Internetinės pažintys atvedė į Argentiną – Keliautojai Patagonijoje surado lietuvybės židinį

Virginija Petrauskienė.

Su savo straipsnio heroje Gintare Mačiulskyte, gyvenančia Islandijoje, susipažinau internetu. Man pavyko su ja susisiekti po to, kai atsitiktinai pamačiau šios merginos nuotraukas iš Argentinoje, Patagonijoje Esquel mieste esančio Lietuvių muziejaus. Norėjosi išgirsti daugiau betarpiškų įspūdžių apie tą tolimame pasaulio taške esantį lietuvybės židinį. Taip pat buvo smalsu, kaip lietuvaitė atsidūrė Argentinos pietuose, toli nuo populiarių turistinių maršrutų esančioje vietovėje.

Juk dar ne taip seniai Gintarė kelis mėnesius gyveno čia, Čikagoje. Tiesa, tuomet mūsų keliai prasilenkė.

Draugas – argentinietis pamilęs lietuvių kalbą

26-erių lietuvaitė pasakojo, kad gimė Telšiuose, ten baigė tris mokyklos klases. Po to su tėvais išvyko į Islandiją. Po mokyklos baigimo, mergina baigė studijas Islandijos dailės akademijoje. Šioje šalyje ji dirba anonimine, valstybės apmokama ir laisvai samdoma islandų-lietuvių kalbos vertėja. Gintarė padeda Islandijoje gyvenantiems lietuviams, kurie pagalbos kreipiasi į vertimų biurus. Mergina paprastai vertėjauja lietuviams tėvams mokyklose, darželiuose, ligoninėse, socialinėse įstaigose.

Neramios sielos lietuvaitei dar teko gyventi Italijoje, Izraelyje, šiek tiek ir Čikagoje. Būdama pasaulio piliete, Gintarė nuolat grįžta aplankyti gimtinės Lietuvos. Tos kelionės, kaip sako ji pati, tapo ne tik giminių, išsibarsčiusių nuo Vilniaus iki Palangos aplankymu, bet ir susipažinimu su Lietuvos kultūra ir kūrybiškais žmonėmis. Taip mergina atsidūrė Vilniaus dailės akademijoje kaip mainų studentė.

Kaip Gintarės gyvenime atsirado jos kelionių po Argentiną draugas, 28-erių Rodriogo Pardo, kompiuterių inžinierius iš La Plata (Buenos Aires priemiesčio)? Beje, vaikinas yra ir lietuvių kalbos mokytojas, Berisso mieste lietuvių išeivių palikuonius mokantis jų protėvių kalbos. 

„Internetas sujungia daugelį žmonių, ypač keliautojus, o jų keliai anksčiau ar vėliau susikerta”, – tvirtina Gintarė. Su savo internetiniu draugu ji susitiko 2015 metų vasarą. Vaikinas tuo metu buvo atvykęs į Lietuvą, į užsienio lituanistinių mokyklų vadovų sambūrį, kaip Argentinos Lietuvių Bendruomenės atstovas. Vilniuje Rodrigo Gintarę pakvietė aplankyti Argentiną.

Lietuvių kalba argentinietis Rodrigo susidomėjo prieš gerą dešimtmetį. Nieko nelaukęs, pradžioje ėmė jos mokytis internetu, susirašinėdamas su lietuviais. Viena iš Rodrigo internetinio susirašinėjimo draugų ir neakivaizdinių lietuvių kalbos mokytojų ir buvo Gintarė.

Vietoj islandiškos žiemos skrido į vasarą

2016 m. rudenį Gintarė trims mėnesiams išvažiavo į Čikagą norėdama savarankiškai patyrinėti Čikagos imigrantų menininkų kūrybą.

„Tas 2016 metų ruduo buvo toks jaukus ir šiltas, kad nesinorėjo grįžti į vėjuotą ir šaltą Islandijos žiemą. Taip aš pagaliau apsisprendžiau priimti Rodrigo kvietimą aplankyti Argentiną. Prieš atvykdama apie šią šalį žinojau labai mažai. Turėjau yerba mate puodelį iš džiovinto moliūgo (mate), bombilla (metalinį šiaudelį per kurį geriama matė) ir yerba (džiovintos žolelės), nes domėjausi įvairiomis arbatos kultūromis. Bet man matė nėra nei kava, nei arbata, nors skonis panašus į jų ‘miksą’.

Taip pat mokiausi ispanų kalbos Gardabaer koledže, bet klausydamasi argentiniečių, jų negalėjau suprasti, ne vien dėl skirtingų žodžių, bet ir dėl tarmės. Italų kalbos mokiausi savanoriaudama 9 mėn. Italijoje ir dėl to supratau šiek tiek Buenos Aires vartojamo žargono, kuriame suradau daug panašumo į itališkus žodžius.

Rodrigo gimtasis miestas, kuriame apsistojau – La Plata, manęs nesužavėjo. Maniau, kad Čikagos tvarkingai išrikiuotos gatvės padės pasiruošti masoniškam La Platos miestui, kuris man atrodė kaip didelis kvadratas su daug žalių aikščių ir sunumeruotų gatvių… Tačiau tik Buenos Aires išgelbėjo mano menišką sielą ir neleido liūdėti net sausio mėnesį, kai Argentinoje yra vasaros atostogos ir studentai išvažiuoja namo”, – prisiminė keliautoja.

Muziejus „Olgbrun” – Olga plius Bruno

Kelionė iš La Plata į Esquel turėjo trukti 22 valandas, tokią informaciją keliautojams suteikė „google maps”. Rodrigo ir Gintarės draugai nustebo, kad keliautojai neskrido lėktuvu iki San Carlos de Bariloche miesto (sutrumpintai jis vadinamas tik Bariloche). Iš šio „vartais į Patagoniją” vadinamo miesto būtų likusios tik 4 valandos automobiliu iki Esquel, kur yra įsikūręs Lietuvių muziejus „Olgbrun”. Kartu su Gintare ir Rodrigo keliavo dar dvi merginos, iš kurių viena buvo lietuvaitė Margarita.

Kodėl muziejus pavadintas keistu, nelietuviškai skambančiu „Olgbrun” vardu? Tai jo įkūrėjų ir šeimininkų Olgos ir Bruno Lukosevicius vardų trumpinys. Lietuvių kilmės yra tik Bruno, tačiau jis lietuviškai kalbėti jau nebemoka. Su turistais, lankančiais lietuvių muziejų, šeimininkai kalbasi ispaniškai.

Olga ir Bruno verčiasi poilsio namelių nuoma savo įkurtame „lietuviškame kaimelyje”. Čia daugelis namukų pavadinti lietuviškų miestų – Vilniaus, Palangos, Trakų vardais.

„Muziejuje yra keturi kambariai. Juose eksponuojama daugybė įvairiausių daiktų: pradedant lietuviškomis, ar lietuvių parašytomis knygomis (tarp šios rūšies eksponatų – yra net kūrinių, išleistų 1890 metais. Yra ir ispanų kalba išleistas B. Sruogos romanas „Dievų miškas”). Taip pat lietuviški tautiniai drabužiai, staklėmis austų lovatiesių, gintaro suvenyrų, daugybė kitų netikėtų daiktų. Pavyzdžiui, Lietuvos politiko, buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko įrėminta nuotrauka, sena bulvių tarkavimo mašina, kuri pagreitina lietuviškų cepelinų gamybą.”

Bruno giminės namas – Rumšiškių muziejuje

Labai įdomus muziejaus eksponatas – tai popieriaus pjaustymo aparatas ir spausdinimo presas iš 1886 metų. Jie nuo 1927 m buvo naudojami Francisco (Prano) Ožinsko leidykloje spausdinant Argentinos lietuvių laikraštį „Balsas”. Olga labai domisi šia spausdinimo technika ir mielai mums papasakojo kaip viskas veikė. Vėliau išgirdome daug istorijų apie Lukoševičių giminę, net apie tai, kaip jie netikėtai surado savo giminės namą Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse”, – pasakojo Gintarė.

Keliautojai klausė svetingų šeimininkų, kaip žmonės, kurie niekada nėra girdėję apie Lietuvą, apsilanko šiame muziejuje? Pasak Olgos, keliautojus čia privilioja gamtos mokslų kambarys su geologinių eksponatų kolekcija. Tačiau ne vienas lankytojas, palikdamas muziejų, pamiršta, ko jis ten buvo atėjęs. O dėkoja šeimininkams už tai, kad šie supažindino su Lietuvos istorija ir kultūra. „Jei važiuosite aplankyti Olgos ir Bruno, būtinai atvežkite jų muziejui kokių įdomybių iš Lietuvos”, – pataria Gintarė.

G. Mačiulskytės kelionė į Argentiną baigėsi dalyvavimu XX Pietų Amerikos lietuvių jaunimo suvažiavime. Jis prasidėjo  Berisso mieste „Nemuno” ir ,,Mindaugo” lietuvių draugijose.  Šis jau dvidešimtus metus vykstantis renginys tai Kanadoje gimusio prelato Edmundo Putrimo įkūnyta jo paties idėja.

Į suvažiavimą susirinko jaunimas iš Brazilijos, Urugvajaus ir Argentinos. Berisso jaunimas viską organizavo, kūrė atributiką.

„Kartu su suvažiavimo dalyviais aplankėme kelias Lietuvių Bendruomenes, įsikūrusias Buenos Aires apylinkėse ir Berisso mieste,  diskutavome apie Pietų Amerikos lietuvių jaunimo padėtį, aptarėme, koks turėtų būti ateinantis suvažiavimas. Sukūrėme naują suvažiavimo vėliavą, E. Putrimas ją pašventino per šv. Mišias lietuvių bažnyčioje Avellanedoje, po to tą vėliavą perdavėme urugvajiečiams, kurie organizuos suvažiavimą ateinančiais metais.

Kas man buvo įdomu: daugelis šio suvažiavimo dalyvių nemokėjo lietuvių kalbos ir dėl to gėdijosi. Todėl visi užsiėmimai vyko dviem kalbomis – lietuvių ir ispanų. O prelatas E. Putrimas visai dėl to nepyko. Jis paskutinėje savo kalboje suvažiavime tvirtino, kad lietuviškas žodis, kuris ilgiausiai išliks šio jaunimo šeimose, tai „suvažiavimas”. O visgi tai ir buvo žodis, kurį dažniausiai girdėjome tarp ispanakalbių”, – prisiminė keliautoja.

Nori keliauti – surasi būdų

Gintarei pasakiau, kad ji man primena paukštį, kuris skrenda ten, kur panorėjęs ir visada susiranda, ko tą dieną palesti. Nes jam prisikimšti skrandį nėra svarbiausias dienos tikslas.

Į tai Gintarė atsakė, kad norint keliauti po pasaulį, yra galybė būdų tą padaryti ir neturint didelių santaupų.

„Kaip ir daugelis Islandijos menininkų, esu dirbusi įvairių darbų: nuo vegetariško maisto virėjo padėjėjos, savanorių ambasadorės, socialinės darbuotojos senelių globos namuose iki vertėjos. Taip pat esu gavusi stipendiją praktikai Lietuvoje pas tekstilininkę E. Bogdanienę. Tų pinigų užteko ilgam, nes Lietuvoje padėjo giminės. Daug kur esu keliavusi kaip savanorė, kur gaudavau maistą ir nakvynę už darbus. O kad keliaudama galėčiau sutaupyti, dažnai kelionių metu apsistoju pas draugus, arba ieškau naujų draugų internetu per couchsurfing.com”, – pasidalino patirtimi keliautoja.