University School of Medicine) dirbti vėžio tyrimų srityje. Aš dirbu su chirurgais, patologais, mes renkame onkologinėmis ligomis sergančių pacientų kraujo bei ląstelių mėginius ir juos tyrinėjame bei perduodame mokslininkams, kuriantiems onkologinių ligų gydymui skirtus metodus ir vaistus.

Dar norėčiau grįžti į praeitį ir paklausti, ką reikėjo kariškiams veikti riaušių misijos metu. Ar nepatyrei agresijos, ar nebuvo baisu, ar nebuvo pavojaus būti sužeistiems?

Ar nebuvo baisu? Teisingas atsakymas – ne. Išties buvo baisūs laikai, tačiau Indianoje nebuvo tos riaušės tokios masiškos ir agresyvios kaip Čikagoje. Todėl su bendromis policijos ir kariuomenės pajėgomis nebuvo sunku prižiūrėti protestuotojus ir užtikrinti žmoniųsaugumą. Aš buvau išsiųstas į Gary, IN. Vykome su karinėmis uniformomis – su šalmais, skydais – su visa reikalinga apsauga. Iš pradžių manėme, kad ten bus ypač baisu, bet ištiesų tie nuogąstavimai nepasitvirtino. Niekas neplėšė parduotuvių, niekas į mus nešaudė – buvo gana ramu.

Kokiai karių grupei tau teko vadovauti?

Aš visada vadovauju medicinos grupei. Ir ji būna sudaryta iš 40 asmenų. Tačiau kai mes pasiskirstome, keletas medikų būna pačiose pirmose gretose. Todėl visada jaučiu atsakomybę už juos, kad jie būtų saugūs. Nes aš paprastai būnu tolimesnėse linijose ir nematau, kaip jie dirba. Mes tolimesnėse linijose paprastai turime pasistatę palapinę, kurioje galime priimti apie 10 sužeistųjų.

Kokie buvo įsimintiniausi įvykiai, patirti misijose?

Patys įsimintiniausi mano prisiminimai iš misijos Kosove. Aš neseniai, tik prieš metus, grįžau iš NATO misijos šioje šalyje, kur serbai ir albanai nesutaria dėl jos teritorijos. Serbai sako, kad Kosovas yra jų žemė – joje daug serbų istorijos, bažnyčių. Albanai paskelbė, kad ten jų žemė, nes joje gyvena daugiau albanų. Serbai nepasiduoda. Todėl ten siunčiami NATO kariai, kad apsaugotų šalį nuo naujo karo.

Aš buvau išsiųstas į Kosovą, o mano brolis taip pat tuo laiku ten buvo. Mano brolis taip pat yra kariškis, bet jo specializacija – finansų sritis, todėl jam niekada netenka būti mūšių vietose. O aš buvau medicinos grupės vadovas ir vadovavau NATO medicinos pajėgoms, kurioms priklausė grupė latvių, lenkų, amerikiečių, turkų, vengrų, austrų, šveicarų karių. Mes toje bazėje dirbome, kad galėtume priimti sužeistuosius ar kitus, kuriems reikia medicinos pagalbos.

Kai atvykau į Kosovą, ten tuo metu buvo gana ramu. Bet paskui prasidėjo serbų ir albanų susidūrimai. Serbai pradėjo kelti riaušes. Jie į „trokus” prikraudavo sprogmenų ir pastatydavo kalnų keliuose, užtverdami jais kelią. Jeigu kas nors bandydavo prieiti ir patraukti tą sunkvežimį, kartais jie susprogdindavo tą mašiną. Serbai kalnuose kasdavosi apkasus ir šaudydavo į albanus ir NATO kareivius. Vieną kartą apšaudė latvius, nes neatpažino jų mašinos, manė, kad ten važiuoja albanai. Mes būdavome kalnuose, kad patekusius į karinį konfliktą žmones galėtume išgelbėti ir išsiųsti juos į ligoninę.

Mano tarnybos misijoje metu vienas žmogus žuvo. Tai buvo lenkų tautybės kareivis. Buvo ir sužalotų karių. Pamenu, kaip kartą per vieną dieną buvo sužeisti 74 kareiviai. Daug ko ten įvyko. Tačiau ne tik blogų, bet ir gerų prisiminimų liko.

Ar galite pasidalyti gerais prisiminimais?

Man patiko dirbti su kariais iš Lenkijos, Austrijos, Danijos – su kai kuriais iš jų iki šiol išsaugojome draugystę. Mes su jais susirašome, planuojame susitikti. Buvo ir du lietuviai, bet jie dirbo kitoje bazėje. Labai juokingai aš su jais susipažinau. Kartą nuėjau į savo valgyklą nusiplauti rankas, tik staiga išgirdau žodį „broliukai“. Atsisukau ir paaiškėjo, kad tai pasakė latvis, kurio pavardė buvo Vilkas. Pradėjau su juo kalbėtis angliškai. Kai pavalgėme, latvis paskambino savo pulkininkui, o šis paskambino kitoje bazėje tarnaujantiems lietuviams ir jiems pasakė; „Mes suradome jums lietuvį”. Aš pasikalbėjau su tuo latvių pulkininku, jis man davė tų lietuvių telefonų numerius, aš ir jiems pasiskambinau. Vienas iš jų buvo Tomas, o kitas – Darius. Susitarėme ir visi trys susitikome, net kartu atšventėme Kalėdas. Jie yra profesionalūs kariškiai.

Aivarai, o kaip jūs pats, ar esate profesionalus kariškis, ar savanoris?

Aš esu savanoris. Mes kartą per mėnesį treniruojamės ir laukiame, kada būsime iškviesti į misiją. Šios misijos paprastai planuojamos, bet kartais kažkas įvyksta, kas nebuvo planuota. Tuomet tau paskambina ir tu turi atvykti. Tačiau vis vien gali nujausti – jeigu matai per žinias, kad kažkur prasidėjo riaušės, gali tikėtis būti pakviestas. Tuomet jau negali išvykti, tarkime, atostogų į Meksiką. Kitais atvejais mes žinome, kur planuoja mus išsiųsti. Jau yra suplanuota misija į Siriją 2026 metams. Bet nežinau, ar tikrai būsiu į ją siunčiamas.

Ar nėra suplanuotos misijos į Ukrainą?

Ne, apie tokią misiją nesu girdėjęs.

Kodėl pasirinkai kariškio kelią? Gal tai šeimos tradicija? 

Visi šeimos vyrai – tėtis, seneliai, dėdės – tarnavo kariuomenėje. Jie buvo pašaukti į sovietų kariuomenę. Bet jie visi kartojo, kad kariuomenėje nieko blogo nemoko. Tu išmoksti išgyventi laukuose ekstremaliuomis sąlygomis, geriau orientuotis, o fizinis judėjimas, pratybos pagerina tavo sveikatą. Kai baigiau gimnaziją, aš buvau plaukikas (ir dabar esu), bet tėtis patarė užsirašyti į kariuomenę. Jis manė, tai suteikia daugiau galimybių: stipendiją, daugiau žinių, o baigus mokslus – gerą darbą. Jis sakė, kad tai daug geresnis pasirinkimas, negu tęsti plaukiko karjerą. Tai mes su broliu ir pasirašėme. Ir esame labai patenkinti šiuo sprendimu, nes 2020 metais, prasidėjus pandemijai, daugelis neteko darbų, o mes dirbome per visą pandemiją.

Aivarai, tavo darbo karjera puiki, bet ar galiu klausti, kokie tavo širdies reikalai? Esi užsiminęs, kad norėtumei susirasti žmoną lietuvaitę. Kaip tau sekasi šį planą įgyvendinti?

Čia yra svarbiausia tema (juokiasi). Brolio žmona yra iš Vokietijos. Vokiečių ir lietuvių kultūros yra labai panašios – žmonės tvarkingi, darbštūs. Mane širdis visą laiką traukia prie Lietuvos. Visada atvykus į šią šalį, labai smagu joje būti ir nesinori iš išvykti. Būtų labai gara susirasti žmoną Lietuvoje, arba čia gyvenančią lietuvaitę. Man ir mama sakė: „Aivarai, brolis turi vokietę žmoną, tu susirask lietuvę”. Man pačiam labai patinka bendrauti su lietuviais, dalyvauti jų renginiuose, susitikti su jaunimu.

VIRGINIJA PETRAUSKIENĖ

Virginija Petrauskienė yra „Draugo“ redaktorė, čia dirbanti nuo 2016 metų. Virginija yra sukaupusi net virš 30 metų žurnalistinės patirties. Didžiąją dalį savo karjeros, Virginija dirbo Lietuvoje, iš pradžių kaip Panevėžio skyriaus korespondentė, o vėliau – Lietuvos ryto žurnalistė.