DRAUGAS Lithuanian World Wide News
DP stovykla Šiaurės Vokietijoje, Čikaga, Niujorkas, Los Andželas, Bostonas, Kanada, Teksasas, San Franciskas, Vermontas, Ispanija ir galiausiai – Lietuva. Tai džiazo muzikanto ir kompozitoriaus Kęstučio Stančiausko gyvenimo geografija. 2025 m. rugpjūtį Lietuvoje įsikūręs menininkas gyvena Vilniuje, Verkių regioninio parko pašonėje. Savo namuose jis įsirengė ir kasdien aktyviai dirbančią kūrybinę studiją. Lietuvos pilietybę turintis muzikantas sausio 4 d. atšventė savo 75-metį. Jo credo visada buvo ir išliko tas pats: Gyvenimas yra čia ir dabar – būk čia.
JOVITA BELIAK
„Lietuvoje man gyventi geriau nei Amerikoje“, – drąsiai teigia džiazo muzikantas, kompozitorius bei prodiuseris Kęstutis Stančiauskas, iš JAV gyventi į Lietuvą atsikraustęs 2025 m. rugpjūtį. Viena svarbi priežastis – buvimas arčiau vaikų, tačiau ir iš profesinės pusės gyvenimas čia kur kas geresnis. „Amerika dabar nebežiūri į priekį – ji žiūri atgal ir turi daugiau apsiribojimų. O Europoje – Lietuvoje – menininkai žiūri į priekį ir vis nori daryti kažką naujo, sukurti kažką įdomaus. Čia tiek daug įvairumo meno srityje“, – Lietuvos kūrėjams negaili liaupsių K. Stančiauskas.
Ruošiasi svarbiam koncertui
Kęstutis teigia, kad per paskutiniuosius metus Lietuvoje yra grojęs daugiau kartų nei Amerikoje – aplankyta Linkuva, Pakruojis, Pasvalys, Jonava, Latvijos pasienis ir kt. Nuo pirmojo muzikanto pasirodymo Lietuvoje 2000 m., kai dalyvavo Kauno džiazo festivalyje, K. Stančiauskas užmezgė daug draugysčių su muzikantais ir kūrėjais. Tad dabar, gyvendamas Lietuvoje, jis jaučiasi apsuptas nuostabių bendraminčių. „Čia žmonės prisigalvoja smagių dalykų. Mane netgi padarė Užupio Respublikos bosinių gitarų ambasadoriumi“, – juokiasi pašnekovas, girdamas gerą lietuvių humoro jausmą, tuo pačiu išlaikant profesionalumą.
Šiuo metu kaip tik yra derinamas Kęstučio pasirodymas „Muzikos magijos“ klube Vilniuje sausio pabaigoje arba vasarį. Norima surengti koncertą su K. Stančiausko aranžuotėmis, tačiau reikia suburti tam tinkamus muzikantus, su kuriais galima būtų bendradarbiauti. „Kiekvienas kraštas turi savo džiazo interpretacijas, tad reikia labai subtiliai viską sudėti. Kiekvienas muzikantas į interpretaciją įdeda savo dalį, per ją ‘kalbina’ kitus muzikantus. Kiekvienas turi temą, bet tai yra pokalbis, ir ne visi muzikantai tai gali daryti“, – apie iššūkius buriant grupę pasakoja pašnekovas. Svarbu, kad muzikantai jo kūriniuose patys veiktų kaip kompozitoriai – tai leidžia muzikai kaskart būti gyvai ir įvairiai.
„Mano muzika – improvizacija, džiazas, visi žanrai, kuriuos sujungiu. Ir man visi žanrai patinka, nes stilių tarpusavyje negalima lyginti. Yra arba gera muzika, arba bloga muzika. Aš kaip tapytojas – naudoju įvairias muzikines spalvas iš skirtingų žanrų ir kultūrų“, – apie savo kuriamus muzikinius paveikslus pasakoja Kęstutis.
Groja nuo 14 metų
Kęstutis Stančiauskas gimė po Antrojo pasaulinio karo DP stovykloje Vokietijoje, kurioje ir susitiko jo abu lietuviai tėvai. Netrukus po jo gimimo tėvai pasiekė Ameriką ir apsigyveno Čikagoje, migruodami per visus jos rajonus. Lietuvių bendruomenė visada buvo Kęstučio gyvenimo dalis – lietuviškos mokyklos, bažnyčia, susibūrimai. To dėka muzikantas puikiai kalba lietuviškai ir labai tai vertina. Kai jam buvo 14 metų, bičiulis įtraukė į profesionalių muzikantų ansamblį, kuris grodavo vestuvėse ir kitose šventėse. Būsimam muzikantui tokia veikla nebuvo įdomi, tačiau už šį darbą buvo mokami geri pinigai. „Ansamblį sudarė įdomūs žmonės, kurie grojo profesionaliai. Tačiau grojo tik tam, kad, prisitaikydami prie užsakovų norų, palinksmintų žmones. Dėl to jie visada buvo užimti. Jie veždavo mus į koncertus, apie kuriuos aš nieko nežinojau, bet ten buvo žymūs džiazo atlikėjai, tokie kaip Count Basie, Buddy Rich, Cannonball Adderley, Billy Eckstine, Miles Davis, Sarah Vaughan ir kiti. Man atidarė visai kitą pasaulį“, – savo pirmąją pažintį su džiazu prisimena pašnekovas.
Pasirinko kompozicijos kelią
Vėliau, bičiulių raginamas, K. Stančiauskas įstojo į konservatoriją, kur mokėsi kompozicijos. Tuo metu buvo dėstoma tik klasikinė muzika ir nebuvo lengva nuspręsti, ką toliau daryti. „Man visada buvo įdomi kompozicija. Atėjo tas momentas, kur turėjau apsispręsti. Vieni groja bet ką – prisitaiko prie žmonių norų, svarbu, kad moka pinigus. Kiti – nori įsigilinti į kūrybą ir atrasti savo kelią joje. Aš nebenorėjau groti tą linksminančią muziką, o norėjau pasinerti į kūrybą“, – apie pasirinkimą pasakoja muzikantas.
Nepažįstamasis padovanojo bosinę gitarą
Pirmasis Kęstučio instrumentas – trimitas, kuriuo grodavo ansamblyje. Ir tik atsitiktinumo dėka į jo rankas atkeliavo bosinė gitara – ją padovanojo praeivis. „Kai man buvo 17 metų, baigiau gimnaziją ir savarankiškai gyvenau šiaurės Čikagoje. Vieną karštą vasaros dieną tiesiog stovėjau lauke prie savo daugiabučio ir stebėjau, kaip nepažįstamas juodaodis vyrukas kraustėsi. Staiga jis sustojo prie manęs ir pasakė, kad man reikia groti bosine gitara. Liepė palaukti ir sugrįžęs padovanojo savo gitarą. Nuo to karto aš jo niekada daugiau nemačiau“, – pranašišką atsitikimą prisimena K. Stančiauskas.
Ganėtinai greitai po šio nutikimo Kęstutis suprato, kad tai yra jo instrumentas, kuris, kaip žinia, pakeitė jo gyvenimą. Jis šia gitara grojo net 30 metų, per kuriuos užaugo iki profesionalaus muzikanto ir kompozitoriaus: „Tą gitarą man padovanojo 1968 metais ir aš ją turėjau iki 1998-ųjų, kol nenusipirkau kitą gitarą – rankų darbo, pagamintą specialiai man.“
Nori kurti – turi dirbti
Nors ir turėdamas rankoje savo laimės talismaną, pašnekovas yra įsitikęs, kad talentas ir kūryba neatsiranda „iš dangaus“ – tam reikia skirti daug laiko ir pastangų. „Aš žiūriu į muziką kaip kūrybą, o kūryba yra darbas ir tu turi dirbti. Tu privalai laikytis disciplinos, kitaip nieko nebus. Kažkas gal turi didesnį susidomėjimą arba galimybes, bet svarbiausia – tu turi dirbti“, – įsitikinęs muzikantas. Įdėtas dideles pastangas ir darbą liudija Kęstučio išleistos 7 įrašų plokštelės ir nesuskaičiuojami pasirodymai koncertuose kartu su Miles Davis, Tina Turner, Jean Luc Ponty, Chick Corea, Pat Martino, Thelma Houston, Minnie Riperton ir kitais. Didelės reikšmės muzikantui turėjo pasirodymas su legendiniu bliuzo gitaristu a. a. Otis Rush, su kuriuo Kęstutis koncertavo Ann Arbor džiazo ir bliuzo festivalyje Michigane.
Nuo įžymybių – iki grojimo barmenui
Žinoma, muzikanto gyvenimas yra nuolatiniai „amerikietiški kalniukai“, tad po didelių pasirodymų tekdavo groti ir paprastose užeigose, o sėkmingi praeiti metai negarantavo tokių pat naujųjų. Pokalbio metu Kęstutis kaip pavyzdį prisimena savo koncertą 1971-aisiais. Tais metais jo draugas nusipirko naujutėlį „Cadillac“, su kuriuo jie abu važiavo į Michiganą koncertuoti 50000 žmonių publikai. Buvo nepakartojamas jausmas groti tokiai milžiniškai auditorijai. Na, o kitą dieną, grįžę namo, turėjo groti klube, kuriame buvo tik barmenas ir apsaugininkas. Ir abiejose vietose turėjo atlikti savo darbą.
Nors praėjo nemažai dešimtmečių, tačiau lengviau muzikantams gyventi Amerikoje nepasidarė. „Amerika – kapitalizmas. Jei nebus klausančių žmonių, neparduosi įrašų, tai nieko ir nebus. Čia yra verslas. Amerika pasikeitė, ir dabar uždirbti yra dar sunkiau. Pragyvenimą labai apsunkina muzikos verslas, tačiau muzikanto gyvenimas bet kur ir bet kada yra ekonomiškai sunkus. Vis dėlto, kaip ir bet kurioje pasaulio vietoje, kūrybingi žmonės randa būdų toliau kurti“, – savo patirtimi ir nuomone dalinasi pašnekovas.
Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2026 m. sausio 10 d. numeryje, Vol. CXVll Nr. 4)