Vitalius Zaikauskas.
Dvi moterys. Dvi profesionalės, turinčios atsakingus darbus. Tačiau, nepaisant didelio užimtumo, jos abi atrado laiko daryti tai, ką liepė jų žmogiškoji ir pilietinė pareiga.
Šiomis dienomis jau pradedama kalbėti apie pandemijos karantino reikalavimų švelninimą. Nors miestų gatvės vis dar apytuštės, nors vis dar įtariai susižvalgome su kiekvienu praeiviu…
Gruodžio viduryje ir sausio pirmoje pusėje Lietuvoje buvo fiksuojami susirgimų rekordai. Per dieną buvo užregistruojami 3–4 tūkstančiai naujų infekuotųjų, kasdien – dešimtys mirčių. Medikai šaukėsi pagalbos – vieni jų buvo saviizoliacijoje, kiti sirgo, tų, kurie vykdė savo pareigą mums, gretos praretėjo.
Vienas daktaras, paklaustas, kas buvo sunkiausia, nuleidęs galvą, žiūrėdamas į savo rankas ir lėtai rinkdamas žodžius, su ašaromis akyse atsakė: apsispręsti, kurį dar gydyti. Kiek patylėjęs, daktaras žemai nusilenkė savanoriams.
Ligoninės jau ne kvietė, bet šaukėsi savanorių.
Nes trūko ne tik lovų ar įmantrios aparatūros – trūko rankų, kurios pagelbėtų, kad nereiktų gaišti brangių minučių, neeikvoti fizinių jėgų nekvalifikuotiems darbams ar leistų bent keliolika minučių, užsikniaubus ant stalo, snūstelti po kelių parų alinančio darbo.
Pristatome dvi tokias savanores, atsiliepusias į medikų pagalbos šauksmą.
Dalia Asanavičiūtė – LR Seimo narė, Lietuvos šaulių sąjungos narė, Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos pirmininkė, savanoriaujanti Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje Antakalnyje, COVID-19 ligos skyriuje, taip vadinamoje raudonojoje zonoje.
Rita Miliūtė – žurnalistė, televizijos laidų vedėja, Lietuvos šaulių sąjungos narė, savanorė toje pačioje ligoninėje, toje pačioje raudonojoje zonoje.
Pokalbis I
Skambinu Daliai. Nekelia ragelio. Laukiu. Jau ruošiuosi skambinti vėl, bet suskamba mano telefonas. Senas geras draugas, jau savaitę gulintis kovidiniame skyriuje Vilniuje, universiteto ligoninės Santaros klinikoje. Girdžiu sunkią, lėtą, duslią šneką, sunku suprasti žodžius, nes kalba, kaip suprantu, per deguonies kaukę, pridėjęs telefoną. Jaučiasi labai blogai. Šiandien jį perkėlė į kitą skyrių, iš kurio ligoniai keliami tik į reanimaciją…
Jis prijungtas vienu metu prie kelių lašelinių, todėl nei atsikelti, nei apsiversti ant šono nei kitaip pasirūpinti savimi negali. Kankina dusulys. Deguonies kaukė nuimama tik kelioms minutėms, kol maitinamas. O vos prieš dvi savaites buvo kupinas jėgų ir entuziazmo… Jo žmona taip pat serga koronavirusu, tačiau nepalyginti lengvesne forma – ją kankina kosulys ir ne itin aukšta temperatūra. Ji – griežčiausioje saviizoliacijoje savo namuose. Nors prekybos centras vos už kelių dešimčių metrų nuo namų, būtiniausiais produktais ją aprūpina savanoriai.
Draugas, taupydamas savo sparčiai senkančias jėgas, jau nori baigti pokalbį, o aš dar suspėju (kaip kvaila…) paprašyti, kad nors retsykais man paskambintų. Jis atsako ilga tyla ir išjungia telefoną…
Savanorystė – užkrečia
Pasakoja Dalia Asanavičiūtė:
Man daug rašo ir skambina, gėdina ir priekaištauja, kaip aš galiu pasisakyti už skiepijimąsi – juk pandemija yra didžiausia nesąmonė ir apgaulė, farmacinių korporacijų didžiulis verslas… Daug, bandančių mane atvesti į „doros kelią”. Bet kai matai žmones, gulinčius beviltiškoje padėtyje, visiškai nebegalinčius pasirūpinti savimi, nebegalinčius iki burnos pakelti šaukšto, supranti, kad mūsų visų mirtis čia pat… Baisiausia tai, kad ji šienauja visus iš eilės, nepaisant amžiaus, nepaisant nieko… Baisu žiūrėti ir į jaunus žmonės, kurie nebeįstengia savimi fiziologiškai pasirūpinti. Tuomet pagalvoji, kokie tie antivakserių judėjimai beprasmiai…
Netiesa, kad miršta tik senyvi ar turintys gretutinių ligų žmonės, mačiau savo akimis. Ir niekada negali numatyti, į kurią pusę pakryps liga – ar ims blogėti, ar stabilizuosis, kaip organizmas priims vaistus.
Dar baisiau žiūrėti į išsikamavusius, pervargusius medikus. Tiesa, ačiū Dievui, įtampa, atrodo, slopsta, gydytojų veidai giedrėja, kasdien vis daugiau jų grįžta pas ligonius arba persirgę, arba po saviizoliacijos. Ir savanorių pagalbos su kiekviena diena vis mažiau reikia. Nežinia, kas mūsų dar laukia, tačiau bent šiomis dienomis atrodo, kad buvusi milžiniška, tiesiog apokaliptiška įtampa kiek praeina. Tai mus, savanorius, labai džiugina.
Apsispręsti dėl savanoriavimo man buvo labai lengva. Gyvenimas užsienyje (Dalia gyveno Jungtinėje Karalystėje, Londone, ne vieną kadenciją vadovavo šios šalies Lietuvių Bendruomenei – Red.) įtraukė mane į savanorystę – kas, jeigu ne aš? Jeigu savanoriausiu aš, ateis savanoriauti ir antras, ir trečias, ir ketvirtas. Žmonės ieško, kuo gali būti naudingi kitiems, Lietuvai. Užsikrečia šia veikla vienas nuo kito, ji įtraukia su visa galva ir širdimi. Grįžus į Lietuvą, tas poreikis tarnauti kitiems niekur nedingo. Ir kai šauliai – neseniai įstojau į Šaulių sąjungą – pakvietė savanoriauti ligoninėje ir padėti COVID-19 užsikrėtusiems žmonėms, daug nemąsčiusi sutikau.
Į ligoninę atėjau dar prieš Kalėdas, kai buvo pats didžiausias apsikrėtusių medikų skaičius ir labai trūko pagalbos rankų. Norėjau medicininiam personalui per šventes leisti pailsėti nuo įtampos, nors kiek pabūti su savo šeimomis, kurių kai kurie iš jų nebuvo matę jau kelis mėnesius.
Reiktų paaiškinti, kas yra raudonoji zona – tai aukščiausio pavojingumo ligoninės dalis, kurioje gydomi užsikrėtę koronavirusu. Į šią zoną negali įeiti niekas kitas, bet tik ten dirbantys gydytojai ir personalas. Čia privaloma dėvėti visą specialią aprangą – kombinezonai, specialūs akiniai, padidinto saugumo veido kaukės ir skydeliai – maksimali apsauga nuo galvos iki kojų. Pirmiausiai mes, šauliai savanoriai, buvom apmokyti kaip elgtis, kaip apsirengti ir kaip saugiai nusirengti. Šitoje zonoje užsikrėtimo galimybė didžiulė. Nors esi maksimaliai apsaugotas, net pati mažiausia klaida gali atnešti didžiulių ir nebepataisomų bėdų ir tau pačiam, ir aplinkiniams. Čia pavojus užsikrėsti yra labai realus.
Savanoriauti pradėjau Kūčių vakarą, ir per visą šventinį laikotarpį, kartą per savaitę, penktadieniais arba savaitgalio dienomis, kai Seime nevyksta posėdžiai, esu ligoninėje. Galėčiau ir daugiau čia padirbėti, tačiau jaučiu atsakomybę prieš kitus Seimo narius. Savaitgalio dienomis svarbu leisti atsipūsti kitiems čia dirbantiems savanoriams, kad ir jie bent trumpam atsipalaiduotų nuo įtampos, fiziškai pailsėtų
Mūsų darbas – pagalba slaugėms, ligoniams: keičiu sauskelnes, apvalau, plaunu grindis, valau tualetus, maitinu negalinčius savarankiškai pavalgyti. Taip pat atlieku elementarias medicinines paslaugas: uždedu ant piršto deguonies matavimo prietaisus, nunešu daktarų paimtus mėginius tyrimams į laboratorijas ir pan. Dažniausiai dirbu fizinių pastangų reikalaujančius darbus, kuriems nereikia medicininio išsilavinimo, medicininių žinių. Suprantama, kad mes negalime nei vaistų duoti, nei kokių medicininių procedūrų atlikti. Tiesą sakant, vilkint medicininiais kombinezonais, fiziškai dirbti yra labai sunku. Visas kūnas prakaituoja, dėgsta, akiniai rasoja, troškina… Mes budim po 4 valandas kasdien, be jokių pertraukų.
Tie, kurie pasveiksta, atsidėkodami atneša mums saldumynų, kavos. Išėję po darbo iš raudonosios zonos randame padėkų laiškelių. Tai be galo malonu, jauti, kad žmogui pagelbėjai. Žmonių nuoširdumas džiugina ir suteikia dar daugiau jėgų pagelbėti kitiems, kurie dar kankinasi. Gali jiems padėti aptarnaudamas juos, bet niekuo daugiau…
Nuo mirties niekas negali apginti. Baisus bejėgiškumo ir nevilties jausmas apima. Tačiau apie tai pagalvoji tik vėliau, tik išėjęs iš zonos, iš ligoninės, prieš užmigdamas nuo pervargimo savo lovoje. Kada baigsis šitas košmaras?
Pokalbis II
Ritą kalbinau, ką tik baigusią savo pamainą, važiuojančią namo. Balse jautėsi nuovargis, ar net išsekimas. O dar šiandien ji turės važiuoti į televiziją ir įrašinėti savo autorinę laidą, susikaupti ir nei kviestiniams laidos svečiams, nei laidos režisieriams ar operatoriams neišsiduoti, kad vos prieš kelias valandas stūmė vežimėlį su mirusiu žmogumi…
Verkti nebuvo kada
Pasakoja Rita Miliūtė:
Pirmą kartą į ligoninės raudonąją zoną savanoriauti atėjau Kūčių išvakarėse, prieš daugiau nei mėnesį. Darau čia viską, kas tuo metu reikalinga – maitinti ligonius, keisti sauskelnes, apvalyti juos, apiprausti, surinkti šiukšles, išnešti jas, valyti palatas, plauti grindis koridoriuose, dezinfekuoti patalpas, įrangą, išlydėti pasveikusius ir mirusius.
Kaip jaučiuosi būdama ligoninės raudonojoje zonoje? Nežinau… Nežinau… Verkiau tik vieną kartą – šiomis dienomis, kai įtampos jau gerokai mažiau. Tomis pačiomis baisiausiomis dienomis verkti nėra kada, neleidi sau apie savo jausmus galvoti, neleidi sau galvoti ir apie ligonių ar medikų jausmus. Nes mano jausmai trukdytų dirbti savo darbą kitiems. Kai yra įtampa – jai atitinkamai ir nusiteiki. Nėra kada žliumbti ir galvoti apie tai.
O verkiau prieš savaitę, kai jau buvo praėjusios pačios įtempčiausios dienos, kai padėtis ligoninėje jau rimo. Atsileidžia įtampa – atsileidžia ir jausmai. Gal čia savo pačios nusiraminimui, bet kai žinai, kur eini, atitinkamai ir nusiteiki – taip lengviau ištverti. Kai žinai, kad yra dalykų, kurių negali pakeisti, tačiau gali ir netgi privalai pagelbėti kenčiantiems.
Į mus, savanorius, ligoniai reaguoja labai skirtingai. Kai kurie yra tokios būsenos, kad nereaguoja visiškai, o kiti supranta, kad esam savanoriai, tai ir reaguoja geranoriškai, net nustemba, kad jiems svetimi žmonės nuoširdžiai ir atsidavusiai linki gero, stengiasi padėti. Kiti nustemba, kai sužino, kad mes dirbame be jokio atlygio, savo laisvu laiku. Žinoma, mums nesvarbu, ar jie suvokia ar nesuvokia, kad mes savanoriai – mes dirbam, ką turim dirbti.
Dabar negalėčiau pasakyti, kas mane labiausiai per šį pusantro mėnesio savanoriavimą sujaudino – nes kol dar vis esu čia, nelabai galvoju, net nebandau apibendrinti savo patirčių ir savo jausmų. Tačiau būna situacijų, kai sukyla nepakantumas (kas man pačiai yra visai nauja) ir aš pati nieko sau negaliu padaryti.
Važiavau po budėjimo Naujųjų metų naktį (tomis dienomis per valandą išlydėdavome net po kelis mirusius), ir pamačiau gatvėje besibūriuojanti jaunimėlį – tokie visi linksmi, atsipalaidavę, dar nebaigę švęsti, be veido kaukių… Labai norėjosi sustoti prie jų, išlipti iš automobilio ir pakviesti juos ten, į tą košmarą, iš kurio tuomet važiavau…
Tokios savo pačios reakcijos iš savęs aš net nesitikėjau – tapau visiškai nepakanti kovididiotams, aiškinantiems, kad jokios pandemijos net nėra, kad čia tik farmacininkų sukelta pasaulinė biznio „akcija”, sąmokslas.
P.S. Ilgiau kalbinti Ritos nebedrįsau. Ji nesijautė didvyrė ar kuo nors išskirtinė, ką nors ypatingo nuveikusi. Išlipdama iš automobilio, trinktelėjo durelėmis ir, guviai mostelėjusi man ranka, lengvabūdiškai sučiauškėjo: „Galbūt esu žmogus…”
Apie savanoriavimo kasdienybę ir vidinę būseną daugiau pasakoja jos įrašai „Facebook” paskyroje.