Astrida Petraitytė.
Gegužės 7-ąją švenčiama Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, pažymint 1904 m. tądien nustojusį galioti carinį lotyniškų rašmenų draudimą (taigi – ir lietuviškų knygų leidimo, gimtosios kalbos mokymosi draudimą). Suprantama, bent jau humanitarams, spaudos darbuotojams ją privalu švęsti. Štai ir oficialiu, valstybiniu lygmeniu diena pažymima – Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija paskelbia Kalbos premijos laureatą. Šįkart priimtas ne itin tradicinis sprendimas (paprastai pagerbiama lietuviškajai raštijai, jos populiarinimui nusipelniusi asmenybė): „Už lietuvių kultūros plėtrai ir visuomenės pažangai svarbių lituanistikos projektų įgyvendinimą, rūpinimąsi lituanistiniu paveldu ir jo sklaida bei aktyvią lituanistinę veiklą užsienyje 2019 metų Kalbos premija skirta Punsko lietuvių Kovo 11-osios licėjui.”*
O Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas šią dieną surengia Klasikos skaitymus, kasmet kuriai nors iškiliai mūsų raštijos asmenybei paskiriamus – ir instituto atstovai, ir šiaip pageidaujantys (iš anksto kviečiama registruotis) Vileišių rūmų, kuriuose ir įsikūręs LLTI, terasoje tarsi natūralioje scenoje paskaito pasirinktą tekstą ar jo ištrauką (štai pernai girdėjome iš gabaliukų sudėliotą Maironio poemą „Jaunoji Lietuva”).
Šiemetiniais skaitymais pagerbiamas Vaižganto 150-metis (Juozas Tumas gimė 1869 m. Malaišiuose, Anykščių rajone, mirė 1933 m. Kaune). Buvo proga prisiminti, kad Vyriausybė 2019-uosius yra paskelbusi Juozo Tumo-Vaižganto metais (kasmet tų dedikacijų yra ne viena ir ne dvi, tad dažnai „nominantas” iškilmingiau ir nepagerbiamas).
Vaižganto skaitymai pradėti muzikine įžanga – keletą lietuvių liaudies dainų atliko Giedrė ir Gintarė Baltakytės, tada sveikinimo žodį tarė LLTI direktorė Aušra Martišiūtė-Linartienė. Ji priminė, kad tai jau 12-ieji Klasikos skaitymai, juos 2008 m. – taip pat Vaižgantui skirtus – pradėjo tuometis instituto vadovas Mindaugas Kvietkauskas. Dabar „scenon” jis žengė jau kultūros ministro vaidmenyje. Pasidžiaugęs visiems kultūros žmonėms brangia švente, pagerbęs Vaižgantą kaip „žodžio vitalinės gyvybės meistrą”, jis minėjo ir problemas: štai Lietuvos bibliotekos naujų knygų įsigijimui finansuojamos bene mažiausiai iš ES šalių… Priminė ir jau globalias, ne vien mūsų šaliai būdingas grėsmes, ypač ryškias žiniasklaidoje: greta nenuneigiamos laisvo žodžio vertės turime įsisąmoninti egzistuojant informacines atakas, manipuliavimą „žiniomis” ir pan. Ministras pradėjo ir vaižgantiškų skaitymų maratoną, pasirinkęs simbolinį „Pragiedrulių” fragmentą – „Napalys raštus skaito”…
Kaip žinia, Vaižgantas buvo ne tik grožinės literatūros kūrėjas – jis ir aktyvus visuomenininkas, reiškęsis publicistiniu žodžiu. Tad nuskambėjo ne tik ištraukos iš romano „Pragiedruliai”, apysakos „Dėdės ir dėdienės”, apsakymo „Rimai ir Nerimai”, bet ir jo straipsnių fragmentai, net vienas kitas laiškas.
Skaitovų būrys buvo margas. Štai Šv. Kristoforo gimnazijos abiturientas Jaunius Juodelis net buvo pristatytas kaip Klasikos skaitymų simbolis – mat, būdamas pirmokas, dalyvavo ir 2008-ųjų renginyje. „Scenoje” pasirodė vienas kitas iš mūsų kultūrininkų ir švietimiečių (LLTI darbuotoja Asta Vaškelienė, jau solidaus amžiaus mokytoja lituanistė Laima Abraitytė). Bet, galima sakyti, „frontą atlaikė” lietuviai iš įvairiausių šalių; visai netyčia man pavyko bent tiek prisiliesti prie didžiai reikšmingo pirmąkart surengto įvykio – Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo (skelbiama, kad susirinko per 30 rašytojų, vertėjų ir literatūrologų iš 15-os šalių); tris dienas (gegužės 5–7 d.) vykusio suvažiavimo dalyvių ankstesnius skaitymus Rašytojų sąjungoje, jų kūrybos almanacho „Egzodika” pristatymą jau buvau pražioplinusi. (Trumpai suvažiavimą pristatančioje Rašytojų sąjungos informacijoje įsidėmėtini Šveicarijoje gyvenančios Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) – pagrindinės šio įvykio organizatorės – Kultūros komiteto pirmininkės Jūratės Caspersen žodžiai, jog „šis renginys pradeda telkti, burti po visą pasaulį pasklidusius lietuvių kilmės rašytojus, kuriančius ne tik lietuvių kalba, bet savo kūryba teigiančius lietuviškosios tapatybės svarbą.”**)
LLTI skaitymuose pasirodė gražus suvažiavusiųjų kūrėjų būrys (tiesa, beveik vien moterys, regis, tik Arūnas Šatkus, iš JAV atvykęs, įterpė savo vyrišką balsą) – iš Vokietijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Baltarusijos, Australijos ir kt. Vienų pavardės jau yra įsitvirtinusios mūsų literatūriniame horizonte – štai knygomis Lietuvoje yra prisistačiusios Jolita Herlyn ar Jutta Noak (Vokietijos atstovės), Laima Vincė (pasisakiusi, kad atvyko iš Kinijos, bet gimusi New Yorke), dar vienas kitas; kai kurių pavardes gal ir pirmąkart išgirdome – tikėkimės, ne paskutinį. Buvo skaičiusių su ryškiu akcentu – mat tik tėvai ir seneliai gimę Lietuvoje…
Pirmiausia „scenon” žengė PLB pirmininkė Dalia Henke (Vokietija) – priminė už kelių dienų (05 12) vyksiančio referendumo dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo svarbą… Natūralu, kad ji pasirinko publicistinį Vaižganto tekstą, valstybingumo klausimą gvildenantį, iš jo 1919 m. leisto laikraščio „Nepriklausomoji Lietuva” – įstrigo mintis: ne į naudą valstybei buvęs tas plėtimasis nuo jūros iki jūros…
Užsienio lietuvių skaitymus simboliškai užbaigė Vijolė Arbas, dabar kauniete vadintina. Ji prisiminė Vaižgantą krikštijus jos močiutę – gal tai turėję įtakos, kad mama pasuko į literatūros kelią: JAV gyvenusios ir kūrusios Alės Rūtos vardas jau įrašytas mūsų literatūros istorijon… Vijolė Arbas likimo suteiktus išbandymus ir šansus reziumavo: šeima buvusi karo pabėgėliai, bet ji 1990-aisiais, dar Lietuvai esant tik pusiau laisvai (žinome 1991-ųjų sausio įvykius), grįžo į Tėvynę, kas gali būti geriau…
_______________
* https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35 403 &p_k=1&p_t=266229
** https://www.rasytojai.lt/vilniuje-bursis-pasaulio-lietuviu-rasytojai/