„Į Lietuvą iš Amerikos importuočiau tautiečių bendruomeniškumo jausmą…”

Kalbino Virginija Petrauskienė.

Balzeko lietuvių kultūros muzie­juje jau netrukus – rugsėjo 30 dieną 5 val. p. p. įvyks muziejaus 2018 Metų žmo­gaus pagerbimo iškilmės ir poky­lis. Šiais metais Metų žmogumi mu­ziejus išrinko LR Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorių Marijų Gudyną. Jis pats žada atvykti iš Lietuvos į šį ypatingą renginį. Norintys susitikti su buvusiu ilgamečiu LR generaliniu konsulu Čikagoje, pavakarieniauti, pabendrauti ir pasiklausyti puikaus koncerto, jau gali pradėti užsisaki­nėti vietas. O kol kas skaitytojams siū­lome pokalbį su Metų žmogumi.

Nors jau prieš metus buvote išlydėtas iš Čikagos, tačiau jos bendruomenė Jūsų negali pa­mirš­ti: tapote Balzeko lietuvių kultū­ros muziejaus 2018 Metų žmogumi. Ir tai yra Jūsų darbo, skirto vienyti lietuvius visame pasaulyje, įvertinimas. Nes Jūs ir toliau dirbate, kad pasaulyje ir Lietuvoje gyvenantys mūsų tautiečiai kuo labiau suartėtų. Ar naujajame darbe daug progų turite prisiminti Čikagos lietuvius?

Jungtinės Amerikos Valstijos, Čikaga ir ten gyvenantys lietuviai visada turės ypatingą vietą tiek ma­no, tiek ir visų mūsų šeimos narių širdyse. Čia praleisti penkeri metai tapo dideliu universitetu kiekvienam iš mūsų.

Amerikietiška laisvės dvasia, bendruomeniškumas, savanorystė, pilietinis aktyvumas, socialinis jaut­rumas ir mokėjimas savanoriškai pa­sidalinti su tais, kuriems trūksta, pat­riotiškumas, na, ir galiausiai „džiazas” įvairiose gyvenimo srityse, yra tai, ką labai norėčiau „importuoti” di­deliais kiekiais į Lietuvos visuo­menę.

JAV gyvenanti didelė lietuvių bendruomenė per daugelį metų visa tai jau turi sukaupusi savyje ir tai yra milžiniškos vertybės, kuriomis jie gali efektyviai pasidalinti su savo,  savo tėvelių ar senelių žeme. Mes daug kalbame apie laukiamas investicijas į  Lietuvą ir dažniausiai galvojame apie čia atvedamus verslus ar investuojamą finansinį kapitalą, ku­rio tikrai labai labai reikia. Tačiau investicija į žmones ir į visuomenės pasikeitimą, į tikėjimą savimi ir savo valstybe, į pilietiškumą, į visuome­niškumą, mano įsitikinimu, yra daugybę kartų svarbesnė. Brandi pilietinė visuomenė sudaro bet kurios sėkmingos pasaulio valstybės stuburą.

Šiandien, kai daug kalbame apie visame pasaulyje gyvenančių lietuvių sutelkimą, manau, kad svarbiausias dėmesys turi tekti lietuvybės ži­dinių užsienyje išsaugojimui ir ryšių bei tiltų tarp visame pasaulyje gyvenančių lietuvių stiprinimui. Tais ne­matomais tiltais, tarsi venomis į Tė­vynę ir tekės tiek laisvės dvasia, tiek geroji patirtis, tiek po pasaulį pasklidusių lietuvių geri darbai, tiek ir taip mūsų trokštamos investicijos. Taip visi susitelkę sukursime Lietuvą, kuria galėsime pagrįstai di­džiuotis, į kurią norėsis parvykti ar net ir persikelti čia gyventi. Visi ži­nome, kad pasitelkę diasporas, sėkmingas valstybes sukūrė Izraelis, Airija ir kitos šalys. Mes taip pat esa­me diasporinė šalis, todėl pasitelkti diasporą sėkmės Lietuvos kūrimo darbui tiesiog privalome.

Turiu nuoširdžiai prisipažinti, kad žinia apie man  paskirtą Balzeko lietuvių kultūros muziejaus Metų žmogaus apdovanojimą buvo visiškai netikėta ir jaudinanti. Už šį įvertinimą esu tikrai labai dėkingas. Jį priimsiu ne kaip savo, bet mūsų visų bendro ir sutelkto darbo lietuvybei ir Lietuvai įvertinimą. Manau, kad yra labai svarbu įvardinti, jog ta susitel­kimo ir vienybės dvasia, kuria visi gyvenome ir tie darbai, kuriuos visi kartu padarėme, buvo mūsų bendrų pastangų rezultatas. Taigi, natūralu, kad ir apdovanojimas už vienybę turėtų tekti visiems, kurie tam skyrė savo laiką, pastangas, išteklius. Meilė Lietuvai ir didelis noras jai ką nors gero nuveikti Jungtinėse Valstijose gyvenančių tautiečių širdyse egzistavo iki man atvažiuojant ten dirbti, ir nė trupečio neabejoju, kad tai niekur neišnyko ir jau man išvykus. Man tik buvo suteikta didelė garbė ir pasiti­kėjimas penkerius metus būti to dalimi.

Gyvendamas Čikagoje sakėte, kad JAV suradote kitą ir kitokią, antrąją Lietuvą. Ko gero dar kito­kių Lietuvų surastume Anglijoje, Airijoje, Norvegijoje, Ispanijoje – visur, kur yra susikūrusios emigrantų iš Lietuvos bendruomenės. Kas Jums atrodo svarbiausia yra daryti, kad tos Lietuvos susisiektų, kad mažėtų skirtumas tarp „mes” ir „jie”? Kurioje iš šių Lie­tuvų norėtumėte pats su šeima gy­venti? Juk darbų visose Lietuvose netrūksta?

Grįžęs į Lietuvą vadovauju Už­sie­nio lietuvių departamentui, kuris yra atsakingas už Globalios Lietuvos programą ir jos įgyvendinimo koordinavimą. Globalios Lietuvos programa – svarbus Valstybės politiką ir veiklas apibrėžiantis dokumentas, skirtas padėti plėtoti diasporos santykį su savo Tėvyne ir Lietuvos santykį su savo diaspora. Esu įsitikinęs, kad pats svarbiausias, pats esminis elementas be kurio yra neveiksni ir pasmerkta bet kuri strategija – tai kiekvieno asmens dėl įvairių priežas­čių gyvenančio už Lietuvos ribų emo­cinis ryšys ir individualus santykis su Lietuva, kiekvieno asmeninis pa­siryžimas dalyvauti Lietuvos ateities kūrimo darbe. Globalios Lietuvos po­litikos kontekste yra labai svarbu suprasti, jog dirbti Lietuvai galime ne vien į ją fiziškai sugrįždami, bet ir išlaikę stiprų asmeninį emocinį ry­šį su Tėvyne savo žiniomis, savo dar­bu, savo resursais ir savo ryšiais aktyviai prisidėdami prie Lietuvos laisvės išsaugojimo, prie jos žinomumo didinimo, jos gerovės kūrimo, jos suklestėjimo. Visame pasaulyje išsibarstę lietuviai ir formuoja atskiras, kartais labai mažas, o kai kur ir kiek didesnes Lietuvėles. Jos turi savo individualų santykį su Lietuva, o tų Lietuvėlių žmonės puoselėja pastangas išsaugoti atmintį apie savo šaknis, išlaikyti lietuvybę ir nestokoja noro telktis „Vardan Tos”. Amerikos žemynuose gyvenantys lietuviai turbūt turi pačią seniausią ir įspūdingiausią tokio telkimosi ir darbų Lie­tuvai tradiciją. Tačiau tikrai man teko matyti arba girdėti apie daugybę labai gražių iniciatyvų ir jau padarytų darbų ne vien tik Amerikose. To­kių pastangų netrūksta visur, kur tik yra gyvenančių lietuvių – nuo Airi­jos, Didžiosios Britanijos ar Ispanijos krantų iki Azijos, iki Australijos ir Naujosios Zelandijos ir iki pat Pietų Afrikos Respublikos.

Mano asmeninis apsisprendimas yra gyventi ir kurti čia, Lietuvoje. Man daro įspūdį ir yra svarbi mano šalies istorija, lietuvių laisvės kovos. Aš esu laimingas, kad galiu nors ir maža dalimi prisidėti prie šios Vals­tybės kūrimo.  Ir joje aš noriu turėti savo šeimos namus.

Kokias svarbiausias tendencijas išskirtumėte, kalbėdamas apie lietuvius pasaulyje?

Lietuvos diasporos iššūkiai nėra kokie nors išskirtiniai, lyginant juos su daugeliu kitų tautų. Paprastai iš­vykusiųjų gyventi svetur pirmos kartos  ryšys su savo Tėvyne būna stip­rus. Deja, kiekvienai vėlesnei kartai tą ryšį  išlaikyti tampa vis sudėtingiau. O dar sudėtingiau tokiems žmo­nėms atrasti savo vaidmenį kasdie­niniame Lietuvos kūrimo darbe. Stiprūs mūsų diasporą vienijantys veiksniai buvo du žūtbūtinės kovos už Lietuvos išlikimą ir jos laisvę periodai. Taip pat po to buvę pirmieji Valstybės atkūrimo laikotarpiai. Tai mus visus sutelkė, užgrūdino ir subrandino. Visgi taikos laikotarpiu dias­porai yra gerokai sudėtingiau surasti būdą, kaip išlaikyti stiprų asmeninį santykį su protėvių šalimi. Tapatybė vaikams yra labai efektyviai formuojama ir perduodama ne tik sąmoningose šeimose, bet ir per lietuviškas mokyklas bei vasaros stovyklas, kurios kartu su lietuviškomis or­ga­nizacijomis ir parapijomis yra tar­si tie banginiai, tarsi atramos, pade­dančios išlaikyti tautiškumą ir skatinančios kurti asmeninį santykį su Tėvyne.

Izraelio naujausia patirtis rodo, kad, sukūrus valstybę ir tarsi pasie­kus pirminį tikslą, savaitgalio mo­kyk­lų tvariam ryšiui sukurti jau ne­beužtenka. Todėl jų diaspora sutelkė milžiniškus finansinius resursus ir kartu su Izraelio valstybės finansine parama sukūrė specialų fondą. Iš jame sukauptų pinigų sudaromos są­lygos kiekvienam žydų tautybės vaikui vieną kartą gyvenime atvykti į Izraelį. Tokiu būdu pažinti šią šalį per savo asmeninį interesų lauką ir per prisilietimą, per asmenines patirtis susikurti savo individualų santykį, kuris, tikėtina, išliks keliautojo atmintyje per visą jo gyvenimą. Diaspora šios programos įgyvendinimui sutelkia net du trečdalius viso reikalingo finansavimo, prašydama Izraelio vyriausybės tik simboliškai dalyvauti pridedant likusias lėšas.

Kažką panašaus yra pradėjusi Lietuvoje kurti ir filantropė Jūratė Kazickaitė, tokią veiklą vykdo Lietu­vių Fondas bei kitos lietuviškos organizacijos. Nepaprastai svarbu, kad išvykusių iš Lietuvos šeimų vaikai galėtų atvykti į Lietuvoje veikiančias stovyklas bei organizuojamus rengi­nius. Užsienio reikalų ministerija į Lietuvą kasmet atsiveža grupę vaikų iš rytų kraštų. Tai yra dar tik pirmos pavienės kregždės, bet jei rasis platesnė tokios veiklos sistema, tikiu, kad tai ateityje Lietuvai gali duoti gražių ir prasmingų rezultatų.

Didelė tebesitęsianti emigracija yra labai rimtas iššūkis valstybei, ir jam įveikti dar reikės atrasti deramų sprendimų, tačiau kartu kiekviena­me iššūkyje ir problemoje turime su­gebėti įžvelgti ir galimybes. Šios galimybės, vertinant mūsų milžinišką diasporos potencialą, yra tikrai di­delės.

Jeigu reikėtų sudaryti iškiliausių ir Jums didžiausią įspūdį (o gal ir įtaką) padariusių Lietuvos visų laikų politikų, visuomenės veikėjų dešimtuką, ką į jį išrinktumėte?

Tai turbūt yra vienas sudėtingiau­sių klausimų, nes asmenybių, gyvenusių ir dirbusių per tūkstantinę Lietuvos valstybės istoriją, kurios man daro įspūdį ir įkvepia, atrasčiau tikrai labai daug. Turbūt nerastumė­te lietuvio, kuris nesididžiuotų kara­liais, sukūrusiais galingą Lietuvos valstybę, išplėtusiais jos ryšius su pa­sauliu. Šios istorinės asmenybės klo­jo jai tvirtus pagrindus, pasitelkdami efektyvią diplomatiją, iš kartos į kar­tą perduodami stiprios ir klestinčios Lietuvos idėją, sukūrė stiprų Lietu­vos valstybingumo geną, išlikusį per šimtmečius trukusias okupacijas ir per visus mūsų krašto alinimus.

Man didžiulį įspūdį daro ir lais­vės dvasia, įtvirtinta Lietuvos Statu­tuose ir Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijoje, savo pažanga aplenku­si išsivysčiusias to meto Europos valstybes. Visa tai taip pat kūrė konkre­tūs žmonės. Negalima nesididžiuoti mūsų protėvių įtvirtinta Lietuvos didžiosios kunigaikštystės tolerancija daugiatautiškumui, daugiakultū­riš­kumui ir religijos laisvei. Peržvel­gę XV–XIX amžius, garsių LDK šei­mų istorijose galime atrasti ne vieną Europinio lygio asmenybę, ženkliai prisidėjusią prie Lietuvos švietimo, jos pažangos, o esant sunkiems laikams, ir prie jos gynimo.

Neteisinga būtų nepaminėti daugybės Lietuvos švietėjų, tarp kurių –Vilniaus universitetą įkūrę tėvai jė­zuitai, o taip pat daugybė mokslo šviesuolių, rašiusių Lietuvos istoriją, puoselėjusių kalbą, stiprinusių žmo­nių dvasią.

Galėčiau išskirti ir sukilimų orga­nizatorius ir vadus, knygnešius, nepriklausomybės kovų savanorius, galiausiai partizanus, tremtinius, di­sidentus, kurių asmeninis indėlis į Lietuvos valstybę yra milžiniškas. Katalikų, o Mažojoje Lietuvoje – pro­testantų bažnyčių daugybė kunigų per pastaruosius 600 metų atliko mil­žiniškų darbų, nešdami į Lietuvą mokslą, patys kurdami, žadindami ir įkvėpdami kitus dirbti Valstybei.

Neabejotini herojai yra visi tie, ku­rie pačiais sunkiausiais laikmečiais Lietuvą, tarsi feniksą iš pelenų, prikėlė gyvenimui, kurie ją parklup­dytą sugrąžindavo į Europos šeimą, ku­rie kasdieniniu darbu kūrė ir ku­ria šios Valstybės ateitį, stiprina ją.

Tarp visų šių asmenybių rasime didelės pagarbos vertų žmonių, kūru­sių Lietuvą, nepaisant to, kad gyveno toli už jos ribų. Neretai žmogus, ne­užimantis jokių oficialių pareigų, bet sąžiningai ir su meile dirbantis savo valstybei, arba motina, užauginusi ir išauklėjusi puikius vaikus, yra verti pačios didžiausios pagarbos. Neįsi­vaizduoju, kokiais kriterijais vado­vau­damasis galėčiau šį sąrašą su­trauk­ti iki dešimties pavardžių, tačiau visus mane įkvepiančius ir man pavyzdžiu esančius žmones apibend­rintai galiu pavadinti Lietuvos kūrėjais.

Prieš metus grįžote į Lietuvą. Ar greitai pavyko persiorientuoti? Kaip jautėsi sugrįžę žmona ir vai­kai? Ar nieko nepasiilgstate iš „Čikagos laikų”?

Grįžimas namo visada yra gero­kai lengvesnis nei išvykimas, nes dau­geliu atvejų žinai, ką čia rasi. Žinoma, tiek išvykstant, tiek ir grįžtant susiduriama su daugybe praktinių, buitinių klausimų, bet visi jie išsprendžiami. Turbūt vienas svarbiausių uždavinių mūsų gausiai šei­mai buvo vaikų integracija pasikeitusioje aplinkoje bei pagalba jiems persiorientuoti, prisitaikyti prie naujos švietimo sistemos, užkamšyti įgytas mokslo spragas. Šia malonia našta dali­namės kartu su Gintarija. Grįžus namo, Gintarija prisiėmė gerokai daugiau buitinių persikėlimo rūpes­čių, na o aš iš karto kibau į naujus darbus.

Dirbdamas ir gyvendamas JAV, turėjau galimybę šiek tiek pakeliauti. Neabejoju, kad visam gyvenimui at­mintyje išliks pamatyti nuostabūs nacionalinių parkų ir miestų vaizdai, bet labiausiai pasiilgstu JAV sutiktų žmonių. Visus penkerius metus ir visur kur buvau jaučiau atviras šir­dis, supratimą, palaikymą. JAV įgijau daugybę naujų draugų ir bičiulių sužavėjusių savo nuoširdumu, vidine inteligencija, kultūra, pasišventimu Lietuvai. Tikrai labai daug iš jų pa­sisėmiau ir stengiausi, kiek jau sugebėjau, išmokti.

Papasakokite apie savo ir šei­mos darbo dieną Lietuvoje. O kaip išeiginės, ar labai skiriasi nuo Či­kagos savaitgalių, niekada nesto­ko­jusių tautinių renginių?

Gyvenimas Lietuvoje įgavo šiek tiek kitą ritmą. Ryte kartu su dviem vyresniosiomis dukromis vykstame į miesto centrą: aš – į darbą, o jos – į Jėzuitų gimnaziją. Mažesniuosius į mokyklą išleidžia mama. Jie lanko mokyklą, esančią netoli mūsų namų. Gintarija visus namie ir pasitinka: pamaitina, padeda ruošti pamokas, rūpinasi vaikų užklasine veikla. Ji apsisprendė paaukoti pirmus savo sugrįžimo į Lietuvą metus tam, kad padėtų vaikams lengviau pritapti jiems naujoje aplinkoje. Jos, kaip tei­sininkės karjera, šiuo metu ribojasi privačių teisinių konsultacijų teiki­mu pro bonum pagrindais. Aš šeimą vėl pamatau tik jau vakare, grįžęs po visų darbų. Tada, jeigu reikia, su vyriausiomis dukromis kimbu į jų mate­matikos, fizikos, istorijos pamokų už­duotis, kartu bandome įveikti dėl JAV ir Lietuvos mokslo sistemų skirtumų atsiradusias spragas. Vaikai taip pat dar turi ir popamokinės veiklos: Marija papildomai mokosi vokie­čių kalbos ir chemijos, Danielė – taip pat pasirinko išmokti vokiečių kalbą, be to dar dainuoja gimnazijos chore, sekmadieniais gieda Šv. Kazimiero bažnyčioje, Karolis šoka gatvės šokių kolektyve. Sutarėme, kad nuo antrų metų, jei bus geri mokslo rezultatai, leisime užklasinę veiklą dar praplės­ti. Paulina svajoja apie gimnastiką, Karolis nori mokytis programuoti, Marija norėtų šokti tautinius šokius.

Kas Jums svarbiausia yra šiuo gyvenimo periodu?

Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir man yra labai svarbūs ir šeima, ir darbas. Tikrai galiu džiaugtis savo vai­kais, jų požiūriu į gyvenimą, išsiugdytu stipriu atsakomybės jausmu. Po penkerių metų gyvenimo, praleisto toli nuo namų, daug dažniau galiu aplankyti savo tėvus, brolį, seseris, jų šeimas, draugus. Veiklos ir renginių Lietuvoje tikrai nestinga. Mano darbas man atrodo svarbus ir prasmingas. Ir dar: yra tikrai smagu, kai dirbi apsuptas nuostabių kolegų.

Kokią žinią norėtumėte perduoti, ką pasakyti, palinkėti Čika­goje gyvenantiems tautiečiams?

Čikagoje ir kitur JAV gyvenan­tiems lietuviams linkiu ne tik išsau­goti, bet ir savo vaikams perduoti tą nuostabią tikėjimo lietuvybe ir Lietu­va dvasią. Linkiu būti didžiais Lietu­vos ambasadoriais, visada ir visur pri­siminti mums mūsų genuose už­programuotą atsakomybę – būti LIETUVOS KŪRĖJAIS.