Kūryba yra didelis išsigelbėjimas

Laima Apanavičienė.

Alvydas Pakarklis. Tikriausiai nėra Čikagoje gyvenančių, menu besi­dominčių žmonių, kurie nepažinotų pa­ties dailininko, nebūtų girdėję jo var­do ar nebūtų matę „pakarkliškų“ jo molio darbų. Esame jo darbus matę personalinėse parodose, sutikę jį ne vienoje kolegų menininkų parodoje. Jau ne vienerius metus JAV lietuvių Poezijos pavasario dalyviai apdova­no­jami Alvydo darbais. Lapkričio 9 d. 1 val. p. p. Alvydas kviečia visus į Čiur­lionio galeriją Jaunimo centre į rengi­nį „Ateik ir pa(si)RAŠYK“ pabū­ti ir kartu su juo apžvelgti 75 minutes  GYVENIMO. 

Norėdama daugiau sužinoti apie tas 75-ias gyvenimo minutes, įsiprašiau į svetingus, „moliais aplipdytus“ Alvydo namus.

Pokalbį pradėjome nuo vai­kys­tės Uliesyje (Panevėžio raj.).

Vaikystė Antano vaikiui, mano bro­liui Antanui ir sesei Nijolei praėjo sklandžiai. Kas ten galėjo atsitikti žmo­gui gyvenant užkampyje, toli nuo valdžios? Jei su niekuo nekonfliktuoji, buvo ramiau gyventi nei mieste. Tie­sa, visų akys krypo, kad buožė  Pa­karklis dirba ir naktimis. Vadinasi jis ne kolūkiui stengėsi, o trobą rentė.

O kas davė tokį nebūdingą kai­mo vaikui vardą – Alvydas?

Krikštijo mane Raguvos bažny­čioje. Mano krikšto mama buvo jau­na, Raguvos mokyklos mokinė. Matyt kokį Alvydą buvo įsimylėjusi, kad ma­­ne tokiu vardu pakrikštijo (juokia­­si). Visi aplinkui buvo Jonai, Petrai, man truputį ir gėda savo vardo vai­kystėje buvo.

Kaip tas Antano vaikis iš kai­mo, ramiai gyvenęs užkampyje, pradėjo domėtis menais?

Nė velnio aš tų menų nesupratau. Tik mačiau ant „Saulutės“ knygutės Antano Zmuidzinavičiaus paveiksliuką. Tai buvo vienintelis paveiksliukas, kurį aš mačiau. Net nežinojau, kad žmogus gali daryti tokius dar­bus, kaip paveikslus piešti.

Didesnis menas man buvo bažny­čioje buvęs Stasio Ušinsko vitražas. Jis buvo stebuklingas visiems parapijie­čiams, nes vitražas bažnyčioje su­kelia šventinę nuotaiką.

Dar važiuodamas su tėvu į Pane­vėžio turgų matydavau Vinco Svirs­kio koplytėlę, kuri buvo bebaigianti su­­griūti. Ji man taip pat padarė di­delį įspūdį.

Be elektros, ką žmogus gali ma­tyti? Neturėjau supratimo, kad me­nas egzistuoja.

Tačiau noras piešti ar lipdyti kažkaip atėjo? Gal ant sienų pie­šei?

Lipdydavome, kai mama kepdavo duoną (plastilino tais laikais kaime nebuvo). Ne ne, jokių paišymų ant sie­nų! Sienos buvo laikraščiais išklijuotos. Augom po stalu. Man buvo ko­kie dveji, tėvai patiesdavo vaikams kai­linius, ir mes sulįsdavome po sta­lu, o patys tėvai slėpdavosi, kad į Sibi­rą neišvež­tų. Po kurio laiko išvežimo grėsmė sumažėjo, ir galėjome ramiau gyventi.

Man patikdavo piešti. Krikšto ma­ma man net buvo nupirkusi paišybos sąsiuvinį ir 6 spalvotus pieštu­kus. Va kokią dovaną esu gavęs iš jos! Tačiau į mano piešimus namuose nie­kas nekreipė dėmesio. Užsiėmęs vai­kis ir gerai, nekrečia išdaigų. Kad mo­kytis piešimo ar iš to daryti kokią naudą, niekam į galvą neatėjo.

Tačiau vis tiek atsirado kaž­kas, kas paskatino pasukti meno keliu?

Pirmoji mano „talentus“ pastebė­jo mokytoja. Ji ir pastūmėjo mane. Kažkokiame laikraštyje ji perskaitė žinutę, kad skelbiamas konkursas mo­kiniams stoti į Valstybinę meno mokyklą (dabar – Čiurlionio meno mo­kykla) Vilniuje ir pasiūlė mano tė­vams nuvažiuoti į Vilnių ir leisti pa­bandyti man stoti ten mokytis. Mama nenorėjo, bet mokytoja įkalbėjo. „Klau­­sykit, supus tam kaime tas vai­kis, dirbs kokiu prikabinėtoju ar miš­ke, geriausiu atveju traktoristu taps“, – nepasidavė mokytoja.

Į miestą išsikelti tais laikais nebuvo jokių šansų. Nikitos Chruščiovo laikais buvo pasakyta, kad gimę kai­me, kaime turi ir likti gyventi. Tiesa, tos jo programos žmonės nevykdė, kaip nevykdė ir jo kukurūzų auginimo programos, nors man tuos kuku­rūzus teko ne vienerius metus ravėti.

Mama vis tik nuvežė vaikį į Vilnių?

Taip. Ir mus lydėjo sėkmė. Po kiek laiko atėjo laiškas, kad aš tinkamas į žmones eiti (juokiasi). Tada pa­tyriau, kad neturiu supratimo ne tik apie meną. Supratimas apie manda­gu­mą, apie didžiulius pastatus su ko­lonomis ir parketu, apie troleibusus, kurie Vilniuje važinėjo, buvo nulinis. Vilnius – ne Panevėžys, tai buvo kaž­kas didingo, nepažįstamo.

Mokiniai – ir jaunesni ir vyresni – dauguma buvo iš kaimo, bet tik aš vie­nas iš gilaus užkampio. Teko sun­kiai pratintis, bet buvau kantrus, ne­siskundžiau ir taip „tempiau gumą“ (juokiasi).

Baigęs meno mokyklą iš karto stojai į Vilniaus dailės akademiją?

Nebuvo kito pasirinkimo. Jei jau pradėjau kažką daryti, reikėjo tą dar­bą tęsti. Mokytis man palyginus ne­blogai sekėsi. Kartu su kitais bendra­klasiais stojome į dailės akademiją. Kai kurie klasės draugai pasirinko skulptūrą, o man, kad „nesipjautu­me“ vieni su kitais, pasiūlė studijuoti keramiką. „Po to, jei tu turėsi gabu­mų, galėsi pasukti ir kita kryptimi ar­ba tapti piešimo mokytoju. Svar­biausia, kad gautum gerus piešimo, lipdybos, meno istorijos pagrindus“, – sakė mums mokytojai.

Baigęs mokslus pradėjai dirbti Panevėžio stiklo fabrike?

Taip, 1978–1991 m. dirbau Pane­vėžio stiklo fabriko Keramikos ceche. 1983 m. mums pavyko pastatyti aukštos tem­peratūros keramikos degimo krosnį, surengėme mieste keramikų simpoziumą (nuo 1989 m. – Panevėžio tarp­tautiniai keramikos simpoziumai – L. A.). Šie menininkų simpoziumai Panevėžyje kas dvejus metus rengiami iki šiol, juose dalyvauja žymiausi pasaulyje keramikos kūrėjai. Manau, šie simpoziumai turėjo akivaizdžią įtaką Lietuvos šiuolaikinės keramikos raidai.

Kas tave labiausiai domina gam­toje, mene?

Man iš karto kyla klausimas, kur yra prasmė, sektinas dalykas, kuris man teikia atradimo džiaugsmą. Štai, aš nei norėjau nupaišyti tą geniuką, nei ką. Tiesiog atrandu tą individą toj lapų draugijoj ir tiesiog kai ką užsirašau, kai ką nufotografuoju, kai ką nupaišau. Tiesiog fiksuoju gyvenimo smulkmenas. „Didingai nemąstau“, – juokiasi.

Kas skatina ir kas slopina tavo kūrybą?

Niekas nežlugdo. Tinginystė gal aplanko kartais. Su amžiumi pakito ver­tybių skalė. Suaugęs žmogus ma­tai, į kokią kartais beprotybę eina jau­­nimas. Tačiau išgyventi tomis są­lygomis būtina. Mus, kai buvome jau­ni, taip pat ne visi suprato. Mokytojai minėdavo, kad dar ne laikas, kad svarbu išlikti lietuviu ir nors stabdydavo nuo atviro dainų prieš sovietiją dainavimo, bet širdyje džiaugėsi, kad esame ne kokie besmegeniai ar komsomolcai.

Būna tokių dienų, kai nesinori tos kūrybos?

Nevadinu to kūryba, tiesiog in­ter­pretacija. Štai važiuojant mašina šauna į galvą kokia mintis, užsirašai, gal prireiks.

O kiek to dar nepadariau, to neatlikau. Nesinori savęs tiražuoti. Jei manęs kas nors prašo padaryk tą ar aną, imu jausti, kad man tai yra spen­džiami spąstai. O, velnias, kaip aš iš­si­suksiu? Gal nereikia nieko daryti, kad nereiktų kartotis. Tai yra pavojin­ga, tiesiog save devalvuoji, pasidarai nebesipriešinantis nei blogiui, nei tam kas tau nepatinka.

Kokios yra kūrinio gimimo fazės?

Pirmiausia nusibraižau. Kartais važiuodamas ką sumąstau, kad neuž­mirščiau, užsirašau. Jei dirbsiu iš mo­lio, tai žinau, kaip pradėti pag­rindą, o paskui tiesiog augini kaip medį į skulptūrinę formą. Pagrindas – labai svarbu.

Su piešimu viskas lengviau, tie­siog pieši.

O kada nusprendi, ar savo mintį išreikšti popieriuje, ar lip­dyti iš molio?

Ant popieriaus yra momentinis impulsas, gal kada panaudosiu. O su moliu nebūtinai tas eskizas reikalingas. Molis pats sufleruoja, ką daryti. Svarbiausias dalykas – kada sustoti, kaip nenusikalbėti? Nors su amžiumi tų nusikalbėjimų jau nebebijau (juokiasi).

Ar gali papasakoti kokio vieno savo darbo atsiradimą? Ar turi tokį darbą, kuris tavo dūšiai ir žiū­rovams malonus?

Va, katinas namo priekyje – visų traukos objektas. Jis buvo su vienu paukščiuku, tupinčiu jam ant nuga­ros. Gyvenime taip nebūna, kad tokie priešingi individai būtų tokie artimi. Nebūna, kad katinui ant nugaros paukščiukas tupėtų ir jam giesmę gie­dotų. Tai truputis absurdo. Bet ne­paisant to, aš dabar dar du paukš­čiu­kus „patupdžiau“ katinui ant nuga­ros. Nėra tokio užbaigtumo, gali kisti viskas. Aš daug darbų, jei tai nebūtų keramika, patobulinčiau. O gal kartais betobulindamas pagadinčiau?

Nėra tokio sustojimo, kad aš la­bai patenkintas būčiau. Man visuo­met atrodo: ne taip, ne taip, ne taip. Tas abejojimas užveda – gal paban­dy­ti kitaip. Molis toks dalykas, kad pa­tobulinti sunku. Darbas gali suskilti pirmajame degime, arba antruoju de­ginimu, kai uždedi glazūrą. Tad jeigu arti to, ką sumąstei pasisekė, tai jau neblogai.

Ar tavo kūrybą veikia vaikystė, gimtinės prisiminimai?

Visuomet. Aš iš to ir semiuosi. Man miesto kultūra nėra labai artima. Viską stengiuosi semtis iš pa­pras­tų žmonių gyvenimo. Norisi, kad figūrėlės nebūtų pižoniškos, bet gyve­nimiškos. Daryti vien dėl gražumo, man būtų tuštybių tuštybė. Net ir ka­tinus daryti man rizikinga, nes man jie gražūs ir gražūs. Nors iš tiesų ma­no katinai nėra skaidrūs, jie visi to­kie „greznulkos“, bet gyvi. Tiesa, vie­ną padariau velniškai negražų, tam­sų.

Koks esi žmogus?

Šiaip tai aš esu linksmas žmogus, alaus mėgėjas. Ir mano giminėje nebuvo, kad būtų svieto pabaiga, jei kas ir atsitikdavo. Visi buvo labai darbš­tūs. Darbštumas – vienas išsigelbėjimas. Mano tėvas penktą ryto jau dirbdavo ir turėjo ką veikti iki pat vakaro. Jis buvo pasodinęs 600 obelų. Jas rei­kėjo ne tik prižiūrėti, bet ir skiepyti, ir genėti, ir obuolius parduoti. Jis bu­vo labai organizuotas.

Kaip reaguoji į kritiką?

Dabar jau apaugau stora oda, esu storaskūris. Nors iš kitos pusės į bet ką reaguoju aštriai. Gal čia jau senat­vės požymis? Anksčiau buvau diplomatiškesnis. Man dabar atrodo, jei aš tie­są pasakysiu, tai jiems gerą pa­darysiu.

Ar seki Lietuvoje vykstantį dailininkų gyvenimą?

Seku, seku. Aš „Facebook“ su dau­­geliu susirašinėju, stebiu kūrybi­nį gyvenimą Lietuvoje.

Kaip tau atrodo lietuvių dailė šiandien? Ar yra menininkų, kuriuos išskirtum?

Gerai, ypatingai Vilniuje. O ir ki­tuose miestuose daug puikių meni­ninkų. Kas labiausiai patinka net ne­galėčiau pasakyti, kažką ištempti iš to konteksto. Reiktų žiūrėti ar tai ta­pyba, ar grafika, ar keramika, ar kita kokia šaka. 

Patinka stilizuotų formų, raiš­kios plastikos klaipėdiečio skulptoriaus Algirdo Boso skulptūros. Labai mėgstu žiūrėti tapybą. Patinka neseniai Amžinybėn iškeliavusio Povilo Ričardo Vaitiekūno, Arvydo Šaltenio tapybos darbai, dailininkų grupuotės „Ars“ narių kūryba.

Keramikoje savo pasiekimais ži­noma Aldona Jonuškaitė-Šaltenienė, išsiskirianti raiškos formomis, tapybiškumu. Savo formomis man įdomi keramikė Jovita Laurušaitė-Navakie­nė, kurianti unikalius figūrinius in­dus – daugiausia moters pavidalo va­zas, puodus. Jos darbai turi tokio gra­žaus naivumo, spalvingumo.

Patinka kitų darbų spalvingumas, o pats savo darbuose beveik nenaudoji glazūros?

Ne, ne, jei ir uždedu truputį gla­zūros, nutrinu, kad matytųsi molis. Gal todėl, kad esu ne ispaniško kraujo, kad būčiau spalvingas (juokiasi). Matyt, gimęs prie žibalinės lempos, nematai spalvų.

Visada žaviuosi kitų sukurtomis spalvomis ir vis apgailestauju, kad man taip kol kas neišeina.

Ką dailė duoda žmogui?

Kad čia nekyla tokio klausimo. Kaip valgis, galų gale kvėpavimas. Kvė­puodamas negalvoji, ar reikia, ar ne.

Žmogus turi įgimtą polinkį į este­tiškumą. Dailė padeda žmogaus dūšiai tobulėti. Stebėdamas ar darydamas meną jis pats lipdo, tobulina save kitu rakursu. Dailė duoda atradimo džiaugs­mą. Formalus ir abstraktus me­nas kaip vaikui padeda sugrįžti į vai­kystę. Jei jis apvaldo tą žaidimo procesą, kažkas išeina.

Kiek dorovingas turi būti me­nininkas savo kūryboje?

Menininkas, kaip ir visi kiti žmo­nės gyvenime, turi būti dorovingas, ne­statyti savęs aukščiau kitų, būti kuk­­lesniu,  neskubėti  su išvadomis, save daugiau kontroliuoti ir žiūrėti, kad nebūtum pats sau našta. 

Kūrybinis procesas yra didelis iš­sigelbėjimas. Žmogų veikia parodų, koncertų lankymas. Jis keisis, jeigu jis nėra visiškai apleistas. Jeigu žmogus apleistas, yra giliai dumble, jam sunkiau padėti, tačiau kartais ir to­kie atsibunda, pamato. Sakoma, kad menas išgelbės pasaulį. Ką žinai, gal ir tikrai? Bent nepakenkia tikrai.

Kokia kita meno sritis tau artima?

Man visos meno rūšys patinka, bet ypatingai muzika.

Kas yra laisvė tavo kūryboje?

Vis tiktai tam tikra atsakomybė. Menas neturi būti įžeidus, patyčinis. Mano nuomone, jis neturėtų būti ir politizuotas. Jis turi būti apeliuojantis į sąžinę, o ne deklaruojantis kaž­ko­kias tai tiesas. Jei dirbi be atsako­mybės, tas kelias gali būti rizikingas. Ir kam toks menas reikalingas? Rei­kia disciplinuoti. Daryti galima bet ką, bet reikia nekenkti sau ir kitiems.

Kaip atrodo paties gyvenimas iš metų aukštumos?

Kai pasižiūri, kitiems yra šimtą kartų blogiau. Man ramu dėl to, kad gyvenu gerai. Gal kai kam atrodau laimės kūdikis? Aš neturiu kam paniurzgėti, gerai gyvenu.

Dėkoju už pokalbį ir iki susitikimo lapkričio 9 d. 1 val. p. p. Čiurlionio galerijoje.