Jubiliejinėje Dainų šventėje – pasaulio lietuviai

Jubiliejinės Dainų šventės renginiuose pasirodė 37 tūkstančiai dalyvių. Tarp jų – ir į šį grandiozinį renginį iš viso pasaulio į Lietuvą susirinkę per 2 000 tautiečių – net 23 meno kolektyvai iš 20 valstybių. Dalyvių pasirodymai šventinių renginių programose buvo tarsi mūsų tautos stiprybės ir vienybės atspindys.

LINA VAITIEKŪNAITĖ

Specialiai „Draugui” iš Vilniaus

„Mes visi esame Lietuva! Šokime, dainuokime, aukime ir auginkime Lietuvą toliau ne vieną šimtmetį“, – vienas kitą kvietė lietuviai, susirinkę birželio 29 – liepos 6 d. Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“. Visą savaitę Vilniuje ir Kaune šurmuliavę renginiai suartino ne tik Lietuvoje gyvenančius, bet po visą pasaulį pasklidusius tautiečius. Visi jautėsi artimi ir neprarasti. Visiems užteko šypsenų ir draugiškų apsikabinimų. Visi Valstybės dieną dainavo, linkėdami stiprybės, gausos, šviesos. Tai ir buvo didžioji šventės galia, nes vienijo bendrystės jausmas.

Pirmoji Lietuvos dainų šventė buvo surengta 1924 m. rugpjūčio 23–25 d. Kaune. Todėl šiais metais jubiliejų minintis didžiausias šalies kultūros įvykis įtraukė į gausybę renginių, kuriuose Lietuvos nacionalinio kultūros centras kvietė apmąstyti gyvybės temą: gamtos, žmogaus, kultūros, šalies: „Kas yra šimtmetis? Tai laikas, per kurį užaugome kaip valstybė, subrendome kaip visuomenė, sužaliavome kaip giria, kurioje kiekvienas medis turi savo balsą. Tas balsas – laisvos ir kuriančios Lietuvos balsas. Tas balsas – mūsų atmintis. Tai tavo ir mano balsas, reiškiantis mus vienijančią tradiciją, jos gyvybę.“

Daina ir šokis vienija ne tik šventėje

Keliant Dainų šventės vėliavas Simono Daukanto aikštėje Vilniuje birželio 30 d., Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda kreipėsi į lietuvius kaip į dainų ir poezijos tautą, kurios rūpestis Tėvynės likimu, siekiai vienytis gali rastis vienoje dainoje.

„Apie tai ir yra Dainų šventė – apie šalį ir tautą, kuri auga šokdama ir dainuodama, apie skirtingų balsų choro darną, apie šalies ir jos žmonių grožį bei jų skleidžiamą šviesą, – kalbėjo Gitanas Nausėda, ragindamas kiekvieną dalintis lietuvių tapatybę kuriančiais ženklais, teigiama energija ir giedra nuotaika bei širdingai priimti tūkstančius asmenų iš Lietuvos ir viso pasaulio.

„Tegul Dienų šventė mums visiems būna pavyzdys ir įkvėpimo šaltinis. Tegul geri įspūdžiai virsta gražiais atsiminimais ir ateinančius keturis metus skatina mus – viso pasaulio lietuvius – likti kartu. Prireikus paremkime vienas kitą, apdovanokime šypsena, palaikykime kasdieninėje veikloje. Dainuokime ir šokime drauge, kai to reikalauja širdis ir ne tik šventėje.“

Susirinkusiems grojo Lietuvos kariuomenės orkestras, dainavo Jungtinis Lietuvos vaikų choras.

Šią Dainų šventės dieną taip pat susitiko Lietuvoje gyvenančių skirtingų tautų atstovai ir po visą platųjį pasaulį pabirę lietuviai. Pasaulio lietuvių bendruomenės iniciatyva Vilniaus Rotušės aikštėje įvyko Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Aš esu Lietuva. Sujunkime Lietuvą“.

Šimtmečio istoriją priminė šventei skirti renginiai

Visą šventinę savaitę renginiuose pasirodė 37 tūkstančiai dalyvių. Dauguma jų programas pristatė kolektyvuose, tačiau buvo ir pavienių meistrų – amatininkų, tradicinių patiekalų gamintojai, žolininkai ir bitininkai. Taip pat prisijungė muzikantai ir kitų žanrų atstovai – grojo pučiamaisiais instrumentais ir kanklėmis, vaidino teatro renginiuose, savo darbus pristatė tautodailininkai. Į kūrybinį procesą pavyko pritraukti iškiliausius šalies kompozitorius, choreografus, dailininkus, dirigentus, režisierius ir kitus menininkus.

Jubiliejinės dainų šventės renginius taip pat pradėjo Dainų diena Kaune ir Šimtmečio vakaras Vilniaus Katedros aikštėje. Savaitės pradžioje LDK Valdovų rūmų prieigose buvo atidarytas Vaikų tradicinių amatų miestelis, Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – Liaudies meno paroda. Vyko įspūdingai teatralizuotas Ansamblių vakaras, Folkloro ir Teatro dienos sutraukė nuo suaagusiųjų iki jaunimo ir vaikų amžiaus dalyvius. Skambėjo Kanklių, Vokalinių ansamblių ir Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertai.

Šokių dieną koncertu „Amžių tiltais“ žiūrovus nustebino scenoje pasirodžiusių ir įspūdingas kompozicijas sukūrusių beveik 10 tūkst. šokėjų.

Dainų šventę vainikavo jos dalyvių eisena iš Vilniaus Katedros aikštės į Vingio parką, kuriame vyko finalinė Dainų diena, suvienijusi beveik 12 tūkst. balsų. Čia nuskambėjo širdis visame pasaulyje vienijanti vienu tautos balsu giedama Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, kurią lydėjo tūkstančių žmonių skanduojamas žodis: „Lietuva“.

Beveik trečdalis pasaulio lietuvių atvyko iš JAV

Į Dainų šventę atvyko viso pasaulio lietuviai. Jų šiais metais buvo rekordiškai daug – net 2 300 tautiečiai iš 31 valstybės. Dalis jų lankėsi pirmą kartą.

Didelis lietuvių skaičius atvyko ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Dalyvavo 23 JAV lietuvių meno kolektyvai (703 dalyviai) – 8 chorai ir vokaliniai ansambliai bei 15 liaudiškų šokių kolektyvų. Tiek tarp šokančiųjų, tiek dainuojančiųjų buvo vaikų, kurie, pasak vadovų, rodė iniciatyvą, o po renginių – norą pasirodyti jau kitose lietuvių šventėse.

JAV lietuvių grupės atvyko iš Niujorko, Baltimorės, Sietlo, Čikagos, Omahos, Atlantos, Filadelfijos, Bostono, Lemonto, Mineapolio, Los Andželo ir Klyvlendo.

JAV lietuviai aktyviai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime

Lemonto palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos vaikų choro „Vyturys“ dirigentas Darius Polikaitis džiaugėsi, kad šventės finalinei Dainų dienai ruošėsi ir dalyvavo dvigubai daugiau vaikų nei tikėjosi. „Tai nuostabu, nes rodo, kiek mums, gyvenantiems užsienyje ne tik tėvams, yra svarbu. Atžalų nereikėjo įkalbinėti, – prisiminė D. Polikaitis, kurio vadovaujamas vaikų choras repetuoja kas savaitę ir kartą per mėnesį gieda šv. Mišiose. Taip, pirmą repeticijų dieną jiems gal ir buvo šokas (net nežinojo, kaip reaguoti), tačiau apsiprato ir Dainų dieną eitynėse nuo Katedros aikštės iki Vingio parko, kur vyko koncertas, aktyviai žygiavo, smagiai ir iš širdies dainavo. Jiems tikrai tai bus vertingas prisiminimas. Vaikai repeticijoms aukojo savo laisvą laiką ir jį, galima sakyti, skyrė Lietuvai.“

Amerikos leituvis, taip pat vadovaujantis Lemonto lietuvių meno ansambliui „Dainava“, Lietuvos dainų šventę atvyksta nuo 1994 m. ir nė vienos iš jų nėra praleidęs: „Nuostabi patirtis, nes suteikia progą ir dalyvauti, ir sudiriguoti tokiai miniai. Esame dėkingi, nes mus, užsienio lietuvius, visada kviečia dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime ir jaustis tautos dalimi – nesame kitokie, nors ir gyvename kitoje valstybėje. Tai labai daug duoda. Mums, kaip ir visiems Lietuvoje gyvenantiems, Dainų šventė yra labai svarbi, nes ugdo tautos vieningumą, per dainą perteikia tautines vertybes, svarbias Lietuvai ir jos žmonėms.“ Pasak jo, Dainų šventė vienija visus – tiek scenoje stovinčius, tiek klausytojus.

Tikslas – parodyti šventę joje dar nebuvusiems

Filadelfijos choro „Laisvė“ vadovė Ilona Babinskienė patvirtina, kad Lietuvos dainų šventė yra tautos praeities ir būsimos ateities išlikimo paveldas. Ji parodo, kaip muzika ir daina žmones vienija ir nuolat lydi.

„Mes, gimę Lietuvoje ir naujai atvykę gyventi į JAV, žinome kokia jėga ir prasmė slypi tokiame renginyje kaip Dainų šventė, kurioje dalyvavome jau trečią kartą. Todėl norėjome perduoti šį jausmą ir Amerikoje gimusiems bei subrendusiems žmonėms, kurie dar neturėjo galimybės to pajusti. Šįkart prie choro prisijungė daugiau žmonių, nedalyvavusių Dainų šventėje, ir visi ruošėmės ištisus metus.“

Lietuviai aukojo daug savo laisvo laiko, nes repetuodavo gana intensyviai – po du, o vėliau ir po tris kartus per savaitę. Į „Laisvę“ rinkosi žmonės ne tik iš Filadelfijos, bet ir iš kitų kaimyninių valstijų, derinosi vienas prie kito laiko ir galimybių. Ilona Babinskienė prisiminė, kad tokia tautiečių vienybė padėjo chorui ne tik giedoti per šv. Mišias, bet ir surengti koncertą valstybinių ar bažnytinių švenčių metu: „Kaip tik šiais metais koncertavome kartu su styginių kvartetu iš Pitsburgo, kurio vadovas ir steigėjas yra antros kartos išeivis iš Lietuvos prof. Stanley Chepaitis. Buvo nuostabi šventė.“

Vaikai buvo pavargę, bet laimingi

Choro programą paįvairino ir Filadelfijos šokių kolektyvas „Aguona”, kuris taip pat dalyvavo Dainų šventėje. Mokytoja Estera Bendžiūtė Washovsky džiaugėsi, kad jaunimo poros aktyviai ruošėsi ir nuovargiui nepasidavė, nors repeticijos Lietuvoje iki Šokių dienos tęsdavosi ir po dvylika valandų.

„Visi jie man – vaikai. Buvo pavargę, bet laimingi ir jau nori dar kartą šventėje šokti, jau galvoja apie Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventę. O šokių koncertas „Amžių tiltais“ Lietuvoje buvo įspūdingas. Visiems jis liko nepamirštamas ir sukėlė nuostabių akimirkų, – pasakojo šokių vadovė. – Buvo vaikų, iki šių repeticijų visai nešokusių. Bet išmoko, nes nusiteikė ir stengėsi. Buvo ir tokių, kurie repeticijų metu egzaminus mokykloje dar turėjo išsilaikyti. Bet suspėjo, nes atostogas ir laisvalaikį savaitgaliais aukojo repeticijoms.“

Estera sakė, kad visų nuovargis atsipirko. Ji vaikus mokė visų pirma dėl jų pačių: „Lietuvių liaudies šokis taip pat yra lietuviška kalba, kuri jiems išliks. Tai, galima sakyti, yra lietuvybės pamoka.“

Svarbiu kūrybiškumo pripažinimu visuomenėje tapęs Lietuvos nacionalinio kultūros centro įsteigtas „Aukso paukštės“ apdovanojimas šiais metais buvo įteiktas geriausiam užsienio lietuvių mėgėjų meno kolektyvui – Toronto lietuvių jaunimo ansambliui „Gintaras“.

Dainų šventės istorija nenutrūko ir sovietmečiu

Dainų diena Kaune priminė ir pirmąją šventę, vykusią Lietuvos laikinojoje sostinėje. Susiklostė tradicija šventę pradėti būtent šiame mieste, kuriame nepaisydami santvarkos, madų ir kitų aplinkybių, choristai visada rinkosi dainuoti. Lietuvos dainų šventei augant ir plečiantis jos programai, dauguma šventės renginių persikėlė į Vilnių, bet Kaunas šventės istorijoje visuomet išliko svarbus.

Pasikeitus santvarkoms Dainų šventės tradicija nenutrūko, o įgavo naują prasmę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. 1953 m. lietuvių tremtiniai Dainų šventę minėjo tolimajame Sibire, Igarkoje, o 1956 m. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuviai Dainų šventę surengė Čikagoje.

Sovietmečiu Dainų šventės organizatoriai stiprino renginio formatą ir turinį, į programą vis įtraukdami naujovių – papildė Šokių diena, vyko teatralizuotas liaudies dainų ir šokių ansamblių vakaras, surengta moksleivių dainų šventė ir pan.

1975 m. Dainų šventė sulaukė daugybės svečių iš užsienio: JAV, Kanados, Brazilijos, netgi Australijos. Renginys ėmė traukti tarptautinės žiniasklaidos dėmesį.

Atkūrus Nepriklausomybę per 34-erius metus Dainų šventės idėja išsiplėtė nuo kanklių koncerto 1998 m. iki vokalinių ansamblių koncerto 2018 m., buvo papildyta Tautiniu vakaru (dabar – Folkloro vakaras), siejama su valstybingumui paminėti svarbiomis progomis (1998 m. minėtas Lietuvos valstybės atkūrimo 80-metis, 2009-aisiais – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis ir kt. įvykiai).

Taip Dainų šventė lietuvio sąmonėje įsitvirtino kaip vienas iš tapatybės ženklų ir ypatinga proga visai tautai pabūti kartu, priminti vienas kitam, koks reikalingas ir garsiai skambantis yra Lietuvos balsas. Prie jo prisideda visi Lietuvos žmonės, nesvarbu kur jie begyventų.

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2024 m. liepos 11 d. numeryje, Vol. CXV Nr. 55)