Ar gims nauja kultūrinė tradicija?

Arvydas Reneckis.

Balandžio 24–gegužės 3 dienomis Čikagoje ir Lemonte įvyko Lietuviškų dokumentinių filmų festivalis, kurio metu net aštuoni iš Lietuvos atvykę kino kūrėjai (režisieriai Audrius Stonys, Mindaugas Survila, Agnė Marcinkevičiūtė, Andrius Lekavičius, Ramunė Rakauskaitė, Eimantas Belickas, Martina Jablonskytė ir prodiuserė Teresa Rožanovska) žiūrovams pristatė naujausius savo darbus: „Moteris ir ledynas”, „Sengirė”, „Iš kur tas švytėjimas”, „Kelionės namo”, „Tumo kodeksas”, „Aš priglau­džiau prie žemės širdį”, „Lituanie, ma­no laisve”, „Spec. Žvėrynas”. Pasak fes­­tivalio rengėjos Audros Januškienės šio festivalio idėja kilo visai spontaniškai, nedideliame draugų ratelyje ir staiga visai netikėtai išsirutuliojo į didžiulį ir sėkmingą visuomeninį renginį.

Festivaliui pasibaigus, tikriausiai neliko nė vieno žiūrovo, kuris šios šventės sumanytojai nebūtų linkėjęs: iki kito karto! Audra sutiko pasidalinti su mumis savo patirtimi ir įsipareigojimais ateičiai, tačiau prieš kalbantis apie galimai naują tradiciją, pirmiausiai pažvelkime į jos praeitį.

Lietuviškojo kino viešojo rodymo patirtis Jungtinėse Valstijose yra gana fragmentiška, nors ji ir siekia dar nebylaus kinematografo (iki 1920 m.) laikus. Senuosiuose Amerikos lietuvių laikraščiuose galime rasti skelbimų, kviečiančių pasižiūrėti „krutamųjų paveikslų iš senojo krajaus…”, šiandien socialiniuose tinkluose bet kuris ieškantysis lengvai suras kažkada be galo populiarius, daugelyje lietuviškų salių rodytus 1930–1940 metais sukurtus spalvotus brolių Kazio ir Mečio Motuzų filmus apie prieškarinę Lietuvą; 1978 m. International Historic Films bendrovės įkūrėjas Petras Bernotas surengė pirmąjį lietuviškų filmų festivalį Čikagoje, o vėliau su tais filmais jis apkeliavo ir kitas lietuviškas kolonijas; 1989-aisiais grupė Lietuvos dokumentininkų (Henrikas Šablevičius, Edvardas Kundavičius ir šių eilučių autorius) Ohio State University (Athens, OH) kvietimu akademinei visuomenei pristatė gana plačią tuometinę ir retrospektyvią lietuviškosios kino dokumentikos programą; 2004–2005 metais tuo metu Čikagoje veikusi Amerikos lietuvių televizija drauge su Facets Cinemateque ir Lietuvos Respublikos generaliniu konsulatu Čikagoje pamečiui surengė net du kino festivalius: „Traditions and Transitions”, kurių metu buvo ištisą savaitę rodomi ir naujausi to meto lietuviški vaidybiniai bei dokumentiniai filmai, ir taip vadinamo lietuviškojo kino „aukso fondo” retrospektyva bei žymaus lietuvių kilmės amerikietiškojo kino avangardisto Jono Meko filmai. Šie festivaliai vyko šiaurinėje Čikagoje esančiame „Facets” kino centre, kuris Amerikoje garsėja kaip nepriklausomo ir europietiško kino platintojas. Lietuviški filmai tuomet sulaukė ne vien savo tautiečių, bet ir amerikiečių žiūrovų bei žiniasklaidos dėmesio. Šių lietuviškų kino savaičių  tradicija, deja, nutrūko po to, kai Lietuvos atstovai buvo pakviesti kasmet pristatyti po vieną filmą į Čikagos Gene Siskel centre rengiamą Europos Sąjungos šalių kino festivalį.

Esame beveik tikri, kad šiose eilutėse suminėjome toli gražu ne visas kada nors beužsimezginėjusias ir užgesusias lietuviškojo kino rodymo plačiajai amerikietiškajai visuomenei tradicijas. Šiemetinis (po ilgos pertraukos) pirmasis Lietuviškų dokumentinių filmų festivalis Čikagoje daugelį žiūrovų nuteikė tikrai optimistiškai.

Audra, kiek žinau, Lietuvių dokumentinių filmų festivalis Čikagoje buvo surengtas per rekordiškai trumpą laiką. Apie jį nieko nežinojome tol, kol prieš porą gerų mėnesių Lietuvos kino ekranuose nepasirodė naujas režisierės Ramunės Rakauskaitės filmas „Kelionės namo”. Jis pasakoja, kaip Amerikos lietuviai sovietmečiu vykdavo į Lietuvą, o dauguma filmo herojų yra būtent čikagiečiai.

R. Rakauskaitės filmų rodymus organizavau ne vieną kartą. Jau daugiau nei 20 metų esame geros draugės. Dar tebestudijuodama akademijoje ji buvo atvykusi į Čikagą ir čia sukūrė pirmąjį savo dokumentinį filmą apie fotografą, dabar jau  a. a. Algimantą Ke­zį. Pernai rudenį Čiurlionio galerijoje, Jaunimo centre, pristatėme prieš metus jos sukurtą dokumentinį filmą „Trys skrybėlės”, o šįmet, vos tik jai pabaigus „Keliones namo”, sakau: Ramu­ne, rodom! Nors dar buvo neaišku, ka­da tas filmas bus išleistas plačiam rodymui. „Studio Nominum” prodiuseris Arūnas Matelis paprastai mano, kad pirmiau filmą reikia pristatyti įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, kurių rengėjai dažniausiai kelia labai griežtus reikalavimus dėl išankstinio filmo rodymo vienoje ar kitoje šalyje. Šį kartą prodiuseris padarė išimtį ir leido filmą parodyti Čikagos lietuviškajai bendruomenei. Nuo šio filmo kilo visa festivalio idėja, o jis tapo paskutiniu, kurį, tik gavę leidimą, galėjome įtraukti į programą.

Kaip pavyko suburti tokią nemažą autorių grupę? Juk kiekvienas yra kuo nors užsiėmęs, nėra paprasta per trumpą laiką staiga viską mesti ir savaitei-kitai atsidurti už tūkstančių mylių? Galų gale, juk tai ir kanuoja…

Iš pradžių planavome pasikviesti bent tris režisierius: Audrių Stonį, Mindaugą Survilą ir Ramunę Rakauskaitę. Kas maloniausia – visi jie iškart sutiko. Netrukus ėmėme planuoti programą. Aš tų filmų nebuvau mačiusi, juk tai – naujausi darbai. Ramunė padėjo, ji pasiūlė savo kolegų kūrinius. Vien iš šių filmų jau susidarė nebloga programa. Netrukus paaiškėjo, kad ir kiti autoriai norėtų atvykti, net ir savo pačių lėšomis. Gavę pakvietimus, jie kreipėsi į Lietuvos kino centrą, kuris sutiko finansiškai paremti kelionę. Tokiu būdu visi autoriai atvyko ir galėjo festivalio žiūrovams patys pristatyti savo filmus.

Lietuvos kino centras rūpinasi kino kultūros populiarinimu ir kryptinga kino sklaida šalyje bei užsienyje. Nuostabu, kad Lietuvos kino taryba, veikianti prie Lietuvos kultūros ministerijos, pirmoji pripažino šį festivalį Čikagoje kaip oficialų renginį. Atidarymo metu buvo malonu matyti Lietuvos generalinį konsulą Čikagoje Mantvydą Bekešių, taip pat ir vaizdo įrašą, kuriame Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas sveikino festivalio dalyvius ir žiūrovus.

Visi, kurie kada nors bandė organizuoti įvairius renginius, turbūt yra patyrę, ką reiškia tarsi į sieną atsitrenkti į žmonių abejingumą – nors gali būti kupinas geriausių ketinimų ir idėjų. Didžiausiai mano nuostabai šįkart staiga pasijutau tarsi būčiau tik savotišku laidininku: aplinkui visko tiek daug ir viskas taip geranoriškai savaime vyksta, kad man belieka tik eiti kartu ir dalyvauti, kai ką gal sutvarkyti, sudėlioti į vietas… Viskas ėjosi tarsi malonus pavasario žiedų sprogimas. Sprogimas, kurio nereikia valdyti. Nuostabus jausmas. Už tai esu visiems be galo dėkinga. Atrodo, kad padarėme tai, ko daugeliui tikrai norėjosi.

Didžioji festivalio filmų dalis buvo rodyta patalpose, kurios yra labiau skirtos įvairiems pokyliams ar susirinkimams. Mes, Amerikos lietuviai, deja, neturime nė vienos savo koncertinės ar teatrinės salės. Kokios priežastys lėmė, kad nebuvo išsinuomotas kuris nors kino teatras?

Filmų rodymo vietų pasirinkimas buvo bene pati sudėtingiausia rengimosi festivaliui dalis. Ilgokai ieškojau kur nors patogioje vietoje esančios tinkamos kino salės. Kalbėjausi su nedidelių kino teatrų Čikagoje ir priemiesčiuose vadovais ir savininkais. Vieno nedidelio kino teatro šeimininkai pasiūlė savo salę išnuomoti už 20 tūkst. dolerių kiekvienam atskiram seansui… Netrukus paaiškėjo, kad daugumoje kino teatrų vienintelis nuomojimui skiriamas laikas yra tik savaitgaliais nuo ankstaus ryto iki vidurdienio. Jokių vakarinių ar popietinių seansų! Kas gi tau kelsis ankstų sekmadienio rytą, kad nueitų pasižiūrėti kino dokumentikos?

Ėmiau planuoti kiekvieno filmo rodymą atskirai. Buvo tikrai aišku, kad vizualumu išsiskiriančią „Sengirę” tiesiog būtina parodyti specialiai kinui skirtoje teatrinėje salėje. Kitus teko paskirstyti pagal galimybes, lietuvių žiūrovams patogiose vietose. Per tiek laiko jau neblogai pažįstame mūsų bendruomenę: vieni žmonės nemėgsta važiuoti į vieną pusę, o kiti – į kitą.  Tuo tarpu kino dokumentika yra ganėtinai savitas žanras, jos žiūrovų ratas paprastai nėra labai platus. Vis dėlto norėjosi, kad kuo daugiau žmonių galėtų pamatyti filmus ir pabendrauti su jų autoriais, nekalbant jau apie materialinę viso renginio pusę – kiek pavyks parduoti bilietų?

Festivalis tikrai pavyko. Salės buvo pilnos žiūrovų. Nelikus bilietų į rež. R. Rakauskaitės filmą „Kelionės namo”, žiūrovų pageidavimu teko surengti net papildomą naktinį seansą. Ar planuojate tokius festivalius rengti ir ateityje?

Kitais metais po atvelykio Čikagoje arba kuriame nors priemiestyje tikrai įvyks antrasis Lietuviškų dokumentinių filmų festivalis. Visa savaitė ir vėl bus skirta lietuviškajai kino dokumentikai. Iš anksto ieškosime kino rodymui labiau pritaikytos salės su gera akustika ir kad žmonėms nereikėtų žiūrėti į ekraną pro priekyje sėdinčiųjų pakaušius…

Būsimasis festivalis gal nebus toks gausus filmais. Šiemet galėjome pasidžiaugti ivairių Lietuvos valstybės 100-ečio kultūrinių programų gausa. Šalia jų ir kino filmų sukūrimui valstybė skyrė papildomą finansavimą. Matėme net tris dokumentinius filmus, sukurtus istorine tematika. Kiekvieno iš matytų filmų biudžetas siekia 100 tūkst. eurų ir daugiau. Ar kitąmet bus tiek pat filmų – kol kas tikrai nežinome. Galbūt programos pratęsimui rodysime kurio nors režisieriaus kūrybos retrospektyvą, gal būtų verta paskatinti į festivalį su savo darbais įsijungti ir lietuvių kilmės studentus, kurie Amerikoje studijuoja kinematografiją ir kuria studentiškus filmukus.

Vykstant šiam festivaliui, sulaukėme kvietimų su filmų programa apsilankyti ir kituose JAV bei Kanados miestuose. Visa tai iš anksto gerai suplanavus, galima būtų įgyvendinti.

Lietuviškoji kino dokumentika, ypač pagal jos „poetinės” mokyklos tradiciją sukurti filmai pasaulinėje kinematografijos kultūroje yra tikrai išskirtiniai. Vargu ar būna tokie metai, kad kuris nors iš Lietuvos dokumentinio kino kūrėjų nepelnytų pagrindinių apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose. Ar neketinate kito festivalio metu į lietuviškąjį kiną atkreipti ir intelektualiosios amerikiečių visuomenės dėmesio?

Labai norėčiau, kad tai įvyktų, gal ir įvyks… Suprantu, kad norint tai pasiekti, reikia labai daug pastangų, čia – didelis darbas, reikia ryšių. Tie dalykai nepasidaro iš karto. O kad būtų verta ir kad tikrai nebūtų gėda tuos filmus kiek įmanoma plačiau Amerikoje rodyti – tai nėra jokios abejonės.

Beveik visi kino festivaliai yra įsteigę ir kokius nors prizus už geriausią arba kokį nors ypatingą kūrinį. Ar negalvojate ir jūs to padaryti?

Nespėjome įgyvendinti. Galvojome  apie žiūrovų išrinktą filmą, bet nespėjome pagaminti prizo.

O gal geriausia būtų – piniginis prizas? Juk menininkai – visada alkani? O čia štai – paskatinamasis Amerikos lietuvių žiūrovų prizas būsimojo filmo pradžiai…

Labai gera mintis! Taip besišnekant ir kyla idėjos. Kaip ir šis festivalis… Be galo mieli žmonės, tie svečiai. Man būtų tikrai sunku išrinkti, kuriam iš jų reikėtų skirti festivalio prizą. Tegul kitąmet nuspręs žiūrovai.

Dėkoju už pokalbį.

P.S. Iš Lietuvos pasiekė žinia, kad „Sengirės” autoriai kuria girių išsaugojimo fondą, kuriam skirs net pusę visų Lietuvoje uždirbtų pinigų. Projektas bus pristatytas lapkričio viduryje. 

„Šis fondas bus atsakingas, ilgaamžis ir priklausys žmonėms. Fondui priklausančiomis giriomis galės grožėtis kiekvienas, nepriklausomai nuo to, ar yra prisidėjęs prie fondo veiklos, tačiau čia nebus galima kūrenti laužų, stovyklauti ir svarbiausia – nebus galima išvežti tiek gyvos, tiek negyvos medienos. Norime, kad nors labai nedideliuose lopinėliuose formuotųsi tikra sengirė su paukščiais, žvėrimis, vabalais, grybais ir retkarčiais užsklystančiais garbingais žmonėmis. Tai bus lyg gelbėjimosi laivai daugeliui senųjų girių gyventojų”, – sako „Sengirės” autorius ir projekto sumanytojas Mindaugas Survila. 

A. Januškienė taip pat galvoja apie paramą šiam pilietiškam projektui. Numatoma suruošti kino seansą lauke, kurio metu režisierius rodytų papildomą medžiagą apie „Sengirės” kūrimą. Surinktos lėšos būtų skiriamos šiam fondui. Norintys prisidėti prie renginio organizavimo kviečiami skambinti Audrai tel. 312-375-2728. Susipažinti su fondo kūrimo procesu galima: www.sengire.lt/fondas.